Mano Gargždai



Anos Seidl romane „Čia nėra didvyrių“ – aktualios paauglių problemos

Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)
Knygos viršelis ir Benita Srėbaliūtė. Knygos viršelis ir Benita Srėbaliūtė.

    Rubrikoje „Dalinuosi" mintimis apie Anos Seidl romaną „Čia nėra didvyrių" dalinasi Gargždų „Vaivorykstės" gimnazijos IVh klasės mokinė Benita Srėbaliūtė.

 

    Knyga „Čia nėra didvyrių" – tai romanas jaunimui, išleistas 2015 metais Vokietijoje. Autorė Anna Seidl šį romaną parašė būdama šešiolikos. Ji buvo apdovanota Vokietijos vaikų ir jaunimo akademijos ir kitomis premijomis. Anos Seidl romanas atskleidžia aktualias šių dienų paauglių problemas, pasakoja apie skaudžias pasekmes, kurias sukelia patyčios. Nauja man buvo tai, kad pasakojama ne iš tas patyčias patyrusio asmens pozicijos, bet iš merginos, prisidėjusios prie patyčių.
    Pasakotoja ‒ devintokė Mirjama, o pasakojimą ji pradeda nuo ribos, kuri padalijo jos gyvenimą į „iki" ir „po" tragedijos. Tiesa, lietuviams ši tragedija gali pasirodyti labai tolima, nes apie tai sužinome tik iš žiniasklaidos, užsienio naujienų: vienas iš mokinių į mokyklą atsineša ginklą ir iššaudo bendraamžius. Tai išties atrodo taip nerealu. Atskaitos taškas ‒ diena, kuomet įvyko tragedija, tačiau pasakojimą „kas buvo toliau" pertraukia intarpai iš praeities: Mirjamos kasdienybė, bendravimas su klasės draugėmis, bundantys jausmai vaikinui Tobiui. Atrodo, kad ta praeitis idealizuojama. Ypač sunku patikėti nepriekaištingais Mirjamos ir Tobio santykiais. Jis išvaizdus, rūpestingas... Tobis yra vienas iš žuvusių mokinių, jis visuomet liks Mirjamos atmintyje kaip pirmoji graži meilė ‒ išsipildžiusi, bet neturėjusi tęsinio, tik kapą, kurį gali aplankyti. Netgi tuomet, kai Mirjamos gyvenimas po truputį stoja į savo vėžes, Tobio ji gedi ilgiausiai. Visame romane Mirmaja kelia sau gyvenimo prasmės klausimą...
    „Gyvenimas yra tarsi viena labai ilga akimirka, tarsi vienas ilgas atodūsis. Kartą iškvėpus, plaučiuose staiga nebelieka oro. Ir tuomet ‒ tuštuma, viskas baigiasi. Tačiau aš savęs klausiu: nejaugi mes, žmonės, mirštame tik kartą? O galbūt mes išgyvename daugybę mažų mirčių?" – Mirjama savo pasakojime padaro ne vieną išvadą. Viena jų – ryšys su kitais žmonėmis yra ypač svarbus, tačiau būna momentų, kai net ir brangių žmonių apsuptas jautiesi vienišas.
    „Bet nesvarbu, kiek skausmo turi iškęsti, kiek ašarų pralieti, kiek kartų pargriūti ‒ kol vis dar atsiranda, kas ištiesia ranką, visada pakilsi vėl. Tačiau joks žmogus nestoja į kovą vienas." Iki tragedijos mokykloje Mirjama turėjo kelias artimas drauges: Joaną, Vanesą, Tanją ir Sofiją. Visos jos tą dieną buvo mokykloje ir tapo žudynių liudytojomis. Viena po jų užsisklendė savyje, nepratarė nė žodžio ir galiausiai nusižudė. Kita pasirinko atsiriboti nuo visko, kas sieja ją su praeitimi: išvyko į kitą miestą, ištrynė savo paskyrą feisbuke, neatsakinėjo į telefono skambučius. Trečioji apsimeta, kad nieko neįvyko, ima elgtis iššaukiamai, naikina save kvaišalais. Ketvirtoji kuria planus, kad užaugusi taps gydytoja. Trokšta vykti į tuos kraštus, kuriuose vyksta karas. Ji tiki, galbūt tai padėtų išpirkti kaltę dėl to, kas įvyko jų mokykloje. Draugė kuri nusižudė kartą ištarė tylų klausimą: „Ar kalti ‒ mes?" Nuo tol šis klausimas kaip leitmotyvas Mirjamą lydi visur. Mirjamai ir jos draugėms pašiepti Matijasą atrodė normalu, jų akimis ‒ stambus, netvarkingas, blogą kvapą skleidžiantis vaikinas to nusipelnė. Bukaprotis, storašiknis ‒ taip jį vadindavo ir taip apie jį galvodavo kiti.
    Knygoje labai aiškiai įvardijamos tikrosios patyčių priežastys ‒ ir tai nėra kurio nors bendraamžio išskirtinumas (kūno sudėjimas, elgesys...). Tikroji priežastis ‒ vienų noras būti lyderiais, kitų ‒ neišsiskirti, netapti dar viena auka. Ir dar: tie, kurie tyčiojasi, veikiausiai patys turi problemų šeimoje, įvairių nuoskaudų, susikaupusio pykčio. „Bent kartais privalome suvokti , kad nesame tobuli. Kad ne visada ir ne viskas tobulai pavyksta. Ir galbūt tai nėra blogai. Galbūt ir neturėtume nuolatos tobulai veikti lyg mašinos, kad gyventume tobulą gyvenimą. Galbūt kaip tik tos nedidelės klaidos ir daro gyvenimą įdomesnį. Ir visai normalu būti tokiam, koks esi iš tikrųjų. Juk esame žmonės".

 

    Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi".

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 236 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,