Mano Gargždai

Nuomonės (75)

Anksčiau bandėme pasiaiškinti, kodėl susiklostė tokia situacija Slengių gyvenvietėje. Šiandien norėtųsi daugiau kalbėti apie problemų sprendimo būdus.

 

Organizacijos „Bendrai visi“ aktyvistai, kartu su rajono Tarybos nariu Vaclovu Macijausku, išanalizavo susidariusią situaciją ir išryškino pagrindines problemas pagal eiliškumą:

Švietimo ir ikimokyklinio ugdymo infrastruktūros plėtra Sendvario seniūnijoje;

Viešojo transporto maršrutų ir gyventojų poreikių suderinamumas;

Susisiekimo infrastruktūros – gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų plėtra ir kokybė;

Bendro naudojimo teritorijos, karjerų pakrantės ir poilsio zonos.

Taigi, švietimo ir ikimokyklinio ugdymo infrastruktūros klausimas kaip ir nebuvo sprendžiamas, nebent atliekami kosmetiniai pataisymai. Į naująjį darželį pateko tik kas septintas vaikas. Mes pabandėme į šį klausimą pažiūrėti truputį kūrybiškai ir pasižvalgėme aplinkui. Pagal Klaipėdos miesto administracijos darbuotojų pasakojimus, buvo kalba rajonui atiduoti ar išnuomoti 9-tą vidurinę mokyklą, esančią Mokyklos ir Joniškės gatvių sankryžoje, tik apie tai kalbant rajone negirdėjome.

Kitas galimas sprendimas – Klaipėdos valstybinės kolegijos, buvusio žemės ūkio technikumo pastatai. Kaip sakė vienas iš švietimo darbuotojų: „Juk ten studentų nedaugėja.“

Susitikus su kolegijos vadovais, gavome patikinimą, kad kolegijos vadovybės tikslas yra perkelti visų programų studijas per artimiausius 2–3 metus į Bijūnų gatvę, kur yra pagrindiniai kolegijos pastatai. Kaip ne kaip Paupiuose lieka apie 21 ha žemės sklypas ir apie 12 tūkst. kvadratinių metrų mokymui skirtų patalpų. Komplekse, mūsų žiniomis, yra jau dabar nebenaudojama sporto salė, sporto aikštynas ir kita infrastruktūra. Manome, kad toks turtas, valstybiškai mąstant, negalėtų būti išparceliuotas, ar ten atsirastų kokia nors gamykla. Tikimės, kad pavyktų derintis su švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) bei Klaipėdos valstybine kolegija, atrasti sprendimo būdų ir galimybių įsteigti ten Sendvario mokyklą bei ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Žinoma, laukia sudėtingas darbas derinant pozicijas su Klaipėdos miestu ir ŠMM bei Klaipėdos valstybine kolegija. Tačiau manome, kad tai daug lengviau nei pirkti šiandien sklypą ir statyti mokyklą nuo nulio, be to, valstybiškai mąstant, reikalingos daug mažesnės investicijos. Aišku, šis sprendimas turi daug nežinomųjų, tačiau yra tikimybė jau nuo 2019 metų rugsėjo pirmosios pradėti dirbti ir mokytis šiose patalpose.

Išsispręstų klausimai tėvams, kurie vaikus vežioja po visą miestą, būtų galima organizuoti vaikų pavėžėjimą iš visos Sendvario seniūnijos. Transporto maršrutai padidėtų, kadangi organizuojant vaikų pavėžėjimą į mokyklą būtų daugiau autobusų maršrutų ir gyventojai galėtų patogiau susisiekti su miestu. Tuo pačiu būtų galima paskaičiuoti, kiek naudingas būtų maršrutas Paupiai–Gargždai, nes dalis Sendvario seniūnijos gyventojų neturi tiesioginio susisiekimo su rajono centru.

Infrastruktūros, kelių, dviračių takų ir kitų komunikacijų plėtra turi būti vykdoma atsižvelgiant į gyvenvietėse ar seniūnijose deklaruotų gyventojų skaičių, planingai, plėtros planus rengiant ir suderinant kartu su seniūnaičiais ir seniūnijos bendruomenių atstovais. Atitinkamas lėšų poreikis, reikalingas infrastruktūros priežiūrai ir remontui, turėtų būti skiriamas kiekvienai seniūnijai priklausomai nuo prižiūrimų objektų kiekio, gyventojų skaičiaus. Tokias lėšas seniūnijos turėtų naudoti pagal planą, patvirtintą išplėstinėje seniūnaičių sueigoje. Tai leistų padidinti seniūnaičio, kaip instituto autoritetą ir suteiktų daugiau savarankiškumo ir savivaldos bendruomenėms.

Išskirtinis dalykas – Slengiuose esantys vandens telkiniai, kurie priklauso ir valstybei, ir privatiems asmenims bei priėjimas prie jų ir naudojimas. Pagal galiojančius teisės aktus, turi išlikti priėjimas prie vandens telkinio ir čia klausimas neginčytinas. Tačiau, jei gyventojai geranoriškai prižiūri laisvą valstybinės žemės plotą, šienauja jį ir kitaip tvarko bei esant reikalui netrukdo jame vykdyti takų įrengimo ar tvarkymo darbų, konflikto neturėtų būti. Dabar gi, nors nei pakrantės tvarkymo darbai suplanuoti, nei vykdomi, visiems paeiliui išsiųsti grasinantys laiškai daug ką erzina, nes žmonės jau kurį laiką prižiūri pakrantę, neatsižvelgiant kam ji priklauso. Savivaldybė turėtų suprasti, kad norint panaudoti šį vandens telkinį rekreacijai, reikės susitarti su esamais savininkais. Kitas gi vandens telkinys, esantis šalia, pilnai priklauso valstybei, todėl ten niekas netrukdo Savivaldybei sutvarkyti aplinką ir įrengti pliažus bei poilsio vietas. Beje, tarp dviejų telkinių esantis pravažiavimas apleistomis pakrantėmis, tikrai nepuošia aplinkos, nors ten yra oficialiai pavadinta Pavandenės gatvė.

Manome, kad Savivaldybės lankstus ir padorus bendravimas su gyventojais tikrai atneštų daug daugiau naudos nei valdiškas požiūris. Tokio požiūrio pasekmes mes turime – jau yra renkami parašai dėl gyvenvietės priskyrimo Klaipėdos miestui. Kam tai bus naudinga? Į šį klausimą atsakymo kol kas neturime.

 

18 rugsėjo 18, Antradienis 11:00
0

Grupė Slengių gyventojų kreipėsi su iniciatyva rinkti parašus dėl gyvenvietės prijungimo prie Klaipėdos miesto savivaldybės.

 

„Čia esame visiškame rajono nuošalyje“, – teigia vienas iš iniciatorių.

Klausimas „Kodėl?“ čia yra visiškai vietoje. Tačiau tai nėra klausimas, kodėl žmonės nori arba tikisi gyventi geriau, turėti geresnę infrastruktūrą, jausti, kad savivaldybėje jie yra lygiaverčiai gyventojai su savo poreikiais ir svajonėmis. Aš tik noriu paklausti, kodėl Klaipėdos rajono savivaldybė, esant tokiai situacijai, nesiima priemonių, neaktyvina bendravimo su gyventojais, neskelbia apklausos, kas negerai ar ką reikia keisti, kad žmonės būtų patenkinti? Ko gero, čia yra viena iš pagrindinių tiesiogiai rinkto mero ir Tarybos narių pareiga. Tuo metu žmonių tiesiogiai rinkto mero Vaclovo Dačkausko mes negirdime, o Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas sugeba pareikšti: „Bet kokia iniciatyva yra sveikintinas dalykas, nes laimi tik iniciatyvūs žmonės. Laikas parodys, ar jie pasieks savo tikslą ar ne“.

Supratau, kad tų trylikos slengiškių direktorius nelaiko iniciatyviais, nes sarkastiškai prognozuoja jiems nesėkmę dėl jų iniciatyvos.

Kodėl pasigirdus tokiems slengiškių ketinimams, dar prieš mėnesį nebuvo atlikta situacijos analizė, neišnagrinėta, kodėl gyventojai kreipiasi, teigiami ar neigiami atsakymai nepagrįsti, nėra dialogo, nėra ieškoma problemos sprendimo būdų? Kodėl einama susipriešinimo ir „kas laimės“ keliu? Juk ir taip aišku, kad nieko nedarant pralaimės visi. Jei pavyks slengiškiams atsiskirti, pralaimės ir Savivaldybė, ir atsiskyrę gyventojai. Jau turime Tauralaukio pavyzdį, kur beveik niekas nepasikeitė geriau nei buvo. Kur bebūtų problema, manau, jog jos sprendimas yra bendrame sutelktame darbe.

Kodėl mūsų Savivaldybės dauguma strateginės vizijos Sendvario seniūnijos gyvenviečių vystymui jau daugelį metų neturėjo? Juk ne pirma diena, kai rajono teritorijoje šalia Klaipėdos vystosi gyvenvietės. Ko gero, turėjo jau parengus 2005 metų rajono bendrąjį planą ir numačius plėtrą numatyti ir švietimo infrastruktūros, vandentiekio, kanalizacijos, pagrindinių gatvių bei kelių schemą. Šitai niekam nerūpėjo, nors nuo 2004 metų meras yra tas pats, niekam nepasakysi, kad kiti nepadarė. Dabar belieka pripažinti savo klaidas, tačiau dar per praėjusius rinkimus meras Vaclovas Dačkauskas yra pasakęs, kad jis niekada neklydo.

Kodėl 2018 08 30 Tarybos posėdyje svarstytu klausimu dėl sklypo daugiafunkciniam centrui Slengiuose pirkimo buvo nuspręsta nutraukti vykdytą konkursą ir pradėti naują? Tai vėl atims laiko, projektavimas ir statybos bus pradėtos pusmečiu vėliau, o tai reiškia dar didesnį gyventojų pasipiktinimą. Nesuprantu, kam šito reikia. Gal įtakos turi tai, kad Klaipėdos priemiestyje gyvenantys žmonės nebalsuoja už „tradicines“ rajone valdančias partijas? Čia jie gauna iki 4–5 procentų visų rinkėjų balsų. Gal požiūris „mes jums nereikalingi, tai ir jūs mums nereikalingi“ vyrauja rajono valdančiojoje daugumoje? Kaip sakė: „o kas gali paneigti, kad taip nėra?“. Esant tokiam neveiklumui, kyla daug įdomių minčių.

