Mano Gargždai



Kazimieras Steponas Šaulys – tylusis tautos didvyris (infografikas)

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Signataro giminaitis P. Lomsargis (centre). Asmeninio archyvo nuotr. Signataro giminaitis P. Lomsargis (centre). Asmeninio archyvo nuotr.

Kuomet 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, neleidęs Lietuvos valstybei išnykti iš Europos žemėlapio, vienas iš dvidešimties parašą jame padėjusių signatarų buvo ir Kazimieras Steponas Šaulys.

 

Tuo metu aktyviai dalyvavęs politiniame, visuomeniniame bei socialiniame gyvenime, po kelerių metų signataras atitrūko nuo politikos ir pasišventė tikrajam savo pašaukimui – kunigystei. Tyliai bei ramiai dirbo dvasinius darbus. Galbūt todėl šiandien jis prisimenamas rečiau nei kiti signatarai, kurie beveik visi aktyviai dalyvavo politinėje veikloje iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Ko gero, tas tylumas ir pagarba užkoduotas visos šeimos genuose. Ne daug kas žinojo, o ir pats vyras – Priekulėje gyvenantis buvęs ilgametis pedagogas Pranas Lomsargis – niekada neskubėjo girtis esąs signataro brolio Juozo anūkas. Sovietmečiu pasėtas baimės grūdas bujojo ištisus metus.

Susitikęs su žurnalistais ir kalbėdamas apie senelio brolį P. Lomsargis ne kartą graudinosi. Tad neįmanoma nepajusti to pasididžiavimo žmogumi, kurio dėka XX a. buvo nukirsti Lietuvos saitai su kitomis valstybėmis ir klojami nepriklausomos šalies pamatai.

 

Rinkosi dvasininko profesiją

K. S. Šaulys gimė 1872 m. sausio 16 d. Stemplių kaime, tuometiniame Švėkšnos valsčiuje, valstiečių Karolinos ir Petro šeimoje. P.L omsargis tiksliai nežino, tačiau mano, kad K. S. Šaulys pats rodė didelį norą mokytis. O tėvai, žinoma, tik skatino tokį sūnaus pasirinkimą. Būsimo signataro tėvas dar namuose išmokė jį skaityti ir rašyti, supažindino su namų bibliotekoje turėta M. Valančiaus kūryba, ir taip skatino susidomėjimą knygomis.

Kuomet baigė mokslus Švėkšnos pradinėje mokykloje, K. S. Šaulys įstojo į Palangos progimnaziją. Ten susipažino su kitais būsimais Nepriklausomybės akto signatarais: Steponu Kairiu, Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu. Vėliau tęsė mokslus Kauno kunigų seminarijoje.

Studijas K. S. Šaulys baigė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Parašęs dvi disertacijas įgijo teologijos, o vėliau – ir bažnytinės teisės magistro laipsnį. 1899 m. K. S. Šaulys buvo įšventintas kunigu ir tais pačiais metais paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

 

Ragino mokytis

Suprasdamas mokslo svarbą, K. S. Šaulys mokytis ragino ir našlaičiais likusius savo brolio vaikus. Brolio žmoną pakirto vėžys, o netrukus susirgo ir numirė pats signataro brolis. Kirtęs rugius sušilo, atsigėrė šalto vandens ir gavo smarkų plaučių uždegimą. Kad vieni likę vaikai nebūtų išskirti ir išblaškyti po svetimus namus, jų globos ėmėsi K. S. Šaulys. Dažnai juos lankė, rėmė finansiškai, ir padėjo vyriausiai brolio dukrai auginti likusius septynis mažesnius brolius ir seseris.

„Tie vaikai sakydavo, kad jeigu ne dėdė, nebūtų išgyvenę. Jo paskatinti, du net baigė aukštuosius mokslus“, – pasakojo P. Lomsargis.

Vyras pamena, kad jo mama, K. S. Šauliui dar mokantis Kaune, kraudavusi krepšin kaimo gėrybes ir veždavo jas dėdei su traukiniu. Vakare grįždavo namo. Visa giminė itin palaikė vieni kitus. Ir pats P. Lomsargis mokydamasis gyveno pas gimines, kurie jaunuoliu rūpinosi kaip tikru sūnumi.

 

Nusipelnęs dvasininkas

Pasitraukti iš politinės veiklos K. Steponas Šaulys nusprendė tuomet, kai darbą baigė Steigiamasis seimas, į kurį dvasininkas irgi buvo išrinktas, ir dirbo konstitucinėje komisijoje. Tačiau iki tol jis atliko nemažai darbų: 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, prisidėjo rengiant laikinąsias 1918–1922 m. veikusias konstitucijas. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais jos nariais pasirašė Lietuvos valstybės Nepriklausomybės aktą, ir kaip sakoma, būtent K. S. Šauliui buvo patikėta šį aktą perduoti Vokietijai.

Pasitraukęs iš politinio gyvenimo, K. S. Šaulys atsidėjo darbui kunigų seminarijoje, universitete bei arkivyskupijos administracijoje. Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė jau nuo 1906 m., vėliau tapo jos profesoriumi. K. S. Šaulys taip pat dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete, tapo šios mokslo įstaigos teologijos-filosofijos fakulteto docentu, o vėliau profesoriumi ir Bažnytinės teisės katedros vedėju.

