Mano Gargždai



Veiklų kleboną Viktorą Daujotį net sunkiausiu metu lydi malda

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
V. Daujotis. Redakcijos archyvo nuotr. V. Daujotis. Redakcijos archyvo nuotr.

Paprastas žmogiškas ryšys – tai raktas, leidžiantis rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Tuo įsitikinęs penkerius metus Vėžaičių ir nuo 2014 metų lapkričio taip pat Slengių parapijai vadovaujantis klebonas Viktoras Daujotis. Jaunas ir energingas dvasininkas nepailsdamas domisi bendruomenės reikalais, lanko parapijiečius, buria krašto jaunimą bei rūpinasi sielovada. O lyg dar to būtų maža – kantriai rūpinasi ir naujos bažnyčios Slengiuose statybomis.

 

Tikėjimas – ne svetimas dalykas

Susitinkame su kunigu ir pokalbis iškart pakrypsta apie asmeninius dalykus. Kalbėdamas apie save, V. Daujotis ne kartą padėkoja tėvams. Iš Šilalės rajono, Upynos miestelio kilęs ir ten vaikystę praleidęs pašnekovas tikina, jog būtent tėveliai įskiepijo pamatines vertybes – tarp kurių ir meilė Dievui.

„Tikėjimas mūsų šeimoje nebuvo svetimas dalykas. Savaitė prasidėdavo sekmadieniu, kuomet visi kartu eidavome į bažnyčią. Kartais važiuodavome į aplinkines parapijas, dalyvaudavome religinio pobūdžio šventėse“, – pradėjo pokalbį kunigas.

Tad nieko keisto, kad nuo mažens regėtas artimųjų pavyzdys vėliau, dar jaunam V. Daujočiui, nutiesė kelią kunigystės link, tapo vienu iš postūmių, padėjusių atrasti save. Pasak V. Daujočio, kiekvienas pašaukimą atranda skirtingai. Vienam jį gali nulemti staigus įvykis, atsivertimo bei savęs suvokimo momentas, kitam – jis ateina pamažu, tarsi natūraliai įsilieja į gyvenimą, kasdienybę.

„Tikiu, kad mano pašaukimas buvo brandinamas per visus gyvenimo tarpsnius, šį branda tęsiasi ir toliau, nes pašaukimas nėra statiškas dalykas. Atsimenu, jog dar vaikystėje šeimoje, artimųjų rate vaidinau kunigą „žaidžiau Mišias“. O juk tai, ką mes būdami maži matome, su kokia patirtimi susiduriame, tą ir žaidžiame. Galbūt, tai buvo pirmoji mano, kaip kunigo gyvenimo kelio užuomazga, vaikiškas susižavėjimas tuo dalyku? – svarstė pašnekovas. – Vėliau pašaukimui susiformuoti ir į jį atsiliepti padėjo mūsų parapijoje tarnavę šaunūs, savo pasirinktą kelią, Dievą ir žmones mylintys kunigai. Jų pavyzdys – įkvėpė. Dar vėliau pradėjau lankyti bažnytinį jaunimo chorą. Kartu su draugais leisdavome vasaras, važiuodavome atostogauti prie ežero ar prie jūros, kartu švęsdavome parapijos šventes. Aktyvios bažnyčios vargonininkės buvome surinkti į smagų jaunų žmonių būrelį, palaikėme gerus tarpusavio ryšius tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.“

 

Tikslas – bažnyčia su sienomis ir stogu

Jauniausias iš keturių vaikų šeimos, V. Daujotis, baigęs mokyklą, 1999 metais įstojo į Telšių kunigų seminariją. 2006 metais įšventintas kunigu, išvyko studijuoti į Romos popiežiškąjį seleziečių universitetą. Nuo 2013 metų V. Daujotis paskirtas Vėžaičių Šv. Kazimiero parapijos klebonu.

Klebonas atviras – ir nors dvejonių akimirkų būta (mokykloje turėjo minčių savo gyvenimą sieti su žemės ūkiu, vėliau svarstė rinktis dizaino profesiją) – „tačiau Bažnyčios gyvenimas buvo nuolat artimas. Ir net tada, kai negalvojau, kad rinksiuosi kunigystės kelią.“

2015 metais sausio mėnesį Telšių vyskupo Jono Borutos dekretu įsteigta Slengių parapija, kurios laikini maldos namai – Gindulių koplyčia. Į parapiją paskirtas naujas klebonas V. Daujotis. Vyskupas skirdamas kunigą į Slengių parapiją, ne tik pavedė rūpintis parapijiečiais, bet taip pat įpareigojo ir Slengių parapijos bažnyčios statybai. Po paskyrimo klebonas pradėjo ieškoti būdų įgyvendinti užgimusią bažnyčios Sendvario seniūnijoje statymo idėją. Bažnyčios Slengiuose idėja kilo iš tikinčiųjų, o šią mintį įgyvendinti pradėjo Plikių parapijoje dirbęs ir Gindulių koplyčią aptarnavęs kunigas, dabar jau vyskupas Darius Trijonis. Jo rūpesčiu surasta vieta bažnyčiai – prie kapinaičių, pradėtas rengti projektas. Netrukus po paskyrimo kun. V. Daujotis Klaipėdos rajono politikams bei religinės bendruomenės nariams, verslo bei savivaldos atstovams pristatė Slengių bažnyčios projektą, ėmė organizuoti pamatų klojimo darbus.