Kodėl beveik visi karjero pakrantės gyventojai gauna grasinančius raštus dėl to, kad jie prižiūri ir tvarko laisvos valstybinės žemės ruožą? O juk paprasta būtų perspėjimus ir daug mandagesnius pasiųsti tiems keliems, kurie tikrai užtvėrė praėjimą. Čia jau tikrai ne lėšų, o paprasto dėmesio savo rajono gyventojams trūkumas.

Beje argumentas, kad žmonės, atėję į rajoną iš miesto, nori jaustis klaipėdiečiais irgi suprantamas. Gerai prisimename rajono valdančiųjų sukeltą vajų dėl Savivaldybės pavadinimo. Nors ir nepatinka man sakyti „juk aš jums sakiau“, tačiau kas pamena, aš jau tada, kai buvo pradėta kalbėti apie pavadinimo keitimą, sakiau ir rašiau, kad tai gali iššaukti gyvenviečių, esančių šalia Klaipėdos, norą jungtis prie miesto. Tai ir įvyko, o tik reikėjo paklausyti, ką sako kitaip mąstantys.

Taigi, kreipiuosi į Jus, gerbiami valdantieji, jei galima mažiau Jūsų gražių fotografijų laikraščiuose ir socialiniuose tinkluose, daugiau tikrų ir realių darbų. Beje, kiekvienam yra lengviau, kai jis išdrįsta jas pripažinti.

Klaidos dovanotinos, jei turi jėgų prisipažinti klydęs (Fransua de Larošfuko – XVII a prancūzų eseistas).

P. S. Pasiūlymus, kaip galima ar reiktų spręsti susidariusią situaciją, mūsų komanda rengia ir pateiksime vėliau.

18 rugsėjo 06, Ketvirtadienis 11:21
0

Birželio 15–17 dienomis Klaipėdos rajono savivaldybė kviečia gyventojus seniūnijose išsakyti savo nuomonę apie pavadinimo keitimą iš Klaipėdos rajono savivaldybės į Gargždų savivaldybę.

 

Kodėl šis klausimas keliamas? Iš tikrųjų klausimas keliamas ne pirmą kartą. Istorija prasidedančių ir vėl nurimstančių diskusijų apie tai, kad Savivaldybė turėtų vadintis Gargždų vardu, trunka jau daugiau nei dvidešimt metų. Tikriausiai arčiausiai sprendimo pakeisti pavadinimą buvome 1999 metais, kai Vyriausybė buvo parengusi administracinių vienetų reformos antrojo etapo programą ir viename iš programos punktų buvo numatyta pavadinti Klaipėdos rajono savivaldybę jos tikruoju vardu – Gargždų savivaldybe. Kadangi, Vyriausybės užmojis buvo didelis (įsteigti virš 30 naujų savivaldybių), o Seimo ryžtas imtis veiksmų – gerokai mažesnis, tai programa ir liko tik programa. Beje, šiuo atveju gyventojų nuomonės greičiausiai niekas net nebūtų klausęs.

Vėlesnės diskusijos nelabai peržengdavo Gargždų bendruomenės ribų ir dažniausiai atsimušdavo į rajono politikų nenorą apskritai svarstyti šį klausimą. Situacija pasikeitė 2017 metais, kai dabartinė Vyriausybė pradėjo svarstyti apskričių (regionų) likimą ir tuo pat metu užsiminė apie tai, kad reiktų keisti sovietinį palikimą – žiedines savivaldybes. Diskusijų objektu tapo ir Klaipėdos rajono savivaldybė, nors formaliai neatitinka vieno svarbiausių žiedinės savivaldybės kriterijų – Savivaldybės centras, skirtingai nei Alytaus, Šiaulių, Panevėžio, Kauno ir Vilniaus rajonų atveju, yra ne žiedu apsuptame mieste, o Gargžduose. Vėl išaugo tikimybė, kad jei nespręsime mes, nuspręs už mus.

Kas ir kaip mus pavadino Klaipėdos rajonu? Nors Klaipėdos krašto tradicijos puoselėtojai bando susieti šį pavadinimą su Klaipėdos kraštu arba Mažąja Lietuva, iš tikrųjų jokių tiesioginių sąsajų nėra. Jei turėtume galimybę grįžti į 1935 ar 1949 metus ir paklausti Gargždų, Priekulės ar Veiviržėnų gyventojų, kas yra Klaipėdos rajonas, tai jie tikriausiai tik pagūžčiotų pečiais. Klaipėdos rajono pavadinimą Gargždų, Dovilų, Kretingalės, Endriejavo ir kitų valsčių gyventojai sužinojo tik 1950 metų liepos 6 dieną, kai tuomet leistame laikraštyje „Raudonasis švyturys“ buvo paskelbta apie naują Lietuvos administracinį-teritorinį padalijimą, kurį birželio 20 dieną patvirtino sovietinės Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas. Taip Lietuvoje atsirado 4 sritys ir 87 rajonai. Tarp jų ir Klaipėdos rajonas su centru Klaipėdos mieste. Rajonas nebuvo itin didelis, nes jungė tik Gargždus, Dovilus, Dauparus, Kretingalę ir keletą smulkesnių kaimų. Tuo tarpu Priekulė (tuo metu didesnė už Gargždus ir turėjusi miesto statusą) tapo Priekulės rajono centru. Tad matome, kad 1950 metais atsiradęs teritorinis darinys neturėjo jokių sąsajų su Klaipėdos kraštu, o Klaipėda rajono pavadinime minima dėl labai paprastos priežasties – būtent uostamiestis suskirstymo metu buvo rajono centru. Gargždai centru tapo po poros metų, o dar po kelių metų prie Klaipėdos rajono prijungtas ir Priekulės rajonas. Jei norime įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tai Klaipėdos rajonas yra ne kas kita, kaip sovietinis palikimas, o ne tas mūsų paveldas, kurį reikia saugoti ir puoselėti.

Tad šią gyventojų apklausą galime vertinti ir kaip mūsų sprendimą dėl klausimo, kurio mūsų seneliai ir proseneliai negalėjo patys spręsti. Ar jie gyveno Gargždų valsčiuje, ar kuriame kitame, jiems tiesiog 1950 metais buvo pasakyta: nuo šiol jūs gyvenate Klaipėdos rajone. Po kelių metų ta pati žinia buvo pranešta ir Priekulės gyventojams.

Ką laimėsime ir ką prarasime? Laimėsime atgautą tapatybę. Galėsime vadintis savo, o ne kaimyno vardu. Kiekvienam, kuris iš tikrųjų myli Gargždus, tai labai svarbus laimėjimas. Esame dvidešimt pirmasis pagal dydį Lietuvos miestas, tačiau turime slėptis po svetimu pavadinimu, nors trys dešimtys mažesnių nesislepia.

O prarasime (bent jau ta dalis, kuri nepuoselėja jokių sentimentų Gargždams) iliuziją, kad kažkaip esame klaipėdiečiais. Būtent iliuziją, nes realiai Klaipėdoje mes esame tik rajono gyventojai, į kuriuos galima nekreipti dėmesio, jei dvi savivaldybės neturi tarpusavyje pasirašiusios susitarimų.

Ir pabaigai – du pasiūlymai. Pirmasis, kaip piliečio: eikime ir išsakykime savo nuomonę, ne taip dažnai gauname galimybę pasisakyti ir būti išgirsti. Antrasis, kaip gargždiškio: eikime ir sugrąžinkime Gargždus į administracinį žemėlapį!

 

Apklausos vietos:

Agluonėnų seniūnija, Priekulės g. 4, Agluonėnai.

Dauparų-Kvietinių seniūnija, Žemaitės g.10, Gargždai.

Dovilų seniūnija, Lašupio g. Nr.1 A, Dovilai.

Endriejavo seniūnija, Mokyklos g. 3, Endriejavas.

Gargždų seniūnija, Žemaitės g. 10, Gargždai.

Judrėnų seniūnija, Mokyklos g. 4, Judrėnai.

Kretingalės seniūnija, Klaipėdos g. 12, Kretingalė.

Priekulės seniūnija, Klaipėdos g. 14, Priekulė.

Sendvario seniūnija, Saulės g. 1, Slengiai.

Veiviržėnų seniūnija, Laisvės g. 4, Veiviržėnai.

Vėžaičių seniūnija, Gargždų g. 25, Vėžaičiai.

Gyventojai savo nuomonę gali pareikšti tik toje seniūnijoje, kurioje yra deklaruota jų gyvenamoji vieta.

 

Apklausos datos:

Birželio 15 d. (penktadienis, nuo 13.00 val. iki 19.00 val.).

Birželio 16 d. (šeštadienis, nuo 10.00 val. iki 18.00 val.).

Birželio 17 d. (sekmadienis, nuo 10.00 val. iki 15.00 val.)

18 birželio 15, Penktadienis 09:46
0

Grėsmės šalies nacionaliniam saugumui Klaipėdos rajoną aplenks? Toks klausimas kyla matant rajono Savivaldybės požiūrį į karius savanorius. Valstybės saugumo departamentas, kitos žvalgybos institucijos ir Krašto apsaugos ministerija atviru tekstu sako, kad Lietuva turi būti pasirengusi atremti tiesiogines ir hibridines karines grėsmes. Tačiau užsukę į Klaipėdos rajoną bet kokie šnipai galėtų siųsti žinutę – ramu. Čia kariai net neturi vietos, kurioje šiuolaikiškai galėtų vykdyti karines funkcijas.

