Mano Gargždai

Nuomonės (81)

Vasaros atostogų metu Gargždų autobusų stotyje įprastas keleivių srauto padidėjimas. Žmonės vyksta prie jūros, keliauja, važiuoja aplankyti draugų, giminių bei artimųjų. Keliaujant autobusais karštojo sezono metu itin didelė svarba teikiama oro aušinimo sistemoms. Gera autobuso išvaizda bei techninė būklė yra aktuali bet kuriuo metų laiku, tačiau panašu, jog nemaža dalis stotyje apsilankančių viešojo transporto priemonių šio kriterijaus neatitinka.

 

Iš miestelio į Klaipėdą, Vėžaičius bei kitas netolimas gyvenvietes keleivius dažniausiai veža dideli, 24 ir daugiau vietų turintys autobusai. Nemaža dalis jų nei išvaizda, nei technine būkle netenkina - jie ne tik nepasiekia važiavimui į kalną ar autostrada reikalingo greičio, bet ir gerokai labiau teršia aplinką. Tarp didžiųjų Lietuvos miestų kursuojantys autobusai kur kas tvarkingesni, naujesni, tačiau rajono ribų nepaliekančios viešojo transporto priemonės, priklausančios vietinėms transporto įmonėms, didelių atnaujinimų sulaukia kur kas rečiau.

Klaipėdos rajono savivaldybės Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vyriausios specialistės Violetos Brazlauskienės teigimu, savivaldybės sutartyse su viešojo transporto įmonėmis nėra apibrėžti jokie kriterijai, kuriuos autobusai turėtų atitikti, o vežėjai nėra įpareigojami reguliariai atnaujinti jiems priklausančius autobusų parkus. „Mažuosius, iki 24 keleivių talpinančius maršrutinius autobusus įmonės atnaujina pačios, tačiau 50-ies ir daugiau vietų autobusai skaičiuoja jau ne antrą dešimtmetį. Tokių didelių transporto priemonių įsigijimas pareikalauja itin didelių pinigų sumų, o mažų įmonių biudžetas to neleidžia“ ,- pasakojo ji.

Įmonės UAB „Vežeta“, teikiančios paslaugas Gargždų autobusų stočiai bei Klaipėdos rajono savivaldybei, vadovas Romanas Galdikas patvirtino, jog jokių įsipareigojimų atnaujinti autobusų parką įmonė neturi. „Autobusas atvažiuoja į stotį, paima keleivius ir važiuoja toliau – tai mūsų didžiausias įsipareigojimas. Autobusų parką atnaujiname atsižvelgdami į savo galimybes“ ,- teigė jis.

Nedideli maršrutiniai autobusai būtinų atnaujinimų sulaukia, o didesni – ne ir artimiausiu metu jokie pokyčiai čia neplanuojami, taigi panašu, jog jų atnaujinimo galima tikėtis tik kritiniu atveju. 

14 liepos 18, Penktadienis 14:47
0

Gargžduose esančioje vaikų žaidimų aikštelėje apsilankiusi gargždiškė Eglė suabejojo netoliese pastebėto šulinio dangčio saugumu.

 

Šulinys yra visai prie pat vaikų žaidimų aikštelės. Kaip teigė moteris, panašu, kad jis jau baigia sutrešti.

Gargždų seniūno Sauliaus Bakšinskio pasiteiravus, ar šis objektas yra saugus, jis tvirtino, kad ten greičiausiai yra lietaus kanalizacijos šulinys.

Seniūnas teigė, jog jis bus apžiūrėtas, o situacija įvertinta.

„Bus imtasi priemonių, kad būtų užtikrintas saugumas. Galbūt reikia padaryti naują dangtį“, – kalbėjo S. Bakšinskis.

 

14 liepos 07, Pirmadienis 15:41
0

Abiturientai gali atsipūsti – brandos egzaminai jau praeityje. Vakar dvyliktokai laikė paskutinį – geografijos valstybinį brandos egzaminą.

Šiais metais žiniasklaida, kaip niekada, mirgėjo nuo kontrastingų abiturientų pastabų. Po ne vieno egzamino pasipylė skundų, kad šie buvo nepaprastai sudėtingi bei neįveikiami. O kaip iš tiesų? Pasibaigus egzaminų maratonui, pasidomėjome, ar Klaipėdos rajono moksleiviams jie buvo sunkūs, kokia pedagogų pozicija.

