Mano Gargždai

Nuomonės (68)

Kiek anksčiau rašėme, kad Klaipėdos rajono savivaldybės vadovų susitikimas su Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu vyko už uždarų durų. Tiesa, iš susitikimo, į kurį neįsileista žiniasklaidos atstovų, įpusėjus pokalbiui prasidėjo tiesioginė transliacija oficialioje Savivaldybės feisbuko paskyroje. Paprašytas paaiškinti susidariusią situaciją, Klaipėdos rajono savivaldybės Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas naujienų portalui „Mano Gargždai“ teigė, kad transliaciją iš jo tarnybinio telefono darė pastarojo visuomeninė padėjėja. Pasidomėjus, kiek tokių padėjėjų šiuo metu dirba Savivaldybėje ir kokios jų funkcijos, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos ir mero sekretorė Rūta Zubienė informavo, kad nei vienas Tarybos narys nėra pateikęs informacijos apie oficialius visuomeninius padėjėjus, meras tokio neturintis, o Administracijos direktorius, pagal reglamentą, net negali turėti. Kyla klausimas, kas tuomet tas asmuo, filmavęs susitikimą? Mintimis apie situaciją sutiko pasidalinti Tarybos nariai Vaclovas Macijauskas ir Nerijus Galvanauskas.

 

„Paskutiniu metu vis gilėja properša tarp Savivaldybės valdančiosios daugumos frakcijų. Kai kas dar bando atskiras lytis sustumti į krūvą, tačiau kiti blaškosi ir vis didina tą atstumą.

Taip galiu įvardinti paskutinės savaitės įvykius Savivaldybėje. Jau seniau rašiau, kad Administracijos direktorius paskelbė karą merui ir nori valdyti situaciją vienas. Po Savivaldybę slampinėja „neetatinė direktoriaus patarėja“ (tai neseniai sužinojome iš spaudos) ir skleidžia informaciją Savivaldybės vardu. Paskutinis lašas mero kantrybės taurėje turėjo būti tiesioginė Savivaldybės vadovų susitikimo su Lietuvos Respublikos vyriausybės premjeru transliacija feisbuko paskyroje. Nors buvo sutarta, kad pasitarime nebus spaudos atstovų, visa informacija apie susitikimą bus pateikta spaudos konferencijoje po pasitarimo. Niekam nežinant „neetatinis patarėjas“ pasitarimą transliavo į socialinius tinklus. Po susitikimo Ministras Pirmininkas buvo apie tai informuotas „savo kanalais“ ir kaip manote, kieno jis paklausė, kas čia darosi? Žinoma, – mero.

Susitikimas, kuris turėjo suteikti galimybę derėtis su vyriausybe dėl papildomų investicijų skyrimo, ko gero, atitolino tas investicijas. O ir pats direktorius, kaip buvo matyti susitikime, pertraukdamas kitus, tuo pačiu ir merą, bandė parodyti, kas čia „šeimininkas“. O pasakojimas, „kaip „Hidrostatyba“ pakėlė kainą norėdami dalyvauti statybos konkurse“, man nesuprantamas rimtų valstybės tarnautojų pasitarime.

Man nesuprantama, kaip pasitarime, į kurį nebuvo kviesti žurnalistai, rajono tarybos frakcijų vadovai, komitetų pirmininkai ir Tarybos nariai, gali dalyvauti absoliučiai pašalinis žmogus? Spaudoje Administracijos direktorius teigia turįs 16 tokių „patarėjų“. Kodėl nedalyvavo jie visi? Tačiau, ko gero, svarbiausias klausimas – kaip pašalinis žmogus turi prieigą prie Savivaldybės feisbuko paskyros? Dar didesnis klausimas – ar jis neturi prieigos prie kitų Savivaldybės dokumentų, viešųjų pirkimų, finansinių dokumentų ir kt.? O juk yra ir tarnybinės bei komercinės paslaptys. Kiek man žinoma, Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas neturi teisės dirbti su slaptais dokumentais. Čia jau nebejuokinga.

Taigi, manau, premjeras susidarė įspūdį, kaip reikalai tvarkomi mūsų Savivaldybėje, kurioje matosi, kad yra aiškios dvi stovyklos. Ar gali protingas vadovas siūlyti nukreipti 20 milijonų eurų investicijų į savivaldybę, kurioje tokia tvarka? Atsakymas, ko gero, – aiškus.

Kyla natūralus klausimas, kur toliau vairuos laivą du kapitonai su pasidalinusia komanda? Ar plauksime į drumstus vandenis su neaiškiais ir neįvardintais bei „neapmokamais visuomeniniais patarėjais“, kurie jau bando užvaldyti rajoną? Ar eisime kūrimo ir klestėjimo atvirumo ir skaidrumo keliu? Ar politiką formuosime taip, kaip tinka slaptiems, neįvardintiems „patarėjams“ ar dirbsime taip, kad kiltų bendras rajono gyventojų pragyvenimo lygis, didėtų pasitikėjimas savo išrinktais atstovais, atsirastų pasididžiavimas savo aplinka, savivaldybe?

Teisūs buvo Platonas ir Aristotelis, sakydami, kad politika yra antras pagal kilnumą, bet kartu ir sudėtingumą menas po filosofijos. Taigi, kad tą meną įvaldytume, neužtenka kažkokių niekuo netapusių ir nieko iki galo nepadariusių patarėjų. Reikia skaidrumo, atvirumo ir pagarbos aplinkai. Taip, kaip ir tiesioginiuose rinkimuose išrinktam merui reikia tvirto stuburo ir atsakomybės už procesus vykstančius savivaldybėje“, - mintimis dalinosi Vaclovas Macijauskas.

„Dėl pačios konferencijos per feisbuką – manau, kad tikrai neetiška transliuoti neįspėjus, nes kitą kartą sunku bus prisikviesti svečių, iš kitos pusės – diskriminacija kitų žurnalistų atžvilgiu. Dėl direktoriaus laikysenos – žmogiška būtų pripažinti suklydus ir atsiprašyti, o dabar bandoma kažkokius burtus skleisti apie XXI a. viešuosius ryšius.

Dėl paties susitikimo – jei pusvalandį nesugebama aiškiai išdėstyti problemos ir pradedama pertraukinėti vieni kitus, vienareikšmiškai manau, kad susirinkimui nebuvo pasiruošta, o galėjo susiderinti problemas su premjero patarėjais, būtų gal ir sprendimai atsiradę, arba sprendimai atlikti kažkokius veiksmus“, – komentavo Nerijus Galvanauskas.

18 balandžio 13, Penktadienis 16:58
0

Tikriausiai nieko nenustebino pasirodžiusi žinia, kad siūloma keisti Klaipėdos rajono savivaldybės pavadinimą. Tai pirmoji rinkimų kregždė. O juk jie ne už kalnų – tik už metų. Socialiniuose tinkluose jau pasiskelbė būsimieji merai.

 

Mane rajono pavadinimo keitimo iniciatyva nustebino vienu aspektu: pavadinimo keitimą dažniausiai inicijuodavo opozicinių partijų atstovai, tikėdamiesi dėmesio ir rinkėjų palankumo. Juos buvo galima suprasti, nes valdančioji dauguma yra uzurpavusi visus gerus darbus Savivaldybėje, o čia – vis naujiena, vis iniciatyva. Tačiau šiandien, kai Administracijos direktorius paskelbė karą merui, kai pastarasis išėjo iš savo partijos, kai kilusi sumaištis ir valdantieji neberanda gerų darbų arsenalo rinkimams, valdančioji dauguma pati nusprendė imtis tokios iniciatyvos.

Noriu pakartoti tai, ką sakiau Tarybos posėdyje. Visų pirma, Savivaldybės pavadinimo keitimas turi tris blogas tendencijas. Pirmoji – blogai, kad tai vyksta rinkimų išvakarėse, nukreipiamas dėmesys nuo pagrindinių rajono problemų. Antroji – blogai, kad tai vyksta tuo metu, kai Klaipėdos miestas gviešiasi rajono teritorijos, o kažkas Vilniuje paskelbė, kad reikia naikinti žiedines savivaldybes. Tai gresia rajono padalinimu, o Gargždams likti Kalvarijos lygio savivaldybe. Trečioji – blogai, kad garbūs politikai nesupranta gilesnių etninių rajono šaknų. Rajonas susideda iš dviejų etninių grupių – Mažosios Lietuvos ir žemaičių. Bet koks šių santykių perkonstravimas gali baigtis rajono padalinimu ir silpninimu. Iki šiol takoskyros nebuvo – Mažosios Lietuvos gyventojai buvo patenkinti Klaipėdos rajono pavadinimu, nes tai – jų dalis. Kita, – žemaitiškoji rajono dalis – irgi didžiavosi, kad Klaipėdos rajono centras yra Gargždai.

Kažkada, gal 2002 metais, ir pats buvau siūlęs tokią idėją. Tačiau savo komandos jėgomis surengę apklausą supratome, kad toks keitimas nėra reikalingas. Galima apie tai diskutuoti, tačiau ne šiandien ir ne prieš rinkimus, antrosios blogybės akivaizdoje, neturėdami etninio klausimo sprendimo.