 

Dar 2016 m. gegužę į Klaipėdos rajono merą kreipėsi Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, informavęs apie patalpų poreikį rajono kariams savanoriams. Tai gan skandalingas posūkis krašto apsaugos istorijoje, nes prieš bemaž 15 metų J. Oleko valdoma Krašto apsaugos ministerija iš esmės ėmėsi silpninti kariuomenę ir ne mažą dalį jos patalpų atidavė savivaldybėms kaip nebereikalingas. Klaipėdos rajono – taip pat. Nuo tada KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 pėstininkų kuopa buvusiame teritoriniame gynybos štabe (Klaipėdos g. 74), beturi vos kelis kabinetus. Šis pastatas istoriškai pritaikytas kariams, todėl kariuomenė Savivaldybės jau dvejus metus prašo grąžinti pastatą bei siekia iš naujo įsirengti ginklinę, į patalpas būtų įeinama tik su leidimais. Tai natūralus poreikis, nes mūsų miesto kuopoje tarnybą atlieka daugiau kaip 100 karių, jų aktyvumas išaugęs 3 kartus, pratybos vis intensyvesnės, o kariai – pavyzdingiausi Lietuvoje. Būtent 302 kuopa trečius metus iš eilės pripažįstama geriausia šalyje. Regis, turėtume didžiuotis ir remti, bet...

Prireikė dviejų kariuomenės vado raštiškų kreipimųsi į merą, kad pagaliau mes, Tarybos nariai, būtume sukviesti priimti sprendimą. Kai per vieną Tarybos posėdį buvęs tuometinis kuopos vadas Gintautas Razma argumentavo patalpų būtinybę, man buvo labai nemalonu klausytis kolegų. Susidarė įspūdis, kad solidūs Tarybos nariai karius savanorius laiko karą žaidžiančiais vaikiais. Tuomet prisiėmiau atsakomybę asmeniškai bendrauti su Lietuvos kariuomene ir įtikinti politikus plėsti patalpas. Džiaugiuosi, kad po susitikimo su kariuomenės atstovais tai padaryti pavyko ir 2016-ųjų rudenį Taryba patvirtino sprendimo projektą. Iš buvusio teritorinio gynybos štabo reikės iškeldinti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Klaipėdos rajono skyrių ir Vietos veiklos grupę „Pajūrio kraštas“.

 

KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 pėstininkų kuopa buvusiame teritoriniame gynybos štabe beturi vos kelis kabinetus. R. Petrauskienės nuotr.

 

Perduoti patalpas kariuomenei turėjome dar praėjusiųjų metų spalį, tačiau čia prasidėjo nesklandumai. Administracijos direktorius, įpareigotas Tarybos sprendimo, taip ir nesudarė patalpų perdavimo plano su konkrečiais terminais. Todėl nenuostabu, kad NŽT darbuotojai iki šiol neturi kaip išsikelti į jiems rastą pastatą Vėžaičiuose ir atlaisvinti patalpas bežada tik 2019 m. rugsėjį. Valstybės strateginis – saugumo – tikslas stumiamas į šoną dėl to, kad nerandama, kur pasodinti kelis žemėtvarkos specialistus? Skamba gėdingai.

Apmaudu, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos priimamus sprendimus leidžiama boikotuoti dėl smulkmenų. Tas pats nutiko ir šį mėnesį, kai kariuomenei numatytos pastato dalies klausimą iškėlė Gargždų atviras jaunimo centras. Pastarasis veikia ir ateityje veiks būtent Klaipėdos g. 74 bei, kaip tikėjomės, kaimyniškai sutars su kariais. Juolab, kad abi organizacijos siekia į veiklas integruoti jaunimą. Tačiau centras nusiteikęs plėtrai, o išplėstos karių funkcijos pastate tam užkirstų kelią. Deja, tačiau raštą iš Centro direktorės gavęs meras čia ir vėl surengė neeilinį posėdį, eilinį kartą nerodydamas asmeninės politinės valios. Naujo sprendimo paieška vėl pakibo ore. Mes vėl formaliai siuntinėsime raštus institucijoms, užuot iš principo palaikydami nacionalinio saugumo klausimą.

Palaikau ir palaikysiu atviro jaunimo centro veiklą. Esu už tai, kad ir NŽT darbuotojai bei klientai gautų jiems patogias patalpas. Tačiau Tarybos sprendimai priimami ne ekspromtu, o apgalvotai ir išdiskutuotai. Juos turi gerbti ir rajono gyventojai, ir ypač – rajono bei administracijos vadovai. Nesugebėdami apginti sprendimų tik dar labiau priešiname organizacijas užuot skatinę jas tartis. Pastaroji situacija dėl patalpų kariuomenei parodė, kad rajono vadovai neturi valios, kuria galėtų apginti Tarybos sprendimų pagrįstumą. Akivaizdžiai matomas siekis įtikti visiems užuot operatyviai ieškojus alternatyvų.

Klaipėdos rajonas kol kas sunkiai kratosi provincijos įvaizdžio. Kitaip ir būti negali, kai principinių sprendimų priimti vis dar nepavyksta be spyrio iš Vyriausybės.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

18 gegužės 28, Pirmadienis 13:41
0

Yra sakoma, kad moterys iš nieko gali padaryti du dalykus: skandalą ir mišrainę...

 

Paskutinio laikotarpio vyksmas Savivaldybėje parodė, kad tai daroma ne tik iš nieko, bet ir dėl nieko. Žmogus, kuris, ko gero, turėjo viską paaiškinti – Rūta Cirtautaitė – atsiribojo tylos uždanga, ką čia ir bepasakysi, – dėl posto pasitraukė iš savo frakcijos ir partijos. Kyla realus klausimas: kur konservatoriškos vertybės ir rinkėjų pasitikėjimas, jeigu tave išrinko su šiuo sąrašu, vadinasi turi tos linijos ir laikytis. Taigi, tikėtina, kad minėta ponia pasuko šia linkme dėl šiltos vicemero vietos. O ką, alga gera, atsakomybės nėra, darbo irgi – kiek nori, tiek ir dirbi.

Rajono rinkėjų tiesiogiai išrinktas meras Vaclovas Dačkauskas irgi daug neaiškina, atseit konservatoriai reikalavo skulptūrą „Bangai“ statyti. Taip ir norisi paklausti gerbiamo mero: o kodėl, tamsta, pats pritarei šios skulptūros statybai? Pagal to meto informaciją, merui rankas daugiausiai sukinėjo ne konservatorių frakcija, o „Tvarkos ir teisingumo“ su Administracijos direktoriumi Sigitu Karbausku priešakyje. Manau, kad save gerbiantis politikas, ypač tiesiogiai išrinktas meras, galėjo ir turėjo išlaikyti savo poziciją dėl skulptūros tada, o ne organizuoti neeilinį posėdį, beje jame meras ir pats balsavo už jos pastatymą. Taigi, jei taip nusprendei pats, nekaltink kitų.

Beje, mere, norėčiau Jūsų paklausti, ar nuomonės turėjimas Klaipėdos rajono savivaldybėje tikrai laikomas blogo tono požymiu? Jeigu Jūs tikitės dviese su p. Rūta ir toliau valdyti situaciją, – apsirinkate. Situaciją seniai jau valdo Administracijos direktorius su pavaduotoja Ligita Liutikiene. O Jums belieka paklusniai sekti iš paskos, siekiant išsaugoti p. Rūtos vietą.

Įdomiai elgiasi ir Žemaičių frakcijos nariai Raimondas Simanavičius ir Egidijus Skarbalius. Juk jei susibūrėme į frakciją, tai aptarkime reikalus kartu ir spręskime, kaip darome. Tačiau, du buvusios frakcijos nariai apie tai nieko neinformavo. Kam reikalingi tokioje koalicijoje žmonės tokie, kaip aš, kurie turi savo nuomonę ir ją gina (į šią koaliciją tikrai nebūčiau jungęsis)? Aš pats atėjęs su šia partija į rajono Tarybą rinkėjų valia buvau perkeltas iš 49 sąrašo vietos į 3, todėl, ko gero, turėjau teisę žinoti, kas vyksta frakcijoje. Tačiau, kaip supratau, Tarybos nariai „pagavo“ galimybę valdyti situaciją ir nusinešė du savo auksinius balsus į naują daugumą. Tik neaišku, kam juos panaudos: ar rajono gerovei kelti ar asmeniniams interesams tenkinti.

Tikėtina, kad šioje istorijoje paminėti veikėjai stengiasi išsaugoti savo vietas. Tie veikėjai kaip ir visada žarijas žarsto svetimomis rankomis. Taigi, grįžkime prie mišrainės – kaip sakiau, – tik moterys ją gali padaryti iš nieko.

Ne pati didžiausia paslaptis, kad merui buvo siūloma koalicija, kurioje dalies tiems, svetimomis rankomis žarijas žarstantiems, nebebuvo vietos. Galbūt todėl meras ir pabijojo, o gal jie turi kokios informacijos, kuri pakenktų mero ar kieno nors reputacijai.

Rašau ne tam, kad ką nors apkaltinčiau ar pasmerkčiau, o tik tam, kad rajono gyventojai domėtųsi, kas vyksta, būtų aktyvūs ir darytų išvadas.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

18 gegužės 22, Antradienis 13:42
0

Priekuliškiai esame susirūpinę kai kurių vietos politikų iniciatyva keisti Klaipėdos rajono pavadinimą į Gargždų savivaldybės. Parašiau laišką į Vilnių, teiraudamasis Etninės kultūros globos tarybos nuomonės. Gavau minėtos tarybos atsakymą, kurį pasirašė šios tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.

 

Paaiškinsiu, jei kas nors nežino, kad Etninės kultūros globos taryba yra Seimui atsiskaitanti institucija, kuri padeda formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką išskirtinėje etninės kultūros globos srityje.

Gegužės 3 dieną vyko šios tarybos posėdis, kuriame svarstytas Klaipėdos rajone skubinamas klausimas dėl šio rajono pavadinimo keitimo į Gargždų savivaldybės pavadinimą.

Pranešime, kurį gavau, teigiama, kad Etninės kultūros taryba vykusiame posėdyje nepritarė Klaipėdos rajono pavadinimo keitimui.

