Mano Gargždai

Nuomonės (81)

     Žaliosios politikos institutas jau kurį laiką stebi situaciją, susijusią su prastu gatvių apšvietimu. Ne tik matome problemas, bet ir ieškome galimybių, kaip gerąją užsienio šalių praktiką, technologinius sprendimus, užtikrinančius eismo dalyvių, ypač pėsčiųjų saugumą bei padėsiančių sutaupyti elektros energijos kaštus, pritaikyti Lietuvoje.


Taupoma žmonių saugumo sąskaita
     Norint atsakyti į klausimą, ar mus tenkina gatvių, kitų viešųjų vietų apšvietimas tamsiuoju paros ir metų laiku, tereikia pasivaikščioti ar pasivažinėti automobiliu toliau nuo centro esančiomis miestų gatvėmis, o dar geriau – mažų miestelių gatvelėmis tamsiuoju metų ir paros laiku. Atsakymas –aiškus: tamsu, nesaugu, pavojinga. Kodėl taip yra?
     Žaliosios politikos instituto atstovai apie tokią situaciją pasiteiravo vietos savivaldybės vadovų bei apšvietimo paslaugas teikiančių įmonių atstovų. Jų atsakymai buvo vienodi: „Pas mus tamsu gatvėse, nes trūksta pinigų. Kiek turime pinigų biudžete, toks ir apšvietimas. Šviestuvai – seni, nes nėra pinigų jiems pakeisti".
     Pateikiame vieno Lietuvos miestelio seniūno atsakymą apie jo gyvenvietės taupymo politiką gatvių apšvietimo sąskaita: „Gatvių apšvietimas vykdomas spalio-balandžio mėnesiais. Viena centrinė gatvė apšviečiama iki 22.00 val. bei rytais (kada to reikia) nuo 6.00 val. iki 8.00 val.)". Iš esamų 124 miestelio šviestuvų veikia 84, o 40 apšvietimo stulpų jokių funkcijų neatlieka. Tipiškas vienos kaimiškosios rajono savivaldybės mero atsakymas apie taupymo ir išorinio apšvietimo politiką rajone: „Šviestuvai įjungiami nuo rugpjūčio 15 d. iki balandžio 15 d. kelioms valandoms vakare, o nutolusiose nuo miesto centro gatvėse jie išjungiami nuo 22.00 ir po to visai nešviečia".
     Dažnai rajono rajono centre šviečia, geriausiu atveju, visą naktį šviečia kas antras šviestuvas, vėliau dalis šviestuvų nuo 6.00 iki 8.00 ryto valandų įjungiama.
     Didelė dalis savivaldybių išjungia kas antrą arba kas trečią šviestuvą, taip pažeisdamos normatyvinius reikalavimus dėl apšvietimo tamsiuoju paros metu ir žmonių viešojo saugumo sąskaita taupydamos vietos biudžeto išlaidas.
     Būtų įdomu sužinoti, ką vietos gyventojai mano apie savo gyvenvietės išorinį apšvietimą? Lietuvoje tamsus paros metas per astronominius metus prilygsta 4300 valandų. Tuo metu būtina, kad mūsų miestų ir miestelių zonos prie gatvių, tose vietose, kur vaikšto pėstieji, pačios gatvės ir pėsčiųjų perėjos, tam tikros parkų zonos, viešos teritorijos, skirtos miesto gyventojams ar jų svečiams, būtų apšviestos taip, kaip numato mūsų valstybės teisės aktai – t.y. techniniai standartai, kurie suderinti su Europos Sąjungos standartais.
     Savivaldybės negali taupyti mūsų visų saugumo sąskaita vien dėl to, jog saugumui užtikrinti niekada neužtenka biudžeto lėšų. Vadinasi, mūsų piliečiai ir svečiai privalo pasirūpinti savo saugumu patys. Gal reikėtų ne tik priminti užsieniečiams, kad Lietuva yra drąsi šalis, nes mėgsta tamsą, bet ir nepamiršti pasiimti atšvaitų, atvykstant į Lietuvą?
     Nelaimingų atsitikimų keliuose ir gatvėse statistika byloja, kad daugiau kaip pusė pėsčiųjų žūsta eismo įvykiuose tamsiuoju paros metu, o tai dažniausiai susiję su prastu išoriniu gatvių ir pėsčiųjų perėjų apšvietimu.
Paklauskite užsieniečių, atvykusių į Lietuvą iš kitų šalių, kas jiems krenta į akis pirmiausia. Vienas iš dažniausių atsakymų bus susijęs su tamsa mūsų miestuose ir keliuose, mažai apšviestomis gatvėmis ir kitomis viešosiomis zonomis.

Remigijus Lapinskas, Žaliosios politikos instituto prezidentas

 

Sprendimas – išmanieji miesto apšvietimo tinklai
     Ar galima Lietuvoje išspręsti šias „amžinosios tamsos" problemas? Galima ne tik jas išspęsti, bet ir, pasinaudojant pažangiausiomis technologijomis ir investuojant į ateitį, sukurti išmaniuosius miesto apšvietimo tinklus, kurie ne tik apšvies miestą, taupydami elektros energiją, bet ir suteiks įvairias papildomas funkcijas bei paslaugas savivaldybei, miesto gyventojams ir jo svečiams. Kiekvienas šviestuvas galėtų virsti išmaniuoju tašku, teikiančiu įvairias papildomas paslaugas be ypatingo infrastruktūros keitimo ir pertvarkymo.
     Tam, kad galėtume apšviesti mūsų miestus ir miestelius bei padaryti juos saugesnius, malonesnius gyventi, reikia investuoti ne tik į egzistuojančios infrastruktūros – elektros kabelių, atramų, šviestuvų – pakeitimą.
     Visų pirma, reikėtų pakeisti esamą valdymo sistemą, paverčiant ją išmaniąja. Išmaniųjų tinklų sistema leidžia esamais elektros kabeliais „bendrauti", susisiekti su kiekvienu tam tikroje teritorijoje esančiu gatvės šviestuvu, matuoti ir per atstumą reguliuoti jo energijos sunaudojimą ir kartu šviesos intensyvumą, nuotoliniu būdu išjungti ar įjungti šviestuvą, reguliuoti elektros energijos suvartojimą, nustatyti tikslų šviestuvo įjungimo ir išjungimo astronominį laiką, realiu laiku gauti informaciją apie gedimą arba potencialų gedimą, nustatyti tikslias gedimo ar funkcionalumo sutrikimo priežastis ir jas nedelsiant ištaisyti.
     Taigi, norint įdiegti šią energiją taupančią technologiją, nereikia arba reikia labai minimaliai keisti jau esamą apšvietimo tinklų infrastruktūrą.


