Mano Gargždai



Karatistė Diana Mačiūtė: „Mūsų galimybės beribės“

Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)
Diana Mačiūtė. Asmeninio archyvo nuotr. Diana Mačiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ko gero, visi, besidomintys karatė sporto šaka Lietuvoje, yra girdėję Dianos Mačiūtės vardą. Klaipėdietė, juodo diržo (4 DAN – karatė meistras) savininkė jau 25 metus užsiima šia sporto šaka, garsina šalies vardą užsienyje. Moteris taip pat turi 20 m. treniravimo patirties. Su aktyvia klubo „Okinava“ prezidente, sportininke, trenere bei teisėja kalbėjomės apie gyvenimo iššūkius, motyvaciją ir kas ją atviliojo dirbti į Klaipėdos rajoną.

 

Tobulėjimui nėra ribų

Nuo gimimo Klaipėdoje gyvenanti D. Mačiūtė turi du bakalauro studijų diplomus – studijavo vadybą, ekonomiką. Nuolat lanko ir pati veda įvairius seminarus, kursus. Birželį ginsis magistro laipsnį, bet tai dar nėra riba, kur ketinama sustoti.

„Apsiginsiu magistrą ir viskas. Nors esu tokia, kad noriu visada tobulintis, todėl gal dar dėl įdomumo baigsiu kokią inžineriją, – juokauja darbą versle spėjusi išbandyti pašnekovė. – Nesinori plaukti pasroviui, norisi nerti, kilti ir vėl nerti.“

Moteris atskleidė, kad studijuoti sporto vadybą Šiaulių universitete nusprendė jau sukaupusi didelę sportinę patirtį – tada ir mokslai sekėsi dvigubai lengviau, nes viskas išbandyta praktiškai.

Sportininkė turi tarptautinę A kategorijos Lietuvos karatė kyokushin federacijos teisėjo kvalifikaciją, dirba sporto klube „Okinava“, Gargždų sporto mokykloje, taip pat vienoje Klaipėdos mokyklų veda neformalius užsiėmimus.

„Ir teisėjauju, ir dviejose rungtyse varžausi. Kitų sporto šakų varžybose dalyvauju, žodžiu, – nesustoju. Rungtyniauju visur, kur tik įmanoma, kur tik gyvenimas leidžia“, – teigia aktyvi klaipėdietė.

 

Į karatė nuvedė mama

D. Mačiūtė sportuoti pradėjo nuo 5 metukų – ėjo į liaudiškų šokių būrelį, vėliau užsiėmė gimnastika, lankė baseiną. Į karatė nuėjo būdama 12 metų – privertė mama.

„Tais laikais buvo labai populiaru, nes mergaitė turi mokėti apsiginti. Galvojau, kad tai – kažkokia nesąmonė, norėjosi šokti ir dainuoti. Tik vėliau supratau, kad karatė panašu į šokį, ypač, kai kovojama su šešėliu (kata)“, – prisiminimais dalinosi karatė imtynininkė.

Moteris prisipažino pradžioje nesupratusi, kam jai reikia šios sporto šakos, o dabar – negali sustoti: „Mano supratimas, ko noriu, atėjo vėlokai – 16–17 metų. Prasidėjo paauglystė, norėjosi geriau su draugais eiti už kampo ar į diskoteką, bet aš pasirinkau sportą ir labai džiaugiuosi. Sportas padėjo man ir moksle, ir bendravime, – visur.“

D. Mačiūtė pavaduoti trenerius pradėjo dar 16-os. Tiesa, pradžia nebuvusi lengva: „Į treniruotes ateidavo suaugę žmonės, turėdavau būdama mažytė prie tų didelių kojų pataisyti jiems techniką ir panašiai. Buvau „įmesta“, bet pati „išnirau“ ir pradėjo patikti.“

 

Klaipėdietė juodo diržo savininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti

Pokalbininkė pripažįsta nenorėjusi dirbti su vaikais, garsiai kalbėdavo, kad nenori tuo užsiimti, nes tai esą nesąmonė, nedėkingas darbas be atsako. Tačiau čia, anot sportininkės, labai tinka lietuvių patarlė: „Nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti“: „Nežinau, kas pasikeitė. Pradėjau ieškoti, galbūt, ne bukai treniruoti, bet ieškoti, žiūrėti ką jie mąsto, ką mato visai ne taip, kaip mes, suaugusieji, ko jie nori. Dabar mėgaujuosi į juos žiūrėdama, kaip jie tobulėja, nebegaliu be jų.“

Nuėjusi ilgą ir sunkų, bet labai įdomų kelią sportininkė turi ką papasakoti mokiniams, dalinasi patirtimi. Vaikus moteris pirmiausia moko pagarbos, etiketo, disciplinos, koordinacijos – ugdo per fizinę veiklą. Trenerė teigia, kad vaikai labai pasikeitė – pieš 15 būdavę lengviau dirbti: „Anksčiau pagarbą ir discipliną jie patys išmanė, o dabar reikia įskiepyti, suinteresuoti. Jie neturi motyvacijos, nelabai žino ko siekti, su kuo, kaip. Jie nori žaisti, išdykauti, viską turėti, gauti.“

Karatė imtynininkė moko vaikus nuo 4 su puse metų. Sporto klube „Okinava“ treniruoja daugiau kaip 200 vaikų, neformalųjį ugdymą lanko apie 20 vaikų, o darbo Gargžduose dar tik pradžia, siekiama išplėsti šią sporto šaką mieste. Anot D. Mačiūtės, mažesniuose miestuose vaikai turi mažiau pasirinkimo ką veikti, kur nueiti, todėl su jais lengviau dirbti, paprasčiau motyvuoti: „Jie gamtą labiau pažįsta, o aš irgi tokia – iš gamtos. Mėgstu sportuoti prie molo, miške, pušų apsuptyje. Mūsų miestiečiai labiau išlepinti. Jiems turi būti atskira vieta persirengti, nusiprausti, su kojinytėmis nori sportuoti, o mes pripratę bet kaip.“

 

Motyvuoja savo pavyzdžiu

Paklausta, kaip motyvuoja mokinius, D. Mačiūtė teigia, kad nusileidžia iki jų lygio, kiekvieną dieną būna vaiku, rodo pavyzdį, nes jiems reikia autoriteto – tik pelnius pagarbą galima siekti rezultatų: „Lengvai randu bendrą kalbą, svarbu bendrauti, suprasti, ko jiems reikia. Per žaidimus, pagarbos jausmą bandau aktyvinti fizinę veiklą. Jie „įsivažiuoja“, jiems pradeda patikti, o tada ir atsiranda rezultatai.“

Moteris teigė, kad kyokushin karatė sporto šaka – plataus profilio: galima kovoti vienas prieš vieną, rodyti kovą su šešėliu (kata), laikyti tik egzaminus diržams gauti ar tęsti karjerą teisėjaujant – kiekvienam yra pasirinkimas, kuo jis nori būti, tad nebūtina tapti kovotoju.

Su vaikais trenerė į varžybas vyksta kiekvieną savaitgalį, tuo tarpu anksčiau vykdavusios tik vienos varžybos per metus, sunkiau būdavę pasiekti europinį, pasaulinį lygį. „Okinava“ sporto klubas taip pat organizuoja varžybas – ir vietiniams, ir kaimynams (Kretinga, Palanga, Šiauliai). Mokiniams, pasak D. Mačiūtės, labai svarbu dalyvauti varžybose, jie nori ir laukia.

„Tėvai dažnai sako, kad jų vaikas nepasiruošęs, bet kai paklausiu, ar matė nors kartą, ką jis gali – purto galvą. Po varžybų negali patikėti savo vaiko pasiekimais, todėl sakau, kad reikia dažniau jiems leisti patiems pasakyti, ko jie nori ir kaip“, – teigia moteris, pridurdama, kad žiūrėdama, kaip jaunieji sportininkai tobulėja, supratusi, kad ribų nėra.

 

Karatė sporto šaka – plataus profilio. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vaikai neleidžia senti

Turėdama nemažai treniruojamų vaikų, sportininkė pasakoja neužmieganti, kol nepergalvoja visų 4 grupių, kas su kiekvienu vaiku įvyko treniruotės metu. 6 trenerės ugdytiniai yra įgiję juodus diržus, pati siekia penktojo – vienintelė Lietuvoje gali pasigirti tokiu pasiekimu.