Rašte teigiama: „Taryba pastebi, kad keičiant administracinio darinio pavadinimą, būtina įsigilinti į istorines, kultūrines ir etnokultūrines aplinkybes, atsižvelgiant į vietos gyventojų nuomonę. Šiuo metu nėra atlikta detalių tyrimų, kurie sudarytų prielaidas keisti Klaipėdos rajono pavadinimą. Tikėtina, kad skubotas ir gerai neišdiskutuotas Klaipėdos rajono pavadinimo keitimas supriešins vietos gyventojus.“

Taryba taip pat pateikia tokią nuomonę: „Klaipėdos pavadinimas yra svarbi Mažosios Lietuvos istorinio, kultūrinio paveldo detalė. Išstumiant Klaipėdos pavadinimą iš krašto administracinės sistemos būtų nusižengta etnokultūrinio paveldo saugojimo principui.“

Praėjusią savaitę kreipiausi į Klaipėdos rajono savivaldybę prašydamas įdėti informaciją apie Etninės kultūros globos tarybos gegužės 3 dienos sprendimą į Klaipėdos rajono savivaldybės internetinį puslapį.

Manau, kad tai yra svarbu žinoti visiems mūsų rajono gyventojams prieš numatomą apklausą dėl Klaipėdos rajono pavadinimo keitimo į Gargždų savivaldybę

Gavau tokį atsakymą iš Klaipėdos rajono savivaldybės: „Sveiki, dėkojame už šią informaciją. Savivaldybės tarybos nariai susipažins su šia informacija. Šis raštas yra atsakymas Jums. Visgi dėl savivaldybės pavadinimo sprendžia pagal įstatymą gyventojai, o ne centrinės valdžios institucijoms pavaldžios organizacijos. Gyventojų apklausa numatoma birželio 15–17 dienomis.“

Apie tai, kada vyks apklausa, išgirdau pirmą kartą tik iš šio rašto, oficialiai nieko nėra paskelbta ir paaiškinta. Pagaliau kaip vyks ta apklausa?

Taip pat nenurodyta, kiek rajono biudžetui kainuotų rajono pavadinimo keitimas, kaip tai palies kiekvieną žmogų. Nors meras tą žadėjo viešai paaiškinti.

Kodėl slepiama gyventojų apsisprendimui dėl rajono pavadinimo svarbi informacija? Kodėl oficialiai nepaskelbiama valstybinės institucijos nuomonė, kad Klaipėdos rajono pavadinimo keitimui nepritariama?

18 gegužės 11, Penktadienis 13:36
0

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai pateiktose sveikatos priežiūros įstaigų metinėse finansinėse ataskaitose į akis krito įdomus faktas – įstaigos yra sukaupusios kelis milijonus eurų perviršio arba komerciškai kalbant – pelno iš savo veiklos. Privačioje akcinėje bendrovėje tokius vadovus tikrai reiktų pagirti ir paskatinti. Tačiau šios įstaigos nėra pelno siekiančios organizacijos, yra nuolatos finansuojamos iš ligonių kasų pagal galiojančius įstatymus.

 

Kaip aiškina rajono sveikatos specialistai, dalis šių lėšų – apie 600 tūkstančių eurų skirta būsimiems pirkimams ir kitoms išlaidoms. Tai suprantama, tačiau vis tiek dar lieka apie pusantro milijono.

Teisėtai kyla klausimas – kur ir kieno sąskaita yra taupoma, kas nepadaryta už gautas lėšas? Panagrinėjus minėtų įstaigų veiklos dokumentus matosi, kad, pavyzdžiui, Gargždų ligoninės įstatuose nurodyta: „Pagrindinis įstaigos veiklos tikslas – Lietuvos gyventojų sveikatos atstatymas, prieinamos ir tinkamos įstaigos licencijoje nurodytos sveikatos priežiūros paslaugų suteikimas. Taip pat dalyvavimas Lietuvos gyventojų sveikatos gerinimo, gyventojų sergamumo ir mirtingumo mažinimo veikloje“, o Gargždų pirminio sveikatos priežiūros centro misija: „Organizuoti ir teikti nespecializuotas kvalifikuotas pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas Klaipėdos rajono gyventojams.“

Kaip matosi iš dokumentų, nusibrėžti puikūs tikslai ir suformuota misija. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? O reali situacija tokia: jei suskaudo dantį, tačiau nėra komplikacijos, tai lauksi paslaugos mažiausiai tris savaites, o jei turi problemų su skaudančia ranka, tai lauksi pas specialistą dvi savaites, po to tyrimų dar dvi–tris, po to vėl pas specialistą dar dvi savaites. Taigi išeina, kad su skaudančia ranka vaikštai į darbą pusantro mėnesio, kol prasideda tavo gydymas. Tuo metu esi tik pusiau darbingas, o tuomet dar ir psichologinė būsena ne iš gerųjų.

Nagrinėju tik kelis pavyzdžius, kadangi tikrai nesu sveikatos specialistas, tačiau kaip organizatorius ar vadybininkas suprantu, kad šios problemos yra ar turi būti sprendžiamos papildomais ištekliais, skirtais specialistų darbo prailginimui ir eilių sutrumpinimui iki minimumo. Tačiau šie ištekliai ramiai guli įstaigų sąskaitose, o rajono gyventojai tyliai kęsdami dantų ar kitus skausmus laukia savo eilės.

Dar pakalbėkime apie įstaigos veiklos tikslą – „Dalyvavimas Lietuvos gyventojų sveikatos gerinimo, gyventojų sergamumo ir mirtingumo mažinimo veikloje“. Šiandien puikiai suprantame, kad sveikatos profilaktika yra puikus įrankis sergamumo mažinimui. Tai gali būti skiepai, informacija sveikatinimo tema, užsiėmimai, kur tikslinės grupės gali sumažinti susirgimo riziką ir kt. Tai yra – investavimas į šią veiklą, tačiau klausimas, kiek iš sutaupytų lėšų minėtose sveikatos įstaigose skirta būtent tokiai veiklai? Gal apsirinku, tačiau to beveik nepastebėjau. O kiek gero gali pasakyti gydytojai ir kiti sveikatos specialistai apie judėjimo, maisto, emocinės būsenos įtaką mūsų sveikatai ir darbingumui!

Žinoma, teikiant brangesnes paslaugas ir vykdant sudėtingesnius gydymus yra didesnis finansavimas iš ligonių kasų, tačiau labai norėtųsi, kad mūsų tikslas būtų sveikesnis ir ilgiau gyvenantis Lietuvos pilietis.

Labai gerbiu mūsų rajono gydytojus ir sveikatos įstaigų vadovus, manau, kad kasdienybėje galimai jie susiduria su visokiais finansinių išteklių (pavyzdžiui, tai gali būti kokios nors tikslinės lėšos, kurias pagal įstatymą gali panaudoti tik tam ir ne kitkam, nors ir turi gerų sumanymų) suvaržymais, taip pat su ypatingai aštria problema – itin kvalifikuotų medikų pritraukimu ir pan. Tačiau labai noriu pakviesti diskusijai ir būsiu labai dėkingas, jei parodysite, kur aš klystu ar esu neteisus. Tokia diskusija tikrai padėtų gerinti mūsų gyventojų sveikatą.

18 balandžio 27, Penktadienis 13:30
0

Kiek anksčiau rašėme, kad Klaipėdos rajono savivaldybės vadovų susitikimas su Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu vyko už uždarų durų. Tiesa, iš susitikimo, į kurį neįsileista žiniasklaidos atstovų, įpusėjus pokalbiui prasidėjo tiesioginė transliacija oficialioje Savivaldybės feisbuko paskyroje. Paprašytas paaiškinti susidariusią situaciją, Klaipėdos rajono savivaldybės Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas naujienų portalui „Mano Gargždai“ teigė, kad transliaciją iš jo tarnybinio telefono darė pastarojo visuomeninė padėjėja. Pasidomėjus, kiek tokių padėjėjų šiuo metu dirba Savivaldybėje ir kokios jų funkcijos, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos ir mero sekretorė Rūta Zubienė informavo, kad nei vienas Tarybos narys nėra pateikęs informacijos apie oficialius visuomeninius padėjėjus, meras tokio neturintis, o Administracijos direktorius, pagal reglamentą, net negali turėti. Kyla klausimas, kas tuomet tas asmuo, filmavęs susitikimą? Mintimis apie situaciją sutiko pasidalinti Tarybos nariai Vaclovas Macijauskas ir Nerijus Galvanauskas.

 

„Paskutiniu metu vis gilėja properša tarp Savivaldybės valdančiosios daugumos frakcijų. Kai kas dar bando atskiras lytis sustumti į krūvą, tačiau kiti blaškosi ir vis didina tą atstumą.

Taip galiu įvardinti paskutinės savaitės įvykius Savivaldybėje. Jau seniau rašiau, kad Administracijos direktorius paskelbė karą merui ir nori valdyti situaciją vienas. Po Savivaldybę slampinėja „neetatinė direktoriaus patarėja“ (tai neseniai sužinojome iš spaudos) ir skleidžia informaciją Savivaldybės vardu. Paskutinis lašas mero kantrybės taurėje turėjo būti tiesioginė Savivaldybės vadovų susitikimo su Lietuvos Respublikos vyriausybės premjeru transliacija feisbuko paskyroje. Nors buvo sutarta, kad pasitarime nebus spaudos atstovų, visa informacija apie susitikimą bus pateikta spaudos konferencijoje po pasitarimo. Niekam nežinant „neetatinis patarėjas“ pasitarimą transliavo į socialinius tinklus. Po susitikimo Ministras Pirmininkas buvo apie tai informuotas „savo kanalais“ ir kaip manote, kieno jis paklausė, kas čia darosi? Žinoma, – mero.

Susitikimas, kuris turėjo suteikti galimybę derėtis su vyriausybe dėl papildomų investicijų skyrimo, ko gero, atitolino tas investicijas. O ir pats direktorius, kaip buvo matyti susitikime, pertraukdamas kitus, tuo pačiu ir merą, bandė parodyti, kas čia „šeimininkas“. O pasakojimas, „kaip „Hidrostatyba“ pakėlė kainą norėdami dalyvauti statybos konkurse“, man nesuprantamas rimtų valstybės tarnautojų pasitarime.

Man nesuprantama, kaip pasitarime, į kurį nebuvo kviesti žurnalistai, rajono tarybos frakcijų vadovai, komitetų pirmininkai ir Tarybos nariai, gali dalyvauti absoliučiai pašalinis žmogus? Spaudoje Administracijos direktorius teigia turįs 16 tokių „patarėjų“. Kodėl nedalyvavo jie visi? Tačiau, ko gero, svarbiausias klausimas – kaip pašalinis žmogus turi prieigą prie Savivaldybės feisbuko paskyros? Dar didesnis klausimas – ar jis neturi prieigos prie kitų Savivaldybės dokumentų, viešųjų pirkimų, finansinių dokumentų ir kt.? O juk yra ir tarnybinės bei komercinės paslaptys. Kiek man žinoma, Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas neturi teisės dirbti su slaptais dokumentais. Čia jau nebejuokinga.