Padeda sutaupyti iki 50 proc. elektros energijos sąnaudų
     Jau yra atlikti preliminarūs 8 Lietuvos savivaldybių išmaniųjų miesto apšvietimo sistemų įdiegimo skaičiavimai bei suskaičiuotas investicijų atsipirkimo laikas. Savivaldybės, įgyvendinusios tokius projektus, per metus sutaupytų nuo 30 iki 50 proc. elektros energijos sąnaudų, skiriamų gatvių apšvietimui, būtų apšviestos visos gatvės, nereikėtų išjunginėti kas antro šviestuvo, o investicijos atsipirktų per 4 – 7 metus.
     Minėtus skaičiavimus atliko užsienio inžinieriai. Pradėję analizuoti duomenis, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl Lietuvos savivaldybės tiek mažai išleidžia pinigų gatvių apšvietimui, nors Eurostato pateikiama informacija apie elektros energijos kainas rodo, kad ji nėra jau tokia pigi. .
     Pirmieji skaičiavimai parodė, kad investicijos į išmaniuosius apšvietimo tinklus niekada neatsipirks. Lietuva užsienio specialistams buvo pirma valstybė, kurioje skaičiai ir sveika ekonominė logika prieštaravo vieni kitiems. Atrodė, kad išmaniosios technologijos, sparčiai populiarėjančios Europoje, vidutiniškai sutaupančios 45 proc. elektros energijos kaštų, visiškai nereikalaujančios kasdieninės fizinės priežiūros, lengvai prižiūrimos, valdomos per atstumą ir greitai atsiperkančios, Lietuvoje kažkodėl neveikia.
     Tik patikslinus tyrimo duomenis, kai buvo pradėtas skaičiuoti energijos vartojimas esant normatyviniam apšvietimui, o ne realiam – dabartiniam, kai taupoma piliečių saugumo sąskaita ir šviečia kas antras ar trečias šviestuvas miestelyje, viskas atsistojo į savo vietas.
Finansavimo galimybės savivaldybėms
     Savivaldybės buvo ir yra įsitikinusios, kad naujieji išorinio gatvių apšvietimo projektai bus finansuojami iš Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų negrąžintinos subsidijos forma. Kaip yra teigiama viešoje erdvėje, ES paramos lėšos bus „įsisavintos". Tačiau atrodo, kad 2014 – 2020 metais ES parama tokio tipo projektams bus teikiama visai kita forma. Tai – kreditas, paskolos ir panašūs finansiniai instrumentai. Šias lėšas reikės grąžinti į biudžetą. Tam, kad tokį projektą įgyvendintų, savivaldybė privalės skolintis iš bankų.
Visi puikiai žino, kad didelė dalis savivaldybių negali skolintis iš bankų savo investiciniams projektams, nes yra viršijusios savo skolinimosi limitus. Tokiu atveju, projektą įgyvendinti turėtų privatus investuotojas, kuris per tam tikrą laiką susigrąžintų savo investicijas su normalia ir įprasta tokioms investicijoms pelno norma.
     Šioje vietoje ir paaiškėtų reali situacija, nes savivaldybė reikalautų, kad visi šviestuvai veiktų taip, kaip jiems priklauso, kad mieste, rajone, savivaldybėje būtų šviesu ir saugu tamsiuoju paros metu. Savivaldybės pamirštų savo taupymo politiką, kai šviečia kas antras šviestuvas, jie įjungiami ir išjungiami ne tada, kai to reikalauja situacija, o taupant biudžeto išteklius. Iš kitos pusės – privatus investuotojas, pasirinkdamas technologijas bei investuodamas į gatvių apšvietimo sistemos keitimą, skaičiuotų savo investicijų grąžą.


     Taip pat savivaldybėms tokių uždavinių igyvendinimui galėtų padėti ir Vyriausybė, sukūrusi specialų fondą, atliekantį investuotojo vaidmenį.
Reziumuojant, išeitys šioje situacijoje galėtų būti šios:
a) Savivaldybės gauna 100 proc. subsidijas iš ES paramos lėšų savo išorės apšvietimo sistemos pakeitimui ir modernizavimui. Šiuo atveju, savivaldybės privalėtų įsipareigoti visoje projekto teritorijoje užtikrinti normatyvinį apšvietimo lygį. Priklausomai nuo pasirinktų įgyvendinti apšvietimo technologijų, biudžeto išlaidos apšvietimui turėtų šiek tiek išaugti, nes turėtų šviesti visi šviestuvai, tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą – nauda akivaizdi;
b) Mažai tikėtina, kad savivaldybės gaus išorinio apšvietimo sistemos modernizavimui 100 proc. subsidijas iš ES paramos lėšų. Tokiu atveju reikės pritraukti privačius investuotojus, bet jie bus pasirengę investuoti tik tokiu atveju, kai savivaldybės užtikrins 100 proc. normatyvinį išorės apšvietimą ir atitinkamą biudžetinį finansavimą savo teritorijoje. Todėl šiuo atveju, reikalinga savivaldybių motyvacija ir tvirti įsipareigojimai gerinti savo vietovėje apšvietimo būklę.
c) Niekas nesikeičia, o mes gyvename tamsos sąlygomis ir patys rūpinamės savo saugumu. Bet ar tikrai to norime?


     Atstovaudami darnios plėtros idėją, vykdome mokslinius, statistinius, viešosios nuomonės tyrimus, šviečiame visuomenę ir užtikriname informacinę sklaidą, vykdome konsultacijas, padedame diegti Lietuvos ir užsienio valstybių gerąją patirtį, todėl dažnai tenka bendrauti su Lietuvos savivaldybių atstovais. Matome, jog kai kurios savivaldybės palankiai vertina energiją taupančius sprendimus, tačiau joms vis dar labai trūksta apie tai informacijos, žinių apie tokių projektų finansavimą, todėl Žaliosios politikos institutas įsipareigojo ir jau pradėjo savivaldybėms teikti nemokamas konsultacijas apie išmaniųjų tinklų pritaikymą Lietuvos gatvių apšvietimui. Tikimės, jog novatoriškos ir taupios technologijos Lietuvoje pradės greičiau skintis kelią ir gatvės taps ne tik šviesesnės, bet ir saugesnės.

14 gruodžio 20, Šeštadienis 09:00
0

     Europa sensta. O sparčiausiai senėjanti Europos Sąjungos valstybė yra Lietuva. Šiandien Lietuvoje maždaug dviem dirbantiesiems tenka vienas pensijos gavėjas. „Eurostat" projekcijos rodo, kad po 25 metų šis santykis pasikeis radikaliai – dirbančiųjų ir pensininkų skaičius bus vienodas. Taigi, jei karjeros pabaigą ir užtarnautą poilsį planuojate po maždaug ketvirčio amžiaus ar vėliau, didelių lūkesčių ir planų geriau neturėti. Arba jau dabar reikėtų imtis veiksmų, leisiančių įveikti nepalankių demografinių pokyčių gravitaciją ir mėgautis senatve.

 

     Ilgėjanti gyvenimo trukmė yra džiugi tendencija, o besikeičianti visuomenės struktūra savaime nėra problema. Tačiau dėl tokio pokyčio su rimtomis problemomis susidurs valstybės, kurių socialinės apsaugos sistemos yra paremtos einamaisiais mokėjimais – dirbančiųjų socialinio draudimo įmokos yra skiriamos pensijoms finansuoti. Net ir be didelių skaičiavimų aišku, kad mažėjant dirbančiųjų skaičiui ir augant pensininkų gretoms, tokios sistemos vis sunkiau „sudurs galus".

     Deja, pastangos reformuoti Lietuvos pensijų sistemą ir užtikrinti ateities pensininkų pajamas kol kas yra nepakankamos. Tiesa, didžioji dalis dabartinių dirbančiųjų senatvėje gaus pajamų ne tik iš Sodros, bet ir iš sukauptų lėšų pensijų fonduose. Tačiau tik maža dalelė jų socialinio draudimo įmokų yra atidedama ateities poreikiams, o likusi dalis yra skiriama dabartiniams poreikiams tenkinti.

     Negana to, nuolat atsiranda politikų, siūlančių pamiršti ateities pensininkais, ir visas lėšas skirti dabartiniams poreikiams. Kartų supriešinimo ir „po manęs nors ir tvanas" strategijos yra ne tik neefektyvios, bet ir pavojingos. Tikėtina, kad ateities pensininkai bus skurdesni nei šiandienos pensininkai. Tačiau yra nemažai priemonių ir veiksmų, kuriais galima pasiruošti metui, kai Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko prieš 125 metus sukurta valstybinė pensijų sistema daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių jau, gali būti, nebeveiks. Štai – penkių žingsnių „strategija".

