Mano Gargždai



Žudikų karta: kas kaltas?

Įvertinkite šį įrašą
(8 balsai)
Corbis nuotr. Corbis nuotr.

Žinomo Gargždų fotografo Stasio Šeštausko nužudymas sudrebino visuomenę: susvyravo saugaus Gargždų miesto statusas, sujudo mokyklos, kuriose teisę mokytis turi ir sutrikusios psichikos vaikai. Sujudo ir diskusijos bei apmąstymai – o kas gi yra kaltas dėl to, jog mūsų visuomenėje auga žudikai ir smurtas tampa kasdienybe?

 

 

Turbūt vartydami kasdienį laikraštį ar naršydami portaluose, neužfiksuosime dienos, kada nebūtų aprašytos Lietuvoje arba lietuvių užsienyje įvykdytos žmogžudystės, teismų procesai, žiaurių įvykių atgarsiai.

Statistika yra negailestinga – Lietuva pagal įvykdomų žmogžudysčių skaičių pirmauja Europos Sąjungoje. Vien 2012 metais mūsų šalyje buvo įvykdyta 200 žmogžudysčių. Išdalijus laike – kone kas antrą dieną po žmogžudystę.

Kol nešvarūs darbai įvykdomi toli nuo mūsų – kažkur Aukštaitijoje, Vilniuje ar net Klaipėdoje, jie tarsi nepaliečia. Sukrečia, bet ne taip stipriai sudirgina savisaugos jausmą, baimę, pasmerkimą, gailestį. Pasvarstymai, kas kaltas dėl žmonių žiaurumo, būna trumpalaikiai – sutikus kaimyną palei tvorą, gal stovint parduotuvės eilėje.

Tačiau kai nelaimė įvyksta čia pat, viskas įgauna kraupesnes spalvas. Amžinybėn iškeliavusį Stasį Šeštauską pažinojo kone visi – kam teko būti jo fotoobjektyvo herojais, kam teko jį matyti renginiuose, gatvėje įamžinantį miesto gyvenimą. Kažkas su juo kartu žvejojo, kažkas buvo artimieji, kaimynai, draugai.

Turbūt visiems, net ir tiems, kurie gerbiamo fotografo nepažinojo, šiandien, kartu su širdgėla ir skausmu už nužudytą žmogų, kyla klausimas – kas yra kaltas dėl tokių tragedijų?

 

Kaltinimai – ne tik kaltininkams

 

Kaltinimų tenka išgirsti visokių: kalti tėvai, mokykla, netinkama aplinka, televizija, policijos pareigūnai ir galų gale – valstybė.

Turbūt vienas skaudžiausių kaltinimų yra skirti tėvams – neprižiūrėjo, neauklėjo, girtuokliavo, nesirūpino. Galbūt – nepaneigsi. Gargžduose jau kalbama, jog vienam iš nepilnamečių, įtariamų žmogžudyste, tekdavo nakvoti lauke, o valgio sušelpdavo kaimynai. Kito gi įtariamojo motina papiktino televizijos žiūrovus, reportaže ištarusi frazę: „Iš diskotekos sūnus grįžo normaliam stovyje“ – lyg nepilnamečiams būtų kokia girtumo norma. Tačiau piktindamiesi ne visi pastebėjo, jog žmogžudyste įtariamo žiauraus paauglio gimdytojos balsas dreba ir moteris vos tramdo ašaras.

Nė viena motina negimdo žudiko. Ir nė viena motina žudiko neaugina specialiai. O kiek būna atvejų, kai žudikas užauga padorioje šeimoje, kur ne tik užtekdavo maisto ar rūbų, bet užtekdavo ir dėmesio bei rūpesčio.

Kad ir kokie tėvai bebūtų – dirbantys ir rūpestingi, geriantys ar neturintys laiko atžaloms – jiems visada skaudės: mano vaikas – žudikas.

Galų gale, vien tėvų kaltinti greičiausiai negalima, nes visur būna gilesnių priežasčių. Jei šeima geria – kas juos atvedė iki tokios socialinės atskirties? Jei tėvai neturi laiko – kas kaltas, jog jie turi dirbti po kelis darbus, kad tik išlaikytų šeimą?

 

Kirčiai mokyklai

 

Ir jei tėvai turi visko – laiko, pinigų – kas tada kaltas? Dažniausias atsakymas – mokykla.

Mokyklai tenka atsiimti už viską, kas nekliūva tėvams – mokytojai nepedagogiški, kur žiūrėjo mokyklos vadovas, mokykloje moko tik išrinktuosius ir taip toliau.