Tikrai nesitikiu, kad mane supras rajono Tarybos dauguma ir atsisakys iniciatyvos, tačiau tikiuosi, kad išgirs rajono gyventojai ir bus aktyvūs bei pareikš savo nuomonę.

18 kovo 02, Penktadienis 11:49
0

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatais nusivylę abiturientai skuba pateikti apeliacijas bei lieja nusivylimą žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Klaipėdos rajone šimtuko negavo nė vienas abiturientas, o nuo 16 iki 35 balų įvertinti  net 105 moksleiviai – tai sudaro net 51,71 proc. visų laikiusiųjų.

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt dalinasi dar vienos Klaipėdos rajono abiturientės nuomone apie lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimą:

 

„Manau, kad švietimo sistemai laikas keistis iš esmės. Žinau, kad pabosta skaityti kiekvienais metais tą patį, nes begalė mokinių, ypač abiturientų, po egzaminų, parašo tokio tipo laiškų. Tačiau su kiekvienais metais jų vis daugėja, tad gal būtų laikas susimąstyti, nes nieko nekeičiant, šių straipsnių vis daugės.

Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas reikalauja mąstančio mokinio išskirtinumo, originalumo, aiškių minčių. Tokių abiturientų gimnazijoje žinau tikrai nemažai, tačiau aukštais balais įvertinti buvo vos keli. Aišku, pasitaiko, jog gabus mokinys egzamino metu parašo prastą rašinį, bet tikrai ne dauguma. O šiais metais būtent taip ir atsitiko: tikrai gerai besimokantys ir labai gerus rašinius gebantys rašyti mokiniai gavo labai prastus įvertinimus. Tuo labiau, nesuprantu, kaip abiturientas, kuriam mokytoja gali ramiai išvesti metinį pažymį 10, egzamine gali likti įvertintas 55 balais.

Šiandien lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai dar kartą nunešiau perskaityti savo rašinį ir galiu pasakyti, kad abi nesuprantame, kodėl manasis darbas vos siekia pagrindinį pasiekimų lygį. Eidama per mokyklą ne vieną mokytoją girdėjau kalbančią, kad nebesupranta, ko iš mokinių reikalauja NEC (Nacionalinis egzaminų centras). Gaila, kad vis dar turime rašyti tai, ką vertintojai nori skaityti, kad net ir argumentuodami savą nuomonę nesame įvertinti kaip gabūs ir verti aukštesniojo pasiekimų lygio.

Jaučiuosi ne tiek pikta, kiek nusivylusi, jog kiekvienais metais turėdama metinį devynetą iš gimtosios kalbos ir dalyvaudama įvairiuose konkursuose nesugebėjau gauti normalaus įvertinimo. Neaišku, kaip ir kodėl mumis taip vertina, tuo labiau, kad temą gali interpretuoti kiekvienas savaip, žinoma, su argumentais. Juk ir pabrėžiama – svarbu argumentuoti savo nuomonę. Matyt, to Nacionaliniam egzaminų centrui nepakanka...“

 

Jeigu ir Jūs norite pasidalinti savo nuomone apie egzaminų rezultatus, rašykite el. paštu

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

17 liepos 05, Trečiadienis 10:30
0

Vakar buvo paskelbti lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatai. Šalyje jį išlaikė 89,04 proc. visų kandidatų, Klaipėdos rajone išlaikymas siekia 89,27 proc. Tiesa, šimtuko rajone negavo nė vienas abiturientas, o nuo 16 iki 35 balų įvertinti 105 moksleiviai – tai sudaro net 51,71 proc. visų laikiusiųjų.

 

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt gavo atvirą Klaipėdos rajono abiturientės Katrynos Ilginytės laišką, kuriame mergina neslepia nusivylimo egzaminų vertinimu ir švietimo sistema:

 

„Dabar išgyvenu tokį etapą, kai suprantu, kokia siaubinga yra švietimo sistema ir ypač egzaminai bei jų vykdymas ir vertinimas. Visus išleistuvių džiaugsmus temdo egzaminų rezultatai. Manau, būtų žymiai prasmingiau, jei jūsų portalas parašytų ne apie išleistuvių makiažo ar suknelių kainas, o apie jauną žmogų luošinančią švietimo sistemą. Taip atsitiko, kad ne vien aš, bet dar kokie 5 bendraklasiai iš lietuvių kalbos egzamino gavo apie 30 balų, nors mūsų vidurkiai buvo 8 ar 9. Įdėjome daugybę darbo bei pastangų, dalyvavome įvairiuose rašinių konkursuose ir t.t.  Aš supratau, kad Lietuvos valstybei nereikalingas kūrybingas bei darbštus jaunimas. Sudarydama tokias sąlygas šalis praranda ir praras jaunimą, kuris važiuos geriau mokytis į užsienį, nes Lietuvoje tiesiog nesugebės įstoti mokytis.

Aš pati žadu studijuoti Vilniuje ir tikrai tikėjau Lietuvos ateitimi, ruošiausi ją kurti čia, bet po tokių rezultatų supratau, kad, kai pradėsiu studijas Lietuvoje, jas pratęsiu tikrai užsienyje, nes nesijaučiu išnaudojusi savo potencialo gimtinėje ir iki galo įvertinta. Gerai, kad bent yra galimybė rašyti apeliacijas dėl rezultatų. Aš pasinaudojau šia galimybe. Dabar drąsiai galiu teigti, kad tokia egzaminų bei švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių veiksnių skatinančių emigraciją!

Manau, tokia egzaminų sistema silpnesnius žmones gali paveikti neigiamai ar net sužaloti psichiškai visam gyvenimui. Mano mokytoja neslėpė, kad gavo šoką ir net verkė pamačiusi rezultatus, taip pat, kaip ir jos kolegė. Šiandien, kai ėjau dėl apeliacijos teikimo, išgirdau vieną lietuvių kalbos mokytoją sakant, kad ji jau nebenori būti mokytoja, jeigu taip stipriai dirbantys vaikai yra skriaudžiami, tokia neteisybė. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje taip pat trūksta ir pedagogų?“

 

Jeigu ir Jūs norite pasidalinti savo nuomone apie egzaminų rezultatus, rašykite el. paštu

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

17 liepos 04, Antradienis 15:56
0

Nuomone apie Gargždų miesto problemas dalinasi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys Vaclovas Macijauskas.

 

Kiekvienas kaimas ir kiekvienas miestas turi savo vizitinę kortelę arba tai, ką žmonės atvykę į tą vietovę pamato ar atkreipia dėmesį.

Mūsų miestas pasiekiamas iš trijų pusių ir per dvi iš jų įvažiuodami atsiduriame prie Gargždų autobusų stoties. Manau, kad būsiu teisus sakydamas, kad Gargždų stotis akis bado ir parodo mūsų neūkiškumą. Jau ne kartą kalbėjau apie tai, tačiau jokių sprendimų nematyti ir negirdėti. Niekas nepaneigs, kad pro stotį kasdien autobusais ar automobiliais pravažiuoja tūkstančiai žmonių ir visiems, ko gero, užkliūva tas pats aptriušusio sovietinių laikų statinio vaizdas.

Prieš keletą metų nugriauta avarinės būklės stoginė dar labiau sumenkino stoties išvaizdą. Kažkada būta kalbų apie stoties rekonstrukciją, tačiau viskas taip ir nutilo. Nekalbėčiau apie tai, jei nebūčiau bandęs to judinti. Tačiau paaiškinimai, kad neina susitarti su privačiais UAB „Stotis“ akcininkais mane veda į neviltį dėl mūsų valdžios vyrų ir administratorių kompetencijos ir nuostatų. Kaip turint 51% UAB akcijų negalima daryti įtakos sprendimams? Yra būdų ir susitarti, ir priversti tartis.

Kai akcijas valdė UAB „Plungupis“ reikėjo tik griežčiau iš jų pareikalauti ir nustatyti vadovams užduotis. Šiandien, kai akcijas valdo UAB „Palink“ arba populiariai sakant „IKI“ prekybos tinklas, tai, ko gero, dar paprasčiau. Pagal paskutinę informaciją „IKI“ prisijungia prie „Rimi“ tinklo. Norisi paklausti, kiek kartų savivaldybės meras ar Administracijos direktorius oficialiai kreipėsi į akcininkus dėl būtinų sprendimų, kiek kartų kalbėjosi aptardami bendrą veiklą. Nemanau, kad žinomos įmonės vadovai ar savininkai labai apsidžiaugtų vieša informacija, kad dėl jų kaltės subjaurotas miesto veidas. Viskam reikia tik noro ir darbo. Skųstis, kad šalia mūsų niekas nevyksta, jei nieko nedarai, yra ne tik neprofesionalu, bet ir nepadoru. Nemanau, kad paruošus atitinkamą informaciją ir nusiuntus tai „Rimi“ kompanijai, pastarieji norės, kad tokios išvaizdos objektas miesto centrinėje gatvėje būtų siejamas su jų vardu.