 

Dabartinė karta – nuolat inkščianti?

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos dvyliktokė Gabrielė Trapaitė svarstė, kad egzaminai buvo vidutiniški.

„Buvo aukso viduriukas, kai nėra per daug sunku ir per daug lengva. Laikiau 3 egzaminus. Anglų kalbos egzaminas turbūt sukėlė daugiausia kalbų. Vieniems įrašas čežėjo, kitiems kalbėtoja buvo švepla. Mano nuomone, visada yra nepatenkintų. Paskui vyko lietuvių kalbos egzaminas. Gavusi temas, šokinėjau iš laimės – jos buvo lengvos, o autoriai žinomi iki kaulų, sunku nebuvo, bet užtat egzamino vertinimas yra įdomus. Atėjus svarbiausiam, istorijos, egzaminui, buvau pasiruošusi geriausiam. Deja, Nacionalinis egzaminų centras (NEC) į užduotis įdėjo tai, ko niekas nesitikėjo – architektūros stilius. Bet niekas nekaltas – jie įtraukti į mokymo programą ir tam skirta nemažai pamokų. Probleminis blokas nuvylė savo lengvumu, gi čia turėtų tikrinti bendrą išprusimą, istorijos žinias ir mokinio kritinį mastymą“, – kalbėjo G. Trapaitė.

Abiturientė spėjo, kad egzaminai susilaukė daug skundų, nes tokia jau dabartinė karta. Vienas pasakė ir visiems blogai. Pasak G. Trapaitės, kaltinti reikia save, o ne NEC.

„Gi baigiame 12 klasių, laikome ne bet kokius, o valstybinius brandos egzaminus. Reikia pagaliau priprasti, kad ir vėliau diplomo už gražias akis niekas neduos“, – teigė dvyliktokė.

Abiturientė Aistė Stalmokaitė sakė, kad, kai kas nors paklausia, koks buvo egzaminas, visada atsakanti: „Egzaminas kaip egzaminas“.

„Man asmeniškai jie buvo įveikiami, tačiau tikrai pasitaikė užduočių, kuriose reikėjo gerokai pasukti galvą. Bet, jeigu buvo mokytasi, tada egzaminuose neturėjo būti nieko, ko nežinotum. Sunkiausiu egzaminu vis tik įvardyčiau anglų kalbos, bet tik klausymo dalį, nes kitos užduotys neatrodė sudėtingos. Niekada nesidomėjau ankstesnių metų abiturientų nuotaikomis po egzaminų, nes man tai nebuvo aktualu, bet, manau, jog visuomet yra jaučiamas abiturientų nepasitenkinimas vienu ar kitu egzaminu, tik galbūt šiemet dvyliktokai buvo drąsesni, ryžtingiau, išsakė savo nuomonę“, – kalbėjo A. Stalmokaitė.

Ji pridūrė, kad pati jokių straipsnių ar skundų niekam nerašė. Atvirkščiai, ne kaip dauguma, po egzaminų pyko ne ant egzaminų centro, o ant savęs, jog vienam ar kitam dalykui skyrė mažiau dėmesio.

 

Ne egzaminas, o olimpiada

A. Stalmokaitei antrino Agnė Stankutė, pabrėžusi, kad lengvų egzaminų ir negali būti, nes tai būtų nesąžininga gabių mokinių atžvilgiu, kurie mokydamiesi dėjo visas pastangas, o tie, kurie visus metus nieko neveikė, gautų puikius balus.

„Egzaminas turėtų būti toks, kad net ir nelabai gabus mokinys galėtų TIK išlaikyti, vidutinis – pasiekti tą norimą vidutinį lygį, bet kad būtų, kur pasireikšti ir tą dalyką tikrai išmanantiems mokiniams. Laikiau keturis egzaminus: lietuvių kalbos, chemijos, matematikos ir biologijos. Lietuvių kalbos ir chemijos egzaminai buvo sudaryti proto ribose. Lietuvių kalbos egzamine duoti gerai žinomi autoriai, ne per daug poetų, viskas tiesiog taip, kaip ir turi būti per valstybinį brandos egzaminą. Chemijos egzamino metu taip pat buvo, kur pamąstyti, bet jis nebuvo sunkus. Na, o dėl matematikos egzamino – trūksta žodžių. Jaučiausi ne kaip egzamine, o olimpiadoje, nors tikrai nesu iš tų žmonių, kurie kada nors turėjo problemų su matematika. Bet egzaminas leido man suprasti, kad nieko nemoku“, – šypsojosi abiturientė.

