Mano Gargždai

Nuomonės (81)

Vakar buvo paskelbti lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatai. Šalyje jį išlaikė 89,04 proc. visų kandidatų, Klaipėdos rajone išlaikymas siekia 89,27 proc. Tiesa, šimtuko rajone negavo nė vienas abiturientas, o nuo 16 iki 35 balų įvertinti 105 moksleiviai – tai sudaro net 51,71 proc. visų laikiusiųjų.

 

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt gavo atvirą Klaipėdos rajono abiturientės Katrynos Ilginytės laišką, kuriame mergina neslepia nusivylimo egzaminų vertinimu ir švietimo sistema:

 

„Dabar išgyvenu tokį etapą, kai suprantu, kokia siaubinga yra švietimo sistema ir ypač egzaminai bei jų vykdymas ir vertinimas. Visus išleistuvių džiaugsmus temdo egzaminų rezultatai. Manau, būtų žymiai prasmingiau, jei jūsų portalas parašytų ne apie išleistuvių makiažo ar suknelių kainas, o apie jauną žmogų luošinančią švietimo sistemą. Taip atsitiko, kad ne vien aš, bet dar kokie 5 bendraklasiai iš lietuvių kalbos egzamino gavo apie 30 balų, nors mūsų vidurkiai buvo 8 ar 9. Įdėjome daugybę darbo bei pastangų, dalyvavome įvairiuose rašinių konkursuose ir t.t.  Aš supratau, kad Lietuvos valstybei nereikalingas kūrybingas bei darbštus jaunimas. Sudarydama tokias sąlygas šalis praranda ir praras jaunimą, kuris važiuos geriau mokytis į užsienį, nes Lietuvoje tiesiog nesugebės įstoti mokytis.

Aš pati žadu studijuoti Vilniuje ir tikrai tikėjau Lietuvos ateitimi, ruošiausi ją kurti čia, bet po tokių rezultatų supratau, kad, kai pradėsiu studijas Lietuvoje, jas pratęsiu tikrai užsienyje, nes nesijaučiu išnaudojusi savo potencialo gimtinėje ir iki galo įvertinta. Gerai, kad bent yra galimybė rašyti apeliacijas dėl rezultatų. Aš pasinaudojau šia galimybe. Dabar drąsiai galiu teigti, kad tokia egzaminų bei švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių veiksnių skatinančių emigraciją!

Manau, tokia egzaminų sistema silpnesnius žmones gali paveikti neigiamai ar net sužaloti psichiškai visam gyvenimui. Mano mokytoja neslėpė, kad gavo šoką ir net verkė pamačiusi rezultatus, taip pat, kaip ir jos kolegė. Šiandien, kai ėjau dėl apeliacijos teikimo, išgirdau vieną lietuvių kalbos mokytoją sakant, kad ji jau nebenori būti mokytoja, jeigu taip stipriai dirbantys vaikai yra skriaudžiami, tokia neteisybė. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje taip pat trūksta ir pedagogų?“

 

Jeigu ir Jūs norite pasidalinti savo nuomone apie egzaminų rezultatus, rašykite el. paštu

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

17 liepos 04, Antradienis 15:56
0

Nuomone apie Gargždų miesto problemas dalinasi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys Vaclovas Macijauskas.

 

Kiekvienas kaimas ir kiekvienas miestas turi savo vizitinę kortelę arba tai, ką žmonės atvykę į tą vietovę pamato ar atkreipia dėmesį.

Mūsų miestas pasiekiamas iš trijų pusių ir per dvi iš jų įvažiuodami atsiduriame prie Gargždų autobusų stoties. Manau, kad būsiu teisus sakydamas, kad Gargždų stotis akis bado ir parodo mūsų neūkiškumą. Jau ne kartą kalbėjau apie tai, tačiau jokių sprendimų nematyti ir negirdėti. Niekas nepaneigs, kad pro stotį kasdien autobusais ar automobiliais pravažiuoja tūkstančiai žmonių ir visiems, ko gero, užkliūva tas pats aptriušusio sovietinių laikų statinio vaizdas.

Prieš keletą metų nugriauta avarinės būklės stoginė dar labiau sumenkino stoties išvaizdą. Kažkada būta kalbų apie stoties rekonstrukciją, tačiau viskas taip ir nutilo. Nekalbėčiau apie tai, jei nebūčiau bandęs to judinti. Tačiau paaiškinimai, kad neina susitarti su privačiais UAB „Stotis“ akcininkais mane veda į neviltį dėl mūsų valdžios vyrų ir administratorių kompetencijos ir nuostatų. Kaip turint 51% UAB akcijų negalima daryti įtakos sprendimams? Yra būdų ir susitarti, ir priversti tartis.

Kai akcijas valdė UAB „Plungupis“ reikėjo tik griežčiau iš jų pareikalauti ir nustatyti vadovams užduotis. Šiandien, kai akcijas valdo UAB „Palink“ arba populiariai sakant „IKI“ prekybos tinklas, tai, ko gero, dar paprasčiau. Pagal paskutinę informaciją „IKI“ prisijungia prie „Rimi“ tinklo. Norisi paklausti, kiek kartų savivaldybės meras ar Administracijos direktorius oficialiai kreipėsi į akcininkus dėl būtinų sprendimų, kiek kartų kalbėjosi aptardami bendrą veiklą. Nemanau, kad žinomos įmonės vadovai ar savininkai labai apsidžiaugtų vieša informacija, kad dėl jų kaltės subjaurotas miesto veidas. Viskam reikia tik noro ir darbo. Skųstis, kad šalia mūsų niekas nevyksta, jei nieko nedarai, yra ne tik neprofesionalu, bet ir nepadoru. Nemanau, kad paruošus atitinkamą informaciją ir nusiuntus tai „Rimi“ kompanijai, pastarieji norės, kad tokios išvaizdos objektas miesto centrinėje gatvėje būtų siejamas su jų vardu.

Taip, neįmanoma šiandien priimti valingo sprendimo, tačiau viena ar kita administracinė nuobauda įstaigos vadovui už apleistus pastatus ar neprižiūrimas viešąsias teritorijas turėtų išjudinti problemą.

Paskutinis atsakymas, kai paklausiau, kaip bus toliau, buvo nesuprantamas: neina susitarti su privačiais akcininkais. Kyla klausimai – o kas ir su kuo tarėsi? Kur pasitarimo protokolai? Kur raštiški kitų akcininkų atsakymai apie prieštaravimą sprendimams? Yra daugybė būdų dirbti, jei turi tikslą ir gerbi savo aplinką.

Nemanau, kad Gargždų stočiai pagelbėtų „kartūniniai“ rūbeliai, kuriais jau kelintą kartą rajono valdžia puošia nutriušusį Kultūros centro pastatą – tai dar vienas mūsų miesto skaudulys. Svajojame apie daugiafunkcinio centro statybą, o savo miesto kultūros židinį rengiame „skudurais“. Dar vis pasigirsta pasisakymų, kad imsime remontuoti už kelis milijonus eurų pagal 2005 metų projektą. Gal pasikrapštę pakaušį prisiminkime, kad neįvykdytas projektas per penkis metus pasensta, o šis – jau du kartus. Kur STR reikalavimai, gyventojų poreikiai, energiniai normatyvai ir taip toliau. O juk protingai suprojektavus, galima ir kitas kultūros įstaigas čia sutalpinti, jei apgalvotai sudėliosime erdves.

Mėtome tūkstančius muziejaus plėtrai, už kuriuos tą patį muziejų galima sėkmingai įkurdinti Kultūros centro teritorijoje. Visgi čia yra miesto centras, čia yra vieta sustoti turistų autobusams, ką jau kalbėti apie prieinamumą miestiečiams ir pavieniui atvykstantiems miesto svečiams. O tą patį seną ir nepritaikytą muziejaus pastatą pardavę atstatytume dalį išleistų lėšų.

Diskusijos apie tai nėra, kažkas nusprendė, kad tai netikslinga, geriau mėtyti šimtus tūkstančių eurų netinkamiems pastatams, kuriuos reikia nugriauti.

Negaliu nieko priversti priimti protingų sprendimų, tačiau, ačiū Dievui, turiu teisę reikšti savo nuomonę, o gal kas nors ją išgirs. Kaip jau įsitikinau iš savo patirties: kai apie ką nors kalbi, pasikeitimai vyksta, tikiuosi, kad ir šį kartą kas nors pajudės.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

17 gegužės 24, Trečiadienis 09:51
1

Koks buvo išskirtiniausias 2016-ųjų metų bruožas? Gal tai pergalingo populizmo ir protesto prieš elitą banga? O gal niekingas ir niokojantis ekstremizmas bei terorizmas? Arba skurdą sumažinusios, bet pajamų nelygybę padidinusios globalizacijos pažeidžiamumas ir status quo trapumas? Tikrai taip, tačiau yra kai kas, kas praeinančiais metais vienijo visus šiuos reiškinius.

 

Prisiminkime kai kurias praeinančių metų naujienų antraštes: „Šiemet iš Lietuvos emigruos milijoninis gyventojas“, „Latvijoje šimtams pacientų perpiltas hepatitu užkrėstas kraujas“, „Nuo 2017 metų sausio 1 dienos įvedamas automobilio mokestis“, „Dėl masinio sukčiavimo Floridoje bus perskaičiuojami visi balsai“, „Izraelio gynybos ministras: jei Pakistanas nusiųs pajėgas į Siriją, sunaikinsime juos branduoliniu ginklu“, „Nufilmuota, kaip nežymėtas sraigtasparnis vejasi NSO“, „Slaptas šaltinis: tikroji Hillary Clinton yra mirusi, o jos vietą užėmė antrininkė“.