Taigi, manau, premjeras susidarė įspūdį, kaip reikalai tvarkomi mūsų Savivaldybėje, kurioje matosi, kad yra aiškios dvi stovyklos. Ar gali protingas vadovas siūlyti nukreipti 20 milijonų eurų investicijų į savivaldybę, kurioje tokia tvarka? Atsakymas, ko gero, – aiškus.

Kyla natūralus klausimas, kur toliau vairuos laivą du kapitonai su pasidalinusia komanda? Ar plauksime į drumstus vandenis su neaiškiais ir neįvardintais bei „neapmokamais visuomeniniais patarėjais“, kurie jau bando užvaldyti rajoną? Ar eisime kūrimo ir klestėjimo atvirumo ir skaidrumo keliu? Ar politiką formuosime taip, kaip tinka slaptiems, neįvardintiems „patarėjams“ ar dirbsime taip, kad kiltų bendras rajono gyventojų pragyvenimo lygis, didėtų pasitikėjimas savo išrinktais atstovais, atsirastų pasididžiavimas savo aplinka, savivaldybe?

Teisūs buvo Platonas ir Aristotelis, sakydami, kad politika yra antras pagal kilnumą, bet kartu ir sudėtingumą menas po filosofijos. Taigi, kad tą meną įvaldytume, neužtenka kažkokių niekuo netapusių ir nieko iki galo nepadariusių patarėjų. Reikia skaidrumo, atvirumo ir pagarbos aplinkai. Taip, kaip ir tiesioginiuose rinkimuose išrinktam merui reikia tvirto stuburo ir atsakomybės už procesus vykstančius savivaldybėje“, - mintimis dalinosi Vaclovas Macijauskas.

„Dėl pačios konferencijos per feisbuką – manau, kad tikrai neetiška transliuoti neįspėjus, nes kitą kartą sunku bus prisikviesti svečių, iš kitos pusės – diskriminacija kitų žurnalistų atžvilgiu. Dėl direktoriaus laikysenos – žmogiška būtų pripažinti suklydus ir atsiprašyti, o dabar bandoma kažkokius burtus skleisti apie XXI a. viešuosius ryšius.

Dėl paties susitikimo – jei pusvalandį nesugebama aiškiai išdėstyti problemos ir pradedama pertraukinėti vieni kitus, vienareikšmiškai manau, kad susirinkimui nebuvo pasiruošta, o galėjo susiderinti problemas su premjero patarėjais, būtų gal ir sprendimai atsiradę, arba sprendimai atlikti kažkokius veiksmus“, – komentavo Nerijus Galvanauskas.

18 balandžio 13, Penktadienis 16:58
0

Tikriausiai nieko nenustebino pasirodžiusi žinia, kad siūloma keisti Klaipėdos rajono savivaldybės pavadinimą. Tai pirmoji rinkimų kregždė. O juk jie ne už kalnų – tik už metų. Socialiniuose tinkluose jau pasiskelbė būsimieji merai.

 

Mane rajono pavadinimo keitimo iniciatyva nustebino vienu aspektu: pavadinimo keitimą dažniausiai inicijuodavo opozicinių partijų atstovai, tikėdamiesi dėmesio ir rinkėjų palankumo. Juos buvo galima suprasti, nes valdančioji dauguma yra uzurpavusi visus gerus darbus Savivaldybėje, o čia – vis naujiena, vis iniciatyva. Tačiau šiandien, kai Administracijos direktorius paskelbė karą merui, kai pastarasis išėjo iš savo partijos, kai kilusi sumaištis ir valdantieji neberanda gerų darbų arsenalo rinkimams, valdančioji dauguma pati nusprendė imtis tokios iniciatyvos.

Noriu pakartoti tai, ką sakiau Tarybos posėdyje. Visų pirma, Savivaldybės pavadinimo keitimas turi tris blogas tendencijas. Pirmoji – blogai, kad tai vyksta rinkimų išvakarėse, nukreipiamas dėmesys nuo pagrindinių rajono problemų. Antroji – blogai, kad tai vyksta tuo metu, kai Klaipėdos miestas gviešiasi rajono teritorijos, o kažkas Vilniuje paskelbė, kad reikia naikinti žiedines savivaldybes. Tai gresia rajono padalinimu, o Gargždams likti Kalvarijos lygio savivaldybe. Trečioji – blogai, kad garbūs politikai nesupranta gilesnių etninių rajono šaknų. Rajonas susideda iš dviejų etninių grupių – Mažosios Lietuvos ir žemaičių. Bet koks šių santykių perkonstravimas gali baigtis rajono padalinimu ir silpninimu. Iki šiol takoskyros nebuvo – Mažosios Lietuvos gyventojai buvo patenkinti Klaipėdos rajono pavadinimu, nes tai – jų dalis. Kita, – žemaitiškoji rajono dalis – irgi didžiavosi, kad Klaipėdos rajono centras yra Gargždai.

Kažkada, gal 2002 metais, ir pats buvau siūlęs tokią idėją. Tačiau savo komandos jėgomis surengę apklausą supratome, kad toks keitimas nėra reikalingas. Galima apie tai diskutuoti, tačiau ne šiandien ir ne prieš rinkimus, antrosios blogybės akivaizdoje, neturėdami etninio klausimo sprendimo.

Tikrai nesitikiu, kad mane supras rajono Tarybos dauguma ir atsisakys iniciatyvos, tačiau tikiuosi, kad išgirs rajono gyventojai ir bus aktyvūs bei pareikš savo nuomonę.

18 kovo 02, Penktadienis 11:49
0

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatais nusivylę abiturientai skuba pateikti apeliacijas bei lieja nusivylimą žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Klaipėdos rajone šimtuko negavo nė vienas abiturientas, o nuo 16 iki 35 balų įvertinti  net 105 moksleiviai – tai sudaro net 51,71 proc. visų laikiusiųjų.

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt dalinasi dar vienos Klaipėdos rajono abiturientės nuomone apie lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimą:

 

„Manau, kad švietimo sistemai laikas keistis iš esmės. Žinau, kad pabosta skaityti kiekvienais metais tą patį, nes begalė mokinių, ypač abiturientų, po egzaminų, parašo tokio tipo laiškų. Tačiau su kiekvienais metais jų vis daugėja, tad gal būtų laikas susimąstyti, nes nieko nekeičiant, šių straipsnių vis daugės.

Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas reikalauja mąstančio mokinio išskirtinumo, originalumo, aiškių minčių. Tokių abiturientų gimnazijoje žinau tikrai nemažai, tačiau aukštais balais įvertinti buvo vos keli. Aišku, pasitaiko, jog gabus mokinys egzamino metu parašo prastą rašinį, bet tikrai ne dauguma. O šiais metais būtent taip ir atsitiko: tikrai gerai besimokantys ir labai gerus rašinius gebantys rašyti mokiniai gavo labai prastus įvertinimus. Tuo labiau, nesuprantu, kaip abiturientas, kuriam mokytoja gali ramiai išvesti metinį pažymį 10, egzamine gali likti įvertintas 55 balais.

Šiandien lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai dar kartą nunešiau perskaityti savo rašinį ir galiu pasakyti, kad abi nesuprantame, kodėl manasis darbas vos siekia pagrindinį pasiekimų lygį. Eidama per mokyklą ne vieną mokytoją girdėjau kalbančią, kad nebesupranta, ko iš mokinių reikalauja NEC (Nacionalinis egzaminų centras). Gaila, kad vis dar turime rašyti tai, ką vertintojai nori skaityti, kad net ir argumentuodami savą nuomonę nesame įvertinti kaip gabūs ir verti aukštesniojo pasiekimų lygio.

Jaučiuosi ne tiek pikta, kiek nusivylusi, jog kiekvienais metais turėdama metinį devynetą iš gimtosios kalbos ir dalyvaudama įvairiuose konkursuose nesugebėjau gauti normalaus įvertinimo. Neaišku, kaip ir kodėl mumis taip vertina, tuo labiau, kad temą gali interpretuoti kiekvienas savaip, žinoma, su argumentais. Juk ir pabrėžiama – svarbu argumentuoti savo nuomonę. Matyt, to Nacionaliniam egzaminų centrui nepakanka...“

 

Jeigu ir Jūs norite pasidalinti savo nuomone apie egzaminų rezultatus, rašykite el. paštu

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

17 liepos 05, Trečiadienis 10:30
0

Vakar buvo paskelbti lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatai. Šalyje jį išlaikė 89,04 proc. visų kandidatų, Klaipėdos rajone išlaikymas siekia 89,27 proc. Tiesa, šimtuko rajone negavo nė vienas abiturientas, o nuo 16 iki 35 balų įvertinti 105 moksleiviai – tai sudaro net 51,71 proc. visų laikiusiųjų.

 

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt gavo atvirą Klaipėdos rajono abiturientės Katrynos Ilginytės laišką, kuriame mergina neslepia nusivylimo egzaminų vertinimu ir švietimo sistema:

 

„Dabar išgyvenu tokį etapą, kai suprantu, kokia siaubinga yra švietimo sistema ir ypač egzaminai bei jų vykdymas ir vertinimas. Visus išleistuvių džiaugsmus temdo egzaminų rezultatai. Manau, būtų žymiai prasmingiau, jei jūsų portalas parašytų ne apie išleistuvių makiažo ar suknelių kainas, o apie jauną žmogų luošinančią švietimo sistemą. Taip atsitiko, kad ne vien aš, bet dar kokie 5 bendraklasiai iš lietuvių kalbos egzamino gavo apie 30 balų, nors mūsų vidurkiai buvo 8 ar 9. Įdėjome daugybę darbo bei pastangų, dalyvavome įvairiuose rašinių konkursuose ir t.t.  Aš supratau, kad Lietuvos valstybei nereikalingas kūrybingas bei darbštus jaunimas. Sudarydama tokias sąlygas šalis praranda ir praras jaunimą, kuris važiuos geriau mokytis į užsienį, nes Lietuvoje tiesiog nesugebės įstoti mokytis.