Ji prisiminė, kad sudėtingų šio egzamino užduočių net gabūs mokiniai, kuriems buvo prognozuojami šimtukai, nespėjo ar nesugebėjo atlikti. O biologijos egzaminas, anot A. Stankutės, buvo įdomus ir nestandartinis.

Mergina svarstė, kad internetinės dvyliktokų kalbos – bereikšmės.

„Mokiniai mano, kad garsiai šnekėdami bus išgirsti. Egzaminai sunkinami, kad nebebūtų masiško stojimo į universitetus, nes trūksta paprastų darbininkų. Taip norima atrinkti tikrai gabius vaikus. Dauguma rašiusių skundus internete arba švaistė laiką dvyliktoje klasėje, arba šiaip mėgsta burbuliuoti, nes tikrai pasirodė nepagrįstų rašinių“, – įsitikinusi A. Stankutė.

Kitas abiturientas, prašęs neminėti jo vardo ir pavardės, tvirtino, kad labiausiai nustebino matematikos egzaminas. Anot jo, kad ir kiek bandomųjų egzaminų buvo rašyta, nė vienas neprilygo tam, ką išvydo tikrojo egzamino metu.

„Dvyliktokų verksmai tikri. Aišku, galbūt šiek tiek perdėti, bet kad NEC nesigailėjo šių metų abiturientų – faktas“, – konstatavo vaikinas.

 

Priprasti neįmanoma

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokytojų pasiteiravus, kaip jie vertina šių metų egzaminus, pedagogai mąstė, kad egzaminai visada kelia stresą, tačiau reikia nepamiršti, jog viskas priklauso nuo pačių moksleivių įdirbio.

Matematikos mokytojos Verutė Nekrevičiūtė ir Dalia Bendikienė teigė, jog užduočių rinkinys buvo labai geras – mokiniams sunkus, bet vertas mokslų baigimo. Taškų buvo daug, todėl vaikai nespėjo visko atlikti. Bet egzaminas, pasak mokytojų, buvo visiems vienodas – todėl rezultatai vis tiek išsirikiuos pagal gabumus. Jos įžvelgė vienintelę spragą – jog bandomasis egzaminas buvo lengvesnis nei valstybinis, nors turėtų būti apylygis. Matematikės reziumavo, kad egzaminas nebuvo per sunkus, nors jo apimtis ir didesnė.

Lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Buivydienė sakė, kad nuomonių apie brandos egzaminus, kaip visada, girdisi visokių.

„Ypač daug neigiamų atsiliepimų pasipylė po anglų kalbos egzamino. Kai kurie abiturientai jautėsi sutrikę, kai kurie egzamino metu ir ašarą išspaudė, nes nesitikėjo tokių užduočių. Prisipažinsiu, nerimaudami laukėme lietuvių kalbos valstybinio egzamino, tačiau dvyliktokų literatūrinio ir samprotavimo rašinio temos neišgąsdino. Panašiomis temomis kalbėta, rašyti rašiniai. Jei abiturientas, besimokydamas mokykloje, perskaitė privalomų autorių kūrinius, analizavo juos, yra raštingas, netikėtumų nebus. Jei ne – stebuklų nėra ko tikėtis“, – pabrėžė lietuvių kalbos mokytoja.

J. Buivydienė patikino, kad egzaminai visada yra ir bus tam tikras stresas mokiniams, jų tėvams, netgi mokytojams. Prie jų negalima priprasti.

„Tačiau nepamirškime, kad visos egzaminų užduotys rengiamos pagal dalyko programą. Manau, daug skundų viešojoje erdvėje buvo todėl, jog įpratome dejuoti, ašaroti, lieti savo nuoskaudas, nepamatuotai kritikuoti. Bet pirmiausiai atvirai paklauskime savęs: ar viską padarėme ruošdamiesi brandos egzaminui? Puiku, kai jaunas žmogus, baigdamas mokyklą, turi gražių ateities svajonių. Pasitikėti ir tikėti savimi reikia, netgi būtina! Bet kartais perdėtas abiturientų maksimalizmas, negebėjimas įvertinti savo galimybių glumina ir pačius mokytojus, kai abiturientas paskutinę minutę pareiškia, jog laikys valstybinį egzaminą, nors visai nesiruošė, buvo retas svečias pamokose… Kas tada jam belieka? Gal tik dejuoti ir rašinėti skundus? Kaltinti Nacionalinį egzaminų centrą?“ – klausė pedagogė.