Kas bendro tarp šių naujienų, išskyrus tai, kad visos jos yra bent šiek tiek šokiruojančios? Ogi tai, kad visos jos neturi nieko bendro su realybe, o yra tik lakios fantazijos arba piktų liežuvių vaisius. Tokios klaidingos ir dirbtinės „naujienos“ dažniausiai buvo paskelbtos daugeliui nežinomuose interneto puslapiuose, bet pradėjo badyti akis, kuomet jų nuorodomis pasidalino šimtai ar tūkstančiai socialinių tinklų vartotojų (taip pat ir politikai bei visuomenės veikėjai). Deja, kai kurios iš jų, pavyzdžiui apie užterštą latvių kraują, buvo pasiekiamos ir didžiausiuose užsienio bei Lietuvos naujienų portaluose.

Perteklinis patiklumas ir sveiko skepticizmo nepakankamumas yra labai palanki dirva visokio plauko sukčiams ir piktavaliams. Gal vis rečiau, bet vis dar per dažnai, gyventojai užkimba ant sukčių vilionių ir savanoriškai atiduoda pinigus ar prisijungimo duomenis prie interneto banko.

Vieni sukčių triukai jau perkąsti – niekas gavęs elektroninį laišką jau nebetiki, kad laimėjo loterijoje ar tapo kokios Afrikos valstybės turtuolio paveldėtoju. Tačiau vis dažniau susigundoma, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose mirgančiomis reklamomis nusipirkti neva originalų ir išskirtinį produktą su „tik šiandien galiojančia net 90% nuolaida“. „Jei išparduota, bandykite po dviejų mėnesių“. Žinoma, išparduota nebūna, patiklių pirkėjų pinigai priimami visada.

Neatsargus patiklumas gali vesti prie asmeninių finansinių nuostolių, bet gali turėti ir didesnių ilgalaikių pasekmių. Netikros, klaidingos ir tyčia klaidinančios naujienos nėra naujas reiškinys, bet 2016 metais jis visame pasaulyje tapo labai akivaizdus ir galėjo turėti neprognozuojamų pasekmių.

Kai kurios buvo tiesiog intriguojantis triukšmas, siekiantis sudominti daugiau skaitytojų ir gauti daugiau pajamų iš reklamos. Tačiau nemažai dirbtinių naujienų yra sąmoninga ir tikslinė propaganda, galinti turėti įtakos ne tik visuomenės nuomonei. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas sufabrikuotas naujienas apie Izraelio gynybos ministro pasisakymus Pakistano ministras priėmė labai rimtai ir atsakė panašiu grasinimu.

Referendumas Jungtinėje Karalystėje bei Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai išsiskyrė ne tik tuo, kad jų rezultatai buvo netikėti ir prasilenkė su ekspertų prognozėmis bei visuomenės nuomonės apklausomis. Ne, tokių rezonansinių rinkimų rezultatai nebuvo „neteisingi“ ar „absurdiški“. Kad ir kokie netikėti, jie atspindėjo realias gyventojų ekonomines problemas ir nusivylimą nusistovėjusiu politiniu elitu. Tačiau ne tik tai.

Šių rinkimų išskirtinumas buvo masiškas faktų ignoravimas bei klaidinančios ar net akivaizdžiai klaidingos informacijos skleidimas. Nepaisant pažadų ir garantijų, Jungtinė Karalystė negalės išsaugoti laisvos prekybos su Europos Sąjunga ir išvengti imigrantų bei įmokų į Europos Sąjungos biudžetą, o tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos nebus milžiniškos sienos. Ne pirmą kartą, bet pirmą kartą su reikšmingomis globaliomis pasekmėmis melas buvo įtaigesnis už tiesą, o skambi ir grubi retorika įveikė ramią argumentaciją bei faktų kalbą.

Duomenų apie viską pasaulyje yra vis daugiau, tačiau jų įdarbinimo bei pasitikėjimo jais – vis mažiau. Didelė kaltės dalis tenka švietimo sistemoms, kurios nepasivijo sparčiai besikeičiančio pasaulio. Visi moksleiviai išmoksta daugybos ir Mendelejevo cheminių elementų lenteles bei Pitagoro teoremą, tačiau tik maža jų dalis išsiugdo sveiką skepticizmą, instinktą ir gebėjimą patikrinti viešąją erdvę skandinančius ir juos asmeniškai bombarduojančius sensacingus „faktus“ bei „naujienas“.

Gyvename landžios propagandos, dirbtinių naujienų bei gudraus melo klestėjimo eroje. Tėvai ir auklėtojai, mokytojai ir dėstytojai turi kaip niekada svarbią užduotį – nuolat ugdyti (bei ugdytis!) gebėjimą atskirti tiesą nuo melo, faktus nuo nuomonės, naujienas nuo propagandos. Skepticizmo perteklius – įkalina, tačiau subalansuotas skepticizmas yra vertinga kompetencija. Pasitikėjimas ir tikėjimas yra svarbus kiekvienos visuomenės pamatas. Tačiau be gebėjimo atsargiai vertinti šaltinius, atidžiai tikrinti faktus ir efektyviai filtruoti milžinišką informacijos srautą kiekvienos visuomenės pamatai bus labai trapūs. Tai gali būti svarbiausia 2016-ųjų pamoka.

16 gruodžio 28, Trečiadienis 14:22
0

Štai ir vėl praėjo Kūčios, Kalėdos... Artėja ir naujų metų pradžia. Šventė po šventės, bet ar jos vis dar turi tą išskirtinę prasmę?

 

Anksčiau žmonės Kūčias švęsdavo prie 12 patiekalų stalo. Jiems ši šventė pirmiausia reiškė šiltą susibūrimą su artimaisiais ir, be abejo, – kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimą. Neapsieita ir be burtų – traukiamas šiaudas ar lašinamas vaškas turėjo nulemti kiekvieno smalsuolio ateitį. Be to, buvo tikima, kad Kūčių naktį gyvuliai pradeda šnekėti žmonių kalba... Ko tik žmonės neprigalvodavo! Po tokios stebuklų nakties atsibudę visi lėkdavo į bažnyčią švęsti Kristaus gimimo. Tą dieną būdavo dainuojamos kalėdinės dainos, puošiama eglutė. Žmonės linksmindavosi, bendraudavo su artimaisiais. Šiltos šventės, be jokių pagražinimų.

Na, o dabar grįžkime į dabartį. Pirmiausia – Kūčios. Tikriausiai dabar kiekvienam jos reiškia susilaikymą nuo mėsos (pasninką) ir, žinoma, tokį patį šiltą vakarą su šeima kaip ir senovėje. Burtai nebėra tokie populiarūs, tačiau, jei tarp artimųjų pasitaiko bent vienas garbingo amžiaus žmogus, manau, jog jis nepatingi ir pasidalina ta stebuklinga būrimo patirtimi ir su savo atžalomis. Visgi šiais laikais žmonės labiau tiki mokslu ir ne visada leidžia sau patikėti stebuklais, taigi burtai – jau kiek išblėsusi tradicija.

Praėjus Kūčioms į duris pasibeldžia Kalėdos. Štai čia galime įžvelgti ryškų kontrastą tarp praeities ir dabarties. Dabar per Kalėdas ne dažnas einame pasimelsti ar puošti eglutės. Na taip, jei kalbant apie eglutę, tai kitaip negu anksčiau, ji būna puošiama likus netgi kelioms savaitėms ar bent jau dienoms iki Kalėdų. Taigi, o kas yra Kalėdos? Naujajai kartai Kristaus gimimas skamba iš tiesų gana keistai. Jie Kalėdas įsivaizduoja labiau kaip Kalėdų senelio apsilankymą, dovanų gavimą, įvairiausius karnavalus. Krikščionybės tradicijos, deja, neretai užima paskutinę vietą Kalėdų šventime.

O kokios gi yra dovanos? Tikrai jų yra įvairių, tačiau dabar žmonės – tikri materialistai. Didelis dėmesys kreipiamas į gautos dovanos vertę, o ne į jos nuoširdumą. Tiesiog kiekvienas sąžiningai paklauskime savęs – norėtume gauti atmestinai nupirktą brangų laikrodį, telefoną, kompiuterį ar sveikinimą, į kurį buvo investuoti keli centai, tačiau tai pareikalavo daug darbo ir laiko? Žinoma, kad visi nori brangių technologijų. Dabar daikto vertė reiškia labai daug ir to negalime paneigti.

Visgi, taip norėtųsi, kad pakeistume tą giliai įaugusį šiuolaikinį mąstymą... Pagalvokite, ar šventės – tai tik tuštinamų kišenių laikas? Gal reikėtų pasidžiaugti tikrosiomis vertybėmis? Šiltas, jaukus vakaras su šeima, gražių žodžių, sveikinimų išsakymas, vaikų klegesys namuose, tačiau ne dėl naujų žaislų, o dėl to, kad visi esame kartu – laimingi veidai, džiaugsmo ir meilės kupinos širdys. Manyčiau, verta susimąstyti apie tai. Juk pinigai laimės neatneš! Taigi, kad ir kokios šventės Jus aplankys šiais metais – linkiu, kad jos būtų pačios geriausios bei jaukiausios, tegul atėję Nauji metai būna dosnūs ir dvasinėmis vertybėmis.

16 gruodžio 27, Antradienis 09:47
0

    Lietuvos žiniasklaidoje netyla žinios apie galimus korupcijos skandalus, kuriuose figūruoja 100 tūkstančių eurų. Vien pareiškimas apie įtarimus korupcija yra blogai, nekalbant apie formuojamą degraduojančios politinės sistemos įvaizdį. Dėl visų šių įvykių man apmaudu ir gėda. Labiausiai apmaudu dėl Lietuvos žmonių, ypač jaunimo demotyvavimo ir didėjančios apatijos, kuri virsta į emigraciją.

