Mano Gargždai



Savanorystė gargždiškei padėjo atverti verslo duris

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Deimantė Venckutė ir Laura Sadauskienė – „Rubino renginiai“ vedėjos. Žyginto Jurevičiaus nuotr. Deimantė Venckutė ir Laura Sadauskienė – „Rubino renginiai“ vedėjos. Žyginto Jurevičiaus nuotr.

Tęsiame straipsnių ciklą „Verslus jaunimas“. Šį kartą savo veiklą pristato jauna gargždiškė Deimantė Venckutė (20 m.). Klaipėdos valstybinės kolegijos Kultūrinės veiklos vadybos antrakursė ne tik veda, bet ir organizuoja renginius. Ji pripažįsta, kad didžiausią patirtį ir pasitikėjimą savimi padėjo išugdyti savanorystė. Šiandien mergina su dviem kolegomis pristato naują vardą renginių rinkoje – „Rubino renginiai“.

 

Kaip viskas prasidėjo? Kas paskatino lipti į sceną? Ar ir mokykloje buvai aktyvi?

Mokykloje visko bijojau, ant scenos negalėjau lipti, atrodo – norėdavosi į žemę sulysti. Po to pradėjau su Ritos Batečko studija kurti kolekcijas ir jas pristatinėti, baimė scenai mažėjo. Kai įsitraukiau į „Apskritojo stalo“ veiklą, pradėjau savanoriauti jaunimo erdvėje ir kitur – ėmiau vesti renginius ir supratau, kad man tai patinka. Buvo kolegų, kurie paskatindavo: Audrius Laurutis, Andrius Šatovas, Saulė Surplytė, Inesa Gaudutytė. Iš pradžių buvau kaip asistentė, bet pamažu įsitraukiau į šią virtuvę – pradėjau vesti karaokės vakarėlius „Bastilijoje“, po truputį perėjau prie vestuvių. Ir tai tapo didžiausia aistra. Dabar tiek vedu, tiek planuoju ir organizuoju vestuves. Labai patinka, kartais atrodo, kad tai galėčiau daryti už dyką.

 

„Rubino renginiai“. Koks tai projektas?

Esame trys jauni žmonės. Aš, kolegijos studentė Laura Sadauskienė ir 12-oje klasėje besimokantis didžėjus Sigitas Kniuipys. Laura taip pat yra renginių vedėja, dirba ir animatore. Žiemą vedėme kalėdinius renginius, o vasarą kibsime į vestuves, krikštynas, jubiliejus.

Sunkiausia buvo sugalvoti pavadinimą. Mes su Laura abi buvome bordo spalvos plaukais, sugalvojome, kad rubinas yra apšlifuotas, skaidrus, estetiškas, gan tvirtas. Ir mes tai norėjome pabrėžti – kokybę, ne prabangą. Turime ir logotipą, kurį sukūrė Rūta Račaitė. Informaciją galima rasti feisbuko paskyroje.

 

Prisimink savo pirmąsias vestuves, kurias vedei. Kaip viskas sekėsi?

Pirmąsias vestuves aš ir planavau, ir vedžiau dieninę dalį. Tai buvo draugo artimųjų vestuvės. Buvo labai baisu, viskas nežinoma. Pamenu, kad dirbau gerus pusę metų, susitikdavau su jaunaisiais kartą į mėnesį, parodydavau, ką aš padariau, jie sakydavo, ko nori. Vėliau kolegos pasiūlė dirbti su muzikantu. Jis mane apmokė pagrindų, kokie programos elementai svarbūs. Žinoma, po to keičiau viską pagal save, išbraukiau iš repertuaro tradicinius dalykus, nebeliko lėlių vystymo ir pan.

Pamažu pajutau, kad pati ėmiau kurti ir jaustis savose vėžėse. Pradžioje dirbau iš idėjos, už pirmųjų vestuvių planavimą gavau simbolišką atlygį. Kitose vestuvėse man net individualios veiklos pažyma neatsipirko. Žinoma, būdavo baisu, bet į priekį vesdavo entuziazmas.

 

Kokius renginius teko vesti?