 

Egzaminai niekada nėra lengvi

J. Buivydienė įsitikinusi, kad „Vaivorykštės“ gimnazijos dvyliktokai ruošėsi egzaminams, tačiau jų gebėjimai, išmokimo lygis labai skiriasi.

„Džiaugiamės, kad turime gabių, kūrybingų ir nepaprastai darbščių abiturientų. Iš jų ir tikimės geriausių rezultatų. Pritariu neseniai viešojoje erdvėje išsakytoms buvusio abituriento mintims, kad egzaminai niekada nėra lengvi, nes tokia jų prasmė – patikrinti per 12 metų sukauptas žinias, gebėjimus, įgūdžius. Viską šiame pasaulyje reikia užsitarnauti sunkiu darbu, egzamino įvertinimą taip pat. Taigi, visiškai natūralu, jeigu kas nors ir nepavyksta. Svarbiausia žinoti, kad, rengdamiesi egzaminams, padarėme viską, ką galėjome“, – kalbėjo J. Buivydienė.

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorė Irena Pintverytė irgi sutiko, kad abiturientų skundai viešojoje erdvėje buvo nepagrįsti.

„Daug buvo kalbama apie anglų kalbos egzaminą. O kokie rezultatai? Šimtukų gauta mažiau, tačiau egzaminą išlaikė daugiau kandidatų nei pernai. Galbūt rezultatai ir būtų buvę dar geresni, jei egzaminas būtų lengvesnis, tačiau visuomet juk atrodo, jog viskas gali būti dar geriau“, – tvirtino gimnazijos direktorė.

 

14 birželio 19, Ketvirtadienis 11:41
0

Pastaruoju metu į portalo mano-gargzdai.lt redakciją ėmė plūsti nuotraukos, kuriose gargždiškiai užfiksavo Kelių eismo taisyklių pažeidimus padariusių vairuotojų transporto priemones.

 

Nuotrauką, kurioje įamžintas Mariaus Prekevičiaus krepšinio aikštelėje pastatytas automobilis, atsiuntusi gargždiškė stebėjosi, kad reikia turėti išmonės apskritai sugalvoti taip statyti mašiną.

Kitai miesto gyventojai abejonių sukėlė Vasario 16-osios gatvėje pastatytos mašinos.

„Ėjau pasivaikščioti ir nustebau. Negana to, kad nebuvo šaligatvio... Gaila pasidarė žolytės – ant jos stovėjo mašinos“, – nuogąstavo moteris.

Keistą automobilių statymo būdą nufotografavo ir portalui atsiuntė Edgaras.

„Pastebėjau keistoj vietoj – ant dviračių ir pėsčiųjų tako prie „Trevenos“ degalinės – pastatytą automobilį. Numerių užfiksuoti nepavyko, tačiau toks žmonių poelgis neturėtų būti toleruotinas“, – svarstė vyras.

 

Skaitytojų nuotraukos:

 

14 birželio 10, Antradienis 12:38
0

Vieni nori, kad Gargžduose niekam netrūktų veiklos, miestas nuolat gražėtų, kiti tik ir ieško, ką sugadinti ir kam pakenkti. Vos prieš metus parke atidarytoje vaikų žaidimų aikštelėje buvo apgadintos sūpynės.

 

Gargždiškė Eglė portalui mano-gargzdai.lt pranešė pastebėjusi, kad žaidimų aikštelėje aplaužytos sūpynės.

„Buvau parke ir nustebau, kam vaikų sūpynės užkliuvo?“ – stebėjosi moteris.

Spėjama, kad aikštelėje „pasidarbuoti“ galėjo iš mokyklos pro šalį einantys paaugliai, mėgstantys čia stabtelėti, arba jaunimas. Vandalai turėjo labai pasistengti, nes sūpynių rankena nulaužta taip, kad metalas buvo išluptas, o varžtai liko.