 

    Norėčiau pakalbėti apie kitą korupcijos formą, kuri nei žiniasklaidos priemonėse, nei viešai nėra aptarinėjama taip dažnai ir garsiai. Galbūt todėl, kad nėra įspūdingų sumų ir kyšio davimo/ėmimo fakto. Ši korupcijos forma vadinama nepotizmu – tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Atsakomybė už nepotizmą nenumatyta, bet LR Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Nesant kyšio davimo/ėmimo fakto, šis nusikaltimas gali sulaukti pareigūnų dėmesio tik tuo atveju, jei bus padaryta didelė žala valstybei, kuri prilyginta 250 MGL (9500 eurų), ar žala valstybės reputacijai. Bet, kaip teigia teismai, įstatymai nenumato universalių kriterijų žalai apskaičiuoti, todėl teismas kiekvienu atveju sprendžia pats. Dažniausiai tai būna išteisinamieji sprendimai, nes LR Konstitucinis ir Aukščiausiasis teismas nurodo, kad „kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis: administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.". Deja, kitų priemonių įstatymai nenumato, ar sprendimus priima institucijos, kurių veikla kelia daug abejonių (pvz., Vyriausioji tarnybinės etikos komisija). Dėl šių priežasčių pareigūnai retai kada tiria tokius nusikaltimus.
    Manau, kad nepotizmas, pasireiškiantis per piktnaudžiavimą, yra dažniausia ir didžiausią žalą daranti korupcijos forma. Lietuvoje tik apie 60 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų deklaruoja viešuosius ir privačius interesus. Valstybiniame sektoriuje Lietuvoje (kartu su valstybinėmis įmonės ir t.t.) dirba apie 380 tūkst. darbuotojų. Yra skelbiama vieša prielaida, kad ne mažiau 10 procentų į įvairias pareigas paskirti nepotizmo būdu. To negalima nei tvirtinti, nei paneigti, nes 320 tūkst. darbuotojų viešųjų ir privačių interesų nedeklaruoja. O kas, jei protekcijomis tikrai pasinaudojo bent 38 tūkst. darbuotojų? Skaičiuojant, kad viena darbo vieta biudžetui kainuoja apie 1 tūkst. Eur/mėn., tai per metus iš viso būtų apie 465 mln. eurų.
    Ar tai didelė žala?
    Nepotizmo žala yra milžiniška, nes galimai valstybės biudžetas per metus netenka daugiau nei 400 mln. eurų, o tie proteguoti asmenys organizuoja viešuosius pirkimus, priima kitus asmenis į darbą (nebūtinai reikiamos kvalifikacijos). Geri specialistai netenka galimybės konkuruoti dėl darbo vietų, teikiamos nekokybiškos viešosios paslaugos, mažėja šalies augimo potencialas, neteisingumo jausmas skatina gyventojų nepasitenkinimą ir emigraciją, efektyvumo ir darbo našumo stygius užkerta kelią mokesčių mažinimui ir pajamų didinimui, sudaro galimybes neskaidriai ir korupcinei veiklai.
    Nesiūlau revoliucijos, noriu politinės ir visuomenės moralės evoliucijos. Tikiu, kad kritinė masė sugebės pakilti virš asmeninių interesų ir sukurti geresnę Lietuvą daugumai žmonių.

 

16 birželio 17, Penktadienis 10:40
0

Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę personai ar visuomenei. Jos svarbios jaunam žmogui augant, bręstant, nes nulemia asmens gyvenimo kokybę. Tačiau tobulėjant visuomenei, kinta aktualijos, pasaulis, tad ir vertybės.

 

Praeityje svarbios idėjos bei mintys šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti absurdiškos, kvailos, nes dabartiniame pasaulyje nebeaptinkamos. Tai natūralu – „auganti“ visuomenė įveikdama vienas problemas neretai sukuria kitas. Šiandien jaunas žmogus praranda tą vidinį turtą, kuris buvo būdingas visoms kartoms. Žymūs XX a. pirmos pusės rašytojai, aukštinę šeimą, patriotizmą, religiją, tokie kaip Šatrijos Ragana, V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, šiuolaikiniame (naujame) pasaulyje vis rečiau randa bendraminčių, nes skubantis jaunas žmogus nebe toks, kokį regėjo kūrėjai. Pačios svarbiausios asmens vertybės yra sumenkinamos ir pamažu nyksta, kartu „nusinešdamos“ ir visapusiškai išsilavinusį žmogų.

Viena svarbiausių vertybių, kuri buvo labai aktuali XX a., tačiau savo svarbos sparčiai netenka šiandien, yra šeima. Žymi minėto laikotarpio lietuvių rašytoja, daugiausia dėmesio skyrusi giminaičiams, yra neoromantikė Šatrijos Ragana. Vienas svarbiausių jos kūrinių, apysaka „Sename dvare“ būtent ir kalba apie tėvų bei vaikų tarpusavio santykius. Pagrindinė veikėja – mamatė – lieka gyventi su savo šeima, nors ir jaučiasi išnaudojama, nereikalinga. Taip yra todėl, nes veikėja suvokia, jog prižiūrėti vaikus yra jos pareiga. XXI a. ši vertybė sparčiai silpsta. Šeima nebėra amžina, ji ardoma iškilus menkiausiai problemai, nevertinama. Dėl to šiuolaikinėje visuomenėje atsiranda naujų šeimos formų, žmonės palaiko ne tik tradicinę šeimos sampratą, o tai padaro ją nebe tokią svarbią jaunimui. 2013 metų dienraščio „Respublika“ tinklalapyje buvo paskelbtas interviu su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, su kuriuo aptarė šeimos reikšmę šiuolaikiniam žmogui: „Man atrodo, kad dabar viena didžiausių visuomenės bėdų, ydų – noras labai gerai gyventi, turėti daug daiktų, vartoti... Kai žmogus susikoncentruoja į tokias antivertybes – turėjimą ir malonumą, – bet kokia atsakomybė, bet koks įsipareigojimas jam atrodo našta. O juk normalus šeimos gyvenimas reikalauja pastangų – ir pasiaukojimo, ir ištikimybės. Reikalauja, kad žmogus mąstytų ne tik apie save, bet ir apie kitus.“ Šiuolaikinis skubantis žmogus, susikoncentravęs į materialinę gerovę, nebeturi laiko ugdyti moralinių vertybių, tad tokie svarbūs vidiniai turtai, kaip šeima, bendrystė tampa nebeaktualūs. Taigi, šiandieniniame, judėti nenustojančiame pasaulyje šeima, deja, vis sparčiau keičia savo svarbą.

Kita didžiulę įtaką XX a. individo gyvenime turėjusi, tačiau šiandieninio žmogaus egzistencijoje vietos neberandanti vertybė yra religija. Jos svarba puikiai atskleidžiama XX a. pirmos pusės rašytojo V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Šiame prozininko kūrinyje jaučiama pagarba Dievui, kunigui, bažnyčiai – ypač vyresniųjų kūrinio veikėjų. Pagrindinio protagonisto atsidavimas tikėjimui bei siekis pajusti ryšį su Sutvėrėju pirmojoje romano dalyje net nulemia pomėgio – eilėraščių kūrimo – išsižadėjimą! Romanas „Altorių šešėly“ buvo išskirtinai svarbus XX a. žmonėms, nes ne tik atskleidė dvasininko gyvenimo aktualijas bei išgyvenimus, bet ir paaiškino, kodėl verta tikėti, kuo tai reikšminga asmens sielai. Religija, anot rašytojo V. Mykolaičio-Putino, moko atsakomybės, kantrumo, mąstymo – vertybių, reikalingų daugeliui. Šiandien pasaulis kitoks. Tokio atsidavimo tikėjimui, kokį jai suteikė pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris, XXI a. jaunas žmogus niekada neparodytų. Šiandien didžioji dalis ideologijų laikomos laiko švaistymu, o kartais įgyja net prastesnį įvaizdį dėl įvairių ekstremistų bei dėl tikėjimo daromų nusikaltimų. Tačiau religija asmeniui reikalinga kaip „moralinis kompasas“. 2015 m. žurnalas „Metai“ 5-6 nr. paskelbtame Daivos Tomošaitytės straipsnyje pavadinimu „Apie ideologijų prigimtį ir žalą“, teigiama, kad bedievystė nulemia nužmogėjimą: „Jėga, valdžia, power – tai visada buvo svertas, eilinį žmogų išmetantis į svaiginamas aukštumas, kuriose jis tampa savo ir tautų akyse pusdieviu, garbinamu objektu ar bent mažiausiai – autoritetu, kuriuo aklai tikima. Tačiau būdamas žaisleliu tų jėgų rankose, nes stokoja tikėjimo, žmogus dažnu atveju neatpažįstamai pasikeičia ir pradeda žiaurius, jokiu moraliniu pagrindu nesuvokiamus veiksmus ir nusikaltimus“. Religija – vertybė, ugdanti bei tobulinanti sielą, tenka apgailestauti, bet sparčiai keičiama mokslu, tyrimais, todėl dažnas jaunas žmogus elgiasi taip, kaip „liepia“ išskaičiavimai, o ne vidinis pasaulis. Tikėjimo svarba XXI a. asmens gyvenime sparčiai menksta, o tai, be abejo, nulemia ryškiai pastebimą visuomenės moralės lygio smukimą.

Dar viena vertybė, kuri buvo išskirtinai svarbi XX a. pradžios rašytojams, tačiau šiuolaikinio žmogaus sieloje vis rečiau randa sau vietos, yra patriotizmas. Šios vertybės aktualumą žmogui kuo puikiausiai atskleidė lietuvių prozininkas, dramaturgas bei literatūros kritikas V. Krėvė. Kūrinyje „Skirgaila“  rašytojas pavaizdavo didžiulį pagrindinio veikėjo pasiaukojimą tėvynės labui. Dramos herojus turi išduoti savo draugus, savo religiją, kad išsaugotų gimtinės laisvę. Jo beribis patriotiškumas ir stresas, jaučiamas dėl tėvynės padėties, smarkiai prisideda prie skaudžių išgyvenimų ir nulemia žiaurią personos baigtį – žmogiškumo praradimą. Rašytojo V. Krėvės sukurtas personažas sunkų metą išgyvenančiai lietuvių tautai parodė, jog šalies laisvė, jos gerovė turi būti viena svarbiausių vertybių. Tačiau dramos herojaus nesavanaudiškas pasiaukojimas Lietuvos labui jaunam XXI a. žmogui nėra būdingas. Šiuolaikinis asmuo nesuinteresuotas galvoti apie kitus, juolab tėvynę, nes svarbiausia, jo nuomone, yra malonumai. Popiežius Jonas Paulius II knygoje „Atmintis ir tapatybė“ teigia: „Patriotiškumas reiškia meilę viskam, kas tik yra tėvynės dalis: jos istorijai, tradicijoms, kalbai, netgi jos gamtai“. Šiuolaikinio žmogaus paveiksle sunku pastebėti meilę bet kuriam iš jų: į istoriją žvelgiama atsainiai, kalba darkoma svetimtaučių žodžiais, tradicijos niekinamos ir užmirštamos, o gamta nevertinama ir naikinama. XXI a. jaunam asmeniui nepatogu, ar net sudėtinga, būti patriotu, nes tai reikalauja pasiaukojimo bei atsidavimo. Taigi, vertybė, kuri buvo labai svarbi XX a. pirmos pusės rašytojams, tačiau dabartinio žmogaus sieloje neranda vietos, yra patriotizmas.