Kodėl aktyviai politiniame gyvenime dalyvavęs staiga nusprendė iš jo pasitraukti, dvasininkas nėra palikęs jokios minties. Tačiau P. Lomsargis mano, kad jis tiesiog nusprendė dirbti pagal profesiją ir pašaukimą, kur jautėsi geriausiai, ir už savo darbą buvo įvertintas: 1926 m. Kauno arkivyskupas J. Skvireckas jį paskyrė savo generaliniu vikaru (šias pareigas jis ėjo iki pasitraukimo iš Lietuvos), o dar po metų už nuopelnus bažnyčiai K. S. Šauliui buvo suteiktas Popiežiaus rūmų prelato titulas.

1932 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, o vėliau jam suteiktas ir apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

P. Lomsargis pamena pasakojimus, kad K. S. Šaulys buvo itin mėgstamas tarp studentų, o viešumoje jį sutikę žmonės pirmiausia pastebėdavo taisyklingą ir tiesią laikyseną, tarsi savaime sklindantį didingumą.

 

P. Lomsargis su žmona. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Padėjo vargingiausiems

Kad pasirinkimas palikti politiką buvo gerai apgalvotas, liudija ir įvairūs visuomeninio gyvenimo aspektai, susiję su pagalba žmonėms. Prelatas buvo vienas iš Labdarių draugijos Panevėžyje steigėjų, kuri įkūrė prieglaudą beglobiams bei socialinės globos neturintiems žmonėms. K. S. Šaulio iniciatyva įkurta ir „Motinėlės“ draugija, kuri rėmė gabius mokslo siekiančius jaunuolius, bei švietimo draugija „Saulė“.

Signataras taip pat darbavosi 1919 m. įkurtoje Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijoje bei Valstybinėje archeologinėje komisijoje. Kai vokiečių okupacijos metais buvo sustabdyta Raudonojo Kryžiaus veikla, K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją ir tapo jos tarybos vicepirmininku.

 

Rašė laiškus į Lietuvą

Baigiantis II pasauliniam karui, vengdamas galimų represijų, K. S.Š aulys emigravo į Vakarus, vėliau, padedamas savo bendrapavardžio, signataro J. Šaulio, kuris suteikė rekomendaciją, apsigyveno Šveicarijoje, Lugano mieste. 1964 m., sulaukęs garbingo amžiaus, K. S. Šaulys mirė ir buvo palaidotas tame pačiame Šveicarijos mieste, kur ir gyveno. Vėliau jo palaikai perlaidoti Romos Vereno kapinėse.

Vienuolyne, kuriame paskutinius savo gyvenimo metus dvasininkavo ir gyveno K. Steponas Šaulys, viešėję jojo giminaičiai, iš dvasininkui patarnavusios vienuolės išgirdo, kad kas rytą, paklaustas, kaip jaučiasi, signataras visuomet atsakydavo, jog gerai. Net ir savo mirties dieną.

Tiesa, paskutiniuose laiškuose, adresuotuose P. Lomsargiui, prelatas jau užsimindavo, kad kojos darosi sunkios.

Gyvendamas užsienyje, K. S. Šaulys ilgėjosi Lietuvos. Ant atminimo lentos, esančios Šv. Brigito ordino namuose Lugane, užrašyta, kad šiame kambaryje nuo 1945 m. rudens iki mirties gyveno prelatas K. S. Šaulys. Be jo gimimo ir mirties datų, užrašyti ir šie K. S. Šaulio žodžiai: „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui.“

Rašydamas laiškus į Lietuvą, iš pradžių P. Lomsargio mamai, vėliau – ir jam pačiam, apie politiką nekalbėdavo. Saugojo artimuosius nuo galimų represijų. Ir giminės Lietuvoje vengė kalbėti apie signatarą ir girtis giminyste – bijojo prarasti darbus, ar dar baisiau – būti ištremti į Sibirą.

Dėl šios priežasties ir P. Lomsargis niekam neužsimindavo esąs prelato giminaitis, o iš jo gautus laiškus namuose suslapstydavo taip, kad niekas nerastų.

Laiškuose K. S. Šaulys pasidomėdavo giminaičių sveikata, paklausdavo, kaip sekasi moksluose. Tačiau kartą paprašė atsiųsti Lietuvos žemėlapį, o pats P. Lomsargiui padovanojo šveicarišką laikrodį.

Vyras apgailestauja, kad daug prelato laiškų dingo, senais laikais juos perdavus Šilutės rajono valdininkams, kurie lyg ir žadėjo išleisti leidinį.

 

Puoselėja kraštiečio atminimą

Nepaisant šito, K. S. Šaulio atminimas Šilutės rajone yra puoselėjamas. 1994 metais, praėjus 30 metų nuo K. S. Šaulio mirties, Stemplėse, šalia šimtametės liepos, pastatytas stogastulpis, žymintis buvusios K. S. Šaulio tėviškės vietą. Ant 5,5 m aukščio ąžuolinio paminklo su išskaptuotu K. S. Šaulio bareljefu užrašyta: „Šiame kaime gimė Vasario 16-osios Akto signataras prelatas Kazimieras Šaulys 1872–1964“.

Pernai signataro pagerbimui skirtus akcentus papildė dar vienas statinys. K. S. Šaulio giminaičio Vytauto Lygnugario dėka, Švėkšnos miestelio centre sutvarkytame skverelyje pastatytas ir pašventintas Nepriklausomybės Akto signataro K. S. Šaulio memorialinis paminklas iš bronzos. Jį sukūrė klaipėdietis skulptorius Antanas Sakalauskas.

Kiekvienais metais prieš Vasario 16-ąją Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai yra pagerbiami ir Lietuvos Prezidentūroje. Iš prezidentės rankų gaunama puokštė signatarui K. S. Šauliui visuomet nuvežama į jo gimtinę – Stemples.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

 

P. Lomsargio asmeninio archyvo nuotraukos:

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 132 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,