     Pirma, tikėtis, kad Lietuvoje valdžia iš esmės pagerins vaikų auginimo sąlygas – bus padidintos mokestinės lengvatos auginantiems vaikus, miestuose atsiras vaikų auginimą palengvinanti infrastruktūra, ir netrukus pamatysime gimstamumo šuolį. Po dvidešimtmečio ši, kol kas hipotetinė, „kūdikių bumo" karta įsilies į darbo rinką, mokės socialinio draudimo įmokas ir išlaikys ateities pensininkų kartas. Lietuva klestės.

     Antra, tikėtis, kad Lietuvoje pasikeis imigracijos politika ir čia norės gyventi darbingi ir talentingi užsienio šalių piliečiai. Dar geriau, galima tikėtis, kad auganti savirealizacijos galimybių laisvė, didėjantis darbo užmokestis ir mažėjanti korupcija paskatins bent dalį iš 620 tūkst. Lietuvių, emigravusių į užsienį, grįžti į Lietuvą bei papildyti dirbančiųjų ir mokesčių mokėtojų gretas.

     Trečia, dalį dabartinių pajamų savarankiškai kaupti senatvei, tikintis, kad jūsų pensijų fondo valdytojai arba jūs pats lėšas investuosite bent vidutiniškai ir senatvėje galėsite naudoti ne tik sukauptas lėšas, bet ir kapitalo prieaugį. Net jei investicijų grąža bus nuvilianti, ilguoju laikotarpiu ji greičiausiai bus didesnė nei infliacija, todėl jūsų santaupų perkamoji galia bus išsaugota.

     Ketvirta, viltį bei lūkesčius dėl politikų pastangų ir gebėjimo išspręsti problemas atidėti į šoną ir užauginti bent tris vaikus, daug dėmesio skiriant jų išsilavinimui. Net jei (kai) einamaisiais mokėjimais grįstos pensijų sistemos pradės trupėti kaip pasenę sausainėliai, jūsų senatvė nebus skurdi – nei finansiškai, nei dvasiškai.

     Penkta, pasirinkti profesiją ir darbą, kuris bent šiek tiek įdomus, malonus ar prasmingas, bei susitaikyti su mintimi, kad po poros dešimtmečių pensijinis amžius priartės prie 75 metų. Tuo pačiu metu gerbti savo kūną, nepiktnaudžiauti žalingomis medžiagomis ir reguliariai sportuoti. Tai leis jums net ir labai garbiame amžiuje išėjus į pensiją dar bent dvidešimt metų kokybiškai pailsėti.

     Turbūt atkreipėte dėmesį, kad pasiūlymuose dažnai kartojasi žodis „tikėtis". Tačiau, kaip sakė buvęs Niujorko meras Rudy Giulliani, viltis nėra strategija. Gera naujiena yra tai, kad šie penki žingsniai nėra tarpusavyje nesuderinami – juos visus galima „žengti" vienu metu. Senėjimas, senatvė ir pensija neprivalo būti neigiamas nuosprendis.

14 gruodžio 20, Šeštadienis 08:00
0

     Veiviržėnuose Kalėdinė mugė, tapusi gražia tradicija, vyksta jau penkti metai. Nuo pat ankstyvo ryto miestelyje šurmuliavo tautodailininkai, amatininkai ir ūkininkai. Netrukus visa Veiviržėnų kultūros centro salė pakvipo rūkytomis dešromis ir lašiniais, stalai tiesiog lūžo nuo gražiai supakuotų kalėdinių dovanų, originalių papuošalų, šiltų, rankomis megztų, kojinių, šalikų, pirštinių, puošnių riešinių ir veltinio gaminių. Labai džiaugiamės, kad jau antri metai bendradarbiaujame su Priekulės socialinių paslaugų centru. Ir šiemet jie atvežė daugybę įdomių, gražių ir nebrangių savo gaminių.

 

     Labai smagu, kad artimiausi mūsų kaimynai taip pat palaiko gražią iniciatyvą: Daukšaičių bendruomenės moterys prekiavo savo užaugintomis vaistažolėmis, Judrėnų atstovės atvežė burnoje tirpstančių sūrių prie kurių labai tiko šalpėniškių medus. Kiekvienais metais mugė pasipildo naujais gaminiais ir kaimiškais maisto produktais. Šiemet ypatingo dėmesio sulaukė ūkininkų iš Kretingos rajono naminiai mėsos gaminiai. Pirkėjai juos šluote šlavė. Dovilų „Amatininkų gildijos" moterys džiugino gražiais savo darbeliais. Tautodailininkė Aurelija Pociuvienė pirmą kartą pristatė savo gaminius pintus iš vytelių. Kaip ir kiekvienais metais mugės metu Veiviržėnų bendruomenės atstovai išrinko penkis geriausius gaminius. Šiemet apdovanojimus ir padėkas gavo Aldutė Tumynienė (mezginiai), Aurelija Pociuvienė (pinti gaminiai), ūkininkų įmonė „Radūma" iš Kretingos rajono (mėsos gaminiai), Domilė Urbakonienė (sendinto metalo papuošalai) ir Daiva Žemgulienė (medus).

     Kokia gi šventė be muzikos? Liaudiškomis dainomis ir žaidimais visus su Kalėdomis pasveikino Gargždų muzikos mokyklos Veiviržėnų filialo vaikų folklorinis ansamblis „Veiviržėlė" (vadovė Jolanta Kudabienė). Smagią nuotaiką mugės dalyviams dovanojo veiviržėniškės dainininkės Lijana ir Neda. Nuo jų neatsiliko ir Judrėnų merginų ansamblis. Visiems jiems esame dėkingi už šventinę nuotaiką.

     Žmonės pirko skanėstus kalėdiniam stalui, ieškojo originalių dovanų savo artimiesiems. Daug smagiau gauti dovanėlę pagamintą tautodailininko ar amatininko negu eilinį blizgutį iš prekybos centro. Mugė artėjo į pabaigą. Žmonės dėkojo už gražų renginį ir klausė, ar kitais metais vėl susitiksim Kalėdinėje mugėje. Veiviržėniškiams ir miestelio svečiams jau įprasta, kad daugelį šventėms reikalingų mėsos gaminių, saldumynų, kalėdinės atributikos ir žinoma dovanų galima nusipirkti čia, Veiviržėnuose. Jie kiekvienais metais su nekantrumu laukia šio smagaus renginio.

 

     Tikriausiai vieniems, be pagalbininkų būtų labai sunku viską suorganizuoti. Noriu padėkoti Veiviržėnų bendruomenės nariams, jaunimo klubui „Ekipa", Veiviržėnų J.Šaulio gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Raimundai Mockuvienei ir šios gimnazijos moksleiviams, Veiviržėnų kultūros centro direktorei Laurai Netalimovai ir vadybininkei Inesai Gaudutytei ir aišku mūsų nuolatinei virėjai Vidai Venckienei už „cibulynę" ir skanų „kastinį".

    Visiems linkiu ramių Kūčių, linksmų Kalėdų. Ateinančiais metais – prasmingų darbų, gražių svajonių ir gerumo.

14 gruodžio 18, Ketvirtadienis 12:10
0

     Portalo mano-gargzdai.lt skaitytoja Deimantė Jurevičiūtė dalinasi savo išbandytu receptu, kuris puikiai tinka ne tik Kalėdoms, bet ir kitoms šventėms.