XX a. pirmos pusės rašytojai išgyveno sudėtingą laikotarpį, tad jų kūryboje iškilo tuo metu aktualiausios amžinosios vertybės: šeima, religija bei patriotizmas. Šie minėti bruožai užėmė svarbią vietą žmogaus būtyje visais laikais, tačiau šiandieninis jaunas žmogus pradeda jų vis sparčiau netekti. Malonumo kasdienybėje ieškanti ir pasiaukojimo nesuvokianti persona vis dažniau išsižada šeimos. Niekados judėti nenustojančiame pasaulyje gyvenantis individas neberanda laiko religijai, o patriotizmas baugina, nes reikalauja pasiaukojimo bei dalies linksmybių, patogumo išsižadėjimo. XXI a. žmogui būdingas išskaičiavimas, skubėjimas, savanaudiškumas, o tai prieštarauja toms vertybėms, kurios padeda kiekvienam tobulėti. Taigi, šiuolaikinis asmuo savo gyvenime vis rečiau randa laiko šeimai, religijai, patriotizmui – toms vertybėms, kurios buvo išskirtinai reikšmingos XX a. pirmos pusės rašytojams.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

16 gegužės 15, Sekmadienis 19:34
0

Automobilių stovėjimo vietos Gargžduose, Klaipėdos gatvėje, prie miesto kultūros centro, kone visada užimtos. Tačiau pastabiam portalo skaitytojui parūpo ne tai, o dvejonių sukelianti papildoma lentelė prie kelio ženklo.

 

Portalo mano-gargzdai.lt skaitytojas Arnoldas laiške rašo: „Kodėl Klaipėdos g., ties Kultūros centru, nesutampa stovėjimo vietų ženklinimas važiuojant nuo stoties pusės ir link stoties? Vadovaujantis ženklinimu nuo „Senukų“ pusės, visa stovėjimui skirta „kišenė“ yra galima tik neįgaliesiems, o iš kitos pusės – visiems. Kaip teisingai elgtis norint palikti automobilį šioje vietoje?“ – klausia Arnoldas.

Gargžduose veikiančios vairavimo mokyklos „Vairika“ instruktorius Tomas Žemgulis nurodė, kad iš tiesų yra, kaip yra.

„Pagal ženklus nuo stoties pusės stovėti galima visiems, o nuo prekybos centro „Senukai“ pusės – tik neįgaliesiems“, – aiškino T.Žemgulis.

Kaip teigė vairavimo instruktorius, kad bėda būtų išspręsta, kelininkai tiesiog turėtų uždėti lentelę su atstumo apribojimu, pavyzdžiui, 6 arba 12 metrų.

 

informacija

zenklas Papildoma lentelė „Neįgalieji“ nurodo, kad stovėjimo vieta skirta tik Kelių eismo taisyklėse nustatytą skiriamąjį ženklą „Neįgalusis“ arba neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę turinčioms transporto priemonėms.

 

16 balandžio 05, Antradienis 14:45
0

Klaipėdos rajono savivaldybės užsakymu vykdomas Klaipėdos rajono prekės ženklo bei rinkodaros ir komunikacijos strategijos kūrimas, kuris atsieis 9 438 Eur. Jį atliekanti MB „ICONUS“ praėjusią savaitę pristatė 3 variantus ir pakvietė gyventojus pareikšti savo nuomonę.

Abejingas šiam klausimui neliko Gargždų kultūros centro renginių režisierius Vaidas Kvedaras. Publikuojame jo nuomonę.

 

Logotipas „Čia gera gyventi“: Atsižvelgus į rajono geografiją, šis ženklas visiškai neidentifikuoja rajono ir neatskleidžia to, ką rajonas turi. Ženklo motyvas paimtas iš „Google maps“ vietos žymėjimo, o Klaipėdos rajonas ne vieta žemėlapyje, o kur kas daugiau. Suprantu, kad norima parodyti vietą, kur gera gyventi, bet ne nuo vietos parodymo žmogus nori gyventi, o nuo tos vietos unikalumo. Kodėl visi nori gyventi prie jūros? Nes jūra nuo seno traukia žmones kaip poilsio oazė.

Logotipas „Sugalvok norą“: Visų pirma Klaipėdos rajonas nėra ta vieta, kuri pildo norus, nes bet kokiu atveju kiekvienam reikės investuoti savo pinigėlius, kad galėtų išpildyti savo norus. Gal mano noras – išskristi į kosmosą, ir ką? Klaipėdos rajonas man padės? Šis logotipas nėra solidus, jis tiktų tik kokiai akcijai.

Logotipas „Atveria horizontus“: Europa ir pasaulis seniai atvėrė visus horizontus ir žmonės pradėjo migruoti. Logotipas su juodomis sienomis ne kviečia, o tarsi uždaro viename išplaukusiame vandens telkinyje, kuris primena vaikystę ir lietaus balose benzino spalvotas liekanas.

Visi logotipai yra šūkio pagrindu kurti, nėra prekės pavadinimo, prie kurio būtų šūkis.

Keista, kad kūrėjai žiūri paviršutiniškai: per statybą, pramonę ir panašiai. Verslas kuriasi ten, kur jam palankios sąlygos, žmonės kuriasi ten, kur gera gyventi, tad šiek tiek nesuprantu, ką nori Klaipėdos rajonas parduoti ar pristatyti. Į kokius vandenis mes plauksime su šiuo ženklu – Europos lygmenyje ar tik rajoniniame?

Mano nuomone, jau seniai atrastas ženklas ir tekstas, o aš dar pridedu šūkį: „4 VANDENŲ KRAŠTAS“ – PAJUSK GYVENIMĄ“. Tai visiškai atspindi rajoną, suteikia pozityvą, norą gyventi. Tai – išskirtinis Lietuvos rajonas, turintis 4 vandenis: Kapstato ežerą, Minijos upę, Kuršių marias bei Baltijos jūrą. Tai ir yra šio rajono išskirtinumas ir atspindi šį kraštą. Tokioje vietoje norisi kurti gyvenimą su šeima, kurti savo verslą ir gyventi ramioje, gražioje aplinkoje.

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.

Turite savo nuomonę apie šiuos ženklus? Rašykite

16 kovo 08, Antradienis 16:15
0

„Kas po to?“ — vasario 20 dieną, šeštadienį, įvykęs renginys moksleiviams. Jo metu buvo pristatinėjamos 8 profesijų kryptys, pasakojama, kaip pažinti save ir pasirinkti teisingą profesinę sritį po mokyklos.

 

Turbūt ne viena aš galiu pasakyti — renginys tikrai labai sėkmingas. Įžengus į Kultūros centrą nustebino itin šiltas ir vaišingas sutikimas: sušalę galėjome vaišintis kava ar arbata, susipažinti su pranešėjais.

Po atidarymo tęsėsi pranešimai pagrindinėje salėje. Projektų vadovė Neringa Stroputė supažindino jaunuolius su perspektyviomis studijomis, profesijomis Lietuvoje globaliame kontekste. Taip pat svarbią temą — kur ir kaip save atrasti — palietė psichologė Gabija Čeledinaitė. Savanoris, anglų kalbos mokytojas Saulius Varnelis papasakojo, kaip savanorystė įvairiose srityse ir šalyse gali padėti suprasti, ko nori, ir susirasti darbą.

 Po renginio atidarymo pranešimo įvyko pirmieji 4 susitikimai skirtingose erdvėse — verslo, komunikacijos, menų ir informacinių technologijų.

Pati lankiausi menų erdvėje, kur savo patirtimi dalijosi architektė Jūratė Cirtautaitė, aktorė Martyna Kerpytė ir kino prodiuserė Rimantė Daugėlaitė. Pranešėjos pasakojo apie sunkų kelią nuo pat pirmo kurso iki ten, kur yra dabar, skatino planuojančius mokytis menų stojamiesiems egzaminams ruoštis jau dabar, nebijoti siekti savo svajonių.

Vėliau pagrindinėje salėje klausėmės video kūrėjo Sauliaus Balčiūno pranešimo, kuriame jis pasakojo, kaip idėja gali tapti verslu. Taip pat išgirdome ir renginio iniciatorės Rasos Syminaitės smagų pasakojimą, skatinusį jaunimą išeiti iš komforto zonos ir išvažiuoti pasisemti patirties į užsienį. Po pietų laukė susitikimai dar keturiose erdvėse — socialinių mokslų, biomedicinos, fizinių mokslų ir inžinerijos. Klausytojai po pranešimų galėjo susitikti bendroje erdvėje, pasikalbėti.

Komunikacijos ir biomedicinos erdvėse apsilankiusi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos vienuoliktokė Austėja Šatkutė teigė, kad pranešimai buvo labai įdomūs: „Įsitikinau, kad studijuojant mediciną tikrai bus daug darbo. Patiko, kad pranešėjai kalbėjo aiškiai, atsakė į visus klausimus“.

„Renginys gerai suorganizuotas, nors ir buvo šiokių tokių techninių problemų. Buvau IT ir inžinerijos erdvėse, buvo tikrai įdomu ir tik dar kartą įsitikinau, kad dirbant programuotoju kasdienis darbas nebus monotoniškas“, – įspūdžiais dalinosi gimnazijos vienuoliktokas Paulius Pocius.