Labai įvairias šventes. Praėjusią vasarą vedžiau 18 vestuvių, šią vasarą užimti 4 savaitgaliai. Turėsiu ir vienos įmonės dviejų dienų verslo renginį, kuriame bus 600 dalyvių. Tenka ir planuoti, ir vesti reikės. Dar prieš įstodama į kolegiją, vedžiau kalėdinį vakarėlį savo kolegijos dėstytojams ir administracijai. Teko pradėti nuo labai didelių projektų ir ta patirtis atėjo. Dabar stengiuosi pasiimti į šventes jaunesnius kolegas – didžėjus ar vedėjus, nes man toks paskatinimas labai padėjo.

 

Akimirka iš organizuoto ir vesto renginio. Asm. arcgyvo nuotr.

 

Kiek laiko trunka vestuvių planavimo procesas?

Dažniausiai jaunieji prašo anksčiau pradėti planuoti, pagrindinius akcentus sudėlioti trunka apie mėnesį ar du. Dažnai jaunosioms pačioms viską patinka planuoti, tai tiesiog kartais tereikia užvesti ant kelio, padėti sutaupyti, duoti patarimų. Žinoma, dabar vasarai salę ar fotografą rasti nebūtų lengva.

 

Kaip klientai sužino apie tave?

Dažniausiai žmonės, kurie ateina, sužino iš lūpų į lūpas. Tai ir yra geras rezultatas, sėkmė. Būna, kad vedu tų pačių žmonių jubiliejų, vestuves, krikštynas. Vasarą bus vienos vestuvės, kurias planuoju nuo rugsėjo mėnesio, mes taip susidraugavome su jaunaisiais, kad aš su savo antrąja puse būsime pirmąja pora. Turime giminystės ryšių, bet niekada nebendraudavome, o dabar atradome tokį kontaktą, kad būsime ir dalyviai.

 

Kaip galėtum apibūdinti save kaip vedėją?

Stengiuosi perteikti netradicinius dalykus, labai dažnai naudoju garso takelius, medijas. Stengiuosi įtraukti žmones, kad jaustųsi, jog jie patys kuria savo šventę. Esu prieš visus svečių girdymus, manau, kad šventėse galėtų ir nebūti alkoholio. Jokių gašlių juokelių, tyčiojimosi iš svečių, pabodusių žaidimų, kurie vyksta tūkstantį kartų ir yra visiems žinomi. Jau geriau mažiau, bet labai kokybiškai ir įsimintinai, negu nuvalkiotai tas pat per tą patį. Naudoju įvairios atributikos, žaidimams skirtų priemonių, pavyzdžiui, turiu didžiulį „Jenga“ žaidimą.

Esu labai kūrybiškas žmogus, kartais idėjos tiesiog kyla savaime, kolegė taip pat pilna idėjų. Kartais būna, kad patys žmonės turi mintį, kurios užtenka ir nuo jos galima viską formuoti.

 

Kas labiausiai žavi šiame darbe?

Tai, kad tu niekada neturėsi rutinos ir nežinai, kas tavęs laukia. Man labiausiai patinka matyti patį rezultatą – kaip žmonės mėgaujasi, kad jiems tai sukelia teigiamas emocijas. Per kiekvieną renginį, mano nuomone, turi būti visas spektras emocijų: nuo juoko iki ašarų. Renginių vedimas nėra produktas. Tai yra paslauga ir man labai patinka stebinti.

 

Su kuo tenka bendradarbiauti?

Šiame versle neturėtų būti konkurentų, tik partneriai. Jeigu mes užsiėmę, dažnai siūlome kolegas. Esame sugalvojusios projektą – iš menų mokyklų jaunus žmones, kurie mėgsta groti, dainuoti, kviečiame į renginius. Bendradarbiaujame ir su fotografais, grupėmis, muzikantais. Yra tekę samdyti ir žymesnių žmonių, tačiau labiau orientuojamės į jaunus žmones, kurie kažko nori pasiekti. Jie labiau stengiasi ir daro daugiau negu tie, kurie „šiltai sėdi“.

 

 

Asm. archyvo nuotr.

 

Gal prisimeni kokį nors įsimintiną incidentą?