Taip, neįmanoma šiandien priimti valingo sprendimo, tačiau viena ar kita administracinė nuobauda įstaigos vadovui už apleistus pastatus ar neprižiūrimas viešąsias teritorijas turėtų išjudinti problemą.

Paskutinis atsakymas, kai paklausiau, kaip bus toliau, buvo nesuprantamas: neina susitarti su privačiais akcininkais. Kyla klausimai – o kas ir su kuo tarėsi? Kur pasitarimo protokolai? Kur raštiški kitų akcininkų atsakymai apie prieštaravimą sprendimams? Yra daugybė būdų dirbti, jei turi tikslą ir gerbi savo aplinką.

Nemanau, kad Gargždų stočiai pagelbėtų „kartūniniai“ rūbeliai, kuriais jau kelintą kartą rajono valdžia puošia nutriušusį Kultūros centro pastatą – tai dar vienas mūsų miesto skaudulys. Svajojame apie daugiafunkcinio centro statybą, o savo miesto kultūros židinį rengiame „skudurais“. Dar vis pasigirsta pasisakymų, kad imsime remontuoti už kelis milijonus eurų pagal 2005 metų projektą. Gal pasikrapštę pakaušį prisiminkime, kad neįvykdytas projektas per penkis metus pasensta, o šis – jau du kartus. Kur STR reikalavimai, gyventojų poreikiai, energiniai normatyvai ir taip toliau. O juk protingai suprojektavus, galima ir kitas kultūros įstaigas čia sutalpinti, jei apgalvotai sudėliosime erdves.

Mėtome tūkstančius muziejaus plėtrai, už kuriuos tą patį muziejų galima sėkmingai įkurdinti Kultūros centro teritorijoje. Visgi čia yra miesto centras, čia yra vieta sustoti turistų autobusams, ką jau kalbėti apie prieinamumą miestiečiams ir pavieniui atvykstantiems miesto svečiams. O tą patį seną ir nepritaikytą muziejaus pastatą pardavę atstatytume dalį išleistų lėšų.

Diskusijos apie tai nėra, kažkas nusprendė, kad tai netikslinga, geriau mėtyti šimtus tūkstančių eurų netinkamiems pastatams, kuriuos reikia nugriauti.

Negaliu nieko priversti priimti protingų sprendimų, tačiau, ačiū Dievui, turiu teisę reikšti savo nuomonę, o gal kas nors ją išgirs. Kaip jau įsitikinau iš savo patirties: kai apie ką nors kalbi, pasikeitimai vyksta, tikiuosi, kad ir šį kartą kas nors pajudės.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

17 gegužės 24, Trečiadienis 09:51
1

Koks buvo išskirtiniausias 2016-ųjų metų bruožas? Gal tai pergalingo populizmo ir protesto prieš elitą banga? O gal niekingas ir niokojantis ekstremizmas bei terorizmas? Arba skurdą sumažinusios, bet pajamų nelygybę padidinusios globalizacijos pažeidžiamumas ir status quo trapumas? Tikrai taip, tačiau yra kai kas, kas praeinančiais metais vienijo visus šiuos reiškinius.

 

Prisiminkime kai kurias praeinančių metų naujienų antraštes: „Šiemet iš Lietuvos emigruos milijoninis gyventojas“, „Latvijoje šimtams pacientų perpiltas hepatitu užkrėstas kraujas“, „Nuo 2017 metų sausio 1 dienos įvedamas automobilio mokestis“, „Dėl masinio sukčiavimo Floridoje bus perskaičiuojami visi balsai“, „Izraelio gynybos ministras: jei Pakistanas nusiųs pajėgas į Siriją, sunaikinsime juos branduoliniu ginklu“, „Nufilmuota, kaip nežymėtas sraigtasparnis vejasi NSO“, „Slaptas šaltinis: tikroji Hillary Clinton yra mirusi, o jos vietą užėmė antrininkė“.

Kas bendro tarp šių naujienų, išskyrus tai, kad visos jos yra bent šiek tiek šokiruojančios? Ogi tai, kad visos jos neturi nieko bendro su realybe, o yra tik lakios fantazijos arba piktų liežuvių vaisius. Tokios klaidingos ir dirbtinės „naujienos“ dažniausiai buvo paskelbtos daugeliui nežinomuose interneto puslapiuose, bet pradėjo badyti akis, kuomet jų nuorodomis pasidalino šimtai ar tūkstančiai socialinių tinklų vartotojų (taip pat ir politikai bei visuomenės veikėjai). Deja, kai kurios iš jų, pavyzdžiui apie užterštą latvių kraują, buvo pasiekiamos ir didžiausiuose užsienio bei Lietuvos naujienų portaluose.

Perteklinis patiklumas ir sveiko skepticizmo nepakankamumas yra labai palanki dirva visokio plauko sukčiams ir piktavaliams. Gal vis rečiau, bet vis dar per dažnai, gyventojai užkimba ant sukčių vilionių ir savanoriškai atiduoda pinigus ar prisijungimo duomenis prie interneto banko.

Vieni sukčių triukai jau perkąsti – niekas gavęs elektroninį laišką jau nebetiki, kad laimėjo loterijoje ar tapo kokios Afrikos valstybės turtuolio paveldėtoju. Tačiau vis dažniau susigundoma, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose mirgančiomis reklamomis nusipirkti neva originalų ir išskirtinį produktą su „tik šiandien galiojančia net 90% nuolaida“. „Jei išparduota, bandykite po dviejų mėnesių“. Žinoma, išparduota nebūna, patiklių pirkėjų pinigai priimami visada.

Neatsargus patiklumas gali vesti prie asmeninių finansinių nuostolių, bet gali turėti ir didesnių ilgalaikių pasekmių. Netikros, klaidingos ir tyčia klaidinančios naujienos nėra naujas reiškinys, bet 2016 metais jis visame pasaulyje tapo labai akivaizdus ir galėjo turėti neprognozuojamų pasekmių.

Kai kurios buvo tiesiog intriguojantis triukšmas, siekiantis sudominti daugiau skaitytojų ir gauti daugiau pajamų iš reklamos. Tačiau nemažai dirbtinių naujienų yra sąmoninga ir tikslinė propaganda, galinti turėti įtakos ne tik visuomenės nuomonei. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas sufabrikuotas naujienas apie Izraelio gynybos ministro pasisakymus Pakistano ministras priėmė labai rimtai ir atsakė panašiu grasinimu.

Referendumas Jungtinėje Karalystėje bei Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai išsiskyrė ne tik tuo, kad jų rezultatai buvo netikėti ir prasilenkė su ekspertų prognozėmis bei visuomenės nuomonės apklausomis. Ne, tokių rezonansinių rinkimų rezultatai nebuvo „neteisingi“ ar „absurdiški“. Kad ir kokie netikėti, jie atspindėjo realias gyventojų ekonomines problemas ir nusivylimą nusistovėjusiu politiniu elitu. Tačiau ne tik tai.

Šių rinkimų išskirtinumas buvo masiškas faktų ignoravimas bei klaidinančios ar net akivaizdžiai klaidingos informacijos skleidimas. Nepaisant pažadų ir garantijų, Jungtinė Karalystė negalės išsaugoti laisvos prekybos su Europos Sąjunga ir išvengti imigrantų bei įmokų į Europos Sąjungos biudžetą, o tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos nebus milžiniškos sienos. Ne pirmą kartą, bet pirmą kartą su reikšmingomis globaliomis pasekmėmis melas buvo įtaigesnis už tiesą, o skambi ir grubi retorika įveikė ramią argumentaciją bei faktų kalbą.

Duomenų apie viską pasaulyje yra vis daugiau, tačiau jų įdarbinimo bei pasitikėjimo jais – vis mažiau. Didelė kaltės dalis tenka švietimo sistemoms, kurios nepasivijo sparčiai besikeičiančio pasaulio. Visi moksleiviai išmoksta daugybos ir Mendelejevo cheminių elementų lenteles bei Pitagoro teoremą, tačiau tik maža jų dalis išsiugdo sveiką skepticizmą, instinktą ir gebėjimą patikrinti viešąją erdvę skandinančius ir juos asmeniškai bombarduojančius sensacingus „faktus“ bei „naujienas“.

Gyvename landžios propagandos, dirbtinių naujienų bei gudraus melo klestėjimo eroje. Tėvai ir auklėtojai, mokytojai ir dėstytojai turi kaip niekada svarbią užduotį – nuolat ugdyti (bei ugdytis!) gebėjimą atskirti tiesą nuo melo, faktus nuo nuomonės, naujienas nuo propagandos. Skepticizmo perteklius – įkalina, tačiau subalansuotas skepticizmas yra vertinga kompetencija. Pasitikėjimas ir tikėjimas yra svarbus kiekvienos visuomenės pamatas. Tačiau be gebėjimo atsargiai vertinti šaltinius, atidžiai tikrinti faktus ir efektyviai filtruoti milžinišką informacijos srautą kiekvienos visuomenės pamatai bus labai trapūs. Tai gali būti svarbiausia 2016-ųjų pamoka.