     „Studijų metais Norvegijoje mane sužavėjo norvegų nacionalinė virtuvė, o ypač vienas desertas, kurį jie valgo ir dovanoja lygiai tokiomis pat progomis, kaip ir mes lietuviai – šakotį. Tai nuostabaus skonio tradicinis migdolinis skanėstas „Kransekake", kuris tikrai atpirks sugaištą laiką jį gaminant, o svarbiausia – papuoš kiekvieną šventinį stalą. Pavadinimas „Kransekake" iš norvegų kalbos išvertus reiškia „vainikų tortas", o taip vadinamas paprasčiausiai dėl jo formos – tradicinę „Kransekake" piramidę sudaro 18 skirtingo dydžio žiedų. Tačiau šis skaičius nėra privalomas, o pagal šį receptą turėtų išeiti bent 11 žiedų. Tad pradedam!"

 

Reikės:

Tešlai
500 g migdolų
500 g cukraus pudros
4 kiaušinių baltymai

 

Glajui
1 kiaušinio baltymas
3 v. š. cukraus pudros
šlakelis citrinos sulčių

 

Gaminimo eiga:
1. Sudėkite 250 g migdolų į verdantį vandenį ir 2-3 min. palaikykite. Supilkite migdolus į kiaurasamtį ir perskalaukite šaltu vandeniu.
Paėmę migdolus į saują rankšluosčiu juos patrinkite, kad odelė nusiimtų ir palikite džiūti keletą valandų arba geriausiai – per naktį.

2. Išdžiovintus be odelių migdolus smulkiai sumalkite kavamale ar kitu būdu, tačiau svarbu jų per stipriai nepermalti. Likusius 250 g migdolų sumalkite su visa odele.
Į indą su migdolų „miltais" sudėkite cukraus pudrą ir išmaišykite. Tada dėkite kiaušinių baltymus tol kol masė taps tampri ir tvirta. Konsistencija turėtų būti beveik kaip plastilino. Masę uždenkite ir padėkite 2 val. į šaldytuvą.

3. Kepimo indą patepkite aliejumi ir pabarstykite manų kruopomis ar džiuvėsėliais. Galite naudoti ir kepimo popierių – svarbu kad iškepti žiedai nepriliptų ir lengvai nusiimtų nuo pagrindo.
Kočiokite masę į piršto storio volelius ir juos susukite žiedo forma. Voleliai turi būti skirtingo ilgio, tam kad vėliau sudėjus vieną ant kito susidarytų piramidė.

4. Kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 10 min. arba tol kol bus auksinės spalvos. Neperkepkite, kad žiedai vėliau nesukietėtų.
Palaukite kol atvės ir sudėję į hermetišką dėžutę padėkite į šaldymo kamerą 24 val. – taip žiedų masė tampa elastingesnė ir skanesnė.

5. Kitą dieną atšildykite žiedus, palaikydami juos apie 30 min. kambario temperatūroje. Pasiruoškite glajų iš kiaušinio baltymo, cukraus pudros ir citrinos sulčių, supilkite jį į konditerinį maišelį. Dėkite žiedus vieną ant kito ir kiekvieną sluoksnį sutvirtinkite glajumi piešdami zigzagus. Nesijaudinkite jeigu glajus nuvarvės – taip sukursite apledėjimo efektą.

6. Svarbiausia! Papuoškite migdolinę piramidę vėliavėlėmis, konfeti, blizgučiais, džiovintų uogų šakelėmis, spalvotomis juostelėmis, įvairiais kaspinėliais. Pritvirtinkite dekoracijas prie medinių dantų krapštukų ir susmeikite į skanėstą. Taip desertas ne tik pradžiugins jūsų svečių skonio receptorius, bet ir papuoš šventinį stalą. Skanaus!

 

Linkiu visiems gražių ir jaukių švenčių!

Nori pasidalinti savo kulinarine patirtimi? Siųsk receptą el.paštu , ir jį publikuosime portale.

14 gruodžio 17, Trečiadienis 08:58
0

Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių apeiginių, tik šioms gamtos dievybių gerbimo ir garbinimo šventėms gaminamų valgių. Kažin ar yra likę ir pasaulyje išskirtinių senovinių valgių, gaminamų tik per specialius žemės ūkio darbus.

Ar kokia nors pasaulio tauta yra išlaikiusi devynis Kūčių patiekalus, dedamus ant šiaudų patiestos staltiesės (nebent lenkai, tą vienintelį dalyką perėmę iš lietuvių ir žydų krikščionybės įtakoje pavertę dvylika valgių pagal 12 žydų apaštalų), ar tebeturi archainių, vėliau bažnyčios pasiimtų ir savo reikmėms pritaikytų švenčių?

 

Jei jau norima daryti tradicines maisto ir valgymo šventes, tai jau daug gražiau, tautiškiau, oriau ir iškiliau būtų pagal lietuvių tautos senovines tradicijas per Kūčias, per Žiemos lygiadienį budinant Žemę prisiminti seniausią lietuvių SAULĖS RATĄ. Gamtatikyboje, kuri yra daug senesnė ir ypatingai tauresnė už jėga lietuviams primestas naujas religijas, beprasmiško aukojimo deginant maisto produktus nebuvo.

Mūsų protėviai maistą DIEVAMS aukodavo savo šeimoje visiems kartu susėdus prie stalo neskubant ir garbinant suteiktas gėrybes jas suvalgydami, kad savo protingu, sveiku ir darbščiu kūnu, savo darbais, gyvensena ir sarmatlyva mąstysena bei elgsena atnašauti PERKŪNUI. Šis, priėmęs žmogaus auką, savo žaibais ir perkūnais apvaisina ŽEMĘ, kuri palaiminta ir apvaisinta savo gėrybes teikdavo ir tebeteikia ŽMOGUI.

Išskirtinis, ypatingai taurus ir orus SAULĖS RATAS, kokio neturi nė viena pasaulio tauta! Mūsų protėviai net UGNIAI aukodavo ne maistą, o malkas su šlakelių drevių medaus. Net per KŪČIAS, kūtavodami, gerbdami ir garbindami ugnį, jos neišnaudodavo ir nieko ant jos negamindavo, tik ją pakurstydavo, o nakčiai žarijas KŪTAVODAVO pelenais, kad jos neužgestų ir ramiai iki ryto rusentų. Ant KŪČIŲ (KŪTAVONIŲ) stalo nedėdavo jokių keptų, virtų ar kitaip UGNIMI apdorotų valgių, o DIEVUI atnašaudavo ŽEMĖS suteiktas gėrybes: sėklas, riešutus, vaisius, tai pat raugintus grybus, raugintas daržoves ir raugintus vaisius. KŪČIŲ STALAS po ADVENTO, kai žmonės NEVALGYMU valo savo organizmą, turėdavo būti kuklus, o ne apsirijėliškas - gurmaniškas, - DIEVUI atnašaujančius valgius reikėdavo tik paragauti. Ir jų būdavo tik devyni sulig ELNIU DEVYNRAGIU SAULĘ PARNEŠANČIU - saulės simboliu.

Dvylika valgių pagal dvylika žydų apaštalų, žydų košrutinė žuvis ir geras žydų biznis – silkė – ant lietuvių Kūčių stalo atsirado tada, kai lietuviai jėga buvo apkrikštyti, kai paveikti maisto prekeivių darėsi vis ėdresni ir savo kūno bei skrandžio vergai.

Kūčių – virsmo stalas – senas apeiginių sakralinių valgių stalas. Autentiški valgiai turi būti iš tų maisto produktų, kurie buvo iki krikščionybės Lietuvoje priėmimo. Todėl negali būti valgių iš mėsos, paukštienos, kiaušinių.

