Mano Gargždai



Šeimos verslas Valukonių pavardę garsina visoje šalyje

Įvertinkite šį įrašą
(4 balsai)
Visa Valukonių šeima prisideda prie verslo. S. Ulvikienės nuotr. Visa Valukonių šeima prisideda prie verslo. S. Ulvikienės nuotr.

Turbūt nė vienoje lietuvių sodyboje nerasite trijų pasaulio spiningavimo čempionų, kaip ir nerasite šeimos, sėkmingai užsiimančios išskirtiniu verslu – žvejybos masalų – viliokų – gamyba. Tuo didžiuotis gali ne tik Dovilų miestelis, bet ir visas Klaipėdos rajonas. Žvejybos pasaulyje Valukonių ir jų prekinio ženklo „Vivingros“ vardas žinomas plačiai – produkcijos galima rasti kone kiekviename šalies mieste, o kokybę liudija žvejų sugauti laimikiai.

 

Žvejybos pomėgis – kraujyje

Verslo įkūrėjas Vladas Valukonis sako, kad pomėgis žvejoti atsirado dar vaikystėje. Jis pamena, kaip būdamas vos ketverių pasiimdavo pagaliuką su siūlu ir, prisikabinęs slieką, iš Danės traukdavo dygles. Žinoma, ne kartą ir „velnių gauti“ teko, kad būdamas toks mažas bėgo toli nuo namų prie upės. Tai noro žvejoti nenumalšino. Susipažinęs su žmona, kilusia iš žvejų šeimos, drauge leisdavo laiką su meškere rankose.

„Netgi būdama nėščia žmona žvejodavo. Matyt, tai įaugo į kraują ir vaikams“, – šypsojosi doviliškis.

Dabar su žvejyba susijusi visa šeima. Dukra Donata Kontenienė juokiasi, kad abu su broliu pasirinko ir antras puses, mėgstančias žvejoti. 

Šeimoje – net trys pasaulio spiningavimo iš valčių čempionai. V. Valukonis šį vardą pelnė asmeninėje įskaitoje, o jo sūnus Martynas Valukonis drauge su žentu Mindaugu Konteniu – grupinėse varžybose.

Nors kažkada V. Valukonis net gerą dešimtmetį domėjosi museline žvejyba ir netgi buvo tapęs šios srities šalies čempionu, dabar vieningai pripažįsta, kad visa šeima – spiningavimo entuziastai: „Tai labiau dera su verslu“. Tiesa, didžiausią laimikį – net 13 kg svėrusią lašišą – V. Valukoniui teko traukti būtent museline meškere.

„Tai buvo Kolos pusiasalyje, Rusijoje. Traukimas vyko apie 2 valandas, nes įrankiai nebuvo tam skirti“, – su malonumu įspūdingą žuvį prisiminė vyras, atviravęs, kad net aplinkosaugininkai tuomet pripažino nežinoję, kad čia yra tokio dydžio lašišų.

Būtent lašišos ir yra visos šeimos „žvejybos etalonas“.

 

Šeimos verslui – jau daugiau nei du dešimtmečiai

Verslininkas atviravo, kad pirmieji masalai buvo pagaminti prieš daugiau nei 25-erius metus. Bandyta juos daryti ir su pažįstamais, ir su draugais, tačiau pasinerti į šią nelengvą sritį nesiryžo nei vienas.

„Pamenu, niekas nemoka, o gaminti reikia. Likau vienas. Dantis sukandę: žmona dirbo oficialų darbą, o aš Klaipėdoje, sandėliuke, nors žiemą būdavo 15 ar 20 laipsnių šalčio, pradėjau daryti“, – nelengvą pradžią prisiminė V. Valukonis.

Dukra lig šiolei mena, kad namie mėtėsi daugybė spalvotų viliokų, o tėtis kartais ir ją įtraukdavęs į kūrybinį procesą – prašydavo piešti ir taip kurti spalvines gamas. Visos gamybos žinios atėjo iš žvejybos patirties ir poreikio. Atlikta tūkstančiai bandymų ir eksperimentų, o produkcija tobulinama iki dabar.