Kiekvienoje šventėje jų yra. Pamenu, tai buvo vienos iš pirmųjų vedamų vestuvių, vyko Panevėžyje, buvo apie 80 žmonių. Vidurnaktį šaudo fejerverkai, viskas labai gražu. Visi stovi pievoje, o aš terasoje prižiūriu, kad padavėjai išdalintų visiems šampaną. Staiga matau, kaip visi svečiai atsisuka į mane. Nesuprantu, kas vyksta. Pasižiūriu, o ten, galbūt, už mane trigubai vyresnis jaunojo brolis, priklaupęs ant kelio, bando man pirštis. Aš stoviu ir norisi į žemę sulysti, nes tai – jaunųjų valanda, jų akimirka. Net nepamenu, ką atsakiau, bet greitai pabėgau prie muzikantų. Būna tokių akimirkų, kad žmonės į labai nepatogias situacijas pastato.

Vesdavau ir organizuodavau „Protų mūšius“ Vėžaičiuose. Ir buvo toks klausimas: „Sūris plūduriuoja ar skęsta?“. Ir iš tikrųjų sūris skęsta, išskyrus vieną išimtį – riebesnį negu 80 proc. ožkos sūrį. Mes darėme renginį kavinėje, viena moteris, nežinau iš kur, atsinešė ožkos sūrį ir įmetė man į stiklinę, nespėjau, net paminėti išimties.

 

Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras renginių vedėjas?

Visų pirma – iškalba, pasitikėjimu savimi, gera nuotaika ir entuziazmu, kuriuo galėtų užkrėsti kitus. Taip pat svarbu organizuotumas, gebėjimas greitai mąstyti ir išsisukti iš situacijų, kūrybiškumas, užsispyrimas. Ne viskas priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus, gali ir aparatūra sugesti, dingti elektra ar pan. Šitame darbe reikia turėti labai tvirtą odą. Privačiose šventėse žmonės labai atsipalaiduoja, reikia mokėti kontroliuoti publiką.

 

Žyginto Jurevičiaus nuotr.

 

Kaip manai ar vestuvių paslaugų teikėjų kainos nėra per aukštos?

Kai pasiklausau, kokios yra sumos – baisu pasidaro. Labai pervertinama, mokėti fotografui nuo 1000–1200 eurų už dieną. Su vedėjais lygiai taip pat, vien didžėjai prašo apie 800 eurų. Nesvarbu, kokia tai bebūtų šventė, kaip galima vienos dienos žmogaus darbą įvertinti tokia suma? Nebent turėtum 100 asistentų. Pastebiu, kad tie „mažiukai“ taip pat ima tokias sumas kaip profesionalai.

Kaštai, atrodo, nepabrango, nebent kažkas minimaliai atsinaujino savo įrangą, aparatūrą, bet tu pats visas tai nepabrangai. „Vestuvinis“ yra stebuklingas žodis, kainą išaugina trigubai arba net keturgubai. Anksčiau 300 eurų būdavo kažkas tokio, dabar apie tokias sumas niekas nekalba. Žinome, kad esame maži ir turime kilti laipteliais, kol pasieksime profesionalų lygį.

 

O kokie ateities planai ir svajonės?

Ateityje norėčiau tapti vien tik renginių organizatore, kuri galėtų planuoti, ieškoti jaunesnių entuziastingų žmonių, galinčių renginius vesti. Supratau, kad planuoti renginį yra žymiai didesnis darbas. Kartais net nereikia būti vedėja, nes tai yra tik nedidelė visos organizavimo mašinos dalis. Tai galėtų būti po 10 metų. Svajonė – įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių, padėti jiems išbandyti save. Jauniems žmonėms dažnai trūksta iškalbos, drąsos, tai labai padeda, atsiranda daugiau motyvacijos. Jeigu nebūčiau savanoriavusi ir tiek daug savęs atidavusi, besidomėjusi viskuo, nebūtų tos patirties.

Šiuo metu Klaipėdos apskrityje vyrauja renginių monopolija: dvi–trys renginių milžinės apsiima viską, ir tik keletas pavienių, kurie kaip ir aš, kabinasi į tai, kas lieka. Norėtųsi tapti ta didele žuvimi. 

 

Akimirkos iš renginių – asmeninio archyvo nuotraukose:

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 116 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,