Virsmo stalo apeiginiai valgiai būdavo, yra ir turėtų būti gaminami iš daržovių, grūdų, sėklų, riešutų, vaisių, uogų, grybų, kitų miško gėrybių su dilgėlių, kanapių arba sėmenų aliejumi. Gėrimui ant stalo dėdavo šaltino arba šulinio vandens, kuris Kūčių naktį tapdavo sveikatinančiu, o įvairios giros, saldės, kompotai ar kisieliai atsirado pamiršus senąsias taurias gamtatikiškas tradicijas ir pataikaujant savo ėdrumui, pilvui. Vėlesniais laikais (apie XVIII amžių) atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės arba virtinukai su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.

Žuvis, silkė – tai jau krikščioniškos tikybos ir žydų prekeivių įtaka.

Suprantama, ant Kūčių stalo neturėtų būti valgių iš bulvių, valgių su majonezu, „kečupu“, pomidorų padažu. Jokių blynų, blynelių ir sklindžių.

Kalėdos – jau kita šventė. Galima dėti keptą žąsį, įdarytą obuoliais (antį, kalakutą, vištą, povą ar šiaip kokią jerubę). Galima pasigaminti patiekalų iš bulvių. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės ir jų mąstysena, supratimas, keičiasi papročiai, keičiasi ir valgiai...

 

14 gruodžio 03, Trečiadienis 14:12
0

Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centre apsilankiusią gyventoją papiktino prastos įstaigos valytojų naudojamos darbo priemonės.

 

Gargždiškė vylėsi, kad poliklinikos administracija atkreips dėmesį į tai, su kokiomis priemonėmis dirba švaros personalas.

„Tiesiog norėčiau sugėdinti mūsų Gargždų PSPC. GĖDA. Valytojoms nei šluotos su normaliu skuduru nenuperka...“ – laiške nuogąstavo miesto gyventoja (vardas ir pavardė žinomi – redakc. pastaba).

 

Skaitytojos nuotrauka:

10173661 731399613579808 5937155149968504006 n

14 lapkričio 04, Antradienis 11:44
0

Ar reikalingas verslo HUB‘as Gargžduose? Anksčiau ar vėliau šis klausimas tikrai bus iškeltas.

 

Verslo HUB‘as – tai vakaruose ypač paplitęs darbo vietos modelis, kuomet specialistai ir verslininkai, užuot dirbę namuose ar nuomavęsi brangias patalpas, dirba didžiulėje erdvėje po vienu stogu.

Verslo HUB‘e kiekvienas verslininkas gauna stalą, atskirą darbo vietą, interneto prieigą. Tačiau didžiausias privalumas yra bendradarbystės galimybė (coworking).

 

Įsivaizduokite, kokios galimybės atsivertų, jei jums malonioje darbo aplinkoje, šiek tiek primenančioje kavinę, kur per pertraukas galite žaisti stalo futbolą, būtų įvairiausių sričių specialistų ir verslininkų. Jūs turėtumėte galimybę neišeidami iš savo kabineto gyvai megzti ryšius, generuoti idėjas, kurti bendrus verslus ir iniciatyvas su žmonėmis, esančiais aplinkui. Pavyzdžiui, jūs – marketingo specialistas, o visai netoliese sėdi WEB dizaineris, kuriam dėstote savo reklaminės kampanijos idėją. Tada išgirstate, kaip už nugaros sėdintis fotografas prisidės prie Jūsų projekto ir padarys reikiamas nuotraukas. Jūsų produktyvumas, kūrybiškumas padidėtų daug kartų. Dar vienas tokios verslo erdvės privalumas yra tas, kad joje dažniausiai įsikuria startuoliai, turintys labai inovatyvių idėjų, kurios padeda patobulinti tiek naujus, tiek tradicinius verslus. Paprastai verslo HUB‘uose nuolat rengiami seminarai ir mokymai jauniesiems verslininkams.

 

Taigi verslo HUB‘o sukūrimas – tam tikra kovos su emigracija priemonė. Jauni specialistai ir verslininkai, turintys puikių idėjų, gauna visapusišką paramą, jiems nereikia nuomotis brangių patalpų. Jie kuria pridėtinę vertę Lietuvos, o ne užsienio šalių ekonomikai. Taigi tam tikra Savivaldybės investicija turėtų grįžti su daugiasluoksne grąža. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet laikas yra didžiausia vertybė, šis modelis veikia itin puikiai. Tad kyla klausimas, kokia forma ir kada tai ateis į Gargždus?  

 

Pati paprasčiausia galimybė, reikalaujanti mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų resursų, būtų išnaudoti bibliotekų patalpas. Išpopuliarėjus planšetiniams kompiuteriams, patobulėjus mobiliesiems telefonams, bibliotekų kompiuterių patalpos ima prarasti pirmykštę reikšmę, tad didelė jų dalis galėtų būti performuotos į verslo HUB‘us. Be to, Savivaldybė šildo ir išlaiko didžiulius bibliotekų pastatus, kurie dirba ribotą laiką. Įkūrus ten verslo HUB‘us, darbo laikas turėtų būti pailgintas, tad pastatai būtų išnaudojami efektyviau. Kitas šio varianto pliusas – sukuriama darbo vieta. Potencialūs verslo HUB‘o naudotojai mokėtų tam tikrą mokestį už patalpų nuomą. To mokesčio galėtų užtekti išlaikyti papildomam darbuotojui ir sumokėti mokesčiams.

 

Kiek sudėtingesnis variantas – verslo centro kūrimas Gargžduose. Teko girdėti, kad Savivaldybės lygmenyje apie tai kalbama. Tačiau kada, kaip ir kur tai įvyks, dar nežinoma. Suprantama, kad verslo centrui sukurti reikalingi kur kas didesni resursai nei verslo HUB‘ui.

Dar vienas variantas –sukurti šią verslo erdvę ES fondų pagalba. Reikėtų, kad kuri nors įstaiga imtųsi iniciatyvos, parašytų projektą, kurio rezultatas būtų verslo HUB‘as Gargžduose. 

 

Dabar esminis šiuo straipsniu užduodamas klausimams skaitytojams – ar reikalingas verslo HUB‘as Gargžduose?

Mano turimomis žiniomis, Klaipėdoje yra bent trys HUB‘ai. Ar Gargžduose yra jaunų ir vyresnių verslininkų, kurie palaikytų šią iniciatyvą ir kurie naudotųsi verslo HUB‘o teikiamais privalumais? Ką manote Jūs? 

14 spalio 28, Antradienis 15:05
0

Lietus Gargžduose pridarė nuostolių – Vasario 16-osios gatvėje atsivėrė duobė.

 

Portalas mano-gargzdai.lt sulaukė gargždiškės Dianos laiško, kuriame ji ragina visus būti atidžius ir atsargius. Ji užfiksavo, kad netoli parduotuvės „Edvonis“ (kitoje gatvės pusėje) atsivėrė duobė.

 

Skaitytoja dalijasi nuotraukomis:

1duobe

14 spalio 20, Pirmadienis 16:32
0

Vakar lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ vykusi Rudenėlio šventė pradžiugino ne tik įstaigos ugdytinius, bet ir jų tėvus.

 

„Vaikai klausėsi muzikos, šoko, visi kartu su auklėtojomis darė šimtakojį. Ačiū auklėtojoms ir direktorei už puikią šventę“, – dėkojo gargždiškė Eglė Masiulienė.

 

Ji su portalo mano-gargzdai.lt skaitytojais pasidalino įamžintomis šventės akimirkomis:

 

14 spalio 09, Ketvirtadienis 15:48
0

Nors buvo žadėta, kad kino mylėtojai rugsėjį kino teatre „Minija“ jau galės džiaugtis pirmaisiais seansais, visgi teks palūkėti – ne visus darbus spėta baigti.

 

Gargždiškiai kino teatro atidarymo laukia nerimastingai.