21-erius metus jau gyvuojanti „Vivingra“ šiandien gamina 18 skirtingų modelių viliokų, skirtų pusiau plėšriai (šapalams, salačiams, meknėms, kiršliams) ir plėšriai (lydekoms, ešeriams, lašišoms, šlakiams, starkiams, upėtakiams) žuviai.

Spalvinėje gamoje – apie 100 spalvų, net 70 skirtingų dažymo variantų, kuriuos, atsižvelgiant į žvejų pastabas, sugalvojo patys verslininkai. Gamybos procesas prasideda nuo medinio ruošinio išpjovimo, kurį pagal tam tikrus išmatavimus ir formą gamina pačio V. Valukonio sukonstruotomis pjovimo staklėmis. Anksčiau verslininkai prisipažino ruošinius pirkdavę, todėl gamybos procesas būdavo itin priklausomas ir nebuvo galima lanksčiai reaguoti į rinkos poreikius.

Po to laukia šlifavimo, dažymo procesai, įmontuojamos kilputės, akytės ir kiti elementai. Kiekvienas masalas yra kruopščiai testuojamas ir tik tinkamai sureguliavus pakuojamas į dėžutes.

Gamyboje dirba visa Valukonių šeima: dukra atsakinga už dizainą ir dažymą, sūnus – už klijavimą, kilpučių ruošimą, o mama – už pakavimą. Tėtis, anot dukros, gali dirbti visose grandyse.

„Kai reikia, visi prikimba. Ir netgi anūkė padeda pakuoti, etiketes lankstyti“, – atviravo D. Kontenienė.

 

Dukra Donata Kontenienė atsakinga už masalų dažymą ir dizainą. Ji mintinai moka net 70 spalvų variacijų. S. Ulvikienės nuotr.

 

Didelė konkurencija

Per dieną, esant poreikiui, verslaujanti šeima galėtų pagaminti apie 100 masalų.

„Pagaminti galėtume daug, bet darome tik pagal prekybos partnerių užsakymus“, – sako verslo šeimininkas, prisipažinęs, kad tokia gamybos schema labiausiai pasiteisino.

„Vivingros“ produkcijos galima rasti kone visoje Lietuvoje, išskyrus Vilnių. Minimaliai eksportuojama į Latviją ir Estiją.

„Kretinga, Jonava, Raseiniai, Rietavas, Plungė... Kaune – dešimtys parduotuvių, o Klaipėdoje nėra vietos, kur nebūtų“, – prekybos vietas vardijo verslininkai.

Tačiau jie apgailestavo, kad „įlysti į naujas rinkas yra beveik neįmanoma“. Pavyzdžiui, Vilniuje „Vivingros“ produkcijos galima rasti vos keliose vietose. Anot V. Valukonio, patekimą į rinką blokuoja kiti tiekėjai, kuriems naujo žaidėjo atėjimas būtų itin nepalankus. Juolab, kad masalų kainos skiriasi kelis kartus: doviliškių gaminami gali kainuoti keletą eurų, o užsienietiški – keliolika ar net keliasdešimt.

„Kai klientai parduotuvėse ima klausinėti, kur „Vivingros“ masalai, taip prisijungia vis daugiau naujų parduotuvių“, – apie tai, kaip produktų kokybė lemia jų rinkos plėtrą, pasakojo V. Valukonis.

 

21-erius metus jau gyvuojanti „Vivingra“ šiandien gamina 18 skirtingų modelių viliokų. S. Ulvikienės nuotr.

 

Vieninteliai Lietuvoje

Kaip sako patys verslininkai, jų pagrindinis konkurencinis pranašumas – pritaikymas prie konkrečios žvejybos vietos.

„Įvežami masalai nėra konkrečiai skirti, pavyzdžiui, Neries upėje lašišų gaudymui. Žvejai atsirenka tuos modelius, kurie tinka. Mes kuriame konkrečiai pritaikytus Lietuvos upėms, ežerams ir žvejams“, – teigė vienintelės Lietuvoje masalų gamybos įmonės vadovas.

Kiekvienas jų viliokas – rankų darbo, kruopščiai testuojamas.

„Stengiamės daryti tokią produkciją, kad žvejys mėgėjas ar vaikas pagautų žuvį“, – apie masalų valdymo paprastumą aiškino žinomas žvejys.

