Mano Gargždai



Birželio 1-oji – diena, primenanti apie svarbą gerbti ir saugoti vaikus

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Asociatyvi Pixabay nuotr. Asociatyvi Pixabay nuotr.

Vasaros pradžią žymi graži ir spalvinga šventė – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Birželio 1-oji kasmet kiekvienam primena apie svarbą gerbti ir saugoti prigimtines vaikų teises ir orumą. Nepaisant to, vaiko teisių apsaugos specialistai kasdien susiduria su dideliu skaičiumi vaiko teisių pažeidimų, todėl apie tai kalbėti būtina nuolat.

 

„Šiandien, birželio 1-ąją, minėdami Tarptautinę vaikų gynimo dieną apie vaiko teises ir interesus bei būtinybę juos gerbti ir ginti kalbame garsiai, aiškiai, daug ir nepaisant netylančių diskusijų ir nemenkos nuomonių įvairovės, visgi vaiko, kaip savarankiško teisių turėtojo suvokimas ir priėmimas, yra tapęs natūraliu šiandieninėje visuomenėje. Šiame kontekste norisi trumpai prisiminti, jog taip buvo ne visada. Pradedant kalbėti apie vaiko teisių apsaugą, pirmiausia svarbu susitarti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus, kaip socialinę grupę, iš kitų visuomenės grupių, koks teisinis statusas jiems suteikiamas bei kodėl jų teisių ir interesų apsaugai skiriamas ypatingas dėmesys. Analizuojant vaiko sampratą reikia turėti omenyje, jog pats terminas „vaikystė“ yra sociologijos kategorija ir šis mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Indrė Kryžiūtė.

„Vaikystės“ samprata yra pakankamai jauna, jos užuomazgos atsirado XVI–XVII a. aukščiausiuose socialiniuose sluoksniuose, kuriuose buvo vystoma iki pat XX a., kuomet galiausiai sulaukė visuotinio pripažinimo. Kaip socialinis institutas, vaikystė vystosi ir keičiasi kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra.

Pirmasis kriterijus apibrėžiant vaikystę yra jos turinys. Turinys apibūdina vaikystę kaip ypatingą žmogaus gyvenimo laikotarpį, kurio metu dominuoja specifinės savybės ir bruožai, skiriantys vaiką nuo suaugusiojo. Vaikai dėl savo fizinio, emocinio, protinio nesubrendimo yra nepajėgūs patys bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmogaus teisių, todėl remiantis visuomenės solidarumu, humanizmu ir socialinio stabilumo, kaip visų teisių saugumo garanto, poreikiu, visos teisės vaikui suteikiamos „avansu“, iki jis taps pilnametis. Vaikų, kaip ypatingos socialinės grupės, išskyrimas iš kitų socialinių grupių yra teisėtas ir būtinas šiuolaikinėje teisinėje valstybėje.  

Antrasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose nustatant žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtinant, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą.

Tarptautiniu lygiu pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, formaliai atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, buvo įtvirtinti tik 1989 metais priimtoje Vaiko teisių konvencijoje, kuri nustatė, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų.

Šis tarptautinis dokumentas taip pat įtvirtino civilines, ekonomines, socialines, kultūrines ir kitokio pobūdžio vaiko teises, kurias valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti ir garantuoti kiekvienam vaikui.

Vaikams, nuo konvencijos priėmimo, pripažįstama ne tik reikalinga apsauga, bet vaikai taip pat turi savo asmenines teises, kurias, priklausomai nuo amžiaus, gali įgyvendinti savarankiškai arba padedami tėvų, globėjų (rūpintojų) ar įtėvių, o tėvų pareigos dabar įvardijamos ne vaiko teisių įgyvendinimo, o jų įgyvendinimo užtikrinimo prasme.