Statybų darbais besirūpinantis kunigas įsitikinęs, jog jei viskas klostysis sklandžiai, pilnai įrengta bažnyčia parapijiečiai galės džiaugtis kiek mažiau nei po trijų metų.

„Dar 2016 metų rugsėjo mėnesį turėjome gražią šventę – pamatų ir kertinio akmens pašventinimą. Tačiau sušlubavus mano sveikatai, planuoti vėlesni sienų ir stogo statybos darbai laikinai sustojo, – kalbėjo klebonas ir pridūrė, jog šiemetinis tikslas – pastatyti ant jau įrengtų pamatų, bažnyčios pastatą su sienomis ir stogu.

 

Klebonas be kitų darbų rūpinasi ir naujos bažnyčios statybomis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Planuoja darbus užbaigti per tris metus

Iššūkių naujoje parapijoje ir be statybų eigos organizavimo apstu. Kunigas prisipažino, jog šiuo metu svarbu atrasti ryšį su istoriškai gana jauna ir vis dar tebesikuriančia Slengių parapijos bendruomene, čia gyvenančiais žmonėmis.

„Nemenka užduotis ir finansų paieška. Juk be finansinių išteklių, paramos, vargu, ar galėtume pastatyti bažnyčią. Dėkoju Klaipėdos rajono savivaldybei, kuri padėjo išpirkti dalį sklypo, parengti projektą ir kitus pasiruošimo darbus. Taip pat renkame aukas iš pačių parapijiečių, aukoja kas kiek gali. Prašau paramos ir verslo atstovų. Šiais metais nemažai lėšų skyrė Telšių vyskupijos kurija. Džiugu, kad Vyskupas nėra abejingas statyboms. Žinoma, turime, kur tobulėti ir dar reikia atlikti nemažai darbų, norint įgyvendinti šiems metams išsikeltus tikslus“, – vardijo pašnekovas.

Jei viskas klostysis pagal planą, šių metų pabaigoje turėtų iškilti pastatas, kurio vidaus apdailos, instaliacijos darbus būtų galima pabaigti per ateinančius metus. Na, o tuomet liktų tik aplinkos tvarkymo darbai. Tiesa, pasak kunigo, bažnyčios vietoje, prie stovinčio kryžiaus šv. Mišios bus aukojamos ir šią vasarą – kiekvieno vasaros mėnesio trečiąjį sekmadienį 10 val.

„Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas yra išsakęs gražią mintį, jog naujieji maldos namai galėtų atspindėti kuršių krašto kultūrą, kuri galėtų atsispindėti bažnyčios interjere. Kol kas dar nežinome, kas tai galėtų būti, tačiau manau, kad į pasiūlymą atsižvelgsime“, – trumpai apie būsimų maldos namų išvaizdą užsiminė V. Daujotis.

 

Klebonas su Slengių bažnyčią projektuojančiu architektu Audriumi Klioštoraičiu. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ragina domėtis, o ne smerkti

Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas itin mėgstamas tarp jaunų žmonių. Dirbti su jaunimu, pasak kunigo, anksčiau ėjusio Telšių vyskupijos jaunimo centro direktoriaus pareigas, vienas malonumas.

„Santykis su Dievu atsiskleidžia per santykį su bendruomene, žmonėmis. Ir nesvarbu, kas tai bebūtų – vaikas ar garbaus amžiaus žmogus. Kiekvienas esame asmuo, norintis tikro kontakto, jaustis esąs vertas pagarbos, įvertintas ir pastebėtas. Bažnyčia turi būti ta vieta, kur kiekvienas jaustųsi gerbiamas, mylimas bei priimtas“, – atviravo dvasininkas ir pridūrė, jog pagrindinis raktas į asmens širdį – žmogiškumas.

Pasak V. Daujočio, jaunam žmogui kalbėti apie tikėjimą yra itin svarbu, nes jis grindžia pamatus kertinėms vertybėms.

„Teko girdėti tėvų pasisakymus, jog savo vaikų, kol jie maži, nevesiantys į bažnyčią bei neruoš sakramentams, tarsi norėdami suteikti jiems laisvę, sulaukus pilnametystės, pasirinkti, kuriuo tikėjimo keliu pasukti. Juk tėvai už savo vaikus yra atsakingi, todėl nusprendžia dagelį dalykų, tarkim, parenka mokyklą, kurioje mokysis. O gal vaikas norėjo gimti kitoje šalyje ar gal net kitoje šeimoje? Gyvenime yra tam tikri dalykai, kurių nepasirinksi, tai duotybė – pašaukimas. Juolab, kad tikėjimas – tai pagrindas vertybių formavimo orientyras, kuriuo ypatingai naudojamės atsidūrę gyvenimo kryžkelėje“, – apie tikėjimo svarbą kalbėjo pašnekovas.

