Mano Gargždai



Klaipėdos krašto „sunkmečio pinigai“ – spalvingieji notgeldai

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
1922 m. Klaipėdos 50 markių vertės notgeldas, kuriame pavaizduoti laivų stiebų miško fone atplukdyti sieliai. V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ nuotr. 1922 m. Klaipėdos 50 markių vertės notgeldas, kuriame pavaizduoti laivų stiebų miško fone atplukdyti sieliai. V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ nuotr.

Šiandien sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be pinigų. Tačiau retai kada susimąstome apie jų atsiradimą. Teigiama, kad pinigų sistema Lietuvos teritorijoje susiformavo dar XIII–XIV a. Vėlesniais laikotarpiais šalies gyventojai dėl istorinių aplinkybių naudojosi ne tik savais, vietos pinigais, bet ir šalį okupavusių valstybių valiuta. Pavyzdžiui, po nepriklausomybės paskelbimo (1918 m. vasario 16 d.), šalis turėjo net keturių rūšių pinigus: rusų rublius, vokiečių markes, ostpinigius ir savuosius litus. Pokario laikais Lietuvoje buvo galima aptikti ir Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius. Kiek kitokia padėtis vyravo Klaipėdos krašte. Pirmieji šio regiono pinigai – notgeldai, imti leisti 1917 m.

 

Sunkmečio pinigai

Apie pirmuosius Klaipėdos krašto pinigus nėra itin daug informacijos. Literatūros šia tema – maža. Bene išsamiausiai apie 1917–1923 metų laikotarpio Klaipėdos krašto pinigus rašoma prieš du metus išleistoje finansininko, kolekcininko Vlado Zenkevičiaus studijoje „Vietiniai pinigai Klaipėdos krašto apyvartoje 1917–1923 metais“. Tad tai – pagrindinis informacijos šaltinis, kurio remtasi rengiant šį straipsnį.

Kaip jau buvo minėta, pirmieji Klaipėdos krašte išleisti pinigai vadinosi notgeldais. V. Zenkevičiaus studijoje rašoma, kad notgeldus „vietinė valdžia leido bėdos verčiama, dėl smulkių piniginių vienetų stokos apyvartoje, o vėliau – kaip infliacijos padarinį“. Paprastai tariant, notgeldais vadinti sunkmečio pinigai, o į lietuvių kalbą pažodžiui išverstas vokiškas žodis „Notgeld“ reiškia „pinigas iš bėdos, iš reikalo“.

Lietuvos banko Pinigų muziejaus duomenimis, šiuos pinigus pagal Vokietijos išleistą įstatymą savo reikmėms galėjo spausdinti atskiri miestai, miesteliai ar kaimai. Jų emisiją vykdė apskrities ar miesto administracija – magistratas, kartais įmonės ar net privatūs asmenys. Kadangi notgeldais galėjo naudotis tik jį išleidusios bendruomenės nariai, jų piešiniuose dažnai atsispindėdavo to krašto aktualijos.

 

1917 m. pirmos laidos Klaipėdos miesto magistrato notgeldas. V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ nuotr.

 

Auksą keisdavo į plieną

Visais laikais, bet kokio karo metu, atsirasdavo žmonių, siekiančių greitai ir lengvai pralobti. Ne išimtis ir didžiausi menamos žmonijos istorijos karai. Naudos siekiantys asmenys ne tik supirkdavo vertingus daiktus, bet ir slėpdavo bei kaupdavo pinigus. Ypatingai tuos, kurie buvo pagaminami iš tauriųjų metalų. Toks gyventojų pasipelnymo būdas privesdavo iki to, kad vietiniai pinigai paprasčiausiai dingdavo iš apyvartos. Tad nieko keisto, kad vos tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijoje netrukus iš apyvartos išnyko auksiniai ir sidabriniai pinigai. Į rinką metalinių monetų nebeleido tiek gyventojai, tiek ir valdžia. Visos valstybinės įstaigos, geležinkelis bei paštas turėjo atiduoti turimus tauriojo metalo pinigus Valstybiniam bankui. O pastarasis į auksą nebekeitė popierinių pinigų.

Auksas buvo surinkinėjimas ir iš paprastų gyventojų, manais už jį piliečiai gaudavo plieną. Tokiai padėčiai apibūdinti visuomenėje net gimė šūkis: „auksą duodu už plieną“. Vėliau valdžia savanoriams, kurie atiduodavo savo turimą auksą už nevertingą metalą, įteikdavo specialų medalį. Tokia propagandinė kampanija turėjo didžiulį pasisekimą, vos per penkis mėnesius valstybiniam bankui pavyko surinkti milijardą markių auksinėmis monetomis.

