Mano Gargždai



Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas – Antanas Smetona (infografikas)

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
S. Smetonaitė-Petrauskienė ir A. Smetonos anūkas Vytautas Smetona. Asmeninio archyvo nuotr. S. Smetonaitė-Petrauskienė ir A. Smetonos anūkas Vytautas Smetona. Asmeninio archyvo nuotr.

Jei visų Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų pavardes greitai išvardinti gali nebent tik istorikai, tai Antano Smetonos vardą žino visi. Pirmasis nepriklausomos, tarpukario Lietuvos prezidentas, signataras, išsilavinęs ir šviesus žmogus. Ir, kaip bebūtų gaila, daugiausia mitais ir propaganda apipinta politinė figūra. Dėl daugelį metų vykdytos šmeižto kompanijos, kuriai neretai antrindavo ir istorikai, širdis iki šiol skauda ir A. Smetonos giminaičiams. Tačiau vis dažniau jie gali ir pasidžiaugti – kritiškai ir logiškai mąstanti istorikų karta faktas po fakto atskleidžia tikruosius prezidento veiksmų motyvus ir nuplauna metų metais piltą purvą.

 

Vertino mokslą ir rėmė besimokančius

Būsimas Lietuvos prezidentas gimė 1874 m. Ukmergės rajone, Užulėnio kaime. Buvo šeštas septynių vaikų šeimoje. Ir vienintelis iš jų itin troško mokytis. Artimiausios – Taujėnų pradžios – mokyklos nuo namų būta už maždaug 16 kilometrų. Nusigauti ten vaikui padėdavo vyresnis brolis Motiejus. Jo anūkė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė pamena pasakojimus, kaip josios senelis ant pečių per mišką nešdavo būsimą prezidentą į mokyklą. Ten A. Smetona praleisdavo visą savaitę – namo grįždavo savaitgalį.

Vėliau, jau tapęs prezidentu, A. Smetona gerokai palengvino gimtinėje gyvenančių vaikų gyvenimus. Užugirio kaime buvo pastatyta pradžios mokykla, pavadinta jo vardu. Šiandien čia liko tik muziejus, nes 2013 m. mokyklą teko uždaryti.

„Teko girdėti kaltinimų, kad prezidentas nepadėdavo giminėms. Viena vertus, jis iš tiesų nesinaudojo savo padėtimi ir niekam neparūpino namų ar kitokių turtų. Tačiau prezidentas pats asmeniškai labai rėmė tuos, kurie mokėsi“, – pasakojo S. Smetonaitė-Petrauskienė.

Baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, A. Smetona toliau mokėsi Ukmergėje, vėliau – Mintaujos gimnazijoje. Tiesa, iš jos buvo išmestas už tai, kad atsisakė per pamokas kalbėti rusiškai. Kurį laiką mokėsi ir kunigų seminarijoje, nes, kaip įprasta tais laikais, visi troško giminėje turėti kunigą. Tačiau supratęs, kad kunigystė ne jam, A. Smetona išvyko studijuoti teisę Peterburgo universitete.

Pinigų mokslams trūko, tad Jono Jablonskio rekomenduotas, A. Smetona ėmė mokyti lietuvių kalbos Chodakauskų vaikus. Taip susipažino su būsima žmona Sofija. Pora iš viso susilaukė trijų vaikų, tačiau viena mergaitė, dar būdama maža, sunkiai sirgo ir mirė. Liko dvi atžalos – dukra Marija ir sūnus Julius. Marija vaikų nesusilaukė, o Julius užgyveno net tris sūnus. Šiuo metu gyvas likęs vienas jų – Vytautas. Vyras gyvena Amerikoje, yra žinomas muzikantas, verslininkas, pats sukūręs gausią šeimą. Į Lietuvą A. Smetonos anūkas, pasak S. Smetonaitės-Petrauskienės, buvo atvykęs tik vieną kartą. Tačiau paslapčiomis, niekam nieko nežinant. Moteris sako jį suprantanti: sovietmečiu vykdyta agresyvi šmeižto kampanija davė neigiamų rezultatų. Purvą ant prezidento pylė ne tik istorikai, netiesos prirašyta ne tik vadovėliuose. Komentuoti ką tik nori, sau leidžia kiekvienas.

Tad dėl ko A. Smetona buvo kritikuojamas ir kokius kritiškiausius jo veiklos momentus gaubė mitai?

 

Parvežė Lietuvai pinigų

Baigęs teisės mokslus, A. Smetona įsidarbino Vilniaus Žemės banke. Tuo metu daug rašė ir redagavo, panaikinus spaudos draudimą ėmėsi leisti demokratų partijos laikraštį. Galima sakyti, visuomeninėje erdvėje sužimba naujas veiklus žmogus. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, įkuriama Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Karo pabaigoje, organizacijos vardu imtasi derybų su Lietuvą okupavusiais vokiečiais. 1917 m. sušaukiama Lietuvių konferenciją, kuri išrenka Lietuvos tarybą. Jos pirmininku paskiriamas A. Smetona.

Ruošiamasi skelbti Lietuvos Nepriklausomybę, tačiau būsimas Lietuvos prezidentas buvo pasirašęs susitarimą su Vokietija dėl ryšių išlaikymo ir, nenorėdamas laužyti duoto žodžio, A. Smetona iš Tarybos pirmininko pareigų atsistatydina vienai dienai. Tai buvo diplomatinis žingsnis. Vasario 16-osios aktas paskelbiamas pirmininkaujant Jonui Basanavičiui.