„Išsipildė mano svajonė aplankyti Japoniją, sudalyvauti pasaulio čempionate, tai dabar liko 5-ąją juostelę (šiuo metu pasaulyje yra 8 geltonos juostelės – aut. past.) gauti ir vaikai galės patys jau ristis“, – juokauja trenerė.

Moterį rezultatų siekti skatina paieška – noras atrasti savyje ką nors naujo, įdomaus. Ji lygiuojasi į vaikus, kurie neleidžia senti, žiūrėti į metus, sustoti, skatina judėti į priekį. Visada rodo savo pavyzdį treniruojamiems vaikams ir nuoširdžiai džiaugiasi, kai jiems pavyksta pasiekti to, ko patys netikėjo, kad gali.

„Pradėjau treniruoti moteris, vesti funkcinę treniruotę. Kai jos ateina ir su ilgais nagais negali pastovėti ant delnų, o vėliau daro atsispaudimus su suplojimais bei pakelia girą, kurios nėra gyvenime mačiusios – mėgaujuosi, kad jos pačios savimi netiki, jog tiek pažengė. Mane „veža“, kai matau rezultatą, bet negaliu atsilikti, todėl atsiranda motyvacija vis kažką naujo parodyti“, – pasakoja trenerė.

 

D. Mačiūtė – tituluota sportininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Puikūs pasiekimai ne tik karatė varžybose

D. Mačiūtė per 25 m. profesionalios sportininkės karjerą yra pasiekusi tiek, kad visų titulų neįmanoma išvardinti. Svarbiausi jų – 2013 m. pasaulio kyokushin karatė čempionate užimta 3-ioji vieta ir 2017 m. pasaulio KWU (Kyokushin World Union) čempionate pelnyta pirmoji vieta. Sportininkė nuo 2006 m. tiek Lietuvos, tiek užsienio varžybose užima 1–3 vietas. Tiesa, ne viskas sekėsi lengvai. Prieš važiuojant į pasaulio čempionatą jai lūžo ranka, kurią teko tvirtinti 7 varžtais.

„Atrodė, kaip pasaulio pabaiga. Kad galėčiau vėl dalyvauti varžybose, turėjo praeiti 4 metai, bet jau po dviejų dalyvavau pasaulio taurėje ir užėmiau 3 vietą. Prieš tai dar su gipsu važiavau į varžybas, kur nėra kontakto (kata), nusiėmiau gipsą, sudalyvavau ir vėl užsidėjau. Tuomet supratau, kad mūsų galimybės beribės. Galime viską, aišku, išskyrus gal skraidyti“, – sunkų kelią prisiminė karatistė.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį, po 7 metų nuo rankos lūžio, jai pavyko sudalyvauti pasaulio čempionate, kuriame triumfavo. Tuomet sportininkė susilaukė pagyrimų, kad nepalūžo, kad turi tokią stiprią valią ir ryžtą: „Dažniausiai būna, jei neišeina, eini kitur. Aš nenusimenu dėl rezultatų, nes tai yra indėlis į patirtį, nesvarbu laimi ar ne, tai yra ta sekundė ir ta akimirka, kitą dieną būsi tas pats žmogus. Nesi pasaulio čempionas visiems metams.“

Pradėjusi dirbti su sunkiosios atletikos treneriu Edvardu Šaukliu, sportininkė sudalyvavo ir štangos kėlimo varžybose. Šioje sporto šakoje sekėsi taip pat puikiai – užimtos 2–3 vietos. Anot sportininkės, dalyvavimas šiose varžybose tapo didžiuliu iššūkiu: „Aš jaučiu scenos baimę, galėčiau geriau nufilmuoti ir parodyti, nei stovėti prieš visus ir demonstruoti sugebėjimus, bet tik einant ten, kur baisu, gali persilaužti. Reikia bijoti rimtesnių dalykų, o ne tokių paprastų, todėl ir einu ten, kur galiu tobulėti.“