Šių dienų spartus tempas, technologijos diktuoja kasdienio gyvenimo ritmą. Prie pakitusios kasdienybės taikosi ir žmonės. Natūralu, jog ypač naujovėms pasiduoda jaunimas. Tačiau, koks tas 21-ojo amžiaus jaunimas bebūtų, klebonas įsitikinęs – svarbu ne smerkti, o pažinti ir suprasti.

„Savotiškai gražu, kuomet jaunas žmogus, nusivylęs esama sistema, struktūra, tam tikromis nusistovėjusiomis ir mums, suaugusiems, atrodančiomis teisingomis, gyvenimo taisyklėmis, maištauja. Kuomet jis kelia klausimus ir mus provokuoja mąstyti, persvarstyti savo vertybes – tai yra gražu bei prasminga. Tik nereikia bijoti. Jeigu jaunuolis į bažnyčią atėjo su tatuiruote ar ryškia šukuosena, neišsigąskime, o klauskime, kas ir kaip, domėkimės, išmokime džiaugtis, kad atėjo“, – ragino kunigas.

 

V. Daujotis puikiai sutaria su jaunimu. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Trūksta esminių dalykų

Nuolat darbų verpetuose besisukantis klebonas šypsosi – daug dalykų tenka dar tik mokytis. Ne viskas visuomet pavyksta, tačiau svarbiausia – klaidas mokėti pripažinti. Laiko ne tik saviems rūpesčiams, bet ir kito bėdoms išklausyti atrandantis V. Daujotis sako, kad visuomet smagu patarti ar padėti tam, kuris kreipiasi nuoširdžiai, geba būti atviras su savimi. Tad nenuostabu, jog kunigystė Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonui teikia džiaugsmą. Anot kunigo, net ir skaudžiausiose gyvenimo situacijose galima rasti gėrio krislą – net ir prieš mirtį, atsisveikindamas su gyvenimu žmogus, gali spinduliuoti meile, šiluma, tikrumu.

Kalbėtis su V. Daujočiu – vienas malonumas. Tad nuo pašnekesių apie kasdienius rūpesčius, mūsų pokalbis pakrypo link globalesnių temų. Nūdienos aktualijos paskatino kunigo pasiteirauti apie problemas, palaužiančias net ir stipriausiuosius. Šiuolaikinis žmogus vis dažniau susiduria su iššūkiais, kuriems įveikti ne visuomet pakanka savų pastangų, jėgų. Nuolat ieškodamas išeities, nepajunta, kaip pradeda grimzti į dar klampesnę pelkę.

„Vytis gyvenimą – skaudžiai kainuoja. Atrodo, kad viską esi pasiekęs, turi gerą išsilavinimą, darbą, gauni didelį atlyginimą, tačiau jauti, jog kažko trūksta. Trūksta esminių dalykų – žmogiškumo, šilto santykio, tikėjimo. Gyvenimo sparta žmogų alina, jis jaučiasi praradęs save. Tuomet savastį bando susigrąžinti, bet pasirenka neteisingus būdus, pavyzdžiui alkoholį ar narkotikus, – dėstė kunigas. – Kaip to išvengti? Tikriausiai kiekvienas turi pajusti savo dugną, nuo kurio privalo pasistengti atsispirti. Joks moralizavimas ir aiškinimas apie gyvenimo taisykles – nepadės. Be visa ko, čia iškyla labai svarbus bažnyčios, visuomenės ar net valstybės vaidmuo. Turime nepamiršti esančių bėdoje, padėti jiems atrasti gyvenimo kilnumą bei grožį. Juk tikrasis džiaugsmas ir prasmė atsiranda tuomet, kai žmogus ne tik gyvena dėl savęs, bet ir padeda kitam.“

V. Daujotis prisipažino, jog susidoroti su asmeniniais sunkumais bei vienatve padeda malda. Anot jo, tai laikas, kuomet gali kreiptis į Dievą ir paprašyti pagalbos nešti išgyvenamą skausmą, sunkumus ir kartu dėkoti už kasdienines Aukščiausiojo dovanas.

 

    Vienas klebono pomėgių – kelionės. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kelionės – būdas pasisemti naujų minčių

Pabėgti nuo rūpesčių Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonui padeda ir širdžiai mieli pomėgiai. Laisvalaikiu jis mėgsta fotografuoti, nors ir pripažįsta, kad šiam pomėgiui laiko lieka vis mažiau.

„Mėgstu skaityti ir ne tik religinio pobūdžio knygas. Laiką leidžiu ir su kitokia prasminga literatūra, iš kurios pasisemiu gyvenimo išminties. Be to, patinka būti gamtoje ir keliauti“, – vardijo V. Daujotis.

Kelionės – bene vienas iš labiausiai mėgstamų kunigo užsiėmimų. Anot jo, malonu ne tik sugrįžti į Romą, nuvykti į studijų metais išnaršytas vietas, bet ir atrasti naujas, jas aplankyti kartu su parapijiečiais.

„Man smagu keliauti, atrasti su tikėjimu susijusius dalykus, o tuo pačiu pailsėti, pasisemti naujų minčių, idėjų ir sugrįžti į kasdienybę“, – sako V. Daujotis.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 220 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,