Mano Gargždai



Jauniausias signataras Kazimieras Bizauskas – pareigą dirbti Lietuvai jautęs diplomatas (infografikas)

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Kazimieras Bizauskas. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr. Kazimieras Bizauskas. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Vilniuje, Rasų kapinėse, stūkso simbolinis kapas-kenotafas, skirtas trijų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų atminimui įamžinti, kurių palaikai iki pat šiol nebuvo rasti. Tarp jų – ir jauniausia mūsų tautinio atgimimo asmenybė, prikėlusį šalį naujam laisvės įkvėptam gyvenimui – Kazimieras Bizauskas.

 

Atsinešė tragišką likimą

Bizauskų šaknys kilo iš Pasvalio rajone esančio Vildūnų kaimo. Iš ten kilęs ir signataro tėvas Kazimieras Bizauskas. Pastarasis buvo apsišvietęs žmogus, baigęs mokslus. Gyvendamas Pumpėnuose (Pasvalio raj.) tėvas Kazimieras kūrė kooperatyvus, tapo vienu iš pirmųjų kooperatyvinio judėjimo Lietuvoje atstovų bei buvo Vartotojų draugijos vedėjas. Vėliau K. Bizauskas išsikėlė į Latviją, kur apsistojo Kuldygos apskrityje, Paviluostoje. Ten jiedviem su žmona Karolina Jankauskaite-Bizauskiene, Panevėžio apskrities, Joniškio parapijos valstiete, gimė vienintelis sūnus, kuriam duotas tėvo, Kazimiero vardas.

Mažasis Kazimieras pasaulį išvydo 1893-ųjų vasario 2 dieną (pagal tuometinį senąjį kalendorių, pagal naująjį – vasario 14 d.) ir su savimi atsinešė gana tragišką likimą. Paties K. Bizausko žinių, dokumentų apie jo veiklą išliko nedaug. Daugelis užrašų ir įvairių kitų raštų prapuolė Pirmojo pasaulinio karo, vėliau – sovietų okupacijos metais. Tą patikina ir jauniausio signataro gyvenimu bei darbais domėjęsis giminaitis, Kėdainiuose gyvenantis K. Bizausko pusseserės Kazimieros Bizauskaitės-Židonienės sūnus Vidimantas Židonis.

Jaunasis Kazimieras – ramus, santūrus, gabus jaunuolis. Dar būdamas visai jaunas jautė pagarbą ir meilę gimtajai tėvų žemei, žinojo, kad užklupus negandoms, tik konkrečiais darbais ir lojalumu galima siekti tautos gerovės. Tą vėliau K. Bizauskas ir įrodė, likdamas Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais, kai šalį užėmė vokiečiai bei tąsyk, kai įžygiavo sovietų okupantų kariai.

Su negailestingu likimu K. Bizauskas susidūrė būdamas visai jaunas – anksti jis neteko abiejų tėvų. Mama susirgo džiova ir Kazimierui sulaukus vos trijų metų, mirė, išgyvenusi 22 metus.

Toliau berniuko išsilavinimu rūpinosi tėvas bei dėdė kunigas Antanas Bizauskas. Baigęs Skaistkalnės pradžios mokyklą, K. Bizauskas įstojo į Mintaujos gimnaziją. Nėra žinoma, kuriais metais tiksliai, tačiau išliko duomenų, jog jis joje mokėsi jau būdamas vienuolikos metų. Netrukus K. Bizauskas išvyko į Šveicariją, kur tęsė mokslus Švico gimnazijoje.

 

Skiepijo krikščioniškąją pasaulėjautą

Anot Vidimanto Židonio, tikėtina, jog K. Bizauskas puikiai mokėjo keletą kalbų, buvo įvaldęs ne tik lietuvių, latvių, rusų, bet ir vokiečių kalbas.

„Juk paprastai, pradžioje, į svečią šalį atvykusieji tik mokosi vietinės kalbos, o Kazimieras buvo iškart priimtas į gimnaziją“, – teigė V. Židonis, pridurdamas, jog natūralu, kad vėliau dirbdamas diplomatu K. Bizauskas mokėjo ir daugiau užsienio kalbų.

Dar būnant Šveicarijoje, 1907 metais, K. Bizauską pasiekė žinia apie tėvo mirtį. Keturiolikos metų jaunuolis skaudžiai išgyveno šią žinią, tačiau, pasak V. Židonio, į tėvo laidotuves Anykščiuose atvykti nespėjo.

Likusį našlaičiu, K. Bizauską auklėjo bei didžiausią įtaką darė du kunigai – Povilas Dogelis (1877–1949) ir dėdė Antanas Bizauskas. Dėdė A. Bizauskas, kurio pastangomis Lietuvos pranciškonai atgavo provincijos teises, ilgai dirbęs Kretingos ir Kauno vienuolynų vyresniuoju, pirmuoju provincijolu, K. Bizauską auklėjo remdamasis krikščioniška pasaulėjauta, skiepijo gilų tikėjimą, meilę Tėvynei. A. Bizauskas mirė 1937 metais, palaidotas Kretingoje.