Kiek mažiau vertintus sidabrinius pinigus slėpė paprasti miestų gyventojai. Maža to, žmonės pradėjo masiškai kaupti atsargas, ypatingai maisto produktų. Tai lėmė, kad rinkoje sumažėjo būtiniausių prekių, o prekybininkai buvo priversti kelti jų kainas.

 

Siekė sutvarkyti apyvartą

1914 m. rugpjūčio 14 d. Vokietijos valdžia kaip pakaitalą buvusioms tauriųjų metalų monetoms išleido vienos, dviejų, penkių, dvidešimties ir penkiasdešimties markių vertės banknotus. Tačiau šis bandymas pagerinti sunkią šalies padėtį mažai gelbėjo, netrukus didelį pinigų deficitą pajuto stambūs industriniai centrai ir pasienio rajonai.

Iškart po karo paskelbimo kilo nedideli susirėmimai Rusijos–Vokietijos pasienyje. 1914 m. rugpjūčio 2–17 d. iš pasienio kariuomenės suformuota rusų dragūnų brigada surengė išpuolius į Klaipėdos ir Šilutės apskritis: Kretingalėje, Laugaliuose, Baituose, Doviluose (dabartinė Klaipėdos rajono teritorija), Vilkyčiuose, Saugose, Kukoraičiuose, Žemaitkiemyje (dabartinė Šilutės rajono teritorija) ir kitur. Visur buvo griaunamos geležinkelio stotys, pylimai ir bėgiai, naikinama telegrafo ir telefono įranga. Vokietijos pajėgos, netekusios didelės dalies karių, nepajėgė pasipriešinti stipresniam priešininkui. Į Klaipėdos kraštą įžengė Rusijos kariai. Klaipėdos bei Rytų Prūsijos vietovės tapo atskirtos nuo pinigų gavimo šaltinių, todėl apskritys, miestai ir valsčiai ėmėsi leisti savo notgeldus. Pagrindinis vietinių pinigų leidimo tikslas buvo siekis bent savo vietovėse sutvarkyti mažo nominalo pinigų apyvartą.

Tiesa, notgeldai buvo leidžiami ne tik Vokietijoje ar jos okupuotose vietovėse. Pastaruosius pinigus karo metais, 1791–1792 m. leido Prancūzija, nuo 1848 m. iki 1849 m. notgeldai pasirodė Austrijoje ir Vengrijoje. Vokietijoje pastarieji pinigai leisti ir nuo 1750 m. bei 1793 m. Notgeldai buvo naudojami Anglijoje „būrų karo“ metais (1900 m.) apsuptame Mefkinge.

 

Pirmuosius Klaipėdos notgeldus išleido Klaipėdos krašto prekybos rūmai, įsikūrę Biržos pastate (iš Kęstučio Demerecko kolekcijos). V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krešto pinigai 1917–1923 m.“ nuotr.

 

Atliko trumpą vaidmenį

Pinigų muziejaus duomenimis, Pirmojo pasaulinio karo metais savus pinigus turėjo ir kai kurie Mažosios Lietuvos miestai bei gyvenvietės. Notgeldai atsirado Klaipėdoje, Šilutėje, Rusnėje, Stalupėnuose, Tolminkiemyje, Eitkūnuose. Kaip teigiama, kai kurie Mažosios Lietuvos miestai šiuos pinigus pavadindavo „sunkmečio pinigais“, „pinigų pakaitalais“ (vok. Ersatzgeld), „karo pinigais“ (Kriegsgeld). Monetos buvo kaldinamos iš pigių ir karo reikmėms mažai kur tinkamų medžiagų, pavyzdžiui, geležies, cinko, aliuminio ar net keramikos ir porceliano.

Nepaisant to, visi karo metų pradžioje išleisti pinigai atliko trumpą vaidmenį. V. Zenkevičiaus studijoje rašoma, kad piniginiai ženklai netrukus sugrįžo pas leidėjus ir buvo nuvertinti. Ant popierinių pinigų rašalu ranka buvo užrašoma ar uždedamas specialius antspaudas su žodžiais: „Ungültig“ (Negalioja), „Entwertet“ (Nuvertinta), „Eingelost“ (Išimta iš apyvartos), „Ohne wert“ (Be vertės), „Nur zu Sammeler Zwecken“ (Tik kolekciniams tikslams). Taip pat kai kurie pinigai buvo performuojami, praduriamos skylės bei nukerpamas vienas ar daugiau kampų.

1916 metų pabaigoje vėl padidėjo pinigų trūkumas. Apskritys, miestai, valsčiai, o vėliau net ir pramoninkai ėmėsi nelegalaus pinigų leidimo. Tiesa, šios laidos piniginiai ženklai atrodė daug gražesni: jose buvo pavaizduoti miestų, miestelių, kaimų vaizdai, herbai, įžymybės, žemėlapiai, istoriniai, mitiniai, pasakų įvykiai ir t.t.