16 gruodžio 28, Trečiadienis 14:22
0

Štai ir vėl praėjo Kūčios, Kalėdos... Artėja ir naujų metų pradžia. Šventė po šventės, bet ar jos vis dar turi tą išskirtinę prasmę?

 

Anksčiau žmonės Kūčias švęsdavo prie 12 patiekalų stalo. Jiems ši šventė pirmiausia reiškė šiltą susibūrimą su artimaisiais ir, be abejo, – kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimą. Neapsieita ir be burtų – traukiamas šiaudas ar lašinamas vaškas turėjo nulemti kiekvieno smalsuolio ateitį. Be to, buvo tikima, kad Kūčių naktį gyvuliai pradeda šnekėti žmonių kalba... Ko tik žmonės neprigalvodavo! Po tokios stebuklų nakties atsibudę visi lėkdavo į bažnyčią švęsti Kristaus gimimo. Tą dieną būdavo dainuojamos kalėdinės dainos, puošiama eglutė. Žmonės linksmindavosi, bendraudavo su artimaisiais. Šiltos šventės, be jokių pagražinimų.

Na, o dabar grįžkime į dabartį. Pirmiausia – Kūčios. Tikriausiai dabar kiekvienam jos reiškia susilaikymą nuo mėsos (pasninką) ir, žinoma, tokį patį šiltą vakarą su šeima kaip ir senovėje. Burtai nebėra tokie populiarūs, tačiau, jei tarp artimųjų pasitaiko bent vienas garbingo amžiaus žmogus, manau, jog jis nepatingi ir pasidalina ta stebuklinga būrimo patirtimi ir su savo atžalomis. Visgi šiais laikais žmonės labiau tiki mokslu ir ne visada leidžia sau patikėti stebuklais, taigi burtai – jau kiek išblėsusi tradicija.

Praėjus Kūčioms į duris pasibeldžia Kalėdos. Štai čia galime įžvelgti ryškų kontrastą tarp praeities ir dabarties. Dabar per Kalėdas ne dažnas einame pasimelsti ar puošti eglutės. Na taip, jei kalbant apie eglutę, tai kitaip negu anksčiau, ji būna puošiama likus netgi kelioms savaitėms ar bent jau dienoms iki Kalėdų. Taigi, o kas yra Kalėdos? Naujajai kartai Kristaus gimimas skamba iš tiesų gana keistai. Jie Kalėdas įsivaizduoja labiau kaip Kalėdų senelio apsilankymą, dovanų gavimą, įvairiausius karnavalus. Krikščionybės tradicijos, deja, neretai užima paskutinę vietą Kalėdų šventime.

O kokios gi yra dovanos? Tikrai jų yra įvairių, tačiau dabar žmonės – tikri materialistai. Didelis dėmesys kreipiamas į gautos dovanos vertę, o ne į jos nuoširdumą. Tiesiog kiekvienas sąžiningai paklauskime savęs – norėtume gauti atmestinai nupirktą brangų laikrodį, telefoną, kompiuterį ar sveikinimą, į kurį buvo investuoti keli centai, tačiau tai pareikalavo daug darbo ir laiko? Žinoma, kad visi nori brangių technologijų. Dabar daikto vertė reiškia labai daug ir to negalime paneigti.

Visgi, taip norėtųsi, kad pakeistume tą giliai įaugusį šiuolaikinį mąstymą... Pagalvokite, ar šventės – tai tik tuštinamų kišenių laikas? Gal reikėtų pasidžiaugti tikrosiomis vertybėmis? Šiltas, jaukus vakaras su šeima, gražių žodžių, sveikinimų išsakymas, vaikų klegesys namuose, tačiau ne dėl naujų žaislų, o dėl to, kad visi esame kartu – laimingi veidai, džiaugsmo ir meilės kupinos širdys. Manyčiau, verta susimąstyti apie tai. Juk pinigai laimės neatneš! Taigi, kad ir kokios šventės Jus aplankys šiais metais – linkiu, kad jos būtų pačios geriausios bei jaukiausios, tegul atėję Nauji metai būna dosnūs ir dvasinėmis vertybėmis.

16 gruodžio 27, Antradienis 09:47
0

    Lietuvos žiniasklaidoje netyla žinios apie galimus korupcijos skandalus, kuriuose figūruoja 100 tūkstančių eurų. Vien pareiškimas apie įtarimus korupcija yra blogai, nekalbant apie formuojamą degraduojančios politinės sistemos įvaizdį. Dėl visų šių įvykių man apmaudu ir gėda. Labiausiai apmaudu dėl Lietuvos žmonių, ypač jaunimo demotyvavimo ir didėjančios apatijos, kuri virsta į emigraciją.

 

    Norėčiau pakalbėti apie kitą korupcijos formą, kuri nei žiniasklaidos priemonėse, nei viešai nėra aptarinėjama taip dažnai ir garsiai. Galbūt todėl, kad nėra įspūdingų sumų ir kyšio davimo/ėmimo fakto. Ši korupcijos forma vadinama nepotizmu – tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Atsakomybė už nepotizmą nenumatyta, bet LR Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Nesant kyšio davimo/ėmimo fakto, šis nusikaltimas gali sulaukti pareigūnų dėmesio tik tuo atveju, jei bus padaryta didelė žala valstybei, kuri prilyginta 250 MGL (9500 eurų), ar žala valstybės reputacijai. Bet, kaip teigia teismai, įstatymai nenumato universalių kriterijų žalai apskaičiuoti, todėl teismas kiekvienu atveju sprendžia pats. Dažniausiai tai būna išteisinamieji sprendimai, nes LR Konstitucinis ir Aukščiausiasis teismas nurodo, kad „kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis: administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.". Deja, kitų priemonių įstatymai nenumato, ar sprendimus priima institucijos, kurių veikla kelia daug abejonių (pvz., Vyriausioji tarnybinės etikos komisija). Dėl šių priežasčių pareigūnai retai kada tiria tokius nusikaltimus.
    Manau, kad nepotizmas, pasireiškiantis per piktnaudžiavimą, yra dažniausia ir didžiausią žalą daranti korupcijos forma. Lietuvoje tik apie 60 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų deklaruoja viešuosius ir privačius interesus. Valstybiniame sektoriuje Lietuvoje (kartu su valstybinėmis įmonės ir t.t.) dirba apie 380 tūkst. darbuotojų. Yra skelbiama vieša prielaida, kad ne mažiau 10 procentų į įvairias pareigas paskirti nepotizmo būdu. To negalima nei tvirtinti, nei paneigti, nes 320 tūkst. darbuotojų viešųjų ir privačių interesų nedeklaruoja. O kas, jei protekcijomis tikrai pasinaudojo bent 38 tūkst. darbuotojų? Skaičiuojant, kad viena darbo vieta biudžetui kainuoja apie 1 tūkst. Eur/mėn., tai per metus iš viso būtų apie 465 mln. eurų.
    Ar tai didelė žala?
    Nepotizmo žala yra milžiniška, nes galimai valstybės biudžetas per metus netenka daugiau nei 400 mln. eurų, o tie proteguoti asmenys organizuoja viešuosius pirkimus, priima kitus asmenis į darbą (nebūtinai reikiamos kvalifikacijos). Geri specialistai netenka galimybės konkuruoti dėl darbo vietų, teikiamos nekokybiškos viešosios paslaugos, mažėja šalies augimo potencialas, neteisingumo jausmas skatina gyventojų nepasitenkinimą ir emigraciją, efektyvumo ir darbo našumo stygius užkerta kelią mokesčių mažinimui ir pajamų didinimui, sudaro galimybes neskaidriai ir korupcinei veiklai.
    Nesiūlau revoliucijos, noriu politinės ir visuomenės moralės evoliucijos. Tikiu, kad kritinė masė sugebės pakilti virš asmeninių interesų ir sukurti geresnę Lietuvą daugumai žmonių.

 

16 birželio 17, Penktadienis 10:40
0

Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę personai ar visuomenei. Jos svarbios jaunam žmogui augant, bręstant, nes nulemia asmens gyvenimo kokybę. Tačiau tobulėjant visuomenei, kinta aktualijos, pasaulis, tad ir vertybės.

 

Praeityje svarbios idėjos bei mintys šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti absurdiškos, kvailos, nes dabartiniame pasaulyje nebeaptinkamos. Tai natūralu – „auganti“ visuomenė įveikdama vienas problemas neretai sukuria kitas. Šiandien jaunas žmogus praranda tą vidinį turtą, kuris buvo būdingas visoms kartoms. Žymūs XX a. pirmos pusės rašytojai, aukštinę šeimą, patriotizmą, religiją, tokie kaip Šatrijos Ragana, V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, šiuolaikiniame (naujame) pasaulyje vis rečiau randa bendraminčių, nes skubantis jaunas žmogus nebe toks, kokį regėjo kūrėjai. Pačios svarbiausios asmens vertybės yra sumenkinamos ir pamažu nyksta, kartu „nusinešdamos“ ir visapusiškai išsilavinusį žmogų.