Baimę sportininkei kėlė ne tik scena, moteris pasakojo, prieš varžybas tris naktis nemiegojusi, nes reikėjo užsivilkti triko: „Kimono viską uždengia, jokių tuščių vietų, o triko – viskas atvira, bet aš persilaužiau. Ar čia turi būti baimė gyvenime?“

 

Prie sportininkės pergalių prisidedea sunkiosios atletikos treneris Edvardas Šauklys. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prie pergalių prisidėjo sunkiosios atletikos treneris

D. Mačiūtė, pasakodama apie savo karjerą, atviravo ir apie atvykimo į Gargždus priežastis. Sportininkei, siekiančiai atsigauti po traumų ir tinkamai pasiruošti artėjančiam Europos čempionatui, pažįstami pasiūlė padirbėti su sunkiosios atletikos treneriu, gargždiškiu Edvardu Šaukliu.

„Atvažiavau į tokį „padvalą“, „kamurkę“ – „Samsoną“ (sporto klubas – aut. past.). pamatėme vienas kitą, pagalvojau, kad nieko gero nebus. Jis irgi sakė nesupratęs, kas čia atvažiavo, nes neminėjau titulų. Reikėjo laiko „apsišlifuoti“, bet man jis pradėjo patikti, o ir jį iššūkis pirmą kartą ruošti varžyboms karatistę – motyvavo“, – nelengvą, jau beveik 2 metų bendro darbo pradžią prisiminė moteris.

Pradėjus dirbti su sunkumais, sportininkė suprato, kad kūnui dar daug reikia tobulėti. Anksčiau maniusi, kad jau taip yra „kieta“, pakeitė nuomonę – treneris padėjo stiprinti kūną, dabar jie vienas kitam įrodinėja galimybes.

„Edvardas Šauklys labai daug prisidėjo prie visų pergalių. Po patirtos traumos man reikėjo reabilituotis pusmetį, bet treneris jau po trijų mėnesių mane paruošė štangos varžyboms. Svarbu tikėti, kad tą raumenį galima atstatyti, tada tokie stebuklai vyksta“, – bendru darbu džiaugėsi D. Mačiūtė.

Bendraudama su sunkiaatlečiu, sportininkė pradėjo darbą Gargžduose: „Rajone gyvena ir „Okinavą“ lankantys vaikai, tai ir juos pasikviečiau. Dabar mes bazinį fizinį pasiruošimą kartu su E. Šaukliu vedame, stipriname vaikus, nes jų nugaros, kojos, sąnariai silpni. Jie į lauką mažiau eina, prie kompiuterių sėdi, nežino, kaip lauko žaidimus žaisti, kas yra kamuolys. Čia mūsų iššūkis pamokyti, kas tas yra ir kaip galima su savimi dirbti.“

 

D. Mačiūtė mėgsta treniruotis gamtoje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – sporto salėje

Aktyvi moteris, paklausta, ką veikia laisvalaikiu, net negalvodama atsako, kad visą laisvą laiką praleidžia sporto salėje, pastangos atsipalaiduoti nuo sporto – bergždžios: „Visada stengiuosi tobulėti, ieškoti, sugalvoti naujas treniruotes. Kiekvieną savaitgalį varžybos, tad reikia pasiruošti.“

Sportininkės diena įtempta – 7 val. išvyksta dirbti, grįžta – 22 val. Pavasarį sportininkė mėgsta atsipalaiduoti valandą ar dvi treniruodamasi prie jūros ar miške. Taip pat mėgsta pasivaikščioti, aplankyti draugus. Klaipėdietė pasakojo, kad yra perskaičiusi visas knygas, kurios atrodė vertos dėmesio, dabar šiam pomėgiui nelieka laiko.

„Gerdama kavos puodelį akimirką sustoju, pagalvoju, kur ir kelintą valandą važiuoti. Man tai yra laisvė – darau, tai, ką noriu. Laisvalaikis savaitgaliais – su vaikais po varžybų „nusiaubti“ degalinę, dešrainių ar picos nuvažiuoti. Jie visi mėgaujasi ir laukia „varžybinės“ picos“, – pasakoja D. Mačiūtė, kurios gyvenimo kredo – „Eiti, tobulėti, nesustoti, imti ir duoti.“

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 116 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,