„Praėjusi pro miesto kino teatrą pastebėjau, kad dar nė nepanašu, kad jis greitai veiks: aplink zuja statybininkai, viduje matyti statybinė netvarka. Ar nebus taip, kaip dažnai nutinka, kad darbai tęsis dar nežinia kiek laiko? Kada jau galėsime lankytis kino teatre?“  – laiške klausia portalo mano-gargzdai.lt skaitytoja Jolanta V.

 

Šiandien Klaipėdos rajono savivaldybėje vyko pasitarimas su Gargždų kino teatro „Minija“ rangovais.

Savivaldybės administracijos Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vedėjas Algirdas Ronkus informavo, kad rugsėjį kino teatras veikti dar nepradės.

„Kilo nesklandumų dėl medžiagų tiekimo. Vietoj standartinių baltų radiatorių, ventiliacijos grotelių, šviestuvų yra reikalingi juodi. Terminas nukeliamas iki mėnesio pabaigos. Su rangovais sutarėme, kad iki to laiko reikia baigti visus darbus. Tai trukdo ir kitus reikalus. Kol vyksta remonto darbai, negalime montuoti įrangos, kėdžių“, – kalbėjo Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vedėjas.

A. Ronkus vylėsi, kad pirmąją spalio savaitę kino teatre „Minija“ viskas turėtų būti sumontuota ir vyks bandymai.

 

14 rugsėjo 11, Ketvirtadienis 16:06
0

Jaunam žmogui, mano nuomone, svarbiausia yra realizuoti save. Pasiekti viską, kas tik įmanoma, daryti tai, kas širdžiai miela. Kol dar nežengiame į suaugusiųjų pasaulį, kai laiko sau beveik nebelieka, turime užsiimti prasmingesne veikla ir nešvaistyti laiko tik  prie kompiuterio.

 

Pomėgius atrasti ir svajones įgyvendinti padeda įvairi popamokinė veikla, kurią galime pasirinki kiekvienais mokslo metais, tačiau ne visi tai padarome. Gal todėl, kad nesuprantame neformaliojo ugdymo svarbos, o gal trūksta informacijos?

Turbūt didžiausias neformaliojo ugdymo veiklos pliusas yra turiningas laiko praleidimas. Ne paslaptis, kad šiuolaikinis jaunimas ypač mėgsta leisti laiką socialiniuose tinklalapiuose, žaisti internetinius žaidimus. Bendžaminas Franklinas yra pasakęs: „Jeigu nori turėti laisvalaikį, negaišk laiko“. Taigi popamokinė veikla leidžia turėti naudingą laisvalaikį bei suteikia galimybes tobulinti turimą talentą, plėsti žinias, lavinti gebėjimus.

Kitas teigiamas dalykas yra tai, kad veikdamas kažką įdomaus, gali susipažinti su savo bendraminčiais. Mokykloje ne visada lengva susirasti draugų, ypač, jei tu esi kitoks nei visi. Tokiu atveju, lankomas užsiėmimas ne tik padės save atskleisti, bet ir praplės draugų ratą. Bendros idėjos, mintys ir darbai suvesti gali netgi tuos, su kuriais prieš tai niekada nebendravai. Pati iki šiol bendrauju su keliomis merginomis iš lankyto šokių būrelio, nors užsiėmimus baigiau  jau prieš kelerius metus...

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad, užsiimdamas savo noru pasirinkta veikla, jausiesi laimingas.

Štai dėl tokių, mano manymu, priežasčių Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje ir vyko neformaliojo ugdymo mugė. Mokytojai bei jų ugdytiniai reklamavo neformaliojo ugdymo pasiūlą, pristatė ankstesnių metų darbus, pasiekimus ir apdovanojimus, kad gimnazistai turėtų iš ko pasirinkti. O rinktis tikrai yra iš ko: ir dainavimas, ir teatras, ir šokiai, ir grojimas įvairiais muzikos instrumentais, ir mokymasis savivaldos pagrindų ar skleisti informaciją. O kur dar mados studija, dizaino, tapybos, verslumo  paslaptys... Kaipgi be sporto būrelių?..  Šiais mokslo metais įdomiai anonsuoti neformaliojo ugdymo  užsiėmimai gimnazistus skatino pagalvoti, kas jiems tiktų bei būtų naudinga. Pasiūlos įvairovė turėtų patenkinti net išrankiausių poreikius.

Žinoma, visada lengviau bei patogiau laiką leisti lovoje arba prie kompiuterio, tačiau esame jauni ir energingi, todėl nesėdėkime vietoje, užsiimkime ir laiką leiskime turiningai, būkime aktyvūs!

 

Gintauto Našlėno nuotraukos:

14 rugsėjo 05, Penktadienis 09:36
0

Nuo rugpjūčio 22 d. prekių pardavėjai ir paslaugų teikėjai privalo skelbti dvigubas kainas – litais ir eurais. Regis, apskaičiuoti kainas nauja valiuta sekasi ne visiems.

 

Ne vienas pastebėjo, kad kai kur prekės ar paslaugos jau kainuoja brangiau – kad kaina eurais po naujų metų būtų „patrauklesnė“.

Portalo mano-gargzdai.lt skaitytoja Gintarė užfiksavo, kad būna ir priešingai.

„Nuotraukoje matyti, kaip skirsis vaistų kaina po euro įvedimo. Tai ką, laukiam euro, bent vaistai atpigs“, – ironizavo Gintarė, įamžinusi klaidingą vaistų, pirktų Gargžduose esančioje vaistinėje „Irmeda“, kainą eurais. Ji nesiekia trijų eurų, nors turėtų kainuoti bemaž šešis.

 

Ir Jūs pastebėjote kainų neatitikimų? Kviečiame tai fiksuoti ir siųsti mums el. paštu

 

14 rugsėjo 01, Pirmadienis 16:19
0

Filosofas, eseistas prof. Leonidas Donskis po penkerių metų darbo Europos Parlamente į Lietuvą sugrįžo žmogaus teisių aktyvistu. Jis iš karto buvo išrinktas Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininku.

 

Tiems, kam Leonidas Donskis yra tik filosofas, šis faktas kelia nuostabą. Lygiai taip pat ir žmogaus teisų aktyvistams tai gali atrodyti neįprasta. Žmogaus teisės tai nėra filosofija – mąsto teisininkai ir Leonidas Donskis su jais sutinka.

 

Kiek žmogaus teisėse yra filosofijos?

Tai vakarietiškas reiškinys, susijęs su Europos natūraliąja teise, Reformacijos epochos teologų debatais ir liberalizmo politine filosofija. Žmogaus teisių ištakas mes surandame Renesanse, bet ypatingai jos aktualios Reformacijos laikotarpiu, kai prasidėjo iečių laužymas tarp teologų ir filosofų. Būtent tada prasidėjo kova dėl žmogaus vietos pasaulyje, dėl jo vaidmens visuomenėje. Taip po truputį buvo prieita prie minties, kad niekas neturi absoliučių teisių į žmogų, nes žmogus savaime yra neprilygstamos vertės Dievo kūrinys.

Ir jei taip, tada žmogus nėra valstybės, politinių partijų ar institucijų žaislas ar instrumentas. Negalima žmogaus sudaiktinti, nes jis yra paslaptis. Taip atsirado žmogaus teisų universalumo aspektas: nepaisant žmogaus rasės, luomo, religijos.

Žmogaus teisės kažkam atrodo filosofinis, kažkam - teologinis klausimas, bet kita vertus, tai yra labai praktiškas dalykas. Kuris saugo žmogaus orumą, garbę ir net gyvybę.

Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo aiškėti, kad net ir patys baisiausi režimai negali sumindyti žmogaus orumo ir garbės. Atsirado Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1975 metais buvo pasirašyti garsieji Helsinkio susitarimai. Taip žmogaus teisės buvo visuotinai įteisintos.