Viena svarbiausių vertybių, kuri buvo labai aktuali XX a., tačiau savo svarbos sparčiai netenka šiandien, yra šeima. Žymi minėto laikotarpio lietuvių rašytoja, daugiausia dėmesio skyrusi giminaičiams, yra neoromantikė Šatrijos Ragana. Vienas svarbiausių jos kūrinių, apysaka „Sename dvare“ būtent ir kalba apie tėvų bei vaikų tarpusavio santykius. Pagrindinė veikėja – mamatė – lieka gyventi su savo šeima, nors ir jaučiasi išnaudojama, nereikalinga. Taip yra todėl, nes veikėja suvokia, jog prižiūrėti vaikus yra jos pareiga. XXI a. ši vertybė sparčiai silpsta. Šeima nebėra amžina, ji ardoma iškilus menkiausiai problemai, nevertinama. Dėl to šiuolaikinėje visuomenėje atsiranda naujų šeimos formų, žmonės palaiko ne tik tradicinę šeimos sampratą, o tai padaro ją nebe tokią svarbią jaunimui. 2013 metų dienraščio „Respublika“ tinklalapyje buvo paskelbtas interviu su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, su kuriuo aptarė šeimos reikšmę šiuolaikiniam žmogui: „Man atrodo, kad dabar viena didžiausių visuomenės bėdų, ydų – noras labai gerai gyventi, turėti daug daiktų, vartoti... Kai žmogus susikoncentruoja į tokias antivertybes – turėjimą ir malonumą, – bet kokia atsakomybė, bet koks įsipareigojimas jam atrodo našta. O juk normalus šeimos gyvenimas reikalauja pastangų – ir pasiaukojimo, ir ištikimybės. Reikalauja, kad žmogus mąstytų ne tik apie save, bet ir apie kitus.“ Šiuolaikinis skubantis žmogus, susikoncentravęs į materialinę gerovę, nebeturi laiko ugdyti moralinių vertybių, tad tokie svarbūs vidiniai turtai, kaip šeima, bendrystė tampa nebeaktualūs. Taigi, šiandieniniame, judėti nenustojančiame pasaulyje šeima, deja, vis sparčiau keičia savo svarbą.

Kita didžiulę įtaką XX a. individo gyvenime turėjusi, tačiau šiandieninio žmogaus egzistencijoje vietos neberandanti vertybė yra religija. Jos svarba puikiai atskleidžiama XX a. pirmos pusės rašytojo V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Šiame prozininko kūrinyje jaučiama pagarba Dievui, kunigui, bažnyčiai – ypač vyresniųjų kūrinio veikėjų. Pagrindinio protagonisto atsidavimas tikėjimui bei siekis pajusti ryšį su Sutvėrėju pirmojoje romano dalyje net nulemia pomėgio – eilėraščių kūrimo – išsižadėjimą! Romanas „Altorių šešėly“ buvo išskirtinai svarbus XX a. žmonėms, nes ne tik atskleidė dvasininko gyvenimo aktualijas bei išgyvenimus, bet ir paaiškino, kodėl verta tikėti, kuo tai reikšminga asmens sielai. Religija, anot rašytojo V. Mykolaičio-Putino, moko atsakomybės, kantrumo, mąstymo – vertybių, reikalingų daugeliui. Šiandien pasaulis kitoks. Tokio atsidavimo tikėjimui, kokį jai suteikė pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris, XXI a. jaunas žmogus niekada neparodytų. Šiandien didžioji dalis ideologijų laikomos laiko švaistymu, o kartais įgyja net prastesnį įvaizdį dėl įvairių ekstremistų bei dėl tikėjimo daromų nusikaltimų. Tačiau religija asmeniui reikalinga kaip „moralinis kompasas“. 2015 m. žurnalas „Metai“ 5-6 nr. paskelbtame Daivos Tomošaitytės straipsnyje pavadinimu „Apie ideologijų prigimtį ir žalą“, teigiama, kad bedievystė nulemia nužmogėjimą: „Jėga, valdžia, power – tai visada buvo svertas, eilinį žmogų išmetantis į svaiginamas aukštumas, kuriose jis tampa savo ir tautų akyse pusdieviu, garbinamu objektu ar bent mažiausiai – autoritetu, kuriuo aklai tikima. Tačiau būdamas žaisleliu tų jėgų rankose, nes stokoja tikėjimo, žmogus dažnu atveju neatpažįstamai pasikeičia ir pradeda žiaurius, jokiu moraliniu pagrindu nesuvokiamus veiksmus ir nusikaltimus“. Religija – vertybė, ugdanti bei tobulinanti sielą, tenka apgailestauti, bet sparčiai keičiama mokslu, tyrimais, todėl dažnas jaunas žmogus elgiasi taip, kaip „liepia“ išskaičiavimai, o ne vidinis pasaulis. Tikėjimo svarba XXI a. asmens gyvenime sparčiai menksta, o tai, be abejo, nulemia ryškiai pastebimą visuomenės moralės lygio smukimą.

Dar viena vertybė, kuri buvo išskirtinai svarbi XX a. pradžios rašytojams, tačiau šiuolaikinio žmogaus sieloje vis rečiau randa sau vietos, yra patriotizmas. Šios vertybės aktualumą žmogui kuo puikiausiai atskleidė lietuvių prozininkas, dramaturgas bei literatūros kritikas V. Krėvė. Kūrinyje „Skirgaila“  rašytojas pavaizdavo didžiulį pagrindinio veikėjo pasiaukojimą tėvynės labui. Dramos herojus turi išduoti savo draugus, savo religiją, kad išsaugotų gimtinės laisvę. Jo beribis patriotiškumas ir stresas, jaučiamas dėl tėvynės padėties, smarkiai prisideda prie skaudžių išgyvenimų ir nulemia žiaurią personos baigtį – žmogiškumo praradimą. Rašytojo V. Krėvės sukurtas personažas sunkų metą išgyvenančiai lietuvių tautai parodė, jog šalies laisvė, jos gerovė turi būti viena svarbiausių vertybių. Tačiau dramos herojaus nesavanaudiškas pasiaukojimas Lietuvos labui jaunam XXI a. žmogui nėra būdingas. Šiuolaikinis asmuo nesuinteresuotas galvoti apie kitus, juolab tėvynę, nes svarbiausia, jo nuomone, yra malonumai. Popiežius Jonas Paulius II knygoje „Atmintis ir tapatybė“ teigia: „Patriotiškumas reiškia meilę viskam, kas tik yra tėvynės dalis: jos istorijai, tradicijoms, kalbai, netgi jos gamtai“. Šiuolaikinio žmogaus paveiksle sunku pastebėti meilę bet kuriam iš jų: į istoriją žvelgiama atsainiai, kalba darkoma svetimtaučių žodžiais, tradicijos niekinamos ir užmirštamos, o gamta nevertinama ir naikinama. XXI a. jaunam asmeniui nepatogu, ar net sudėtinga, būti patriotu, nes tai reikalauja pasiaukojimo bei atsidavimo. Taigi, vertybė, kuri buvo labai svarbi XX a. pirmos pusės rašytojams, tačiau dabartinio žmogaus sieloje neranda vietos, yra patriotizmas.

XX a. pirmos pusės rašytojai išgyveno sudėtingą laikotarpį, tad jų kūryboje iškilo tuo metu aktualiausios amžinosios vertybės: šeima, religija bei patriotizmas. Šie minėti bruožai užėmė svarbią vietą žmogaus būtyje visais laikais, tačiau šiandieninis jaunas žmogus pradeda jų vis sparčiau netekti. Malonumo kasdienybėje ieškanti ir pasiaukojimo nesuvokianti persona vis dažniau išsižada šeimos. Niekados judėti nenustojančiame pasaulyje gyvenantis individas neberanda laiko religijai, o patriotizmas baugina, nes reikalauja pasiaukojimo bei dalies linksmybių, patogumo išsižadėjimo. XXI a. žmogui būdingas išskaičiavimas, skubėjimas, savanaudiškumas, o tai prieštarauja toms vertybėms, kurios padeda kiekvienam tobulėti. Taigi, šiuolaikinis asmuo savo gyvenime vis rečiau randa laiko šeimai, religijai, patriotizmui – toms vertybėms, kurios buvo išskirtinai reikšmingos XX a. pirmos pusės rašytojams.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

16 gegužės 15, Sekmadienis 19:34
0

Automobilių stovėjimo vietos Gargžduose, Klaipėdos gatvėje, prie miesto kultūros centro, kone visada užimtos. Tačiau pastabiam portalo skaitytojui parūpo ne tai, o dvejonių sukelianti papildoma lentelė prie kelio ženklo.

 

Portalo mano-gargzdai.lt skaitytojas Arnoldas laiške rašo: „Kodėl Klaipėdos g., ties Kultūros centru, nesutampa stovėjimo vietų ženklinimas važiuojant nuo stoties pusės ir link stoties? Vadovaujantis ženklinimu nuo „Senukų“ pusės, visa stovėjimui skirta „kišenė“ yra galima tik neįgaliesiems, o iš kitos pusės – visiems. Kaip teisingai elgtis norint palikti automobilį šioje vietoje?“ – klausia Arnoldas.