Aš pati žadu studijuoti Vilniuje ir tikrai tikėjau Lietuvos ateitimi, ruošiausi ją kurti čia, bet po tokių rezultatų supratau, kad, kai pradėsiu studijas Lietuvoje, jas pratęsiu tikrai užsienyje, nes nesijaučiu išnaudojusi savo potencialo gimtinėje ir iki galo įvertinta. Gerai, kad bent yra galimybė rašyti apeliacijas dėl rezultatų. Aš pasinaudojau šia galimybe. Dabar drąsiai galiu teigti, kad tokia egzaminų bei švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių veiksnių skatinančių emigraciją!

Manau, tokia egzaminų sistema silpnesnius žmones gali paveikti neigiamai ar net sužaloti psichiškai visam gyvenimui. Mano mokytoja neslėpė, kad gavo šoką ir net verkė pamačiusi rezultatus, taip pat, kaip ir jos kolegė. Šiandien, kai ėjau dėl apeliacijos teikimo, išgirdau vieną lietuvių kalbos mokytoją sakant, kad ji jau nebenori būti mokytoja, jeigu taip stipriai dirbantys vaikai yra skriaudžiami, tokia neteisybė. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje taip pat trūksta ir pedagogų?“

 

Jeigu ir Jūs norite pasidalinti savo nuomone apie egzaminų rezultatus, rašykite el. paštu

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

17 liepos 04, Antradienis 15:56
0

Nuomone apie Gargždų miesto problemas dalinasi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys Vaclovas Macijauskas.

 

Kiekvienas kaimas ir kiekvienas miestas turi savo vizitinę kortelę arba tai, ką žmonės atvykę į tą vietovę pamato ar atkreipia dėmesį.

Mūsų miestas pasiekiamas iš trijų pusių ir per dvi iš jų įvažiuodami atsiduriame prie Gargždų autobusų stoties. Manau, kad būsiu teisus sakydamas, kad Gargždų stotis akis bado ir parodo mūsų neūkiškumą. Jau ne kartą kalbėjau apie tai, tačiau jokių sprendimų nematyti ir negirdėti. Niekas nepaneigs, kad pro stotį kasdien autobusais ar automobiliais pravažiuoja tūkstančiai žmonių ir visiems, ko gero, užkliūva tas pats aptriušusio sovietinių laikų statinio vaizdas.

Prieš keletą metų nugriauta avarinės būklės stoginė dar labiau sumenkino stoties išvaizdą. Kažkada būta kalbų apie stoties rekonstrukciją, tačiau viskas taip ir nutilo. Nekalbėčiau apie tai, jei nebūčiau bandęs to judinti. Tačiau paaiškinimai, kad neina susitarti su privačiais UAB „Stotis“ akcininkais mane veda į neviltį dėl mūsų valdžios vyrų ir administratorių kompetencijos ir nuostatų. Kaip turint 51% UAB akcijų negalima daryti įtakos sprendimams? Yra būdų ir susitarti, ir priversti tartis.

Kai akcijas valdė UAB „Plungupis“ reikėjo tik griežčiau iš jų pareikalauti ir nustatyti vadovams užduotis. Šiandien, kai akcijas valdo UAB „Palink“ arba populiariai sakant „IKI“ prekybos tinklas, tai, ko gero, dar paprasčiau. Pagal paskutinę informaciją „IKI“ prisijungia prie „Rimi“ tinklo. Norisi paklausti, kiek kartų savivaldybės meras ar Administracijos direktorius oficialiai kreipėsi į akcininkus dėl būtinų sprendimų, kiek kartų kalbėjosi aptardami bendrą veiklą. Nemanau, kad žinomos įmonės vadovai ar savininkai labai apsidžiaugtų vieša informacija, kad dėl jų kaltės subjaurotas miesto veidas. Viskam reikia tik noro ir darbo. Skųstis, kad šalia mūsų niekas nevyksta, jei nieko nedarai, yra ne tik neprofesionalu, bet ir nepadoru. Nemanau, kad paruošus atitinkamą informaciją ir nusiuntus tai „Rimi“ kompanijai, pastarieji norės, kad tokios išvaizdos objektas miesto centrinėje gatvėje būtų siejamas su jų vardu.

Taip, neįmanoma šiandien priimti valingo sprendimo, tačiau viena ar kita administracinė nuobauda įstaigos vadovui už apleistus pastatus ar neprižiūrimas viešąsias teritorijas turėtų išjudinti problemą.

Paskutinis atsakymas, kai paklausiau, kaip bus toliau, buvo nesuprantamas: neina susitarti su privačiais akcininkais. Kyla klausimai – o kas ir su kuo tarėsi? Kur pasitarimo protokolai? Kur raštiški kitų akcininkų atsakymai apie prieštaravimą sprendimams? Yra daugybė būdų dirbti, jei turi tikslą ir gerbi savo aplinką.

Nemanau, kad Gargždų stočiai pagelbėtų „kartūniniai“ rūbeliai, kuriais jau kelintą kartą rajono valdžia puošia nutriušusį Kultūros centro pastatą – tai dar vienas mūsų miesto skaudulys. Svajojame apie daugiafunkcinio centro statybą, o savo miesto kultūros židinį rengiame „skudurais“. Dar vis pasigirsta pasisakymų, kad imsime remontuoti už kelis milijonus eurų pagal 2005 metų projektą. Gal pasikrapštę pakaušį prisiminkime, kad neįvykdytas projektas per penkis metus pasensta, o šis – jau du kartus. Kur STR reikalavimai, gyventojų poreikiai, energiniai normatyvai ir taip toliau. O juk protingai suprojektavus, galima ir kitas kultūros įstaigas čia sutalpinti, jei apgalvotai sudėliosime erdves.

Mėtome tūkstančius muziejaus plėtrai, už kuriuos tą patį muziejų galima sėkmingai įkurdinti Kultūros centro teritorijoje. Visgi čia yra miesto centras, čia yra vieta sustoti turistų autobusams, ką jau kalbėti apie prieinamumą miestiečiams ir pavieniui atvykstantiems miesto svečiams. O tą patį seną ir nepritaikytą muziejaus pastatą pardavę atstatytume dalį išleistų lėšų.

Diskusijos apie tai nėra, kažkas nusprendė, kad tai netikslinga, geriau mėtyti šimtus tūkstančių eurų netinkamiems pastatams, kuriuos reikia nugriauti.

Negaliu nieko priversti priimti protingų sprendimų, tačiau, ačiū Dievui, turiu teisę reikšti savo nuomonę, o gal kas nors ją išgirs. Kaip jau įsitikinau iš savo patirties: kai apie ką nors kalbi, pasikeitimai vyksta, tikiuosi, kad ir šį kartą kas nors pajudės.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

17 gegužės 24, Trečiadienis 09:51
1

Koks buvo išskirtiniausias 2016-ųjų metų bruožas? Gal tai pergalingo populizmo ir protesto prieš elitą banga? O gal niekingas ir niokojantis ekstremizmas bei terorizmas? Arba skurdą sumažinusios, bet pajamų nelygybę padidinusios globalizacijos pažeidžiamumas ir status quo trapumas? Tikrai taip, tačiau yra kai kas, kas praeinančiais metais vienijo visus šiuos reiškinius.

 

Prisiminkime kai kurias praeinančių metų naujienų antraštes: „Šiemet iš Lietuvos emigruos milijoninis gyventojas“, „Latvijoje šimtams pacientų perpiltas hepatitu užkrėstas kraujas“, „Nuo 2017 metų sausio 1 dienos įvedamas automobilio mokestis“, „Dėl masinio sukčiavimo Floridoje bus perskaičiuojami visi balsai“, „Izraelio gynybos ministras: jei Pakistanas nusiųs pajėgas į Siriją, sunaikinsime juos branduoliniu ginklu“, „Nufilmuota, kaip nežymėtas sraigtasparnis vejasi NSO“, „Slaptas šaltinis: tikroji Hillary Clinton yra mirusi, o jos vietą užėmė antrininkė“.

Kas bendro tarp šių naujienų, išskyrus tai, kad visos jos yra bent šiek tiek šokiruojančios? Ogi tai, kad visos jos neturi nieko bendro su realybe, o yra tik lakios fantazijos arba piktų liežuvių vaisius. Tokios klaidingos ir dirbtinės „naujienos“ dažniausiai buvo paskelbtos daugeliui nežinomuose interneto puslapiuose, bet pradėjo badyti akis, kuomet jų nuorodomis pasidalino šimtai ar tūkstančiai socialinių tinklų vartotojų (taip pat ir politikai bei visuomenės veikėjai). Deja, kai kurios iš jų, pavyzdžiui apie užterštą latvių kraują, buvo pasiekiamos ir didžiausiuose užsienio bei Lietuvos naujienų portaluose.

Perteklinis patiklumas ir sveiko skepticizmo nepakankamumas yra labai palanki dirva visokio plauko sukčiams ir piktavaliams. Gal vis rečiau, bet vis dar per dažnai, gyventojai užkimba ant sukčių vilionių ir savanoriškai atiduoda pinigus ar prisijungimo duomenis prie interneto banko.

Vieni sukčių triukai jau perkąsti – niekas gavęs elektroninį laišką jau nebetiki, kad laimėjo loterijoje ar tapo kokios Afrikos valstybės turtuolio paveldėtoju. Tačiau vis dažniau susigundoma, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose mirgančiomis reklamomis nusipirkti neva originalų ir išskirtinį produktą su „tik šiandien galiojančia net 90% nuolaida“. „Jei išparduota, bandykite po dviejų mėnesių“. Žinoma, išparduota nebūna, patiklių pirkėjų pinigai priimami visada.

Neatsargus patiklumas gali vesti prie asmeninių finansinių nuostolių, bet gali turėti ir didesnių ilgalaikių pasekmių. Netikros, klaidingos ir tyčia klaidinančios naujienos nėra naujas reiškinys, bet 2016 metais jis visame pasaulyje tapo labai akivaizdus ir galėjo turėti neprognozuojamų pasekmių.