Renginiu džiaugėsi ir „Vaivorykštės“ gimnazistas Laurynas Alekna.

„Man asmeniškai „Kas po po?“ paliko geriausias emocijas, motyvavo toliau siekti savo tikslų. Išgirdau konkrečių pavyzdžių, kaip labiau įsitvirtinti savo srityje studijų metu, kaip svarbu yra bendrauti su bendraminčiais ir ieškoti bendrų idėjų. Tikiuosi kitąmet, net ir studijuodamas, rasiu galimybę grįžti ir vėl sudalyvauti šiame renginyje bei pasisemti naujos patirties ir minčių“, – atviravo verslo ir fizinių mokslų pranešimų klausęs abiturientas.

Renginyje dalyvavęs Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos prezidentas Povilas Kelbauskis irgi gyrė renginį ir teigė, kad jis labai reikalingas ir kitais metais.

„Labiausiai patiko gamtos mokslų paskaitos, turbūt dėl to, kad pats tą kryptį planuoju rinktis“, – sakė jis. 

Teigiamų emocijų taip pat neslėpė dešimtokė Dominyka Ambroževičiūtė: „Renginys labai patiko, kaip pirmą kartą organizuojant, tai labai vykusiai viskas pavyko. Labai buvo smagu, kad pranešėjai kalbėjo ne apie sėkmės istorijas, o būtent apie tai, kas buvo sunkiausia, dėl ko reikėjo labiau pasistengti, kokie buvo nusivylimai. Privertė visai kitu kampu pažiūrėti į tam tikras profesijas“.

 Mergina sakė, kad, nors iš vienos pusės gaila, jog atvyko ne tiek daug žmonių, kiek tikėtasi, iš kitos pusės – tai galbūt net ir geriau – daugiau buvo galima pabendrauti su pranešėjais.

„Taip pat labai pagirtina, kad po renginio galėjai prieiti prie pranešėjo ir pasikalbėti. Kiek renginių teko dalyvauti, taip niekada nebūdavo. Kitąmet siūlyčiau padaryti dar porą pranešimų bendromis temomis pagrindinėje salėje“, – patarimą organizatoriams davė moksleivė.

 Renginyje stebino ne tik sukurta jauki aplinka ar į visus klausimus atsakyti pasiruošę pranešėjai, bet ir „Robotikos mokykla“, „Technariumo“ komanda, kuri, pasak P. Pociaus, įrodo, kad savo ateitį kurti galima ne vien sėdint paskaitose, bet ir kažką veikiant, konstruojant.

 Pirmą kartą Gargžduose įvykęs tokio masto renginys buvo labai sėkmingas: glaudus ryšys tarp žiūrovo ir pranešėjo, sukurta jauki aplinka, atsakyta į svarbius klausimus ir galbūt net padėta apsispręsti dėl ateities — su tokiais įspūdžiais ir mintimis po renginio gyvena jaunimas.

 

Daugiau renginio akimirkų rasite ČIA.

 

16 vasario 26, Penktadienis 13:48
0

     Šilta ir nuoširdi padėka policijos pareigūnams atskriejo iš Gargždų.


     Ignas Daukintis rašo: „Labai norime padėkoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnams, kurie padėjo ištikus bėdai kelyje. Likome maloniai nustebinti pareigūnų geranoriškumu.
     Spalio 31 d. vakare, jau sutemus, važiavome namo į Gargždus Kretingos plentu. Automobilio prietaisų skydelyje užsidegė lemputė, rodanti, kad baigėsi tepalai. Toliau važiuoti, žinoma, nebegalėjome, todėl šalikelėje sustojome, įjungę avarinį signalą.
     Pro šalį važiavęs policijos pareigūnų ekipažas kaipmat sustojo ir pasiteiravo, kas nutiko. Pareigūnas maloniai pasisiūlė nuvežti į degalinę, kur įsigijome tepalų, o grįžęs padėjo užvesti mašiną ir mus palydėjo tik įsitikinęs, kad namus pasieksime saugiai. Dėkojame vyresniajai specialistei Gitanai Bajorinienei ir vyresniajam postiniui Donatui Lukui".

15 lapkričio 16, Pirmadienis 10:13
0

     Spalio 10 dieną Lietuvoje minima Vietos savivaldos diena. Kadangi šiemet ši graži šventė sutapo su laisvadieniu, jau savaitės pabaigoje per Lietuvą nuvilnijo jos paminėjimo atgarsiai įvairiose šalies savivaldybėse. Daug kur vyko iškilmingi minėjimai, koncertai, kuriuose buvo sveikinami „savivaldybių darbuotojai, dirbantys labai atsakingą darbą".


     Skaitant komentarus socialiniuose tinkluose, netikėtai užkliuvo vieno komentatoriaus klausimas, kuriuo autorius paprašė patikslinti, ką reikėtų laikyti savivaldybės darbuotoju? Be abejo, apeliuojama buvo į tai, kad savivaldybėje yra daug įstaigų ir įmonių, kurių savininku yra savivaldybė, tačiau šių įstaigų ir įmonių atstovai į šventę pakviesti nebuvo.

     Keli kuklūs atsakymai suglumino daug labiau nei pats klausimas. Savivaldybės tarybos nariai, viešųjų ir biudžetinių įstaigų darbuotojai svarstė, kas su kuo sudaro darbo sutartį, ką galima, o ko negalima įvardinti kaip savivaldybės (ar net savivaldos!!!) darbuotoju.

     Leiskite patikslinti, kas yra kas, remiantis Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 07 10 iki 2016 01 01) 3 straipsnyje pateikiamomis pagrindinėmis šio įstatymo sąvokomis:

     Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo.

     Vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.

     Savivaldybės bendruomenė – savivaldybės nuolatiniai gyventojai, bendrais viešaisiais poreikiais, interesais ir savivaldos teisiniais santykiais susieti su savivaldybės taryba ir kitais viešojo administravimo funkcijas atliekančiais savivaldybės subjektais.

     Taigi, jei jau švenčiame Vietos savivaldos dieną, pirmiausia, turėtume atsigręžti į kiekvienos savivaldos pagrindą – ją sudarančią bendruomenę. Bandymai „pavogti" šventę iš bendruomenės ir ją paversti profesine švente, kukliai tariant, glumina. Džiugu, kad tarp visų komentatorių atsirado bent vienas sveiko proto žmogus, parašęs „švęskime vietos savivaldos dieną su visa bendruomene, o ne taip kaip būna švenčiama. Nėra tokios profesijos savivaldos darbuotojas ar savivaldininkas....". Ačiū jam.

 

Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir teisės katedros dėstytoja Gabrielė Burbulytė

www.valdysena.lt

15 spalio 12, Pirmadienis 11:26
0

Paauglystė – metas, kai vaikas jau yra nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs žmogus. Tai siekis būti savarankišku, už save atsakingu piliečiu. Taip pat pasirinkimas, ką ir kada valgyti, tačiau dar ne visiškai suvokiant, kas yra sveika ir naudinga bei kas nesveika ir žalinga.

 

Didžiajai daliai paauglių yra duodami dienpinigiai pavalgyti šiltus pietus mokykloje ir tik maža dalis maistą priešpiečių dėžutėse nešasi iš namų. Tuomet ir pasireiškia savarankiškumas, kur ir kam tie pinigėliai panaudojami. Kreipiuosi į tėvus – ar kada pagalvojote, ar vaikai tikrai valgo šiltus pietus mokykloje?

Kiekvieną rytą, keliaudama į darbą, praeinu pro maisto prekių parduotuvę, kuri darbą pradeda kiek ankščiau nei kitos. Ir atėjus rudeniui, eilės parduotuvės kasoje pailgėja – prasideda nauji mokslo metai. Kol mokiniai užsiima ilgiausias eiles prie kasos, kantriai atsistoju į jos galą ir stebiu, ką jie perka priešpiečiams, užkandžiams ar pietums neštis į mokyklą. Kadangi valstybinės mokinių maitinimo tvarkos neleidžia mokyklų valgyklose pardavinėti gaminių su šokoladu, bulvių traškučių, gazuotų gėrimų ar kitų maisto produktų su neleistinais priedais, kurių yra ilgiausias sąrašas, taip sumažinamas valgyklos asortimentas. Tačiau mokiniai nepraleidžia progos atsinešti šių produktų iš namų, šiuo atveju nusipirkdami prieš pamokas parduotuvėje.

Tačiau kokią naudą gauna vaiko organizmas, kai pietūs iškeičiami į saldumynus? Gausų kiekį cukraus ir tuščias kalorijas. Pavyzdžiui, suvalgęs vieną iš dažniausiai paauglių perkamų produktų – šokoladinį batonėlį – vaikas gauna apie 5-6 arbatinius šaukštelius cukraus, suvalgęs šokolado plytelę – 9-10 arbatinių šaukštelių cukraus, o išgėręs pusę litro gazuoto gėrimo – 6-8 arbatinius šaukštelius cukraus. Ir dažnai per dieną suvartojamas ne vienas šokoladukas ar buteliukas gazuoto gėrimo. Su gaunamu cukraus kiekiu išsibalansuoja dienos valgymo rėžimas. Užkandžiaujant per pertraukas ir atėjus pietų metui, vaikai atsisako šiltų pietų, kadangi dar jaučiasi sotūs ir nealkani.

Jeigu jūsų vaikas atsisako valgyti mokykloje, įdėkite jam priešpiečių dėžutę ir užtikrinkite, kad grįžęs namo jis pavalgytų šiltus pietus. Net ir puikiai subalansuoti priešpiečiai negali atstoti šilto maisto augančio vaiko organizmui. Priešpiečių dėžutės turinį galėtų sudaryti: įvairių grūdų duona, virtos mėsos, sūrio ar keptos žuvies gabaliukas ir, žinoma, daržovės ir vaisiai. Tačiau reikėtų pasistengti, kad, vaikui atsidarius priešpiečių dėžutę, maistas atrodytų skaniai ir estetiškai.

