Mano Gargždai



Signataras Jurgis Šaulys – lietuvių tautos interesų gynėjas (infografikas)

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
J. Šaulys. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr. J. Šaulys. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys. Pasakyti, kad šis žmogus buvo visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas ir diplomatas, ko gero, būtų per mažai. Juk už kiekvienos istorijos slepiasi žmogus – su savo vertybėmis, išgyvenimais, požiūriu ir likimu. Kur gimė, augo, mokėsi, dirbo ir nuveikė Lietuvos labui – tokios informacijos gausu tiek istorinėse knygose ir vadovėliuose, tiek internete.

 

Laiminga mūsų karta, dar galinti apie kai kuriuos istorinius didvyrius išgirsti iš artimiausių jų giminaičių lūpų. Šiandien apie J. Šaulį mums dar gali papasakoti jo sūnėnas Česlovas Tarvydas, Gargžduose gyvenantis vietos politikas.

 

Palikimu pasidalino su visa Lietuva

Aktyviau domėtis signataru J. Šauliu visuomenėje pradėta palyginti neseniai, kuomet Vokietijos archyvuose svarbų Lietuvai dokumento originalą radęs istorikas Liudas Mažylis po tyrinėjimų paskelbė neabejojąs, kad Nepriklausomybės aktas surašytas būtent J. Šaulio ranka.

Signataro sūnėnui Č. Tarvydui tai nebuvo naujiena. Vyras ne kartą skaitė palikimu gautus dėdės dienoraščius, tad nepastebėti rašto panašumo – tiesiog neįmanoma. Č. Tarvydas pasakoja, kad daugelis paveldėjimo teise gautų nuotraukų ir dokumentų buvo įduoti Signatarų namams – ten surengta paroda. Kas dar buvo likę namuose Gargžduose, kruopščiai apžiūrėjo ir į svečius atvykęs istorikas L. Mažylis. Taip žingsnis po žingsnio, palyginus dokumentų pavyzdžius ir buvo nustatytas šis faktas.

Šiuo metu Nepriklausomybės akto originalas eksponuojamas Signatarų namuose, mažame kambarėlyje, kuriame ir buvo pasirašytas. J. Šaulio artimieji pirmą kartą jį pamatė Prezidentūroje – kuomet įvyko iškilminga jo perdavimo ceremonija.

Giminaičio atminimą Tarvydai saugo itin uoliai. Kasmet, prieš Vasario 16-ają vyksta į Vyriausybėje vykstantį minėjimą, skirtą signatarų artimiesiems, iš kur parsiveža jau tradicija tapusią gėlių puokštę. Ją visuomet nuveža į J. Šaulio gimtinę Balsėnuose ir padeda prie specialiai pagaminto stogastulpio, prie kurio Vasario 16-ąją kasmet susiburia tiek artimieji, tiek svarbią visai Lietuvai datą minintys Klaipėdos rajono gyventojai.

„Šiemet būrys kur kas gausesnis buvo, daugiau giminių susirinko“, – pasakoja Č. Tarvydas.

Vyras neslepia, kad tam įtakos turėjo vasarą įvykusi kelionė ir viešnagė Lugane, Šveicarijoje, kuriame gyveno ir amžino poilsio atgulė J. Šaulys. Sūnėnas Č. Tarvydas sako, kad būta minčių signatarą perlaidoti Lietuvoje, juolab, kad jis ir pats buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti būtent čia. Tačiau tai padaryti nelengva dėl moralinės dilemos. Šalia signataro po mirties Kastanjolos kapinėse atgulė ir antroji jo žmona, operos dainininkė Mafalda Salvatori. Nežinia, ką į tokias lietuvių užmačias atsakytų M. Salvatori sūnūs.

Savo giminaičio pėdsakais vaikščiojo ir gausus būrys jaunimo, Č. Tarvydo anūkų. Vėliau jie prasitarė, kad nuo šiol valstybinė šventė jiems įgavo dar didesnę prasmę.

 

J. Šaulio sūnėnas Č. Tarvydas. Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

 

Ypatingas ryšys su dukra

Tiesioginė signataro J. Šaulio palikuonių linija nutrūko mirus jo vieninteliam vaikui – dukrai Birutei, kurios susilaukė su pirmąja žmona, lenkaite Kazimiera Celinska. Deja, dukra dėl ankstyvos vyro mirties signatarui nepadovanojo anūkų. Pats J. Šaulys, net ir po skyrybų labai rūpinosi tiek pirmąja žmona, tiek dukra – niekuomet neapleido jų, globojo ir finansiškai. Č. Tarvydas pasakoja, kad bent jau buvo kalbama, esą po dukters gimimo, J. Šaulio žmona pasiligojo, ir jau niekad nebeatgavo buvusios sveikatos. O dėl įvairių diplomatinių ir visuomeninių reikalų, nuolat užsiėmęs vyras, ko gero, nebuvo geriausias kompanionas žmonai. Taigi, po skyrybų dukra Birutė liko gyventi su motina. Apsigyveno Detroite, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Signataras itin rūpinosi dukters auklėjimu ir išsilavinimu. Pats mokėdamas 6 kalbas, samdė mokytojas ir Birutei. Tad ir ji galėjo pasižymėti lingvistiniais sugebėjimais. Ryšys su tėvu nenutrūko iki pat jo mirties.

Tėvui mirus, dukra ėmė ieškoti giminių Lietuvoje. Kurį laiką nenorėjo pripažinti, kad Č. Tarvydas gali būti giminaitis, nes, kaip vėliau paaiškėjo, ieškojo žmonių su Šaulio pavarde. Tačiau, dienoraščiuose aptikusi tėvo minimą seserį Tarvydienę, pagaliau atsiliepė į tėvo sūnėno bandymus užmegzti ryšį.