Nebaigęs mokslų Šveicarijoje, spėjama, jog dėl finansinių sunkumų, K. Bizauskas sugrįžo į Lietuvą. Čia mokėsi Vilniuje, o galiausiai baigė Kauno gimnaziją. Dar besimokydamas Kaune, K. Bizauskas ėmėsi visuomeninės veiklos, su kitais jaunuoliais būrėsi į grupuotę. Šiai skilus į ateitininkus ir aušrininkus, pradžioje save priskyrė aušrininkams, vėliau perėjo į ateitininkų pusę. K. Bizauskas buvo ir vienas iš katalikiško laikraščio „Ateitis“ leidėjų.

 

Įkūrė gimnaziją

Vėliau, 1913 m. K. Bizauskas įstojo į Maskvos universitetą, kur pasirinko Teisės fakultetą.

„Tuomet pasirinkti teisės studijas buvo gana populiaru. Didžioji dalis mūsų šviesuomenės tapdavo teisininkais arba kunigais. Visgi, K. Bizauskas studijų Maskvoje neužbaigė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis sugrįžo į Lietuvą“, – tęsė pasakojimą V. Židonis.

Mintys apie Lietuvą K. Bizausko niekuomet neapleisdavo ir jam dar mokantis Maskvoje, jis aktyviai veikė lietuvių studentų ateitininkų draugijoje „Rūta“.

Sugrįžęs į Lietuvą, K. Bizauskas skleidė lietuvybės idėjas, reiškėsi visuomeninėje veikloje, o labiausiai prisidėjo prie švietimo sistemos reformavimo. 1915 metais rugsėjo mėn. K. Bizauskas apsigyveno Panevėžio senamiestyje, pas savo tetą. Jis paskirtas Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi ir dirbo vertėju. Vokiečių okupuotame krašte K. Bizauskui su bendraminčiais pavyko iš valdžios gauti leidimą steigti gimnaziją. 1915 m. Panevėžyje įkuriama pirmoji lietuviška gimnazija, kurioje K. Bizauskas dirbo inspektoriumi.

„K. Bizauskas ėmė reikštis ir kaip literatas, rašytojas, publikuodavo straipsnius spaudoje. Be to, jis priklausė lietuvių literatūros vadovėlių komisijai, netrukus ėmė ruošti ir išleido Raštijos bei literatūros teorijos vadovėlį aukštesniajai mokyklai, – kalbėjo Lietuvos signataro giminaitis. – Galų gale, tokia aktyvi veikla puoselėjant lietuvybę, jam leido tapti žinomu ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Ne veltui, 1917 metais jis buvo pakviestas į Lietuvių konferenciją Vilniuje, nors jam tuomet dar buvo tik 24-eri“.

1918 metais K. Bizauskui teko didelė atsakomybė pasirašyti Lietuvos valstybės atkūrimo nutarimą. Taip jis, sulaukęs 25 metų, tapo jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu. Šios pareigos reikalavo vis daugiau laiko, tad K. Bizauskui teko sumažinti savo darbo Panevėžio gimnazijoje krūvį, kol galiausiai, visiškai jo atsisakė ir išsikraustė į Vilnių.

 

Vidimantas Židonis (dešinėje) su broliu Petru Prezidentūroje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Atsakomybė atkurti švietimo sistemą

Vėliau, K. Bizausko dukros Algės Bizauskaitės-Zundienės (1923–1985) vyras Pranas Zundė signataro biografijos knygoje rašė, kad tuo metu K. Bizauską su Panevėžiu siejo tik vienas itin artimas asmuo – ketvirtos klasės gimnazistė Paulina (Polia) Liepaitė. Rašoma, jog merginos tėvai buvo ūkininkai, kilę iš neturtingų valstiečių. Visgi, tėvas Povilas Liepa, nenorėjęs, kad šeima gyventų skurde, buvo išvažiavęs laimės ieškoti į Ameriką. Ten sunkiai dirbo, susitaupė pinigų ir grįžęs į Lietuvą nusipirko ūkį bei išleido vaikus į mokslus.

Biografijoje rašoma, kad P. Liepaitė buvo jauniausia iš brolių ir seserų. Kurį laiką pasimokiusi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, ji, negalėdama susitaikyti su mokykloje buvusia priešiškai lietuvybei nusiteikusia aplinka, su draugėmis ėmė maištauti ir perėjo į gimnaziją, kurioje dirbo K. Bizauskas. 1919 metais P. Liepaitė baigė gimnaziją ir dar tais pačiais metais Skiemonyse susituokė su K. Bizausku. Juos sutuokė brolis, Skiemonių parapijos klebonas kunigas Petras Liepa. Pora susilaukė dviejų dukrų – Primos ir Algės.

1919 metais K. Bizauskas kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku, Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką. 1919–1920 metais jis dalyvavo Lietuvos delegacijų pasitarimuose su Anglija ir Sovietų Rusija.

