Mano Gargždai



Atsisveikiname su gandrais

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Asociatyvi Corbis nuotr. Asociatyvi Corbis nuotr.

Mus palieka gandrai. Šventas Baltramiejus, kurio diena - šiandien, rugpjūčio 24-ąją, yra gandrų išlydėtuvės, taigi - atsisveikinimo su jais šventė.

 

Baltasis gandras - mūsų nacionalinis paukštis, kuriam savo gyvenime skiriame daugiau dėmesio nei kitiems. Tai patvirtina faktas, kad gandrai vieninteliai iš visų paukščių turi net 2 šventes. Pavasarį, kovo 25-ąją (Blovieščiaus dieną), minime Gandrines, tada gandrų jau tikrai galime pamatyti. O lygiai po 5 mėnesių - ir vėl jų šventė, išlydėjimas.

Šios šventės skiriasi nuotaika - sutikite, po žiemos sulaukti gandrų yra daug smagiau nei juos išlydėti į nežinią. Gal todėl Gandrinės (sugrįžimo šventė) apipintos papročiais ir palydimos dainomis. Išlydėtuvės būna tylios...

Gandrai iš Lietuvos skrido nuo pat rugpjūčio pradžios. Pirmieji pradingo neperėję ir per vasarą kas kur pulkavęsi paukščiai. Paskui karštis ir sausra su tėvais išginė lizdus palikusius jauniklius, liko tie, kurie nespėjo užaugti liepą. Tokių gandrų būna kasmet, ypač kai pavasarį dėl kokių nors priežasčių pakrinka jų poros. Kol susikuria nauja pora, kol sutvarko lizdą ir tupia perėti, žiū - šiuose namuose viskas klostosi mėnesiu vėliau. Kartais vėluojančių gandrų jaunikliai lizduose stypso iki rugsėjo vidurio ir sunerimę žmonės susirūpinę žvelgia į jų namus: ar paukščiai nepaliks savo vaikų, ar neišskris?

Yra buvę tokių atvejų, kai tėvų paliktus gandriukus teko auginti žmonėms. Visaip klostėsi jų likimas - vieni taip ir neišskrido, liko prie žmonių ir tenkinosi ne paukštiška laisve, o žmogaus duodamu lesalu; kiti lyg niekur nieko iškeliavo mūsų gandrams įprastu keliu. Jis gana sudėtingas: tiesiai į pietus, aplenkiant Karpatų kalnus, pro Ukrainą ir Bulgariją. Paskui - per Mažąją Aziją (Turkiją) iki Sinajaus pusiasalio. Afrikoje gandrai keliauja Nilo slėniu, kol pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Kai kurie čia lieka žiemoti, kiti skrenda dar toliau ir pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tokia kelionė trunka 2-3 mėnesius, paukščiai įveikia mažiausiai 8-10 tūkst. kilometrų.

Labai ilgai gandrų kelionės buvo visai nežinomos, šiek tiek duomenų apie jas suteikė paukščių žiedavimas. Kad jaunikliai gali ir be tėvų sėkmingai surasti savo giminės kelią, išaiškino Kuršių nerijoje, Rasytėje (dab. Rybačis, Rusija), XX a. ketvirtajame dešimtmetyje atliktas unikalus eksperimentas. Nelaisvėje užauginti, žmonių išmaitinti gandriukai buvo paleisti skristi daug vėliau, kai kiti gandrai jau buvo nukeliavę toli. Apie būsimą eksperimentą iš anksto buvo paskelbta spaudoje, todėl geranoriški stebėtojai iš jų kelio rašė laiškus, pranešė, informavo. Paukščiai lyg niekur nieko patraukė ten, kur ir reikia skristi. Žinoma, daugiausiai apie migracijas sužinota gandrus ėmus ženklinti radijo siųstuvėliais.

Gandrai išskrenda tyliai, dažniausiai pamatome, kad jų jau nėra. Prieš dieną kitą dar regėjome pievoje ar ražienoje, o šiandien - tuščia. Vasarai dar lieka viena savaitė. Jeigu gandrai iki Švento Baltramiejaus nespėjo išlėkti, iki Rugsėjo pirmosios privalo. Tie, kurie pasiliks, gali iš viso neišskristi.

 

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

VEdid WWW

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 179 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,