Kai kurios buvo tiesiog intriguojantis triukšmas, siekiantis sudominti daugiau skaitytojų ir gauti daugiau pajamų iš reklamos. Tačiau nemažai dirbtinių naujienų yra sąmoninga ir tikslinė propaganda, galinti turėti įtakos ne tik visuomenės nuomonei. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas sufabrikuotas naujienas apie Izraelio gynybos ministro pasisakymus Pakistano ministras priėmė labai rimtai ir atsakė panašiu grasinimu.

Referendumas Jungtinėje Karalystėje bei Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai išsiskyrė ne tik tuo, kad jų rezultatai buvo netikėti ir prasilenkė su ekspertų prognozėmis bei visuomenės nuomonės apklausomis. Ne, tokių rezonansinių rinkimų rezultatai nebuvo „neteisingi“ ar „absurdiški“. Kad ir kokie netikėti, jie atspindėjo realias gyventojų ekonomines problemas ir nusivylimą nusistovėjusiu politiniu elitu. Tačiau ne tik tai.

Šių rinkimų išskirtinumas buvo masiškas faktų ignoravimas bei klaidinančios ar net akivaizdžiai klaidingos informacijos skleidimas. Nepaisant pažadų ir garantijų, Jungtinė Karalystė negalės išsaugoti laisvos prekybos su Europos Sąjunga ir išvengti imigrantų bei įmokų į Europos Sąjungos biudžetą, o tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos nebus milžiniškos sienos. Ne pirmą kartą, bet pirmą kartą su reikšmingomis globaliomis pasekmėmis melas buvo įtaigesnis už tiesą, o skambi ir grubi retorika įveikė ramią argumentaciją bei faktų kalbą.

Duomenų apie viską pasaulyje yra vis daugiau, tačiau jų įdarbinimo bei pasitikėjimo jais – vis mažiau. Didelė kaltės dalis tenka švietimo sistemoms, kurios nepasivijo sparčiai besikeičiančio pasaulio. Visi moksleiviai išmoksta daugybos ir Mendelejevo cheminių elementų lenteles bei Pitagoro teoremą, tačiau tik maža jų dalis išsiugdo sveiką skepticizmą, instinktą ir gebėjimą patikrinti viešąją erdvę skandinančius ir juos asmeniškai bombarduojančius sensacingus „faktus“ bei „naujienas“.

Gyvename landžios propagandos, dirbtinių naujienų bei gudraus melo klestėjimo eroje. Tėvai ir auklėtojai, mokytojai ir dėstytojai turi kaip niekada svarbią užduotį – nuolat ugdyti (bei ugdytis!) gebėjimą atskirti tiesą nuo melo, faktus nuo nuomonės, naujienas nuo propagandos. Skepticizmo perteklius – įkalina, tačiau subalansuotas skepticizmas yra vertinga kompetencija. Pasitikėjimas ir tikėjimas yra svarbus kiekvienos visuomenės pamatas. Tačiau be gebėjimo atsargiai vertinti šaltinius, atidžiai tikrinti faktus ir efektyviai filtruoti milžinišką informacijos srautą kiekvienos visuomenės pamatai bus labai trapūs. Tai gali būti svarbiausia 2016-ųjų pamoka.

16 gruodžio 28, Trečiadienis 14:22
0

Štai ir vėl praėjo Kūčios, Kalėdos... Artėja ir naujų metų pradžia. Šventė po šventės, bet ar jos vis dar turi tą išskirtinę prasmę?

 

Anksčiau žmonės Kūčias švęsdavo prie 12 patiekalų stalo. Jiems ši šventė pirmiausia reiškė šiltą susibūrimą su artimaisiais ir, be abejo, – kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimą. Neapsieita ir be burtų – traukiamas šiaudas ar lašinamas vaškas turėjo nulemti kiekvieno smalsuolio ateitį. Be to, buvo tikima, kad Kūčių naktį gyvuliai pradeda šnekėti žmonių kalba... Ko tik žmonės neprigalvodavo! Po tokios stebuklų nakties atsibudę visi lėkdavo į bažnyčią švęsti Kristaus gimimo. Tą dieną būdavo dainuojamos kalėdinės dainos, puošiama eglutė. Žmonės linksmindavosi, bendraudavo su artimaisiais. Šiltos šventės, be jokių pagražinimų.

Na, o dabar grįžkime į dabartį. Pirmiausia – Kūčios. Tikriausiai dabar kiekvienam jos reiškia susilaikymą nuo mėsos (pasninką) ir, žinoma, tokį patį šiltą vakarą su šeima kaip ir senovėje. Burtai nebėra tokie populiarūs, tačiau, jei tarp artimųjų pasitaiko bent vienas garbingo amžiaus žmogus, manau, jog jis nepatingi ir pasidalina ta stebuklinga būrimo patirtimi ir su savo atžalomis. Visgi šiais laikais žmonės labiau tiki mokslu ir ne visada leidžia sau patikėti stebuklais, taigi burtai – jau kiek išblėsusi tradicija.

Praėjus Kūčioms į duris pasibeldžia Kalėdos. Štai čia galime įžvelgti ryškų kontrastą tarp praeities ir dabarties. Dabar per Kalėdas ne dažnas einame pasimelsti ar puošti eglutės. Na taip, jei kalbant apie eglutę, tai kitaip negu anksčiau, ji būna puošiama likus netgi kelioms savaitėms ar bent jau dienoms iki Kalėdų. Taigi, o kas yra Kalėdos? Naujajai kartai Kristaus gimimas skamba iš tiesų gana keistai. Jie Kalėdas įsivaizduoja labiau kaip Kalėdų senelio apsilankymą, dovanų gavimą, įvairiausius karnavalus. Krikščionybės tradicijos, deja, neretai užima paskutinę vietą Kalėdų šventime.

O kokios gi yra dovanos? Tikrai jų yra įvairių, tačiau dabar žmonės – tikri materialistai. Didelis dėmesys kreipiamas į gautos dovanos vertę, o ne į jos nuoširdumą. Tiesiog kiekvienas sąžiningai paklauskime savęs – norėtume gauti atmestinai nupirktą brangų laikrodį, telefoną, kompiuterį ar sveikinimą, į kurį buvo investuoti keli centai, tačiau tai pareikalavo daug darbo ir laiko? Žinoma, kad visi nori brangių technologijų. Dabar daikto vertė reiškia labai daug ir to negalime paneigti.

Visgi, taip norėtųsi, kad pakeistume tą giliai įaugusį šiuolaikinį mąstymą... Pagalvokite, ar šventės – tai tik tuštinamų kišenių laikas? Gal reikėtų pasidžiaugti tikrosiomis vertybėmis? Šiltas, jaukus vakaras su šeima, gražių žodžių, sveikinimų išsakymas, vaikų klegesys namuose, tačiau ne dėl naujų žaislų, o dėl to, kad visi esame kartu – laimingi veidai, džiaugsmo ir meilės kupinos širdys. Manyčiau, verta susimąstyti apie tai. Juk pinigai laimės neatneš! Taigi, kad ir kokios šventės Jus aplankys šiais metais – linkiu, kad jos būtų pačios geriausios bei jaukiausios, tegul atėję Nauji metai būna dosnūs ir dvasinėmis vertybėmis.

16 gruodžio 27, Antradienis 09:47
0

    Lietuvos žiniasklaidoje netyla žinios apie galimus korupcijos skandalus, kuriuose figūruoja 100 tūkstančių eurų. Vien pareiškimas apie įtarimus korupcija yra blogai, nekalbant apie formuojamą degraduojančios politinės sistemos įvaizdį. Dėl visų šių įvykių man apmaudu ir gėda. Labiausiai apmaudu dėl Lietuvos žmonių, ypač jaunimo demotyvavimo ir didėjančios apatijos, kuri virsta į emigraciją.

 

    Norėčiau pakalbėti apie kitą korupcijos formą, kuri nei žiniasklaidos priemonėse, nei viešai nėra aptarinėjama taip dažnai ir garsiai. Galbūt todėl, kad nėra įspūdingų sumų ir kyšio davimo/ėmimo fakto. Ši korupcijos forma vadinama nepotizmu – tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Atsakomybė už nepotizmą nenumatyta, bet LR Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Nesant kyšio davimo/ėmimo fakto, šis nusikaltimas gali sulaukti pareigūnų dėmesio tik tuo atveju, jei bus padaryta didelė žala valstybei, kuri prilyginta 250 MGL (9500 eurų), ar žala valstybės reputacijai. Bet, kaip teigia teismai, įstatymai nenumato universalių kriterijų žalai apskaičiuoti, todėl teismas kiekvienu atveju sprendžia pats. Dažniausiai tai būna išteisinamieji sprendimai, nes LR Konstitucinis ir Aukščiausiasis teismas nurodo, kad „kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis: administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.". Deja, kitų priemonių įstatymai nenumato, ar sprendimus priima institucijos, kurių veikla kelia daug abejonių (pvz., Vyriausioji tarnybinės etikos komisija). Dėl šių priežasčių pareigūnai retai kada tiria tokius nusikaltimus.
    Manau, kad nepotizmas, pasireiškiantis per piktnaudžiavimą, yra dažniausia ir didžiausią žalą daranti korupcijos forma. Lietuvoje tik apie 60 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų deklaruoja viešuosius ir privačius interesus. Valstybiniame sektoriuje Lietuvoje (kartu su valstybinėmis įmonės ir t.t.) dirba apie 380 tūkst. darbuotojų. Yra skelbiama vieša prielaida, kad ne mažiau 10 procentų į įvairias pareigas paskirti nepotizmo būdu. To negalima nei tvirtinti, nei paneigti, nes 320 tūkst. darbuotojų viešųjų ir privačių interesų nedeklaruoja. O kas, jei protekcijomis tikrai pasinaudojo bent 38 tūkst. darbuotojų? Skaičiuojant, kad viena darbo vieta biudžetui kainuoja apie 1 tūkst. Eur/mėn., tai per metus iš viso būtų apie 465 mln. eurų.
    Ar tai didelė žala?
    Nepotizmo žala yra milžiniška, nes galimai valstybės biudžetas per metus netenka daugiau nei 400 mln. eurų, o tie proteguoti asmenys organizuoja viešuosius pirkimus, priima kitus asmenis į darbą (nebūtinai reikiamos kvalifikacijos). Geri specialistai netenka galimybės konkuruoti dėl darbo vietų, teikiamos nekokybiškos viešosios paslaugos, mažėja šalies augimo potencialas, neteisingumo jausmas skatina gyventojų nepasitenkinimą ir emigraciją, efektyvumo ir darbo našumo stygius užkerta kelią mokesčių mažinimui ir pajamų didinimui, sudaro galimybes neskaidriai ir korupcinei veiklai.
    Nesiūlau revoliucijos, noriu politinės ir visuomenės moralės evoliucijos. Tikiu, kad kritinė masė sugebės pakilti virš asmeninių interesų ir sukurti geresnę Lietuvą daugumai žmonių.