Net ir po kelių dešimtmečių įmonė vis ieško naujovių, tobulėja, reaguoja į žvejų pasiūlymus ir pastabas.

Šios vasaros pradžioje komanda sukūrė naujus, vabalus imituojančius masalus šapalams.

„Siekiame kuo didesnio natūralumo, sugalvojau, kad būtų galima kojytes padaryti. Internete patikrinau, ar nėra tokių. Radome, kad vienas lenkas gamina, bet iš to masalo kojytės styro kaip iš kaštono pagaliukai“, – šypsojosi V. Valukonis.

Kol buvo surasta tinkama medžiaga ir būdai, kaip kojytes padaryti kuo tikroviškesnes, prireikė ne vieno namų apyvokos daikto, išbandyta ne viena medžiaga.

„Jeigu ko nors reikia, ir pliušiniai žaislai ardomi, ir tiesinimo žnyplės gadinamos“, – juokavo D. Kontenienė.

Verslininkams didžiausias malonumas ir darbo įvertinimas, kai laimikiai kimba būtent ant jų gamintų masalų. Šeimos nariai prisiminė ne vieną istoriją, kuomet sunkiomis sąlygomis žuvį suvilioti padėjo tik jų gaminiai.

 

Vladas Valukonis demonstruoja, kaip testuojami masalai. Jam į pagalbą atskubėjo anūkė. S. Ulvikienės nuotr.

 

Pagerėjo žvejų požiūris, bet žuvies mažiau

Valukonių šeima džiaugiasi, kad per kelis dešimtmečius Lietuvoje pasikeitė žvejų požiūris. Jeigu anksčiau žmonėms atrodydavo keista pagavus žuvį ją paleisti, dabar tai tampa daugelio įpročiu. „Pagavai – paleisk“ požiūrį propaguoja ir laidų apie žūklę vedėjai.

Verslininkai pripažino, kad, nors jų visas gyvenimas sukasi apie žvejybą, žuvį jie patys perka.

„Per sezoną galbūt 4–5 lydekas parsinešame, nors kartais ir per vieną žvejybą 10 jų pagauname“, – atviravo V. Valukonis.

Jo nuomone, bendrai yra jaučiamas žuvies išteklių sumažėjimas, pagerėjo tik situacija su lašišomis. Pasak jo, žuvies mažėjimui didžiulę įtaką daro verslinė žuvininkystė.

„Mums geriau įgūdžius lavinti mūsų karjeruose, nei ten, kur 100 valčių. Kuo sudėtingesnis gaudymas, tuo įdomiau, nes karjerai labai sunkiai žuvį „duoda“, – kalbėjo pašnekovas, atviravęs, kad žvejybai jis skiria visą savo laisvą laiką.

„Tai poilsis ir gyvenimo būdas“, – tvirtino ir dukra.

 

Sėkmingos žūklės receptas

Pasiteiravus sėkmingos žvejybos recepto, šeimos narių požiūriai išsiskyrė.

Anot V. Valukonio, svarbiausia yra profesionalumas, o įrankiai tik padeda patirti didesnį malonumą – toliau užmesti, geriau pajausti kibimą, lengviau suvaldyti žuvį.

Dukra suabejojo, ar profesionalumas tikrai yra tas svarbiausias aspektas, nes prisiminė ne vieną atvejį, kai per čempionatus, kuriuose žvejoja visi profesionalai, laimėjo jaunimas.

„Varžybose laimi tas, kas mąsto nestandartiškai. Lydeka 10 metų, visą gyvenimą, mato tuos masalus, bet kažkoks kitoks stilius, mąstymas – ir užkimba“, – požiūrį išsakė D. Kontenienė, prisiminusi, kaip ir pati traukė didžiulę lydeką, kai kitiems šeimos nariams niekas nekibo.

Sėkmė, anot žvejų, taip pat būtina.

 „Pirmiausias dalykas – mėgti. Jeigu tu važiuoji – tu pagausi. Kai manęs klausia, kuris masalas yra geras, atsakau, kad nė vienas nėra geras, jeigu guli dėžutėje“, – sakė pašnekovė.

 

Simos Ulvikienės nuotraukos:

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 242 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,