Gargžduose veikiančios vairavimo mokyklos „Vairika“ instruktorius Tomas Žemgulis nurodė, kad iš tiesų yra, kaip yra.

„Pagal ženklus nuo stoties pusės stovėti galima visiems, o nuo prekybos centro „Senukai“ pusės – tik neįgaliesiems“, – aiškino T.Žemgulis.

Kaip teigė vairavimo instruktorius, kad bėda būtų išspręsta, kelininkai tiesiog turėtų uždėti lentelę su atstumo apribojimu, pavyzdžiui, 6 arba 12 metrų.

 

informacija

zenklas Papildoma lentelė „Neįgalieji“ nurodo, kad stovėjimo vieta skirta tik Kelių eismo taisyklėse nustatytą skiriamąjį ženklą „Neįgalusis“ arba neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę turinčioms transporto priemonėms.

 

16 balandžio 05, Antradienis 14:45
0

Klaipėdos rajono savivaldybės užsakymu vykdomas Klaipėdos rajono prekės ženklo bei rinkodaros ir komunikacijos strategijos kūrimas, kuris atsieis 9 438 Eur. Jį atliekanti MB „ICONUS“ praėjusią savaitę pristatė 3 variantus ir pakvietė gyventojus pareikšti savo nuomonę.

Abejingas šiam klausimui neliko Gargždų kultūros centro renginių režisierius Vaidas Kvedaras. Publikuojame jo nuomonę.

 

Logotipas „Čia gera gyventi“: Atsižvelgus į rajono geografiją, šis ženklas visiškai neidentifikuoja rajono ir neatskleidžia to, ką rajonas turi. Ženklo motyvas paimtas iš „Google maps“ vietos žymėjimo, o Klaipėdos rajonas ne vieta žemėlapyje, o kur kas daugiau. Suprantu, kad norima parodyti vietą, kur gera gyventi, bet ne nuo vietos parodymo žmogus nori gyventi, o nuo tos vietos unikalumo. Kodėl visi nori gyventi prie jūros? Nes jūra nuo seno traukia žmones kaip poilsio oazė.

Logotipas „Sugalvok norą“: Visų pirma Klaipėdos rajonas nėra ta vieta, kuri pildo norus, nes bet kokiu atveju kiekvienam reikės investuoti savo pinigėlius, kad galėtų išpildyti savo norus. Gal mano noras – išskristi į kosmosą, ir ką? Klaipėdos rajonas man padės? Šis logotipas nėra solidus, jis tiktų tik kokiai akcijai.

Logotipas „Atveria horizontus“: Europa ir pasaulis seniai atvėrė visus horizontus ir žmonės pradėjo migruoti. Logotipas su juodomis sienomis ne kviečia, o tarsi uždaro viename išplaukusiame vandens telkinyje, kuris primena vaikystę ir lietaus balose benzino spalvotas liekanas.

Visi logotipai yra šūkio pagrindu kurti, nėra prekės pavadinimo, prie kurio būtų šūkis.

Keista, kad kūrėjai žiūri paviršutiniškai: per statybą, pramonę ir panašiai. Verslas kuriasi ten, kur jam palankios sąlygos, žmonės kuriasi ten, kur gera gyventi, tad šiek tiek nesuprantu, ką nori Klaipėdos rajonas parduoti ar pristatyti. Į kokius vandenis mes plauksime su šiuo ženklu – Europos lygmenyje ar tik rajoniniame?

Mano nuomone, jau seniai atrastas ženklas ir tekstas, o aš dar pridedu šūkį: „4 VANDENŲ KRAŠTAS“ – PAJUSK GYVENIMĄ“. Tai visiškai atspindi rajoną, suteikia pozityvą, norą gyventi. Tai – išskirtinis Lietuvos rajonas, turintis 4 vandenis: Kapstato ežerą, Minijos upę, Kuršių marias bei Baltijos jūrą. Tai ir yra šio rajono išskirtinumas ir atspindi šį kraštą. Tokioje vietoje norisi kurti gyvenimą su šeima, kurti savo verslą ir gyventi ramioje, gražioje aplinkoje.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

Turite savo nuomonę apie šiuos ženklus? Rašykite

16 kovo 08, Antradienis 16:15
0

„Kas po to?“ — vasario 20 dieną, šeštadienį, įvykęs renginys moksleiviams. Jo metu buvo pristatinėjamos 8 profesijų kryptys, pasakojama, kaip pažinti save ir pasirinkti teisingą profesinę sritį po mokyklos.

 

Turbūt ne viena aš galiu pasakyti — renginys tikrai labai sėkmingas. Įžengus į Kultūros centrą nustebino itin šiltas ir vaišingas sutikimas: sušalę galėjome vaišintis kava ar arbata, susipažinti su pranešėjais.

Po atidarymo tęsėsi pranešimai pagrindinėje salėje. Projektų vadovė Neringa Stroputė supažindino jaunuolius su perspektyviomis studijomis, profesijomis Lietuvoje globaliame kontekste. Taip pat svarbią temą — kur ir kaip save atrasti — palietė psichologė Gabija Čeledinaitė. Savanoris, anglų kalbos mokytojas Saulius Varnelis papasakojo, kaip savanorystė įvairiose srityse ir šalyse gali padėti suprasti, ko nori, ir susirasti darbą.

 Po renginio atidarymo pranešimo įvyko pirmieji 4 susitikimai skirtingose erdvėse — verslo, komunikacijos, menų ir informacinių technologijų.

Pati lankiausi menų erdvėje, kur savo patirtimi dalijosi architektė Jūratė Cirtautaitė, aktorė Martyna Kerpytė ir kino prodiuserė Rimantė Daugėlaitė. Pranešėjos pasakojo apie sunkų kelią nuo pat pirmo kurso iki ten, kur yra dabar, skatino planuojančius mokytis menų stojamiesiems egzaminams ruoštis jau dabar, nebijoti siekti savo svajonių.

Vėliau pagrindinėje salėje klausėmės video kūrėjo Sauliaus Balčiūno pranešimo, kuriame jis pasakojo, kaip idėja gali tapti verslu. Taip pat išgirdome ir renginio iniciatorės Rasos Syminaitės smagų pasakojimą, skatinusį jaunimą išeiti iš komforto zonos ir išvažiuoti pasisemti patirties į užsienį. Po pietų laukė susitikimai dar keturiose erdvėse — socialinių mokslų, biomedicinos, fizinių mokslų ir inžinerijos. Klausytojai po pranešimų galėjo susitikti bendroje erdvėje, pasikalbėti.

Komunikacijos ir biomedicinos erdvėse apsilankiusi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos vienuoliktokė Austėja Šatkutė teigė, kad pranešimai buvo labai įdomūs: „Įsitikinau, kad studijuojant mediciną tikrai bus daug darbo. Patiko, kad pranešėjai kalbėjo aiškiai, atsakė į visus klausimus“.

„Renginys gerai suorganizuotas, nors ir buvo šiokių tokių techninių problemų. Buvau IT ir inžinerijos erdvėse, buvo tikrai įdomu ir tik dar kartą įsitikinau, kad dirbant programuotoju kasdienis darbas nebus monotoniškas“, – įspūdžiais dalinosi gimnazijos vienuoliktokas Paulius Pocius.

Renginiu džiaugėsi ir „Vaivorykštės“ gimnazistas Laurynas Alekna.

„Man asmeniškai „Kas po po?“ paliko geriausias emocijas, motyvavo toliau siekti savo tikslų. Išgirdau konkrečių pavyzdžių, kaip labiau įsitvirtinti savo srityje studijų metu, kaip svarbu yra bendrauti su bendraminčiais ir ieškoti bendrų idėjų. Tikiuosi kitąmet, net ir studijuodamas, rasiu galimybę grįžti ir vėl sudalyvauti šiame renginyje bei pasisemti naujos patirties ir minčių“, – atviravo verslo ir fizinių mokslų pranešimų klausęs abiturientas.

Renginyje dalyvavęs Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos prezidentas Povilas Kelbauskis irgi gyrė renginį ir teigė, kad jis labai reikalingas ir kitais metais.

„Labiausiai patiko gamtos mokslų paskaitos, turbūt dėl to, kad pats tą kryptį planuoju rinktis“, – sakė jis. 

Teigiamų emocijų taip pat neslėpė dešimtokė Dominyka Ambroževičiūtė: „Renginys labai patiko, kaip pirmą kartą organizuojant, tai labai vykusiai viskas pavyko. Labai buvo smagu, kad pranešėjai kalbėjo ne apie sėkmės istorijas, o būtent apie tai, kas buvo sunkiausia, dėl ko reikėjo labiau pasistengti, kokie buvo nusivylimai. Privertė visai kitu kampu pažiūrėti į tam tikras profesijas“.