Laimei, kaip informavo Gargždų bendruomenės valdybos pirmininkė Roma Litvinaitė-Paplauskienė, nulaužtą apvalių sūpynių rankeną rado bendruomenės narys ir ją parnešė.

„Antradienį 18 val. organizuojamas bendruomenės susirinkimas-nedidelė talka, kurios metu apgadintas įrengimas bus taisomas, be to, bus pastatyti keturi suoliukai, tvarkoma aplinka“, – teigė bendruomenės valdybos pirmininkė.

 

14 gegužės 21, Trečiadienis 16:00
1

Portalo mano-gargzdai.lt skaitytoja Lina užfiksavo ją papiktinusį Kelių eismo taisyklių pažeidimą.

 

Laiške gargždiškė rašo:

„Siunčiu nuotrauką, darytą prie Gargžduose esančio PC „Maxima“ (prie autobusų stoties). Esu labai pasipiktinusi, kad žmonės nemoka statyti savo mašinų. Visada tas „kampelis“ būna užimtas, nes kažkam atrodo, kad čia automobilio vieta ir statosi savo mašinas skersai išilgai. Bet, kai pamačiau automobilį visiškai ant perėjos, tikrai nesusiturėjau ir nufotografavau. Gal kažkam bus tikrai gėda pamačius savo transporto priemonę...“

 

14 balandžio 25, Penktadienis 11:17
0

Padėti ugdytis kūrybingai ir kritiškai mąstančiai asmenybei - vienas svarbiausių mokyklų uždavinių. Deja, humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vis dar dominuoja mechaninis, nerefleksyvus žinių įsiminimas ir atkartojimas.

Mokyklose per mažai dėmesio skiriama jauno žmogaus kritinio mąstymo ugdymuisi. Pedagogų pagrindinis tikslas - kuo geriau paruošti mokinius brandos egzaminams, - sako Aneta Rostovskytė, Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedros dėstytoja. - Pavyzdžiui, istorijos pamokose mokiniai stengiasi įsiminti kuo daugiau datų, faktų ir, nors negali patikrinti jų pagrįstumo, nesvarsto kitų galimų versijų. Tik vienos istorijos žinojimas gali tapti viena iš  įvairių konfliktų ir nesutarimų tarp valstybių priežasčių.“

Anot A. Rostovskytės, ne ką geresnė situacija ir literatūros pamokose. Jose mokiniai supažindinami su Lietuvos ir užsienio rašytojais, nurodant svarbiausius jų biografijos faktus, parašytus kūrinius ir nagrinėtas temas. Vis dėlto dažniausiai neklausiama, kokios aplinkybės lėmė vienokį ar kitokį autorių požiūrį, vertybes, pasirinktas temas ir pan. Analizuoti kūrinius tenka per daug nenutolstant nuo literatūros tyrinėtojų, kritikų įžvalgų, kurias švietimo ir mokslo, kultūros ministerijų ekspertai atrinko kaip teisingas ir pateikė mokytojams kaip orientyrus. Mokiniai turi suvokti tekstą taip, kaip jį suprato ekspertų parinkti literatūrologai, abejojama ir nepasitikima autentiškomis mokinio mintimis, individualiu požiūriu. 

Etikos pamokose nagrinėjamos iš kartos į kartą perduodamos vertybės. Daugelis joms paklūstame, kai kuriuos dalykus darome net nesuprasdami, kodėl tai darome,“ - pastebi Šiaulių universiteto dėstytoja.

A. Rostovskytės teigimu, kritinio mąstymo esmė - diskutuoti ir apsvarstyti kiekvieną tiesą, kuri yra pateikiama kaip objektyvi. Ji pastebi, kad net kai kuriuose vadovėliuose, pavyzdžiui, pilietiškumo pagrindų, autoriai nevengia atskleisti savo nuostatų, vadovaujasi stereotipais, tarkime, rašydami apie naujuosius religinius judėjimus, etnines grupes, subkultūras.

Per menkas dėmesys kritinio mąstymo ugdymuisi gali būti ir viena priežasčių, kodėl nuo mažens plinta patyčios, nepagarba kitaip galvojantiems,“ - sako A. Rostovskytė.

