Mano Gargždai



Didysis tautos patriarchas – daktaras Jonas Basanavičius (infografikas)

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
J. Basanavičius. wikipedia.org nuotr. J. Basanavičius. wikipedia.org nuotr.

Kalbėdami apie Joną Basanavičių, dažniausiai jį prisimename ne tik kaip Vasario 16-osios akto signatarą, kuriam pirmininkaujant ir buvo pasirašytas šis Lietuvos valstybingumui pamatus padėjęs dokumentas, bet ir kaip žinomą daktarą, tautosakos knygų autorių. Tad koks gi iš tiesų buvo J. Basanavičiaus kelias ir nuopelnai, dėl kurių jo vardu pavadintų gatvių gausu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?

 

Gimė pridusęs

J. Basanavičius pasaulį išvydo 1851 m. lapkričio 23 Ožkabalių kaime. Kaip pats rašė savo knygoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“, gimė pusgyvis, ir tik stebuklo dėka, ar atkakliomis tėvų pastangomis išjudinti naujagimį, buvo grąžintas gyveniman. Pasiturintys ūkininkai Marė ir Juras Basanavičiai iš karto kitą dieną kūdikį pakrikštijo, ir pažadėjo Dievui išleisti jį į kunigus, kad tik į mažą kūnelį grįžtų sveikata ir gyvybė. Ir mažasis Jonas atsigavo.

Praaugęs ėmė mokytis pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau tėvai išleido į Lukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą. Tačiau neišlaikė egzaminų ir liko dar vienus metus mokytis Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą.

1873 m. pabaigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius grįžo namo ir iš tėvo išgirdo negausiąs daugiau nei skatiko, jei nestosiąs į Seinų kunigų seminariją. Pats J. Basanavičius, uoliai lankęsis bažnyčioje ir giedojęs giesmes, jau nebebuvo tikras, ar nori sukti kunigystės keliu. Spėjama, kad tokį posūkį galėjo lemti pirmoji meilė kaimynų dukrai Uršulei Milančiūtei ir begalinis smalsumas mokslams.

 

Pripažintas bulgarų ir čekų

Įkalbėjęs tėvus leisti jam tęsti mokslus kitur, 1873 m. J. Basanavičius įstojo Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.

Neradęs darbo Maskvoj, susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. išvyko į Bulgariją. 1879–1882 m. buvo Lomo ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Žmonės jį labai vertino. Kai daktarą paskyrė į Varną, lomiečiai net rinko parašus, kad jų mylimas daktaras liktų šiame mieste. Nes būtent jis pakeitė miestelėnų požiūrį į ligonines. Iki tol vyravo nuomonė, kad į gydymo įstaigą nuvykstama tik numirti.

Net ir rūpindamasi pacientais, J. Basanavičius neužmiršo lietuvybės reikalų: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius – „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., išvyko iš Lomo, trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, čia inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir po to vėl išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.

Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai.

 

Vedybinis gyvenimas truko neilgai

Praha lietuvių tautos patriarcho gyvenime be galo svarbi tuo, kad čia jis sutiko savo gyvenimo moterį – Čekijos vokietaitę Gabrielę Eleonorą Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje.

Merginos šeima nepritarė vedyboms su kitataučiu, tačiau iš meilės vyrui, jauna moteris nepaisė jų nuomonės. Ji netgi mokėsi lietuvių kalbos. Susidūrę su finansiniais sunkumais, Basanavičiai buvo priversti persikraustyti į Bulgariją. J. Basanavičius gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, iš kur vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą.

Vedybiniu gyvenimu pora džiaugėsi neilgai – vos penkerius metus. Užsikrėtusi nuo savo motinos, džiova susirgo ir Eleonora. Ant vyro rankų, būdama vos 26 metų amžiaus, ji mirė 1889 m. vasario 16 d. Po žmonos mirties 1892 m. J. Basanavičius persikėlė į Varnos miestą. Ten, nepaisydamas pašlijusios savo sveikatos, kuri ypač pablogėjo netekus mylimosios, tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį.

 

Po žmonos mirties – į Lietuvą

Nebegalėdamas ilgiau tverti vienišumo jausmo svetimoj šaly, 1905 m. J. Basanavičius grįžo į Lietuvą, kur dar du kartus jo gyvenime pasikartojo lemtingoji vasario 16-osios data. 1918 m., jam pirmininkaujant, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, o lygiai po devynerių metų, taip pat vasario 16-ąją, tautos patriarchas mirė.

Ką gi J. Basanavičius nuo pat 1905 iki 1927 m. veikė Lietuvoje? Pirmiausia, grįžęs į gimtą šalį 1905 m. kartu su kitais sušaukė Lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos suteikimo Lietuvai. 1911 metais J. Basanavičius buvo ūkio mašinų gamybos akcinės bendrovės „Vilija“ organizatorius ir stambus akcininkas, 1913 metais įsteigė Lietuvių ūkininkų bendrovę, o 1917–1924 metais dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. J. Basanavičius buvo ir vienas iš šios mokyklos steigėjų, kuri vėliau pervadinta Vytauto Didžiojo vardu.

1907 m. jo iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, kuriai vadovavo pats J. Basanavičius iki 1927 m., o 1913 m. kartu su Jonu Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslų draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.

Daug laiko daktaras skyrė ir lietuvių tautos praeičiai bei istorijai nagrinėti, nes suprato, kad norint pažinti tautą, reikia žinoti, kokia ji buvo. Todėl be galo svarbus jo rašytinis palikimas.

„Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteką“ sudaro XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tautosakos tekstai, užrašyti bei surinkti į vieną vietą. Tai – apie 7000 pasakų, sakmių, padavimų, dainų, raudų, mįslių, tikėjimų ir kitokios tautosakos, sudarančios lietuvių tautosakos aukso fondą. Devynios tautosakos knygos buvo paties J. Basanavičiaus išleistos, kita dalis tekstų beveik šimtmetį išgulėjo rankraščiuose, kol žymių tautosakininkų Leonardo Saukos ir Kosto Aleksyno pastangomis buvo sudaryta ir išleista 15 tomų „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka (1993–2004)“:

Itin vertinga ir J. Basanavičiaus biografinė knyga „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija”, kurioje atsispindi ir daug anuomet besiformavusios bendrinės lietuvių kalbos ypatumų.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 164 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,