 Mergina sakė, kad, nors iš vienos pusės gaila, jog atvyko ne tiek daug žmonių, kiek tikėtasi, iš kitos pusės – tai galbūt net ir geriau – daugiau buvo galima pabendrauti su pranešėjais.

„Taip pat labai pagirtina, kad po renginio galėjai prieiti prie pranešėjo ir pasikalbėti. Kiek renginių teko dalyvauti, taip niekada nebūdavo. Kitąmet siūlyčiau padaryti dar porą pranešimų bendromis temomis pagrindinėje salėje“, – patarimą organizatoriams davė moksleivė.

 Renginyje stebino ne tik sukurta jauki aplinka ar į visus klausimus atsakyti pasiruošę pranešėjai, bet ir „Robotikos mokykla“, „Technariumo“ komanda, kuri, pasak P. Pociaus, įrodo, kad savo ateitį kurti galima ne vien sėdint paskaitose, bet ir kažką veikiant, konstruojant.

 Pirmą kartą Gargžduose įvykęs tokio masto renginys buvo labai sėkmingas: glaudus ryšys tarp žiūrovo ir pranešėjo, sukurta jauki aplinka, atsakyta į svarbius klausimus ir galbūt net padėta apsispręsti dėl ateities — su tokiais įspūdžiais ir mintimis po renginio gyvena jaunimas.

 

Daugiau renginio akimirkų rasite ČIA.

 

16 vasario 26, Penktadienis 13:48
0

     Šilta ir nuoširdi padėka policijos pareigūnams atskriejo iš Gargždų.


     Ignas Daukintis rašo: „Labai norime padėkoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnams, kurie padėjo ištikus bėdai kelyje. Likome maloniai nustebinti pareigūnų geranoriškumu.
     Spalio 31 d. vakare, jau sutemus, važiavome namo į Gargždus Kretingos plentu. Automobilio prietaisų skydelyje užsidegė lemputė, rodanti, kad baigėsi tepalai. Toliau važiuoti, žinoma, nebegalėjome, todėl šalikelėje sustojome, įjungę avarinį signalą.
     Pro šalį važiavęs policijos pareigūnų ekipažas kaipmat sustojo ir pasiteiravo, kas nutiko. Pareigūnas maloniai pasisiūlė nuvežti į degalinę, kur įsigijome tepalų, o grįžęs padėjo užvesti mašiną ir mus palydėjo tik įsitikinęs, kad namus pasieksime saugiai. Dėkojame vyresniajai specialistei Gitanai Bajorinienei ir vyresniajam postiniui Donatui Lukui".

15 lapkričio 16, Pirmadienis 10:13
0

     Spalio 10 dieną Lietuvoje minima Vietos savivaldos diena. Kadangi šiemet ši graži šventė sutapo su laisvadieniu, jau savaitės pabaigoje per Lietuvą nuvilnijo jos paminėjimo atgarsiai įvairiose šalies savivaldybėse. Daug kur vyko iškilmingi minėjimai, koncertai, kuriuose buvo sveikinami „savivaldybių darbuotojai, dirbantys labai atsakingą darbą".


     Skaitant komentarus socialiniuose tinkluose, netikėtai užkliuvo vieno komentatoriaus klausimas, kuriuo autorius paprašė patikslinti, ką reikėtų laikyti savivaldybės darbuotoju? Be abejo, apeliuojama buvo į tai, kad savivaldybėje yra daug įstaigų ir įmonių, kurių savininku yra savivaldybė, tačiau šių įstaigų ir įmonių atstovai į šventę pakviesti nebuvo.

     Keli kuklūs atsakymai suglumino daug labiau nei pats klausimas. Savivaldybės tarybos nariai, viešųjų ir biudžetinių įstaigų darbuotojai svarstė, kas su kuo sudaro darbo sutartį, ką galima, o ko negalima įvardinti kaip savivaldybės (ar net savivaldos!!!) darbuotoju.

     Leiskite patikslinti, kas yra kas, remiantis Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 07 10 iki 2016 01 01) 3 straipsnyje pateikiamomis pagrindinėmis šio įstatymo sąvokomis:

     Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo.

     Vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.

     Savivaldybės bendruomenė – savivaldybės nuolatiniai gyventojai, bendrais viešaisiais poreikiais, interesais ir savivaldos teisiniais santykiais susieti su savivaldybės taryba ir kitais viešojo administravimo funkcijas atliekančiais savivaldybės subjektais.

     Taigi, jei jau švenčiame Vietos savivaldos dieną, pirmiausia, turėtume atsigręžti į kiekvienos savivaldos pagrindą – ją sudarančią bendruomenę. Bandymai „pavogti" šventę iš bendruomenės ir ją paversti profesine švente, kukliai tariant, glumina. Džiugu, kad tarp visų komentatorių atsirado bent vienas sveiko proto žmogus, parašęs „švęskime vietos savivaldos dieną su visa bendruomene, o ne taip kaip būna švenčiama. Nėra tokios profesijos savivaldos darbuotojas ar savivaldininkas....". Ačiū jam.

 

Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir teisės katedros dėstytoja Gabrielė Burbulytė

www.valdysena.lt

15 spalio 12, Pirmadienis 11:26
0

Paauglystė – metas, kai vaikas jau yra nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs žmogus. Tai siekis būti savarankišku, už save atsakingu piliečiu. Taip pat pasirinkimas, ką ir kada valgyti, tačiau dar ne visiškai suvokiant, kas yra sveika ir naudinga bei kas nesveika ir žalinga.

 

Didžiajai daliai paauglių yra duodami dienpinigiai pavalgyti šiltus pietus mokykloje ir tik maža dalis maistą priešpiečių dėžutėse nešasi iš namų. Tuomet ir pasireiškia savarankiškumas, kur ir kam tie pinigėliai panaudojami. Kreipiuosi į tėvus – ar kada pagalvojote, ar vaikai tikrai valgo šiltus pietus mokykloje?

Kiekvieną rytą, keliaudama į darbą, praeinu pro maisto prekių parduotuvę, kuri darbą pradeda kiek ankščiau nei kitos. Ir atėjus rudeniui, eilės parduotuvės kasoje pailgėja – prasideda nauji mokslo metai. Kol mokiniai užsiima ilgiausias eiles prie kasos, kantriai atsistoju į jos galą ir stebiu, ką jie perka priešpiečiams, užkandžiams ar pietums neštis į mokyklą. Kadangi valstybinės mokinių maitinimo tvarkos neleidžia mokyklų valgyklose pardavinėti gaminių su šokoladu, bulvių traškučių, gazuotų gėrimų ar kitų maisto produktų su neleistinais priedais, kurių yra ilgiausias sąrašas, taip sumažinamas valgyklos asortimentas. Tačiau mokiniai nepraleidžia progos atsinešti šių produktų iš namų, šiuo atveju nusipirkdami prieš pamokas parduotuvėje.

Tačiau kokią naudą gauna vaiko organizmas, kai pietūs iškeičiami į saldumynus? Gausų kiekį cukraus ir tuščias kalorijas. Pavyzdžiui, suvalgęs vieną iš dažniausiai paauglių perkamų produktų – šokoladinį batonėlį – vaikas gauna apie 5-6 arbatinius šaukštelius cukraus, suvalgęs šokolado plytelę – 9-10 arbatinių šaukštelių cukraus, o išgėręs pusę litro gazuoto gėrimo – 6-8 arbatinius šaukštelius cukraus. Ir dažnai per dieną suvartojamas ne vienas šokoladukas ar buteliukas gazuoto gėrimo. Su gaunamu cukraus kiekiu išsibalansuoja dienos valgymo rėžimas. Užkandžiaujant per pertraukas ir atėjus pietų metui, vaikai atsisako šiltų pietų, kadangi dar jaučiasi sotūs ir nealkani.

Jeigu jūsų vaikas atsisako valgyti mokykloje, įdėkite jam priešpiečių dėžutę ir užtikrinkite, kad grįžęs namo jis pavalgytų šiltus pietus. Net ir puikiai subalansuoti priešpiečiai negali atstoti šilto maisto augančio vaiko organizmui. Priešpiečių dėžutės turinį galėtų sudaryti: įvairių grūdų duona, virtos mėsos, sūrio ar keptos žuvies gabaliukas ir, žinoma, daržovės ir vaisiai. Tačiau reikėtų pasistengti, kad, vaikui atsidarius priešpiečių dėžutę, maistas atrodytų skaniai ir estetiškai.

Tuo metu, kai vaikai pradeda lankyti vidurinę mokyklą, tėvai turi būti ypač pastabūs ir dėmesingi. Derėtų kalbėtis su savo atžalomis apie sveiką ir tinkamą mitybą, rodyti gerą pavyzdį, aiškinti, kas yra sveika ir naudingą, ir kokią žalą mūsų organizmui teikia nereguliari ir netinkama mityba.