Pasak I. Kryžiūtės, vaikystė – pats tyriausias, nerūpestingiausias periodas, teikiantis daug vilčių ir galimybių ugdyti vaiko gebėjimus, siekius, formuoti jo asmenybę, skatinti iniciatyvą, kūrybiškumą ir savarankiškumą. Kaip rodo tyrimai, pagrindiniai žmogaus asmenybės charakterio bruožai formuojasi vaikystėje, taigi ypatingai svarbu, kokiomis vertybėmis vadovaudamiesi tėvai ir visuomenė augina vaiką.

Vaikas, kuris auga jausdamas nuoširdžią pagarbą jam, kaip asmenybei, į kurio nuomonę įsiklausoma, kuris žino savo teises ir nuo mažens yra mokomas gerbti kito žmogaus teises tampa suaugusiuoju, pasirengusiu ir gebančiu savarankiškai veikti teisinėje, pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms principais besivadovaujančioje visuomenėje.

„Norisi pažymėti, jog siekiant vaiką užauginti sąmoninga, harmoninga, savarankiška, stipria ir gebančia atsakingai savo teisėmis naudotis ir jas ginti asmenybe, ne menkesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ir vaiko pareigoms, iš kurių viena svarbesnių – pareiga gerbti kito žmogaus – mamos, tėčio, brolio, sesers, draugo ar savo mokytojo – teises. Sulaukus pilnametystės vaiko privilegijuota teisė perauga į normalią civilizuotą teisę – teisių ir pareigų vienovę, todėl mes, suaugusieji, turime pasistengti, kad 18-os metų sulaukęs vaikas būtų deramai pasirengęs šiam svarbiam virsmui“, – teigia I. Kryžiūtė.

Lietuvai 1995 metais ratifikavus Vaiko teisių konvenciją iš esmės pakito vaiko teisinis statusas ir mūsų šalyje – prasidėjimo perėjimo nuo vaiko kaip apsaugos ir globos objekto, suvokimo link vaiko, kaip veikėjo, suvokimo.

Kitas svarbus žingsnis praktiškai ginant vaiką, kaip savarankišką teisių turėtoją, buvo žengtas Lietuvai 1996 metais priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Šiame įstatyme įtvirtintos pagrindinės vaiko teisės ir laisvės, kurios turi būti saugomos ir ginamos visais civilinių teisių gynimo būdais, be to, ant šio įstatymo pamato buvo pradėta kurti vaiko teisių apsaugos sistema, paremta vaiko interesų viršenybės principu.

Teisės normos, Lietuvoje galutinai pakeitusios požiūrį į vaiką, buvo įtvirtintos 2001 metais įsigaliojus Civiliniam kodeksui, kuris taip pat nustatė vaiko teises ir pareigas, jų vykdymą užtikrinančius subjektus, paties vaiko dalyvavimą įgyvendinant jo teises.

Nuo šiol vaikui garantuojama teisė būti išklausytam, be to, vaikui, sulaukusiam 14-os metų, garantuojama teisė pačiam kreiptis į teismą, jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, visada, nepriklausomai nuo amžiaus, jis gali kreiptis į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją.

„Kaip matyti, vaiko teisių institutas Lietuvoje dar pakankamai jaunas, nuo minėtos Vaiko teisių apsaugos konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje praėjo tik 25 metai. Nors per šį laikotarpį pasiekėme daug, visgi susiklostę tam tikri šeimos papročiai ir tradicijos, įsigalėjusi inercija lemia, kad dalies visuomenės nuostata, jog vaikas negali ir neturi turėti daugiau teisių nei jo tėvai ar tas iš tėvų, su kuriuo jis gyvena, nėra pakitusi, todėl kalbėti šia tema, nuolat atkreipti visuomenės dėmesį į būtinybę gerbti bei ginti vaikų teises ir teisėtus interesus, ugdyti visuomenės nepakantumą vaiko teisių pažeidimams šiandien vis dar labai aktualu“, – pasakoja vedėja I. Kryžiūtė.

Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena – buvo įteisinta Tarptautinės moterų federacijos sesijoje 1949 metais, o pirmą kartą ši šventė paminėta 1950 metais.

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 178 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,