 

16 birželio 17, Penktadienis 10:40
0

Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę personai ar visuomenei. Jos svarbios jaunam žmogui augant, bręstant, nes nulemia asmens gyvenimo kokybę. Tačiau tobulėjant visuomenei, kinta aktualijos, pasaulis, tad ir vertybės.

 

Praeityje svarbios idėjos bei mintys šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti absurdiškos, kvailos, nes dabartiniame pasaulyje nebeaptinkamos. Tai natūralu – „auganti“ visuomenė įveikdama vienas problemas neretai sukuria kitas. Šiandien jaunas žmogus praranda tą vidinį turtą, kuris buvo būdingas visoms kartoms. Žymūs XX a. pirmos pusės rašytojai, aukštinę šeimą, patriotizmą, religiją, tokie kaip Šatrijos Ragana, V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, šiuolaikiniame (naujame) pasaulyje vis rečiau randa bendraminčių, nes skubantis jaunas žmogus nebe toks, kokį regėjo kūrėjai. Pačios svarbiausios asmens vertybės yra sumenkinamos ir pamažu nyksta, kartu „nusinešdamos“ ir visapusiškai išsilavinusį žmogų.

Viena svarbiausių vertybių, kuri buvo labai aktuali XX a., tačiau savo svarbos sparčiai netenka šiandien, yra šeima. Žymi minėto laikotarpio lietuvių rašytoja, daugiausia dėmesio skyrusi giminaičiams, yra neoromantikė Šatrijos Ragana. Vienas svarbiausių jos kūrinių, apysaka „Sename dvare“ būtent ir kalba apie tėvų bei vaikų tarpusavio santykius. Pagrindinė veikėja – mamatė – lieka gyventi su savo šeima, nors ir jaučiasi išnaudojama, nereikalinga. Taip yra todėl, nes veikėja suvokia, jog prižiūrėti vaikus yra jos pareiga. XXI a. ši vertybė sparčiai silpsta. Šeima nebėra amžina, ji ardoma iškilus menkiausiai problemai, nevertinama. Dėl to šiuolaikinėje visuomenėje atsiranda naujų šeimos formų, žmonės palaiko ne tik tradicinę šeimos sampratą, o tai padaro ją nebe tokią svarbią jaunimui. 2013 metų dienraščio „Respublika“ tinklalapyje buvo paskelbtas interviu su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, su kuriuo aptarė šeimos reikšmę šiuolaikiniam žmogui: „Man atrodo, kad dabar viena didžiausių visuomenės bėdų, ydų – noras labai gerai gyventi, turėti daug daiktų, vartoti... Kai žmogus susikoncentruoja į tokias antivertybes – turėjimą ir malonumą, – bet kokia atsakomybė, bet koks įsipareigojimas jam atrodo našta. O juk normalus šeimos gyvenimas reikalauja pastangų – ir pasiaukojimo, ir ištikimybės. Reikalauja, kad žmogus mąstytų ne tik apie save, bet ir apie kitus.“ Šiuolaikinis skubantis žmogus, susikoncentravęs į materialinę gerovę, nebeturi laiko ugdyti moralinių vertybių, tad tokie svarbūs vidiniai turtai, kaip šeima, bendrystė tampa nebeaktualūs. Taigi, šiandieniniame, judėti nenustojančiame pasaulyje šeima, deja, vis sparčiau keičia savo svarbą.

Kita didžiulę įtaką XX a. individo gyvenime turėjusi, tačiau šiandieninio žmogaus egzistencijoje vietos neberandanti vertybė yra religija. Jos svarba puikiai atskleidžiama XX a. pirmos pusės rašytojo V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Šiame prozininko kūrinyje jaučiama pagarba Dievui, kunigui, bažnyčiai – ypač vyresniųjų kūrinio veikėjų. Pagrindinio protagonisto atsidavimas tikėjimui bei siekis pajusti ryšį su Sutvėrėju pirmojoje romano dalyje net nulemia pomėgio – eilėraščių kūrimo – išsižadėjimą! Romanas „Altorių šešėly“ buvo išskirtinai svarbus XX a. žmonėms, nes ne tik atskleidė dvasininko gyvenimo aktualijas bei išgyvenimus, bet ir paaiškino, kodėl verta tikėti, kuo tai reikšminga asmens sielai. Religija, anot rašytojo V. Mykolaičio-Putino, moko atsakomybės, kantrumo, mąstymo – vertybių, reikalingų daugeliui. Šiandien pasaulis kitoks. Tokio atsidavimo tikėjimui, kokį jai suteikė pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris, XXI a. jaunas žmogus niekada neparodytų. Šiandien didžioji dalis ideologijų laikomos laiko švaistymu, o kartais įgyja net prastesnį įvaizdį dėl įvairių ekstremistų bei dėl tikėjimo daromų nusikaltimų. Tačiau religija asmeniui reikalinga kaip „moralinis kompasas“. 2015 m. žurnalas „Metai“ 5-6 nr. paskelbtame Daivos Tomošaitytės straipsnyje pavadinimu „Apie ideologijų prigimtį ir žalą“, teigiama, kad bedievystė nulemia nužmogėjimą: „Jėga, valdžia, power – tai visada buvo svertas, eilinį žmogų išmetantis į svaiginamas aukštumas, kuriose jis tampa savo ir tautų akyse pusdieviu, garbinamu objektu ar bent mažiausiai – autoritetu, kuriuo aklai tikima. Tačiau būdamas žaisleliu tų jėgų rankose, nes stokoja tikėjimo, žmogus dažnu atveju neatpažįstamai pasikeičia ir pradeda žiaurius, jokiu moraliniu pagrindu nesuvokiamus veiksmus ir nusikaltimus“. Religija – vertybė, ugdanti bei tobulinanti sielą, tenka apgailestauti, bet sparčiai keičiama mokslu, tyrimais, todėl dažnas jaunas žmogus elgiasi taip, kaip „liepia“ išskaičiavimai, o ne vidinis pasaulis. Tikėjimo svarba XXI a. asmens gyvenime sparčiai menksta, o tai, be abejo, nulemia ryškiai pastebimą visuomenės moralės lygio smukimą.

Dar viena vertybė, kuri buvo išskirtinai svarbi XX a. pradžios rašytojams, tačiau šiuolaikinio žmogaus sieloje vis rečiau randa sau vietos, yra patriotizmas. Šios vertybės aktualumą žmogui kuo puikiausiai atskleidė lietuvių prozininkas, dramaturgas bei literatūros kritikas V. Krėvė. Kūrinyje „Skirgaila“  rašytojas pavaizdavo didžiulį pagrindinio veikėjo pasiaukojimą tėvynės labui. Dramos herojus turi išduoti savo draugus, savo religiją, kad išsaugotų gimtinės laisvę. Jo beribis patriotiškumas ir stresas, jaučiamas dėl tėvynės padėties, smarkiai prisideda prie skaudžių išgyvenimų ir nulemia žiaurią personos baigtį – žmogiškumo praradimą. Rašytojo V. Krėvės sukurtas personažas sunkų metą išgyvenančiai lietuvių tautai parodė, jog šalies laisvė, jos gerovė turi būti viena svarbiausių vertybių. Tačiau dramos herojaus nesavanaudiškas pasiaukojimas Lietuvos labui jaunam XXI a. žmogui nėra būdingas. Šiuolaikinis asmuo nesuinteresuotas galvoti apie kitus, juolab tėvynę, nes svarbiausia, jo nuomone, yra malonumai. Popiežius Jonas Paulius II knygoje „Atmintis ir tapatybė“ teigia: „Patriotiškumas reiškia meilę viskam, kas tik yra tėvynės dalis: jos istorijai, tradicijoms, kalbai, netgi jos gamtai“. Šiuolaikinio žmogaus paveiksle sunku pastebėti meilę bet kuriam iš jų: į istoriją žvelgiama atsainiai, kalba darkoma svetimtaučių žodžiais, tradicijos niekinamos ir užmirštamos, o gamta nevertinama ir naikinama. XXI a. jaunam asmeniui nepatogu, ar net sudėtinga, būti patriotu, nes tai reikalauja pasiaukojimo bei atsidavimo. Taigi, vertybė, kuri buvo labai svarbi XX a. pirmos pusės rašytojams, tačiau dabartinio žmogaus sieloje neranda vietos, yra patriotizmas.

XX a. pirmos pusės rašytojai išgyveno sudėtingą laikotarpį, tad jų kūryboje iškilo tuo metu aktualiausios amžinosios vertybės: šeima, religija bei patriotizmas. Šie minėti bruožai užėmė svarbią vietą žmogaus būtyje visais laikais, tačiau šiandieninis jaunas žmogus pradeda jų vis sparčiau netekti. Malonumo kasdienybėje ieškanti ir pasiaukojimo nesuvokianti persona vis dažniau išsižada šeimos. Niekados judėti nenustojančiame pasaulyje gyvenantis individas neberanda laiko religijai, o patriotizmas baugina, nes reikalauja pasiaukojimo bei dalies linksmybių, patogumo išsižadėjimo. XXI a. žmogui būdingas išskaičiavimas, skubėjimas, savanaudiškumas, o tai prieštarauja toms vertybėms, kurios padeda kiekvienam tobulėti. Taigi, šiuolaikinis asmuo savo gyvenime vis rečiau randa laiko šeimai, religijai, patriotizmui – toms vertybėms, kurios buvo išskirtinai reikšmingos XX a. pirmos pusės rašytojams.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

16 gegužės 15, Sekmadienis 19:34
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 232 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,