„Čia yra pirmasis įvykis, dėl kurio Antaną Smetoną visaip koneveikė. Buvo kalbama, neva jis parsidavęs vokiečiams, net fašistu vadino. Tačiau tai – netiesa. Europoje jis buvo vienintelis žmogus, kuris vėliau nepabijojo devynis hitlerininkus-pučistus Klaipėdos krašte nuteisti mirties bausme“, – pasakojo prezidento sesers Marijos anūkas Ričardas Rimgaudas Strielčiūnas.

Jam antrino ir S. Smetonaitė-Petrauskienė, priminusi, kad kuomet Vokietija pralaimėjo 1-ąjį pasaulinį karą, o Lietuvoje ėmė siausti Raudonoji armija, A. Smetona su šeima išvyko į Vokietiją. Tuomet daug kas kaltino A. Smetoną pabėgimu, tačiau į Lietuvą jis grįžo su 100 mln. markių paskola. Pinigai buvo itin reikalingi valstybės institucijoms, ypač kariuomenei, kurti.

 

S. Smetonaitė-Petrauskienė, Dalia Strielčiūnienė, Rimgaudas Strielčiūnas ir Julius Strielčiūnas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pavojingi sprendimai Lietuvos labui

1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona išrenkamas Lietuvos prezidentu. Tačiau šias pareigas ėjo tik kiek daugiau nei metus. Kai įvyksta Steigiamojo seimo rinkimai, jo atstovaujama tautininkų partija gauna vos 1,7 proc. rinkėjų balsų. Prezidentu išrenkamas Antanas Stulginskis, o A. Smetona vėl grįžta prie ankstesnių darbų – dėsto, rašo straipsnius, redaguoja laikraštį.

Antrą kartą prezidentu A. Smetona tampa 1926 m. gruodžio mėnesį po karinio perversmo.

„Čia nebuvo A. Smetonos perversmas, jo sumanytojai ir vykdytojai – grupė karininkų su generolu Povilu Plechavičiumi. Jie kreipėsi jau tik po to į dėdę, kad šis užimtų prezidento postą. Labai gerai pamenu, kaip mums būnant Sibire tėvelis pasakojo, kad dėdė netgi nenorėjo, teko jį įkalbinėti“, – pasakojo S. Smetonaitė-Petrauskienė. – „Smetona irgi buvo demokratas iš pradžių, bet kai pamatė, kas darosi, kad jau kyla visi tie, kurie yra prieš Lietuvą, suprato, kad reikia kietesnės rankos.“

Pasak istorikų, didžiausia A. Smetonos nuodėmė buvo ta, kad jis paleido seimą, kuris taip ir nebuvo sušauktas iki pat okupacijos. O prezidento sesers anūkas R. Strielčiūnas pažymi ir tai, kad nemažai kritikos strėlių kliuvo ir už priverstinį sovietų kariuomenės „riboto kontingento“ įleidimą į Lietuvą. A. Smetona suprato, kad tai labai pavojingas žingsnis, tačiau tik tokiu būdu Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, tuo metu buvusį užimtą Raudonosios armijos. Kitu atveju jis būtų buvęs prijungtas prie Baltarusijos ir šiandien Lietuvai nepriklausytų.

O vėliau, 1940 m., kaip žinoma, Maskva Lietuvai paskelbė ultimatumą. A. Smetona per naktinį posėdį kalbėjo, kad reikia priešintis su sava kariuomene, tačiau dauguma vyriausybės narių pasisakė už ultimatumo priėmimą. Tad žvelgiant iš praeities ir ateities perspektyvų, A. Smetona esant tokiam pačių vyriausybės narių susiskaldymui, Lietuvos labui padaro geriausią sprendimą – išvyksta, savo pareigas pavesdamas eiti ministrui pirmininkui A. Merkiui. Jis supranta, kad jeigu liks, Maskva privers pasirašyti visus dokumentus, ir Lietuva tuomet savo noru įstos į Sovietų Sąjungą. Tad prezidentas su šeima traukiasi į Vakarus. Įstojimą į „tarybinių tautų šeimą“ įvykdė Lietuvos komunistai, padedami Maskvos tarnyboms.

„Kai Lietuva tapo nepriklausoma, viliojo kaip skanus ir gardus kąsnis. Tik staiga tas kąsnis išsprūsta. Todėl ir įsisuko propagandos mašina“, – įsitikinusi S. Smetonaitė-Petrauskienė.

Išvykęs iš Lietuvos A. Smetona su šeima įsikuria Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten priimamas su raštišku pažadu nepolitikuoti. Su prezidento marčia Birute Nasvytyte-Smetoniene 1991 m. kalbėjusi S. Smetonaitė-Petrauskienė pamena ją pasakojus, kad ir ten nebuvo lengva – šeimai teko keisti bažnyčią, nuolat girdėdavo įvairias replikas.

„Ir mums čia, Lietuvoje, visada būdavo ir yra skaudu išgirsti nepagrįstus kaltinimus. Juk pamename savo tėvų ir senelių pasakojimus. Didžiuojamės, kad mūsų giminėje buvo toks žmogus, kuris kūrė šviesią ir gražią Lietuvą“, – sakė A. Smetonos giminaičiai.

Mirė A. Smetona 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, mįslingo gaisro namuose metu. Tame mieste ir palaidotas.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 434 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,