Mano Gargždai



Saliamonas Banaitis – akademinio mokslo „neragavęs“ šviesulys (infografikas)

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
S. Banaitis. wikipedia.org nuotr. S. Banaitis. wikipedia.org nuotr.

Kas buvo Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis? Labiau spaustuvininkas, ūkininkas ar verslininkas? Daug gražių darbų palikta visose srityse. Ir stebėtina, kad neturėjęs jokio akademinio išsilavinimo, tiesiog labai aukštą vidinę kultūrą, S. Banaitis savo darbais kūrė modernią ir kultūringą Lietuvą.

 

Kaune spausdino knygas

Būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupių kaime (dab. Šakių r.), ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje. Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, dar kiek pamokytas daraktorių, 1880 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Joje subūrė lietuvių bendraminčių grupelę. Jau tada ragino moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis brukamai kirilicai. 1883 m. turėjo nutraukti mokslus, kad mirus broliui galėtų šeimai pagelbėti ūkyje. Gimtinėje į jaunuolio rankas patekdavo laikraštis „Aušra“ ir kiti slaptai platinami lietuviški leidiniai. Juos užsisakydavo motina, o Saliamonas, būdamas vos 17-likos, padėdavo knygnešiams juos išplatinti po gretimus kaimus.

S. Banaitis bendravo su V. Kudirka, o 1886 m. susipažino su spaustuvininku ir leidėju M. Jankumi, priklausė jo vadovaujamai „Birutės“ draugijai. Nenuostabu, kad S. Banaitis dažnai lankydavosi Ragainės ir Tilžės spaustuvėse, kaupė žinias apie jų įrengimą ir darbą. 1905 m. ir pats įsteigė spaustuvę Kaune, tačiau teko užstatyti šeimos ūkį Vaitekupiuose. Tai buvo pirmoji spaustuvė mieste, kurioje panaikinus spaudos draudimą spausdinti periodiniai leidiniai ir knygos lietuviškais rašmenimis.

Kaip rašoma Viliaus Užtupo išleistose knygose apie S. Banaitį, 1914 m. spaustuvė jau turėjo keturias spausdinimo mašinas ir vieną linotipą, joje dirbo daugiau nei 30 darbininkų, buvo spausdinama dešimties pavadinimų laikraščių ir daug knygų. Per dešimt metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo buvo išleista 300 knygų, kurių tiražas siekė 1 mln. 300 tūkst. egzempliorių, ir daugiau kaip 1 mln. 700 tūkst. egzempliorių laikraščių. Norėdamas šviesti kaimo žmones, kad jiems būtų prieinamas rašytas žodis, S. Banaitis savo lėšomis 75 tūkst. egzempliorių tiražu išleido sodiečiams skirtą kalendorių, kuris kainavo vos tris kapeikas. Spaustuvėje buvo spausdinama tiems laikams daug vertingų leidinių: „Lietuvos balsas“, „Nedėldienio skaitymas“, „Ateitis“, „Vienybė“, „Pavasaris“, „Viensėdis“, „Garnys“, „Lietuvaitė“, išleista kun. Antano Aleknos „Lietuvos istorija“, „Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis“ ir kt. Daug vietos buvo skiriama religinės ir blaivybės literatūros leidybai.

Spaustuvininko namuose vykdavo lietuvių susibūrimai, vėliau jo rūpesčiu pradėjo veikti ekonominė Savitarpio kredito draugija.

 

Aktyvus įvairiose veiklose

1905 m. gruodžio 4—5 d. S. Banaitis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Kartu su J. Basanavičiumi ir kitais tautiečiais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Banaitis talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų. Jo ir bendraminčių pastangomis pradėjo veikti „Saulės“ gimnazija ir dvylika pradinių mokyklų. S. Banaitis buvo vienas iš buhalterijos kursų, išlaikomų jo šeimos lėšomis, steigėjų, pats dėstė kursų lankytojams. 1915 m. parengė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konfederacijos atsišaukimą, o 1916 m. pradžioje — Kunigaikštystės konstitucijos projektą, kuris buvo platinamas Lietuvoje. 1916 m. vasario mėnesį slaptame lietuvių susibūrime ragino paskelbti krašto nepriklausomybę vadovaujantis šiais dokumentais.