 

Pinigai lyg atvirukai

Pirmuosius pinigus Klaipėdoje išleido miesto magistratas 1917 m. Pastarieji išsiskyrė žalia spalva bei padengtu tinkleliu. Juose tekstas atspausdintas juoda, o vertės ženklai išskirti raudona spalvomis. Manoma, kad šie kuklūs pinigai buvo išspausdinti vietos laikraščio „Memel Dampfboot“ („Klaipėdos Garlaivis“) spaustuvėje.

Įdomu tai, kad 1919 m. Vokietijos pinigų apyvartoje pasirodė akį traukiantys notgeldai su pasakų motyvais, gamtos vaizdais ar net leidėjų išgalvotomis pasaulio vietovėmis. Žinoma, valdžia greitai uždraudė leisti tokius pinigus, tačiau draudimas negaliojo Antantės bloko valdomame Klaipėdos krašte. Čia Prekybos rūmai gavo prancūzų sutikimą išleisti 1–100 markių vertės vietinių pinigų seriją. Antrosios laidos (1922 m.) pinigai išsiskyrė geresne poligrafija, patrauklia ir spalvinga išvaizda, labiau priminė atvirukus. Pastarieji pinigai turėjo vandens ženklus. Jų buvo išleista gana nemažai ir jie aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto piniginėje apyvartoje. Pasak Gargždų kolekcininko Algirdo Aužbikavičiaus, neseniai Gargždų krašto muziejuje pristačiusio parodą „Pinigai Lietuvoje“, 1922 m. laidos Klaipėdos notgeldai net buvo pripažinti gražiausiais Rytprūsių pinigais.

„Įdomu tai, kad notgeldai buvo išleisti ir Telšiuose bei Sedoje. Pavyzdžiui, Sedos pinigai pasirodė dar 1915 m. ir išsilaikė vienerius metus. Manoma, kad pastarieji banknotai buvo atspausdinti Klaipėdoje“, – komentavo A. Aužbikavičius.

 

Gargždų žydų piniginis ženklas. Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinio „Pinigai Lietuvoje“ nuotr.

 

Gargždų žydų pinigai

Vėlesniais metais, daugelis Vokietijos provincijų išgyveno priešinfliacinį laikotarpį. Kai kurios teritorijos, pavyzdžiui Saksonija, Bavarija ir kitos, ėmė leisti savus 50–1000 markių vertės pinigus, nes dėl didelio apkrovimo to negalėjo padarti valstybinė spaustuvė. Remiantis V. Zenkevičiaus studijos informacija, 1923 m. antrojoje pusėje notgeldų spausdinimas visiškai nutrūko nuo valstybės kontrolės. Kai kur buvo bandoma sugrįžti prie auksinės markės, o kai kurie to laikotarpio pinigai buvo tiesiogiai pagrįsti materialinėmis vertybėmis – margarinu, cukrumi, plytomis, elektros energijos kilovatais, dujų kubiniais metrais. Visą šią sumaištį išgyveno ir Klaipėdos krašto gyventojai. Ir tik 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos Respublikos, vietinius pinigus palaipsniui pakeitė šalyje įvesta vieninga valiuta – lietuviškas litas.

Vokietijoje padėtis stabilizavosi tik 1924 m., kuomet Veimaro Respublikos vyriausybė išleido rentmarkę.

„Gargždų žydai taip pat buvo išleidę savo reikmėm skirtą pinigą. Tokios žydų monetos buvo vadinamos prutomis. Iš hebrajų kalbos išvertus žodį „pruta“ reiškia „mažos vertės (moneta)“, šiuo žodžiu Talmude įvardinti smulkiausio nominalo pinigai. Prutos buvo gaminamos iš kartono gabalėlio ar popieriaus, ant kurio buvo pažymėtas nominalas ir bendruomenės, išleidusios pinigus, antspaudas. Nacionaliniame muziejuje yra išlikę keletą žydų bendruomenių piniginiai ženklai, tarp kurių ir Gargždų labdarybės bendrovės išleista pruta. Ant šios monetos antspaudas yra sunkiai įskaitomas, o prasta būklė neleidžia nusakyti, kelintais metais ji buvo išleista“, – sakė kolekcininkas A. Aužbikavičius, remdamasis Lietuvos nacionalinio muziejaus leidiniu „Pinigai Lietuvoje“.

Tiesa, dar 2014 m. Gargžduose, Kalniškės piliakalnyje, buvo rasta XVII amžiaus prūsiška moneta, bylojanti apie įdomią šio krašto istoriją.

 

Parengta remiantis V. Zenkevičiaus studija „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923“, Lietuvos banko Pinigų muziejaus, uostas.info informacija.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

 

1922 metų vasario 22 d. antros laidos Klaipėdos notgeldai – V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ nuotraukose:

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 492 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,