Ką daryti mokytojui, kurio klasė pilna vaikų, kurie labai gerai žino savo teises, bet tik ne pareigas? Ką daryti mokyklos vadovui, kuris nuolat patiria tėvų spaudimą dėl vaikų rezultatų, mokymosi sąlygų? Ką daryti tiems, kurie yra protingi ir gauna daugiau mokytojų dėmesio?

Žinoma, faktas, kad tie, kurie tingi, nenori ar nesugeba mokytis, dažnai iš pamokų nuklysta į gatves. Kaip mokytojas turi sulaikyti? Ir kaip mokytojas turi atpažinti žudiką?

Kai, atrodytų, savo darbą atlieka ir tėvai, ir mokytojai, o vaikas vis tiek pasuka smurto link, kaltinama ir aplinka – netinkami draugai, bendraklasiai. Su jais reikia būti „kietu“ – rūkyti, gerti, susimušti. Kartais tenka išgirsti neva supratingą suaugusiųjų pamintijimą – o kas jaunystėje negėrė, nerūkė ir negrįžo namo su praskeltu antakiu. Gal visi dabar jau suaugę ir išgerdavo, ir susimušdavo. Taip, ir nėra čia kuo didžiuotis ir verta susirūpinti – nuo tokių „nekaltų“ dalykų iki visa griaunančio smurto vos vienas žingsnis.

Keli maži žingsniai teskiria ir televiziją bei smurto proveržius. Kritika televizijai, žiauriems kompiuteriniams žaidimams, smurtinėms laidoms bei filmams dažnai pavadinama bobučių paistalais, neišmanėlių kalbomis ir panašiai. Yra net tyrimų, kuriuose teigiama, kad neva smurtas televizijoje darąs tik labai mažą poveikį žmogaus formavimuisi. Jei taip, tada kodėl vaikai mano, jog žmogus turi kelias gyvybes, o nuo tilto numestas šuniukas būtinai atsigauna? Ir kodėl tuomet kriminalinės laidos turi didžiausius reitingus, o smurtiniai vaizdai internetinėje erdvėje sulaukia daugiausiai peržiūrų?

Žmogus yra brutali būtybė, jau nuo pat žmonijos pradžios sukurtas medžioti, kovoti, užkariauti. Civilizacija ir kultūra pamažu pažabojo šį prigimtinį instinktą, įvilko jį į rūbus, geras manieras ir įstatymus. Tačiau pažabojo ne iki galo – žmogus amžiams liko smalsus smurtui: kažkada viešos mirties bausmės sulaukdavo minios žmonių, dabar labai knieti sužinoti kuo daugiau smulkmenų, kur ir kam nutiko kas nors baisaus. O ir smarkiai užrikti, pliaukštelėti, stumtelėti nėra laikoma smurtu. Bet juk tai ta pati, tik mažesnė, smurto apraiška.

 

Tolerancija smurtui

 

Esame pakantūs smurtui. Žiūrėdami smurtinius filmus ir laidas. Skaitydami smurtinius straipsnius ir knygas. Paspirdami įkyriai kniaukiantį katiną. Timptelėdami vaiką už ausies. Rėkdami ant sutuoktinio. Praeidami besistumdančius paauglius. Taip, prabėgame, nes patys bijome būti užkliūti – kaip nutiko Anapilin iškeliavusiam Stasiui Šeštauskui. Žmogus nebuvo abejingas iš kelio slystantiems jaunuoliams, tarė žodį. Už žodį ir nepakantumą smurtui gavo žiaurų atpildą. Ir svarstyti, kas čia kaltas, turbūt beprasmiška – tėvai, mokykla, aplinka, valstybė. Galbūt – viskas kartu, nes esame papuolę į uždarą ratą. Smurto nenorime, tačiau esame jam pakantūs ir kartu bailūs. Ir toji baimė yra visiškai suprantama – niekas nenori būti užpultas.

Galų gale, vardindami kaltinamųjų sąrašą pamiršome dar vieną – atsitiktinumą. O jis prasideda nuo labai toli: jei valstybė būtų sukūrusi tinkamą politiką šeimoms, jei motinos būtų pamačiusios savo vaikų nerimą keliančias nuotraukas facebook‘e, jei mokytojai būtų radę tinkamą kalbą, jei draugai nebūtų įtraukę į netinkamą ratą, jei paauglių ir fotografo keliai nebūtų susikirtę... Galbūt tuomet paauglių įniršis būtų pasibaigęs tik suoliuko sulaužymu ar žolės padegimu. Šiandien, dėl virtinės mažų kalčių turime didelę tragediją – paaukotą gyvybę, begalinį šeimų skausmą ir tris prarastus vaikus, kuriuos vargu, ar beperauklės kalėjimas. Juk ten pakantumo smurtui daugiau, negu bet kur kitur.   

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 245 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,