S. Banaitis talkino rengiant 1917 m. rugsėjo18—22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. 1918 m. buvo vienas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų, jo valdybos narys. Nepriklausomybės kovų metais šis bankas lėšomis rėmė kuriamą Lietuvos kariuomenę. Gimtinėje S. Banaitis sutelkė 120 savanorių būrį, kuris įsiliejo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. signataras buvo Šakių apskrities viršininkas. Tuomet darbą pradėjo šios apskrities ir jos valsčių administracija, policija. Jis buvo vienas iš tais pačiais metais įkurtos Žemdirbių sąjungos steigėjų ir vadovų. Sąjunga rūpinosi žemdirbių ekonominės padėties gerinimu, Lietuvos ūkio kultūros kėlimu. 1919–1923 m. S. Banaitis leido ir redagavo sąjungos laikraštį „Žemdirbių balsas“.

1920 m. signataras grįžo į Kauną. Prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę. S. Banaičio pastangomis buvo atidaryta Kauno užmiesčio autobusų stotis, kurios viršininku jis tarnavo iki pat mirties 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

 

S. Banaitis. wikipedia.org nuotr.

 

Gausi šeima

Po mirties S. Banaitis šeimai paliko itin daug skolų – ir viskas tik dėl to, kad viską atiduodavo Lietuvos labui. Dalį skolų, kad varžytinėse neprarastų sodybos Vaitiekupiuose, išpirko jo sūnus Justinas Banaitis, likusią sumą sumokėjo jojo sūnūs.

Su žmona Marijona Saliamonas Banaitis iš viso susilaukė penkių vaikų: dukters Salomėjos ir keturių sūnų – Justino, Bronislavo, Kazimiero Viktoro ir Vytauto.

Vyriausias S. Banaičio vaikas – duktė Salomėja, ištekėjo už Gedimino ordinu apdovanoto gydytojo Motiejaus Nasvyčio. Pora susilaukė trijų talentingų dukrų – Čikagos lietuvių operos spektaklių dainininkės, Kauno operos teatro solistės Salytės, Australijoje įsikūrusios šokio specialistės Danutės ir muzikės, kompozitorės, įėjusios į amerikiečių muzikos pasaulį, apdovanotos LDK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu Giedrės.

Vyriausiasis Saliamono sūnus Justinas Saliamonas Banaitis buvo diplomuotas agronomas, įkūręs Zyplių žemės ūkio mokyklą ir daug metų jai vadovavęs. Vokiečių okupacijos metais slėpė žydų tautybės dantų gydytoją. Buvo apdovanotas Gedimino ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Emigravo į Vokietiją. Ten mokytojavo, darbavosi „Carito“ organizacijoje. 1948 m. mirė Miunchene.

Antrasis Saliamono sūnus buvo inžinierius. Bronislovas rašė spaudai, įsteigė Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungą. Studijavo Vokietijoje, sunkiai vertėsi. Grįžęs tarnavo Susisiekimo ministerijoje, dėstė. Vedė Ireną Oginskaitę, būsimą diplomuotą istorikę, Niujorko Maironio vardo lietuviškosios mokyklos vedėją. Dėl rusų okupacijos buvo priverstas bėgti į Vokietiją. Galiausiai šeimą išsiuntė į JAV – atskirai išbuvo aštuonerius metus. Mirė 1967 m., palaidotas JAV. Bronislovas susilaukė dviejų vaikų: karo mediko Donato ir Irenos Gintarės, dirbusios mokslinių tyrimų srityje.

Trečias sūnūs – kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, profesoriavo Kauno konservatorijoje, sukūrė operą „Jūratė ir Kastytis“, sonatų, preliudų ir kitų muzikinių kūrinių, paskelbė muzikos kritikos ir publicistikos straipsnių.

Jaunėlis Vytautas buvo kvalifikuotas teisininkas, turėjęs leitenanto laipsnį. Pasimokęs JAV, Lietuvoje jis dėstė įvairiose mokyklose, Žemės ūkio akademijoje.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 222 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,