Č. Tarvydas pamena, kad gavus Birutės adresą ir telefono numerį, su ja susisiekus, atgalinio ryšio teko laukti gerą pusmetį. Po to giminaitė net kelis kartus buvo atvykusi į Lietuvą – 1992 ir 1996 m. Paskutinį kartą apsistojo Palangoje. Tų pačių metų rudenį ir mirė. Tada Č. Tarvydas ir sužinojo, kad jo dėdės sukauptas istorinis rašytinis palikimas, tiek metų saugotas dukros Birutės, dabar priklauso jam.

„Svarbiausi buvo dienoraščiai, rašyti nuo 1914 metų, kasdien. Skaitėme atidžiai, dalį jų atsišvietėme. Vietomis parašyti nelabai įskaitomai, tad daug kur ir tarp eilučių reikėjo įžvelgti. Buvo ir daug nuotraukų, du dideli gražūs portretai. Vieną padovanojome signatarų namams, kitą – Veiviržėnų gimnazijai, kuriai 2013 m. buvo suteiktas J. Šaulio vardas. Neturėjome sąlygų išlaikyti visų eksponatų taip, kad jų nepaliestų laikas, tad su žmona, dukra ir anūke nusprendėme daug ką perduoti Signatarų namams“, – pasakojo Č. Tarvydas.

 

J. Šaulys. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

 

Saugojo tėvo palikimą

Kalbėdamas apie dėdės dukterį, Č. Tarvydas šypsosi. Ir nors konkrečiai neįvardina, nesunku suprasti, kad mano ją buvus tvirto charakterio ir dar tvirtesnių įsitikinimų, kuriuos, žinoma, galėjo padiktuoti J. Šaulio viso gyvenimo darbas, tikslai ir siekiai.

Nors turėjo galimybę į Lietuvą atvykti anksčiau nei 1991 m., moteris specialiai laukė, kol bus galima tą padaryti per vakarų, o ne rytų pusę. Ir ėmus bendrauti su giminaičiais Lietuvoje, su kai kuriais jų atsisakė net būti supažindinta. Pasak Č. Tarvydo, ji labai domėjosi Lietuvos reikalais, mokėjo ne tik puikiai kalbėti lietuviškai, praktiškai be jokio akcento, bet ir rašyti bei skaityti. J. Šaulio dukteriai buvo svarbūs visi istoriniai Lietuvos įvykiai ir jos giminių iš tėvo pusės, veikla.

Galbūt dukros baimė, kad dienoraščiai ir kiti svarbūs dokumentai nepapultų į Lietuvai priešiškas rankas, ir nulėmė tai, kad J. Šaulį, kuris vienu metu Vilniuje laikytas net svarbesniu veikėju už A. Smetoną, ilgą laiką gaubė lyg šydas. Signataras net savo dienoraščiuose ne kartą yra užsiminęs, kad keliskart rašė įvairius raštus už kitus signatarus ir taisė jų darbus.

Č. Tarvydui atmintin įstrigęs ir pasakojimas apie dėdės dukros Birutės krikštynas. Dirbdamas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Romoje, turėdamas visišką priėjimą prie Šventojo sosto, dukrą krikštynoms jis parvežė į Lietuvą, kad krikšto sakramentą jai suteiktų kunigas Petras Šaulys-Šaulevičius, vos septyneriais metais už jį vyresnis tėvo brolis. Būtent jis finansavo J. Šaulio mokslus. Galima spėlioti, ar tik tokiu būdu signataras neparodė savo dėkingumo ir pagarbos.

Dukros krikštatėviu tapo kitas signataras, prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, o krikšto mama – tiesiogiai ceremonijoje nedalyvavusi – tuo metu Lenkijoje gyvenusi J. Šaulio sesuo. Parašė įgaliojimą kitai moteriai jai atstovauti krikštynose. Ar tai būtų įmanoma šiais laikais, sunku įsivaizduoti.

 

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

 

Likimas lėmė ne kunigystę

Išties, nežinia kaip būtų pasisukęs būsimojo signataro likimas, jei ne antroji jo tėvo žmona – Č. Tarvydo močiutė Liudvika. Pastebėjusi, kad berniukas imlus mokslams, ėmė jį mokyti skaityti. Būdamas aštuonerių metų, J. Šaulys ėmė mokytis Kaltinėnų daraktorių mokykloje, tačiau jau po metų išvyko mokslus krimsti Palangon – į progimnaziją. Ten susipažino su Kazimieru Steponu Šauliu, Steponu Kairiu ir Antanu Smetona – kitais šios mokyklos mokiniais, su kuriais kartu lemtingaisiais 1918 m. ir pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Dar mokydamasis Palangoje, J. Šaulys jau tada aktyviai palaikė lietuvybės idėjas: ne tik pats skaitė ir rašė lietuvišką spaudą, bet ir padėjo ją platinti. Dabar jau sutariama, kad už tautinę veiklą jis vėliau buvo pašalintas iš Vilniaus kunigų seminarijos. Ėmė skleistis diplomato talentas. Nuo 1918 iki 1946 m. atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje, Austrijoje ir Vengrijoje.

Stebimasi, kaip kaimo vaikas galėjo pasiekti tokių mokslo aukštumų, tačiau J. Šaulys buvo išties gabus žmogus, o jo pasaulėžiūrai nemažai įtakos turėjo ir mokslai Berno universitete, aplinkoje, kur sklandė nemažai naujų idėjų.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 264 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,