Svarbiausia, tėvai turi priminti, kad vaikas ar paauglys laikytųsi dienos rėžimo, būtinai išeidamas iš namų pavalgytų pusryčius, mokykloje – šiltus pietus, o namuose – šviežiai paruoštą vakarienę. Tarp pagrindinių valgymų yra galimi užkandžiai. Tai gali būti ir mėgstamas šokolado batonėlis, bet tik vienas ar du per savaitę. Jokiu būdu saldumynai ir greitas maistas negali pakeisti pagrindinių patiekalų.

 

15 rugsėjo 20, Sekmadienis 08:33
0

     Į Europą plūstantys pabėgėliai tapo svarbiausia viešų diskusijų tema. Lietuvos visuomenė su dideliu nerimu stebi pranešimus apie imigrantų skaičius, kuriuos mūsų valstybė turės priimti. Ir tie skaičiai didėja geometrine progresija. Susidariusia įtampa puola pasinaudoti politikai. Vieni dalinasi nuotraukomis, kuriomis praneša, jog jų namai atviri pabėgėliams, kiti rodo didelį solidarumą, nes jų asmeninės gerovės tai nepalies, treti mušasi į krūtines, jog nesutinka su privalomomis imigrantų kvotomis. Visame tame beprasmių pareiškimų fone nesigirdi nei žodžio apie milijoną Lietuvos piliečių, kurie tapo (priverstiniais) ekonominiais emigrantais.


     Prieš kelis mėnesius pasirašiau partijų susitarimą, jog reikia dėti pastangas savo tautiečius susigrąžinti atgal į tėvynę. Kiek suprantu, ši aktualiausia Lietuvos problema mūsų politikų nebejaudina, nes atsirado nauja tema savireklamai. Man atrodo, jog šiose aplinkybėse Lietuva gali ir turi pareikšti, jog sprendžiant imigrantų krizę Europoje, daugiausia, kuo galime prisidėti – tai susigrąžinti šimtus tūkstančių emigravusių lietuvių, taip atlaisvinant vietos pabėgėliams Vakarų Europoje. Būtume laimingesni, jei ne Sirijos pabėgėliai, o patys lietuviai atvyktų dirbti į Lietuvą. Tik tam neužtenka plakatų su lozungais. Tam reikia aiškios valstybinės programos, kurią paremtų verslas, bankinis sektorius. Reikia lengvatinių kreditų su valstybės garantija būsto įsigijimui, lengvatinių kreditų verslo pradžiai. Būtina lietuvių kalbos nemokančių vaikų, kilusių iš lietuvių šeimų (!), integravimo į vaikų darželius, mokyklas programa. Turime suvokti, jog dažnai lietuvių emigrantų šeimai vaikų integracija į lietuvišką švietimo sistemą yra ne ką mažiau kebli nei pabėgėliams iš Sirijos. Lietuva nepadarė nieko, kad mūsų tautiečiai pradėtų grįžti į tėvynę, o ne masiškai iš jos bėgtų.

 

     Dar liūdniau nuteikia ciniški verslo organizacijų vadovų pareiškimai, jog imigrantai mums reikalingi kaip oras. Jie nešneka apie galimybes į kuriamas darbo vietas pasikviesti tautiečius, dėl ekonominių nepriteklių išvykusius į kitas šalis. Juos domina tik pigi darbo jėga, kuri verslui kraus milžiniškus pelnus. Aš savo versle niekada nepriimsiu svetimtaučio, kol yra galimybė darbą suteikti ta pačia kalba kalbančiam, tos pačios kultūros, mentaliteto žmogui. Taip, lietuvio nepriversi dirbti už grašius, jam reiks socialinių garantijų ir t.t. Bet, koks tai verslas, kuriame nebėra patriotizmo, rūpesčio savo valstybe, jos piliečiais? O tiems, vergų ieškantiems verslininkams, siūlau fabrikus statyti kur nors Graikijos salose, kur atplaukia laivai su imigrantais. Tik abejoju ar tie žmonės atplaukia vergauti. Europos komisarų vietoje, aš šiandien užsiimčiau ne pabėgėlių kvotų dalinimu ES šalims, o įrodinėčiau, kad pabėgėlių krizę spręsti reikia pirmiausia sprendžiant vidinės migracijos problemas, tai yra susigrąžinant savo tautiečius į savo valstybes. Įsivaizduokite, kad ekonominiai „pabėgėliai" iš Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos gautų orų pragyvenimo šaltinį sau ir savo šeimoms savo gimtosiose šalyse. Įsivaizduokite, kad Europos Komisija dėtų tokias pačias pastangas integruoti juos į gimtųjų šalių darbo rinką, švietimo sistemą, kaip šiuo metu dedamos pastangos integruojant karo pabėgėlius ir investuojant į tai dešimtis milijardų eurų. Tuomet darbo jėgos stokojančiose Vakarų Europos valstybėse atsirastų šimtai tūkstančių, jei ne milijonai, laisvų darbo vietų karo pabėgėliams iš musulmoniškų šalių. Be to, tose valstybėse dėl to nebūtų kultūrinio šoko, kadangi Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse jau dabar gyvena gausios musulmonų bendruomenės. Tačiau realybė yra tokia, kad Europos Sąjunga nėra tokia solidari ir tokia dosni savo pačios piliečiams, kaip solidariai ir dosniai priima svetimus.

 

Ramūnas Karbauskis, Kultūros mecenatas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas


     Kyla klausimas, kodėl pabėgėlius į savo namus pasiruošę priimti politikai neina į demonstracijas dėl lietuvių vaikų paėmimo iš globos namų? Nesuprantu ir Lietuvos Prezidentės demonstratyvaus apsilankymo trijose Lietuvoje gyvenančiose šeimose iš Sirijos, kada šimtai tūkstančių lietuvių šeimų dėl nepritekliaus, valdžios korupcijos, abejingumo palieka gimtąją šalį. Gal pirmiausia reikėtų rasti galimybę apsilankyti Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje ir pasiteirauti, ko mūsų šalį palikę piliečiai tikisi iš Lietuvos valdžios, kas paskatintų juos sugrįžti?


     Aš, kaip ir absoliuti dauguma sveiko proto žmonių, suprantu, jog mes turime padėti tiems, kurie bėga nuo karo, mes turime būti solidarūs su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Juk net mūsų prezidentai A. Smetona, K. Grinius ir V. Adamkus - visi buvo karo pabėgėliai, kuriais pasirūpino pokario Vokietija, JAV ir kitos šalys. Tačiau abejoju, ar rasime tinkamus sprendimus, ignoruodami savo pačių piliečių padėtį.


     Pabėgėlių krizė Europoje dar labiau aktualizavo dvigubos pilietybės įteisinimo būtinybę Lietuvos piliečiams, gavusiems kitų šalių pilietybę, ar turintiems lietuvišką kilmę. Visiškai akivaizdu, jog po pabėgėlių kvotų, bus pareikalauta suteikti pilietybę naujai atvykusiems. Kaip tada reikės pažiūrėti į akis lietuviams, kuriems ta pilietybė buvo atimta ar iki šiol nesuteikta? Gyvename kažkokių kreivų veidrodžių karalystėje, kada prisiekinėjame meile ir rūpesčiu svetimšaliams, bet esame abejingi savo tautiečiams. Matomai, politikai, kaip ir pigios darbo jėgos trokštantys verslininkai, skaičiuoja tik galimą naudą. Nenoriu tapti pranašu, bet valstybė, kurioje valdžia nemyli savo tautiečių, niekada nebus miela ir iš svetur atvykusiems.


     Kalbama apie pabėgėlių integraciją, bet kas turima galvoje? Integracija, skiriant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos pašalpas, valstybės garantuotas darbo vietas su Europos Sąjungos standartus atitinkančiais atlyginimais? Pašalpas dalinti mes sugebėsime, bet dėl darbo vietų ir atlyginimų kyla abejonių. Tada iš politikų pasigirsta ciniški pareiškimai, jog galime priiminėti, kiek tik reikia, vis vien visi išlakstys į turtingesnes. Bet lygiai tokia pat politikų pozicija galioja ir mūsų tautiečių atžvilgiu. Politikai bjaurisi bet kokiomis Lietuvos žmonių pastangomis burtis į pilietines iniciatyvas. Profsąjungų reikalavimai kelti atlyginimus sulaukia prorusiškumo epitetų, o protestai, parašų rinkimai - baudžiamųjų bylų jų organizatoriams.


     Lietuvos piliečiai baigia visiškai nusivilti valdžia, tą nusivylimą jau reikšdami ir valstybei. Aš niekada nenusivilsiu savo tauta ir valstybe, nes valdžia, abejinga savo šalies piliečiams, atsidurs istorijos šiukšlyne ir jos vietoje atsiras tokia, kuriai rūpės tėvynė. Jei tai neatsitiks artimiausiu metu, tai atsitiks užaugus mūsų vaikams ir anūkams. Pabėgėlių krizė yra puiki proga atsigręžti į tautines vertybes, lietuvių kalbos reikšmę, gerovės kūrimą ir didesnį solidarumą, mažėjantį atotrūkį Lietuvos žmonėms. Padėkime sau ir padėsime visam pasauliui...

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.

15 rugsėjo 19, Šeštadienis 09:43
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 284 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,