Net sovietų sąjunga pasižadėjo gerbti žmogaus teises viso pasaulio akivaizdoje.

Taip prasidėjo disidentų epocha, kurie pradėjo spausti sovietų valdžią, kad ji vykdytų įsipareigojimus, kuriuos pasirašė.

Yra daug žmonių, kuriems vis dar atrodo, kad žmogaus teisės yra vakariečių pramanas. Noriu jiems pasakyti, kad didžiausias vaidmuo ginant žmogaus teises atiteko rusų ir kinų disidentams. Sąvoka „laisvės meilė“ („svobodoliubije“) atsirado būtent Rusijoje. Tiesa, dar A. Puškino laikais.

Nepaisant komplikuotos politinės istorijos, Rusijos nuopelnai Europos kultūrai yra didžiuliai. Ši šalis davė tiek daug disidentų ir žmogaus teisių gynėjų. Net nuostabu, kad po Boriso Jelcino epochos Vladimiro Putino Rusija pradėjo menkinti disidentus vietoje to, kad jais būtų didžiuojamasi. Bet juk būtent Rusija pasauliui davė Sacharovą, Bukovskį, Kovaliovą, Solženyciną...

Šiandien Rusija nori šiuos žmones užmiršti.

Taip, kaip savo silpnumo akimirką. Šiandien ši šalis mano, kad liberalizmas yra silpnumas.

Taigi, jei kalbėsime apie disidentus, Rusija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika ir Indija tai šalys, kurios įkvėpė pasaulį. Juk tikra drąsa gimsta ten, kur yra didžiausios grėsmės. Ten žmonės be baimės aukojo viską vardan žmogaus orumo. Vakarai XX amžiuje buvo veikiau ta palanki politinė terpė, kurioje atsirado žmogaus teisių institucijos.

 

Žmogaus teisių institucijų apstu ir Lietuvoje - kaip mes atrodome iš šalies?

Lietuva yra naujoji demokratija, kaip daugelis Vidurio Rytų Europos valstybių. Nuo Rusijos nukeliavome labai toli. Galime didžiuotis, kad mums pavyko perprasti procedūrinės demokratijos gramatiką. Puikiai jaučiamės rinkimuose ir referendumuose, nepaisant to žmogaus teisės mums dar yra naujovė.

Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Bulgarija ir mes, Baltijos valstybės, vis dar sergame ta selektyvumo liga.

Pagal pyrago principą, mes išsirankiojam įdarą ir razinas, bet nenorime valgyti biskvito. Kitaip tariant, giname tai, kas mums patinka ir neginame, to kas nepatinka.

Iš sovietinių laikų žinome, kad reikia ginti tikėjimo laisvę ir teises, nes Bažnyčia buvo persekiojama. Tik pamirštame, kad pasaulyje yra ne viena religija ir ne viena ideologija, kuria galima remtis. Taip pat mes žinome, kas yra cenzūra, todėl šiandien galime džiaugtis tikrąja žodžio laisve. Beje, žodžio laisvė per nepriklausomybės metus net nesvyravo, niekas niekada nemėgino aiškinti žurnalistams, kaip jie turi dirbti. Pasitaiko, kad pokalbiai yra klausomi, bet juk visi vienareikšmiškai supranta, kad tai neteisėta veikla. Save gerbiančioje demokratijoje niekas negali landžioti į žurnalisto darbą. Tai yra neliečiamas kontingentas.

Taigi, žodžio laisvė, religijos laisvė ir demokratiškos rinkimų procedūros yra tos razinos iš pyrago, bet LGBT teisės mums dar vis atrodo netikros žmogaus teisės. Tai lyg ekstravagancija, paveldėta iš Vakarų, kaip esą ir moterų bei vaikų teisės.

Vėl priminsiu apie atgyvenusį požiūrį į LGBT. Šie žmonės nereikalauja jokių išskirtinių teisių, jie tiesiog nori būti nediskriminuojami. Jei pasakysiu, kad esu žydų kilmės, tai nereikš, jog  pareikalavau išskirtinumo sau - aš tik pasakiau, kas esu. Ir gėjus taip pat nori garsiai pasakyti, kad jis gėjus - tai nereiškia jokių reikalavimų. Mes juk visi tiesiog norime, kad mums būtų taikomi bendrieji žmogaus teisių standartai ir kad niekas nereikalautų iš mūsų pasiteisinimų ir nuolatinės atgailos dėl to, kas mes esame, ypač kai mes paliekame visiems kitiems teisę būti tuo, kuo jie nori.

Juk žmogus nėra valstybės nuosavybė. Mūsų pasai gali būti valstybės nuosavybė, bet ne mes. Taigi laisvų žmonių unikalų vertingumą tenka ginti prieš netobulą valstybę.

 

O kur jūsų tolerancija baigiasi? „Šiandien prisipažinimas, rytoj reikalavimas įteisinti santuoką, poryt įsivaikinti vaikus” - visuomenė juk piešia tokią perspektyvą.

Aš esu liberalas. Gėjai ir lesbietės yra mano broliai ir seserys. Visi mes lygūs prieš Dievą. Jų santuoka ar partnerystė – jų teisė. Suprantu katalikus, kurie nori atskirti partnerystę nuo šeimos, tačiau asmeniškai palaikau ir jų šeimas, ir partnerystes. Dėl vaikų, manau, kad vaikui reikia ir tėčio, ir mamos, bet geriau dvi mamos ir du tėčiai, nei benamis valstybės institucijoje.

LGBT klausimu mes palaikome Galijotą, o ne Dovydą. Mes vis dar linkę palaikyti stipresnį, o ne tą, kuris pažeidžiamas. Šia prasme nuo Rusijos nenutolom.

Esame priklausomi nuo informacijos, kuri ateina iš Rusijos.

Po 90-ųjų metų mes nesupratome, kad Lietuva ne tik retoriškai ar deklaracijų prasme prisijungė prie Vakarų. Mums verkiant reikėjo nedelsiant prisijungti prie Vakarų kultūros ir informacijos erdvės. To nepadarėme ir dabar mokame už tai savo disonansais su Vakarų Europa, ypač Šiaurės kaimynais. Reikėjo kuo greičiau pradėti subtitruoti filmus, kad šalyje skambėtų anglų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų kalbos. Tai buvo suprasta Švedijoje ir Suomijoje. Jie taip sparčiai įvaldė anglų kalbą, o mes tuo tarpu prisirišome prie Rusijos informacijos, pamiršę, kad po B. Jelcino eros tai jau ne ta pliuralistinė žiniasklaida, o brutali propaganda. Supraskite, Vakarai  savaime nėra kažkokia tiesos monopolijos erdvė. Ten esama visko. Aš už tai, kad Lietuva taip pat būtų atvira visokioms nuomonėms ir tikėjimams, nes, pavyzdžiui, religijos atžvilgiu neutrali valstybė anaiptol nėra ateistinė valstybė.

Vakaruose sparčiai kuriasi nacionalistinės partijos, kurioms pliuralizmas jau seniai tapęs grėsme.

Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių: pirmoji yra – mušk Europos Sąjungą ir būsi populiarus. Dažniausiai  politikos analfabetai garsiai rėkia apie gėjų ir lesbiečių sąmokslą - ir jie populiarūs. Taip vėliau galima net Europarlamente atsirasti. Gauti ten gerą algą, nieko nedaryti, toliau protestuoti prieš ES, bet neatsisakyti europietiškos pensijos.

Demokratija turi savo kainą. Ji pripažįsta ir savo priešų teisę egzistuoti. Jei jie nėra nusikaltėliai, jie tampa opozicija.