Kazio Griniaus vyriausybėje (1920–1922 m.) K. Bizauskas ėjo švietimo ministro pareigas. 1920 metais tapo Steigiamojo Seimo nariu. Visgi, atsisakęs savo mandato seime, jis perėjo į diplomatinę veiklą. Tad, kaip rašo P. Zundė, „nuo 1922 metų pradžios iki 1931 metų pabaigos Kazys Bizauskas, <...>, praktiškai be pertraukos atstovavo Lietuvos valstybei užsienyje ir tik kartais tarnybiniais reikalais trumpai apsilankydavo Lietuvoje.“

Tiesa, dar vadovaudamas Lietuvos švietimui, K. Bizauskas nuveikė nemažai reikšmingų darbų. Jam teko didžiulė atsakomybė atkurti švietimo sistemą: keliamas visuomenės raštingumo lygis, šalyje įkuriamos pradžios mokyklos, leidžiami vadovėliai, siekiama privalomo ir nemokamo pradinio mokslo.

1922 m. K. Bizauskas paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane, o po metų – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau jam teko dirbti Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje.

 

Jautė pareigą pasilikti

1931 metais K. Bizauskas tapo įgaliotoju ministru užsienio reikalų ministerijoje. Nuo to laiko, iki gyvenimo pabaigos, liko Lietuvoje, vėl aktyviai įsijungė į ateitininkų organizacijos veiklą.

1939 metais Jono Černiaus vyriausybėje K. Bizauskas tapo ministro pirmininko pavaduotoju, vėliau tas pačias pareigas užėmė ir Antano Merkio vyriausybėje. Atgavus Vilnių, jis paskirtas ir vyriausybės įgaliotiniu Vilniui bei jo kraštui.

Ne kartą K. Bizausko pusseserės sūnus V. Židonis prisipažino, jog gyvenimo pabaigoje Lietuvos signataras jautė, koks jo likimas laukia, tačiau nesitikėjo, kad represijos bus tokios negailestingos.

„O kaip nejausi? Prieš mėnesį Ukmergės rajone, Kadrėnų kaime buvo pastatytas memorialinis paminklas, skirtas įamžinti 18-kai sovietų okupantų nužudytų Lietuvos Respublikos ministrų. Jūs galite patikėti, kiek tai yra daug? Tai dar kartą parodo žiaurias sovietų armijos represijas, gyvybės buvo atimamos visiems iš eilės ir nesukant galvos, – dėstė V. Židonis. – K. Bizauskas, tuo metu užėmęs svarbų vicepremjero postą, jautė pareigą pasilikti Lietuvoje. Tąsyk iš šalies jau buvo pasitraukęs A. Smetona, tad likti kažkam reikėjo. Žinoma, jei būtų žinojęs, kas jo laukia, tikriausiai irgi būtų bėgęs, visi būtų bėgę.“

Sovietams okupavus Lietuvą, K. Bizauskas sugrįžo į savo ūkį Žirnajuose, netoli Pabaisko. Tačiau jau 1940 metais lapkričio 20 dieną jį suėmė rusų enkavedistai. K. Bizauskas įkalintas Kauno kalėjime, jam iškelta byla, kurioje kaltinamas dėl prisidėjimo prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės bei kariuomenės kūrimo, pasipriešinimą tarybų valdžiai.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, kartu su kitais politiniais kaliniais jis evakuotas į SSRS gilumą. K. Bizauskas traukiniu gabentas link Maskvos, bet vokiečiams subombardavus geležinkelį, suprasta, kad tikslo pasiekti nepavyks. 1941 m. birželio 26 d. K. Bizauskas sušaudytas Polocko rajone, netoli Bigosovo stoties. K. Bizausko šeima, nesulaukusi jokių žinių, pasitraukė į Vakarus.

 

Prima Bizauskaitė-Dunn su Vidimantu Židoniu prie namo, kuriame gyveno signataras K. Bizauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Suartino domėjimasis šaknimis

Dukra Algė Bizauskaitė mirė 1985 metais, o jos sesuo Prima Bizauskaitė-Dunn gyvena Amerikoje. Anot V. Židonio, domėjimasis savo senelių ir tėvų šaknimis, giminaičius suartino, tad Lietuvoje ir pašnekovo namuose P. Bizauskaitė-Dunn svečiavosi ne kartą. Lankėsi ir Kaune esančiuose Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namuose, kur dar galima išvysti keletą išsaugotų asmeninių signataro ir jo šeimos daiktų.

„Čia, antrame pastato aukšte, galima apžiūrėti kambarius, kuriuose signataras gyveno su šeima. Pamatyti įvairių asmeninių daiktų, dokumentų, keletą išlikusių nuotraukų. Deja, šeimai bėgant į Vakarus, nebuvo laiko, kada galvoti, kaip išsaugoti daiktus“, – teigė V. Židonis.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 101 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,