Tuo metu, kai vaikai pradeda lankyti vidurinę mokyklą, tėvai turi būti ypač pastabūs ir dėmesingi. Derėtų kalbėtis su savo atžalomis apie sveiką ir tinkamą mitybą, rodyti gerą pavyzdį, aiškinti, kas yra sveika ir naudingą, ir kokią žalą mūsų organizmui teikia nereguliari ir netinkama mityba.

Svarbiausia, tėvai turi priminti, kad vaikas ar paauglys laikytųsi dienos rėžimo, būtinai išeidamas iš namų pavalgytų pusryčius, mokykloje – šiltus pietus, o namuose – šviežiai paruoštą vakarienę. Tarp pagrindinių valgymų yra galimi užkandžiai. Tai gali būti ir mėgstamas šokolado batonėlis, bet tik vienas ar du per savaitę. Jokiu būdu saldumynai ir greitas maistas negali pakeisti pagrindinių patiekalų.

 

15 rugsėjo 20, Sekmadienis 08:33
0

     Į Europą plūstantys pabėgėliai tapo svarbiausia viešų diskusijų tema. Lietuvos visuomenė su dideliu nerimu stebi pranešimus apie imigrantų skaičius, kuriuos mūsų valstybė turės priimti. Ir tie skaičiai didėja geometrine progresija. Susidariusia įtampa puola pasinaudoti politikai. Vieni dalinasi nuotraukomis, kuriomis praneša, jog jų namai atviri pabėgėliams, kiti rodo didelį solidarumą, nes jų asmeninės gerovės tai nepalies, treti mušasi į krūtines, jog nesutinka su privalomomis imigrantų kvotomis. Visame tame beprasmių pareiškimų fone nesigirdi nei žodžio apie milijoną Lietuvos piliečių, kurie tapo (priverstiniais) ekonominiais emigrantais.


     Prieš kelis mėnesius pasirašiau partijų susitarimą, jog reikia dėti pastangas savo tautiečius susigrąžinti atgal į tėvynę. Kiek suprantu, ši aktualiausia Lietuvos problema mūsų politikų nebejaudina, nes atsirado nauja tema savireklamai. Man atrodo, jog šiose aplinkybėse Lietuva gali ir turi pareikšti, jog sprendžiant imigrantų krizę Europoje, daugiausia, kuo galime prisidėti – tai susigrąžinti šimtus tūkstančių emigravusių lietuvių, taip atlaisvinant vietos pabėgėliams Vakarų Europoje. Būtume laimingesni, jei ne Sirijos pabėgėliai, o patys lietuviai atvyktų dirbti į Lietuvą. Tik tam neužtenka plakatų su lozungais. Tam reikia aiškios valstybinės programos, kurią paremtų verslas, bankinis sektorius. Reikia lengvatinių kreditų su valstybės garantija būsto įsigijimui, lengvatinių kreditų verslo pradžiai. Būtina lietuvių kalbos nemokančių vaikų, kilusių iš lietuvių šeimų (!), integravimo į vaikų darželius, mokyklas programa. Turime suvokti, jog dažnai lietuvių emigrantų šeimai vaikų integracija į lietuvišką švietimo sistemą yra ne ką mažiau kebli nei pabėgėliams iš Sirijos. Lietuva nepadarė nieko, kad mūsų tautiečiai pradėtų grįžti į tėvynę, o ne masiškai iš jos bėgtų.

 

     Dar liūdniau nuteikia ciniški verslo organizacijų vadovų pareiškimai, jog imigrantai mums reikalingi kaip oras. Jie nešneka apie galimybes į kuriamas darbo vietas pasikviesti tautiečius, dėl ekonominių nepriteklių išvykusius į kitas šalis. Juos domina tik pigi darbo jėga, kuri verslui kraus milžiniškus pelnus. Aš savo versle niekada nepriimsiu svetimtaučio, kol yra galimybė darbą suteikti ta pačia kalba kalbančiam, tos pačios kultūros, mentaliteto žmogui. Taip, lietuvio nepriversi dirbti už grašius, jam reiks socialinių garantijų ir t.t. Bet, koks tai verslas, kuriame nebėra patriotizmo, rūpesčio savo valstybe, jos piliečiais? O tiems, vergų ieškantiems verslininkams, siūlau fabrikus statyti kur nors Graikijos salose, kur atplaukia laivai su imigrantais. Tik abejoju ar tie žmonės atplaukia vergauti. Europos komisarų vietoje, aš šiandien užsiimčiau ne pabėgėlių kvotų dalinimu ES šalims, o įrodinėčiau, kad pabėgėlių krizę spręsti reikia pirmiausia sprendžiant vidinės migracijos problemas, tai yra susigrąžinant savo tautiečius į savo valstybes. Įsivaizduokite, kad ekonominiai „pabėgėliai" iš Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos gautų orų pragyvenimo šaltinį sau ir savo šeimoms savo gimtosiose šalyse. Įsivaizduokite, kad Europos Komisija dėtų tokias pačias pastangas integruoti juos į gimtųjų šalių darbo rinką, švietimo sistemą, kaip šiuo metu dedamos pastangos integruojant karo pabėgėlius ir investuojant į tai dešimtis milijardų eurų. Tuomet darbo jėgos stokojančiose Vakarų Europos valstybėse atsirastų šimtai tūkstančių, jei ne milijonai, laisvų darbo vietų karo pabėgėliams iš musulmoniškų šalių. Be to, tose valstybėse dėl to nebūtų kultūrinio šoko, kadangi Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse jau dabar gyvena gausios musulmonų bendruomenės. Tačiau realybė yra tokia, kad Europos Sąjunga nėra tokia solidari ir tokia dosni savo pačios piliečiams, kaip solidariai ir dosniai priima svetimus.

 

Ramūnas Karbauskis, Kultūros mecenatas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas


     Kyla klausimas, kodėl pabėgėlius į savo namus pasiruošę priimti politikai neina į demonstracijas dėl lietuvių vaikų paėmimo iš globos namų? Nesuprantu ir Lietuvos Prezidentės demonstratyvaus apsilankymo trijose Lietuvoje gyvenančiose šeimose iš Sirijos, kada šimtai tūkstančių lietuvių šeimų dėl nepritekliaus, valdžios korupcijos, abejingumo palieka gimtąją šalį. Gal pirmiausia reikėtų rasti galimybę apsilankyti Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje ir pasiteirauti, ko mūsų šalį palikę piliečiai tikisi iš Lietuvos valdžios, kas paskatintų juos sugrįžti?


     Aš, kaip ir absoliuti dauguma sveiko proto žmonių, suprantu, jog mes turime padėti tiems, kurie bėga nuo karo, mes turime būti solidarūs su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Juk net mūsų prezidentai A. Smetona, K. Grinius ir V. Adamkus - visi buvo karo pabėgėliai, kuriais pasirūpino pokario Vokietija, JAV ir kitos šalys. Tačiau abejoju, ar rasime tinkamus sprendimus, ignoruodami savo pačių piliečių padėtį.


     Pabėgėlių krizė Europoje dar labiau aktualizavo dvigubos pilietybės įteisinimo būtinybę Lietuvos piliečiams, gavusiems kitų šalių pilietybę, ar turintiems lietuvišką kilmę. Visiškai akivaizdu, jog po pabėgėlių kvotų, bus pareikalauta suteikti pilietybę naujai atvykusiems. Kaip tada reikės pažiūrėti į akis lietuviams, kuriems ta pilietybė buvo atimta ar iki šiol nesuteikta? Gyvename kažkokių kreivų veidrodžių karalystėje, kada prisiekinėjame meile ir rūpesčiu svetimšaliams, bet esame abejingi savo tautiečiams. Matomai, politikai, kaip ir pigios darbo jėgos trokštantys verslininkai, skaičiuoja tik galimą naudą. Nenoriu tapti pranašu, bet valstybė, kurioje valdžia nemyli savo tautiečių, niekada nebus miela ir iš svetur atvykusiems.


     Kalbama apie pabėgėlių integraciją, bet kas turima galvoje? Integracija, skiriant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos pašalpas, valstybės garantuotas darbo vietas su Europos Sąjungos standartus atitinkančiais atlyginimais? Pašalpas dalinti mes sugebėsime, bet dėl darbo vietų ir atlyginimų kyla abejonių. Tada iš politikų pasigirsta ciniški pareiškimai, jog galime priiminėti, kiek tik reikia, vis vien visi išlakstys į turtingesnes. Bet lygiai tokia pat politikų pozicija galioja ir mūsų tautiečių atžvilgiu. Politikai bjaurisi bet kokiomis Lietuvos žmonių pastangomis burtis į pilietines iniciatyvas. Profsąjungų reikalavimai kelti atlyginimus sulaukia prorusiškumo epitetų, o protestai, parašų rinkimai - baudžiamųjų bylų jų organizatoriams.


     Lietuvos piliečiai baigia visiškai nusivilti valdžia, tą nusivylimą jau reikšdami ir valstybei. Aš niekada nenusivilsiu savo tauta ir valstybe, nes valdžia, abejinga savo šalies piliečiams, atsidurs istorijos šiukšlyne ir jos vietoje atsiras tokia, kuriai rūpės tėvynė. Jei tai neatsitiks artimiausiu metu, tai atsitiks užaugus mūsų vaikams ir anūkams. Pabėgėlių krizė yra puiki proga atsigręžti į tautines vertybes, lietuvių kalbos reikšmę, gerovės kūrimą ir didesnį solidarumą, mažėjantį atotrūkį Lietuvos žmonėms. Padėkime sau ir padėsime visam pasauliui...

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.

15 rugsėjo 19, Šeštadienis 09:43
0

Negaliu sakyti, kad atradau rajone, kuriame geriausia gyventi, nesprendžiamą problemą. Tačiau neveikiančių kapinių problema egzistuoja ir ją reikia spręsti.