Antra priežastis -  ideologinė. Antiimigracinė korta. Tolimoji dešinė pradėjo fantazuoti, kad pas juos suvažiuos visi romai, afrikiečiai ir pakistaniečiai. Tokius pačius dalykus dabar pradėjo naudoti ir Kremlius. Taigi naudingi idiotai šiandien jau nebe Europos naivioji kairė, bet jos tolima dešinė. Šiandien jie padeda Rusijai pasirodyti „tradicines“ vertybes puoselėjančios „neokonservatyvios“ imperijos šviesoje.

 

Ar nebus seklu jums sugrįžus į Lietuvą?

Man svarbu, kad Lietuva įsitvirtintų Europoje, kaip liberali ir žmogaus teises ginanti šalis. Turime išmokti ginti universalias žmogaus teises: romų, neįgaliųjų, kalinių, gėjų, lesbiečių, ŽIV pozityvių. Negalime išsižadėti nei vieno. 

 

Jūs vis apie teises, o kaip pareigos?

Teisės ir pareigos žygiuoja koja kojon. Pareiga gerbti kitus. Žmogaus teises ir pareigas apibrėžia ne valstybės ir ne ministerijos, tą daro laisvi piliečiai. Štai kodėl NVO dažniau gina žmogaus teises, o ne valstybės. Valstybės, net pačios demokratiškiausios, linkusios piktnaudžiauti savo galia.  

 

Jovita Valeikaitė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir NVO programos komunikacijos vadovė

14 rugpjūčio 17, Sekmadienis 09:30
0

Šiandien į portalo mano-gargzdai.lt pašto dėžutę atskriejo pasipiktinusio skaitytojo laiškas.

 

Savo vardo viešinti nenorėjęs pilietis (redakcijai vardas žinomas) rašo: „Šiandien pietų metu pamatytas vaizdas mane šokiravo. Viename iš Melioratorių gatvės kiemų vykdomose statybose pastebėjau žaidžiančius vaikus. Jie ne tik kad galėjo niekieno netrukdomi patekti į statybų aikštelę, tačiau ir laipiojo ant sukasto grunto, stovėjo tiesiai po kranu, netoli iškastos tranšėjos! Iki nelaimės – vienas žingsnis“.

Laiške skaitytojas atskleidė, kad nusiuntė tokių nesaugių statybų nuotrauką ir į darbo inspekciją, tačiau kreipėsi į portalą, norėdamas atkreipti tėvų dėmesį į tai, kur laiką leidžia jų atžalos. „Jeigu statybas vykdančios įmonės ir valstybė nesugeba užtikrinti saugumo, pamokykime vaikus, kur žaisti yra pavojinga ir draudžiama. Saugokime savo vaikus patys“ – užbaigė laišką atsakingas gargždiškis.

UAB „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“ direktorius, atsakingas už vykdomus darbus minėtoje vietoje, portalui situaciją komentuoti atsisakė.

14 rugpjūčio 08, Penktadienis 15:53
0

Jau antrą savaitę netoli Dovilų riogsanti statybinių atliekų krūva papiktino Gargždų gyventoją. Vyras suabejojo valdininkų požiūriu į neleistiną aplinkos teršimą.

 

„Noriu pasidalinti mūsu valdininkų abejingumu. Šis vaizdelis yra vos už kelių kilometrų nuo Dovilų, Jakų gyvenvietės link, visai šalia kelio. Tai – statybinis laužas, o svarbiausia – šiferis (asbestas). Įdomu, ar mūsų žaliesiems ar Dovilų seniūnijos darbuotojams tiek karšta, kad sėdi kondicionierius apsikabinę ir neiškiša nosies į lauką apsižvalgyti. O gal ten nauja „surinkimo aikštelė“ ir galim visi vežti. Ir taip jau beveik antra savaitė. Norisi kažkaip atkreipti dėmesį į neleistiną teršimą“, – laiške rašo gargždiečiu-gargždiškiu pasirašęs vyras (redakcijai vardas ir pavardė žinomi – aut. pastaba).

Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė tvirtino, kad dėl netvarkingų atliekų minėtoje vietoje gyventojų skundų nesulaukė, tačiau teigė vakar pati jas pastebėjusi.

Anot Dovilų seniūnės, apie suverstas statybines atliekas bus informuoti aplinkosaugininkai.

„Kieno ta žemė, kur yra išmestos atliekos, duomenų mes neturime. Tokiais atvejais skambiname gamtosaugininkams. Šiandien jau bandžiau jiems pranešti apie šią situaciją, tačiau telefono linija buvo užimta, tad skambinsiu vėl. Gamtosaugininkai „prieina“ prie visų duomenų, žino, kas yra žemės savininkai. Jie taip besielgiančius žmones tramdo ir baudžia“, – kalbėjo seniūnė.

N. Ilginienė neslėpė, kad žmonės ne visada prisipažįsta padarę panašų nusižengimą.

„Kiti sako ne patys papylę ir nežiną, kas tai padarė. Iš kitos pusės, turėtų atsakyti tas, kam priklauso žemė“, – mąstė N. Ilginienė.

Susisiekus su Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros vedėju Algirdu Vaitkumi, jis buvo ką tik apžiūrėjęs minėtą vietą, kur kažkas privežė šiferio ir kitų statybinių atliekų.

„Ieškosime savininkų. Visų pirma nustatysime, ar žmogus pats jas atsivežė, ar ne. Jeigu jam kažkas atvežė ir papylė, tokiu atveju jis nėra baudžiamas, bet duodamas privalomas nurodymas tą teritoriją sutvarkyti, nes savininkas už savo žemę bet kuriuo atveju yra atsakingas. Jei atsivežė pats, tada būna baudžiamas administracine tvarka ir vėlgi duodamas nurodymas susitvarkyti“, – nurodė A. Vaitkus.

Kaip teigė A. Vaitkus, jei savininkas būtų Savivaldybė, prievolė susitvarkyti tektų jai.

Jis tvirtino, kad tokiems teršėjams gresia nemenkos baudos – ne keli šimtai litų. Jų dydis priklauso nuo išmestų atliekų kiekio.

 

14 liepos 25, Penktadienis 13:37
0

Prasidėjusi Vėžaičių viaduko rekonstrukcija niurnėti privertė ne tik apylankomis važinėjančius vairuotojus, bet ir pėsčiuosius bei dviratininkus.

 

Portalas mano-gargzdai.lt sulaukė Vėžaičiuose gyvenančio Antano skundo, kad viaduko rekonstrukcija keblumų kelia ne tik vairuotojams.

„Iš Vėžaičių norint pasiekti Gargždus ir atvirkščiai, tenka eiti ar važiuoti dviračiu per tvarkomą viaduką. Kažin, ar tai yra saugu, kai aplink zuja technika, žioji didžiulės skylės. Dieną dar gali jas pastebėti, temstant – sunkiau“, – skundėsi vyras.

Jis teigė pastebėjęs, kad kiti žmonės, norintys nukakti į vieną ar kitą pusę, ryžtasi kirsti autostradą.

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Buivydas informavo, kad, vykdant Vėžaičių viaduko rekonstrukcijos darbus, atskiro tako pėstiesiems įrengti nesiruošiama.

„Yra paliekamas laisvas praėjimas, kad pėsčiomis būtų galima judėti per viaduką. Papildomo praėjimo niekas nedarys. Tai yra brangūs dalykai. Jeigu praėjimas būtų uždraustas, spręstume tą klausimą, kodėl tai daroma. Be to, pro tą vietą einančių žmonių srautas nėra milžiniškas“, – kalbėjo V. Buivydas.

 

R. Rapalienės nuotraukos:

 

14 liepos 22, Antradienis 15:47
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 326 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,