 

Ką mūsų protėviams reiškė kapinės? Kapinės žymėjo kaimų teritorijas. Todėl ir dabar likę kapinių pavadinimai atitinka kaimų pavadinimus: Eglynų, Smilgynų, Šatrių, Šakinių ir kt. Na, o kaimas daugeliui – tai gimtinė, kur tu gimei,  kur gimė tavo tėvai, seneliai ir kur jie buvo palaidoti. Kai kurių kapinių pavadinimai – nykstantys ar išnykę, o kapinių – tebėra.

 Per savo darbo metus ne kartą lankiausi vienose ar kitose neveikiančiose senosiose kapinėse. Tačiau susitikimuose su gyventojais nuolat išgirstų prašymų aptverti ar pasirūpinti kapinėmis, nes jas esą baigia  gyvuliai ištrypti, o vagys kryžius išvogti...

Šią vasara apsilankiau daugelyje mūsų rajono seniūnijų neveikiančių kapinių, kad įsitikinčiau, kokia reali situacija. Pamatytas vaizdas tikrai nuvylė: neveikiančiose kapinėse vos vienas kitas kapelis sutvarkytas žmogaus rankų... Deja, dauguma ne tik kapų, bet ir pačių kapinių yra pamirštos, gana apleistos, apaugusios piktžolėmis, tvoros iškrypusios, aplink suarti visi priėjimo takai, beveik niekur nėra informacinių lentelių, nurodančių, kokios tai kapinės, kas ir kada jose atgulė amžinojo poilsio. Tik kai kuriose minimaliai atliekami įvairūs darbai: šienaujama žolė, remontuojamos tvoros, tvarkomi antkapiai, paminklai, kryžiai. Kai kur seniūnai negalėjo patikėti pamatę, kad tik prieš metus aptvertos tvoros pavogtos...

Tikrai negalvojau, kad viskas taip blogai. Ar tikrai mes taip sunkiai gyvename, kad nebeišgalime skirti neveikiančioms kapinėms dėmesio ir lėšų ir jas civilizuotai prižiūrėti?

Amžinojo poilsio vietas prižiūri seniūnijos ir  vienas kitas pilietiškas gyventojas. Kasmet iš Savivaldybės biudžeto vienuolikai rajono seniūnijų skiriamos lėšos senųjų kapinių tvarkymui. Šiemet buvo numatyta 10 137 eurų suma. Tai nėra didelė pinigų suma, nes  Klaipėdos rajone yra 240 neveikiančių kapinių: Priekulės seniūnijoje – 51 neveikiančios kapinės, Veiviržėnų – 37, Vėžaičių – 33, Dovilų – 32, Endriejavo – 30, Kretingalės – 29, Dauparų-Kvietinių – 15, Agluonėnų – 13, Sendvario – 12, Judrėnų – 6 ir Gargždų – 5.

Tačiau mūsų, gyvųjų, pareiga sutvarkyti nykstančias kapines, nes prabėgs dar keli dešimtmečiai ir visiškai nebeliks ženklų, menančių kapus. O juk ten palaidoti žmonės taip pat  gyveno mūsų rajone ir paliko mums savo gyvenimo kultūrą, papročius, tradicijas... Visos šalies istorikų susidomėjimą sukėlė netyčia rastas tūkstančių metų senumo kapas su unikalia urna Kvietinių kaime tiesiant dujotiekio vamzdyną į Kuršėnus. Archeologai tai vadina tikra sensacija.

Lankydamasi kapinėse kalbėjausi ir su atsitiktinai sutiktais žmonėmis ir su tais, kurie kapines prižiūri. Žmonių nuomone, prastai prižiūrimos kapinės mūsų rajono istorinė ir pilietinė problema. Ir nereikia čia skųstis pinigų ar darbuotojų trūkumu. Įstrigo Kvietinių–Dauparų seniūnijos darbuotojo Algimanto Viršilo pasakyti žodžiai, kad ne vien pinigai lemia kapinių tvarkymo darbus, o ir vadovų iniciatyva, supratimas ir požiūris į atliekamą darbą.

Tikrai yra ir gražių pavyzdžių, kai kapines tvarko vietos bendruomenės, įvairios nevyriausybinės organizacijos, aukštųjų mokyklų studentai. Kasmet lietuviai vyksta į misijas Sibire ir tvarko ten palaidotų protėvių kapus. Manau, kad mums taip toli važiuoti nebūtina. Panašių akį rėžiančių vaizdų, kokius Sibiro misijų dalyviai užfiksuoja tremties vietose, apstu ir mūsų rajone.

Vyriausybė dar 2008 m. patvirtintomis kapinių tvarkymo taisyklėmis įpareigojo savivaldybes atlikti visų kapinių inventorizaciją ir pateikti registruoti detalius inventorinius esamos būklės dokumentus – geodezinę nuotrauką, įrangos, statinių, medžių, antkapių, laidojimo faktų registravimo dokumentus. Manau, kas LR Vyriausybė ne šiaip sau patvirtino šias taisykles ir įpareigojimus savivaldybėms. Tai buvo padaryta todėl, kad savivaldybės atsakingi darbuotojai susirūpintų ir žiūrėtų tvarkos, kurios privalo laikytis tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai subjektai. Deja, mūsų aplaidumas priveda prie to, kad visai šalia kapinių statomi namai, kasami tvenkiniai. Pvz., Sėlenėlių kaimo kapinės sunaikintos tiek, kad sunaikinus rodyklę, kad čia Sėlenėlių kapinės – neliks jokios žymės. Tad gali statytis ant tos kalvelės namą ir gyventi ant žmonių kaulų. Laugalių veikiančios kapinės išpuoselėtos ir prižiūrimos, o priešingoje kelio pusėje pušynėlyje neveikiančios Laugalių kapinės – labai apleistos ir visų pamirštos. Skaudi ironija.

Svarstome galimybę parengti specialią programą ir numatyti lėšų senųjų kapinių tvarkymui. Manau, reikėtų finansuoti tokius projektus, kurie skatintų bendruomenes, nevyriausybines organizacijas sutvarkyti neveikiančias kapines ir išsaugoti istorinę atmintį.

Būtų puiku, jeigu kiekvienos bendruomenės nariai ar kaimo gyventojai bent keletą kartų per metus inicijuotų talkas, sukviestų savanorius.

 O seniūnijoms reikėtų aktyviau pasitelkti bedarbius ir socialinės paramos gavėjus tose vietovėse, kuriose jie gyvena ir yra neveikiančios kapinės.

Prie tokių kapinių tvarkymo akcijų kviečiu prisijungti mokyklas, Gargždų krašto muziejų ir jo filialus, turizmo informacijos centrą ir filialą Drevernoje, socialinių paslaugų centrus, religines bendruomenes, ūkininkus, verslininkus ir kitus ūkio subjektus, kurie šalia kapinių vykdo vienokią ar kitokią veiklą. Būtų gražu, jeigu seniūnai nieko nelaukdami imtųsi iniciatyvos savo seniūnijoje sukviesti visus į būrį ir pasiskirstyti darbus: kas kurias kapines galėtų tvarkyti, prižiūrėti, puoselėti.  Savivaldybė skatintų ir remtų puikias iniciatyvas taip, kaip remia sporto, kultūros ir kitus bendruomenių renginius, pažintines keliones ir kt.  Tikiu, kad tada kapinės visada būtų sutvarkytos nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Juk kapinės – tarsi atversta knyga apie krašto istoriją, kultūrą, čia yra palaidotų ne tik rajonui, bet ir visai Lietuvai nusipelniusių žmonių, kurie yra nepelnytai užmiršti. Gal net ir nežinome apie jų darbus mūsų kraštui. Todėl istorikai galėtų paieškoti šimtamečių kapinių nuosavybę patvirtinančių dokumentų, užfiksuoti nuotraukose dar išlikusius kryžius, paminklus su vardais ir  pavardėmis, taip pat ir kitas istorines liekanas, kurios tiesiog mėtosi kapinėse. Tai būtų įdomi mūsų krašto istorinė medžiaga ne vienam mūsų rajone gyvenančiam ar besilankančiam užsienio turistui.

 Kapinių lankymas galėtų būti įtrauktas į turizmo maršrutus, – tereikia jas sutvarkyti. Nidos etnografinės kapinės, į kurias atvyksta turistų grupės, yra puikus pavyzdys. Galimybių yra įvairiausių, tereikia noro ir pastangų, kad ateinančioms kartoms būtų išsaugotas turtingas, įvairus ir savitas Klaipėdos rajono kultūros paveldas.

Štai savivaldybės tarybos narė Andžela Šakinienė geranoriškai pasisiūlė su rėmėjais tvarkyti Šakinių kaimo neveikiančias kapines. Norėtųsi daugiau tokių gerų iniciatyvų.

Iki lapkričio 1-osios Visų Šventųjų ir Mirusiųjų atminimo dienos ir Vėlinių dar likę keletas mėnesių, tikiu, kad sugebėsime susitelkti ir parodyti deramą pagarbą kažkada šiame rajone gyvenusiems ir ateitį kūrusiems žmonėms.

 

15 rugsėjo 07, Pirmadienis 11:47
1

     Prabėgus pirmam Tarybos posėdžių ciklui nuo naujai išrinktų Tarybos narių ir mero priesaikos iki vasaros pertraukos, galima ramiai sakyti – nieko naujo. Pirmieji posėdžiai, be einamųjų ūkinių reikalų, tradiciškai skiriami postų, komitetų skirstymuisi.

 

     Per pastaruosius posėdžius valdančiosios daugumos atstovai, esantys postuose, ramiai prisiėmė jų pečius prislėgusio padidėjusio darbo užmokesčio ir priedų naštą. Vėliau suformavo sekretoriato komandą ir galiausiai patvirtino naująjį Tarybos veiklos reglamentą, kuriuo „švelniai" suraišiojo rankas opozicijai ir tai „kompensavo" padidintomis išmokomis Tarybos nariams.

     Iš opozicijos buvo laukiama karingų šūksnių ir ilgų ugningų politikavimo kalbų. Buvo laukiama, nes tokia praėjusios kadencijos patirtis. Galima sakyti, kad anuomet užsidegusi ir kaitriai liepsnojanti „kovotojų vikingų" dvasia persikėlė į pozicionierių gretas, kartais dar nesusivokiant, kad politikuoti ir kovoti nebėra reikalo. Reikia daryti darbus. Nešališkai, protingai, ekonomiškai naudingai ir sąžiningai – kaip prieš ir per rinkimus buvo žadėta.

     Opozicijos atstovai išlaiko užsibrėžtų tikslų kartelę – ne politikuoti, bet dirbti. Visada palaikomi rajono gyventojams reikalingi sprendimai, nežaidžiant pozicijos-opozicijos korta. Teikiami siūlymai, aktyviai dalyvaujama darbo grupėse, komitetuose, posėdžiuose.

     Smagu, kad rinkimų metu išsakytas liberalų mintis bei planuotus darbus priglaudė ir įgyvendina dabartinė pozicija. Tai džiugina, nes viskas daroma rajono gyventojų labui.

     Kalbėjome ir apie kelių laistymą, ir apie darželio Ginduliuose atsiradimo galimybes, ir apie pėsčiųjų-dviračių tako nuo Gargždų iki Laugalių sutvarkymo poreikį bei būdus, ir karjerų poilsio zonų gaivinimą...Kalbėjome ne tik ką, bet ir kaip darytumėme. Akivaizdu, kad kai kurie siūlymai buvo išgirsti.

     Deja, tenka apgailestauti, kad kolegoms nevisada pavyksta išlaikyti politinės kultūros, racionalumo ir išbandymo valdžia egzaminą. Pirmu „krikštu" tapo Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos komiteto pirmininkei įtraukus į Tarybos darbotvarkę komitete išdiskutuotus (beje, kur pritarimas buvo absoliutus) klausimus iš komiteto veiklos srities. Buvo diskutuojama dėl rajono savivaldybės sveikatinimo veiklos prioritetų 2015-2018 metams nustatymo bei vaikų dienos centrų steigimo Kretingalės ir Veiviržėnų seniūnijose. Abu klausimai svarbūs. Dar anoj politinėj kadencijoj diskutuoti, į įgyvendinimo planus įtraukti. Šie klausimai sukėlė aistrų bangą ne tiek dėl reikalingumo, turinio ar kaštų, kiek dėl rūpesčio, kodėl opozicijos atstovė juos teikia ir pristato. Beje, pristato komiteto vardu. Palaikymo sulaukė tik sveikatinimo veiklos prioritetai. Gerai, kad bent rajono gyventojų sveikata, jos prevencija, mirtingumo lygmuo svarbus visiems Tarybos nariams. O vaikai palauks, o gal užaugs, gal patys sugebės rasti savo vietą po saule, todėl vaikų iš rizikos šeimų užimtumo dienos centrų steigimo klausimas išimtas iš darbotvarkės. Kaip reikalaujantis papildomos gilios analizės ar dar kažko.

     Krito didvyrio mirtimi arba į „darbo grupę" dar vienas svarbus pateiktas sprendimo projektas „Dėl komunikacijų ir jų inžinierinių tinklų statybos, rekonstravimo, dalyvaujant fiziniams ir juridiniams asmenims". Paprastai kalbant, sprendimas, kuris suteiktų teisėtą galimybę bendruomenėms, prisidedant finansiškai kartu su savivaldybės lėšomis sparčiau tuos dulkančius kelius susitvarkyti. Tai įvertinta kaip svarbus klausimas, bet reikalingas dar išdiskutuoti. Tikiuosi, kad išdiskutuos(-im) ir pavyks priimti sprendimus, kurie daugeliui rajono gyventojų labai reikalingi. Gaila ir dėl Lapių globos namų bei bendrabučio vizijos. Aišku, kad globos namuose ir bendrabutyje gyvenančių vaikų gyvenimo sąlygas reikia gerinti. Reikia gerinti ir kuo skubiau. Todėl visiškai neaišku, kodėl pasirinktas ilgas kelias, apipintas projektavimo darbais, derinimais, statybomis ir , neabejotinai, daug didesnėmis išlaidomis. Galima buvo pasukti greitesniu ir pigesniu keliu, perkant butus ar namą ir juos pritaikant pagal keliamus reikalavimus. Dabartinio bendrabučio būklė atitinka sąvoką – nugriauti ir tikrai ne renovuoti. Čia gi ne Trakų pilis ar Valdovų rūmai. Tai vaikų gyvenimo sąlygos, kurias reikia gerinti šiandien ir dabar. Spėju, kad dabartiniai vaikučiai jau bus pasukę savo gyvenimo keliais, kol geri dėdės ir tetos jiems sąlygas pagerins.

     Siūlymui kurti, bet taupyti, steigiant Tarybos sekretoriatą, nebuvo pritarta. Suformuotas darbuotojų sąstatas, lygiuojantis į Klaipėdą, tik smulkmena – kaimyninėje savivaldybėje tris kartus daugiau gyventojų, tris kartus didesnis savivaldybės biudžetas, daugiau Tarybos narių. Administracijos darbuotojų skaičius ir išlaikymo kaštai taip pat artėja prie tendencijos, kad tuoj tuoj taps panašūs.

     Nelyginkime, kiek asmeninio pasitikėjimo balsų rinkimų metu gavo politikos naujokai ir labiau patyrę, daug nuveikę, ne vieną kadenciją dirbę gyventojų labui kai kurie rajono politiniai veikėjai. Skaičiai byloja patys už save. Gaila, kad nuostata „balsas iš opozicijos į dangų neina" taip giliai įsišaknijusi. Ir nesvarbu, kad siūlymai atitinka šio laikmečio dvasią, gyventojų poreikius, yra motyvuoti ir pagrįsti.

     Pasidžiaugėm, kad surinkta į biudžetą viršplaninių lėšų ir pasileidom skirstyti. Ir tapo aišku, kokia gi nelengva ta sprendimų ir atsakomybės našta. Ir nepamatuoti pažadai, ir geri norai slegia. Rajono gyventojai laukia, net tie, kurie nėjo balsuoti. Jie tiesiog nerinko. Nieko. Nei asmens, nei partijos, nes netiki arba nebetiki valdžia ir jos veikla. Atgaivinkim žmonėms tikėjimą. Darbais atgaivinkim, o ne pozicijos-opozicijos žaidimais, ne politikuokim, tiesiog dirbkim.

     Ir dar apie atmintį. Pasitaiko atvejų, kuomet pamirštama, kad ir opozicijoje yra Tarybos narių. Šie atminties sutrikimai ypač pasireiškia atvykus užsienio delegacijoms, Lietuvos Respublikos ministrams, vykstant į kitas savivaldybes ar šalis patirties pasisemti. Beje, ir gyventojų kreipimaisi, skirti Tarybos nariams, pasiekia adresatą, tik jei būna išsiųsti asmeniškai. Nežinia kodėl. Visus 27 Tarybos narius rinko rajono gyventojai, visiems įteiktas tikėjimo, pasitikėjimo ir atstovavimo mandatas. Reikia būti stipriems, kad gebėti konsoliduotis ir dirbti drauge. Gal dar tiesiog tokie nesame. Gal dar tik augame.

 

Pagarbiai,
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė,
Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos komiteto pirmininkė Audronė Balnionienė

 

Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.

15 liepos 20, Pirmadienis 12:31
1

Birželio 27 d. bendruomenės „Daukšaičių pušynėlis“ nariai dalyvavo Endriejavo miestelio šventėje, kuri buvo skirta Endriejavo 235-ųjų metinių sukakčiai paminėti.

 

Endriejavo bendruomenės aktyvistė Aldona Paulauskienė siekė šventėje suburti bendruomenių kiemelius, kuriuose jos galėtų pristatyti ir pademonstruoti savo veiklas. Siekta, kad bendruomenės artimiau susipažintų, bendradarbiautų, dalyvautų šventiniuose renginiuose ir veiklose. Gaila, kad į endriejaviškių kvietimą atsiliepė nedaug rajono bendruomenių, bet tos, kurios dalyvavo, grįžo namo su nauja patirtimi ir nepakartojamais šventės įspūdžiais.

„Daukšaičių pušynėlio“ narės Viktorija Bočkutė-Navalinskienė, Lina Rumšienė ir Alma Vanagienė atvyko į Endriejavo šventę pristatyti savo bendruomenės veiklas. Lina Rumšienė pagamino šiai progai įvairių naminių sūrių, Viktorija Bočkutė-Navalinskienė iškepė ir papuošė vaikų mėgstamų saldumynų, Alma Vanagienė ir Regina Montvydienė iškepė tradicinių „Pušynėlio“ grybukų, Stanislava Bočkuvienė ir Kristina Lukošienė (buvusi daukšaitiškė, šiuo metu gyvena Švėkšnoje) sukūrė originalių floristinių atvirukų, vokelių, paveikslų.

Bendruomenių kiemeliuose vyko turininga veikla, nes dalyvavo ne tik mūsų rajono aktyvistai, bet ir atstovai iš Kretingos rajono Baublių bendruomenės. Kiemeliuose vyko bendruomenių susipažinimas, jų veiklų pažinimas, apsikeitimas adresais, bendro paveikslo iš žolynų pynimas ir dovanojimas endriejaviškiams šventės proga, žaidybinės audimo ir pynimo veiklos, patiekalų degustacija ir kt.

Džiugu, kad yra įkurtas internetinis portalas www.pajuriobendruomenes.lt, kuriame galima sekti dalies kaimo bendruomenių veiklas, jų užimtumą, teikiamas paslaugas ir kt. Bet būtų tikslinga ateityje siekti, kad bendruomenės ir gyvai pabendrautų, pasidalintų gerąja patirtimi, pasikalbėtų apie kai kurias bendras problemas. Tikimės, kad endriejaviškių gražus noras sutelkti bendruomenes bus sektinas pavyzdys ir kitų miestelių renginių, švenčių, amatininkų mugių organizatoriams.

 

Dalyvių nuotraukos:

 

15 liepos 07, Antradienis 13:32
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 179 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,