Ji ragina mokytojus ir mokinius dažniau provokuoti diskusijas, išdrįsti klausti Ar gali būti kitaip?“. Tokiu būdu kiekvienas galės rasti savitą požiūrį, kurio nederėtų primesti“ kitiems. Arba kitaip tariant, Jūs neprivalote suprasti, perimti kitaip mąstančio žmogaus idėjų, pakanka suprasti, kad tuos pačius dalykus suvokiate skirtingai. Kritiniam mąstymui būdinga požiūrių įvairovė ir aplinkybių analizė.  

14 balandžio 11, Penktadienis 13:06
0

Prieš kelias dienas rašėme apie prasidėjusią akciją, kuri skirta apsaugoti viešas erdves nuo taršos gyvūnų ekskrementais. Visą balandį aplinkos apsaugos inspektoriai organizuos sistemingus reidus miestų parkuose ir kitose vietose, kur gyventojai mėgsta vedžioti šunis, ir tikrins, ar šeimininkai surenka augintinių ekskrementus.

Portalo mano-gargzdai.lt redakcija sulaukė Gargždų gyventojos Linos laiško, kuriame ji piktinasi, kad už nesurinktas gyvūnų išmatas gresia didžiulės baudos, o specialių šiukšliadėžių mieste niekur nėra.

 

„Kiek žinau, gyvūnų ekskrementus reikia mesti į specialias dėžes, o ne į konteinerius ar paprastas šiukšliadėžes. O kiek mieste yra tų specialių dėžių? Esu mačiusi tik prie vienos Gargžduose esančios veterinarijos klinikos. Viešose erdvėse, kurias žada tikrinti inspektoriai, niekur jų nė su žiburiu nerasi. Tai kur dėti tuos kakučius? Kišenėje nešiotis?“ – klausia gargždiškė Lina.

 

Sunku prognozuoti, kada pastatys dėžes

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros vedėjas Algirdas Vaitkus informavo, kad iš tikrųjų turėtų būti pastatytos specialios ekskrementų surinkimo dėžės, bet jų Lietuvoje mažai kur yra.

„Kadangi specialių dėžių nėra, tenka mesti į esamas. Yra prievolė surinkti ekskrementus ir jų kitur nepadėsi, tik į bendrą šiukšliadėžę. Aišku, tai nėra gerai. Rajono savivaldybė turėtų kažką mąstyti tuo klausimu“, – sakė A. Vaitkus.

Agentūros vedėjas tvirtino, kad žmogaus niekas nenubaus, jei augintinio ekskrementus išmes į šiukšlinę, nes, surenkant išmatas, daromas geras darbas.

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio ir aplinkosaugos vyriausiasis specialistas-ekologas Remigijus Alšauskas patvirtino, kad Gargžduose specialių dėžių gyvūnų ekskrementams nėra.

„Deja, nėra, nors turėtų. O šiuo metu žmonės tegul deda į bendro naudojimo šiukšliadėžes. Kadangi tai visgi yra kaip komunalinė atlieka. Į „varpelius“ mesti negalima“, – nurodė R. Alšauskas.

Sunkiai Klaipėdos rajone juda reikalai ir dėl šunų vedžiojimo aikštelių įrengimo.

Yra numatyta tris aikšteles įrengti Gargžduose ir vieną Priekulėje. Vienos aikštelės dydis turės būti apie 15 arų. Tačiau, kaip teigė R. Alšauskas, dėl lėšų stygiaus sunku prognozuoti, kada jos bus įrengtos. Neaišku, kada mieste atsiras ir gyvūnų ekskrementams mesti skirtos dėžės.

 

14 balandžio 04, Penktadienis 12:20
2

Šiomis dienomis daug kalbame apie tai, ar realu, kad Rusija mėgins įsiveržti į Baltijos šalis. Ar turi tam Kremlius karinių, finansinių pajėgumų ir taip toliau.

Man atrodo, kitą klausimą šiandien reikėtų kelti. Ne kokie įsakymai bus duoti iš Kremliaus, ne kaip ir kada galbūt bus panaudota agresija, o ką Lietuva padarys, kad tas pats Kremlius nemėgintų ar nenorėtų bandyti taip elgtis. Mano įsitikinimu, Lietuva gali nuveikti daug. Ir toli gražu ne vien tokiomis priemonėmis, kaip didesniu finansavimu krašto apsaugai ar naujos ginkluotės pirkimu (kas, žinoma, yra svarbu).

Siekdami sumažinti grėsmes, Lietuva ir pirmiausia kiekvienas iš mūsų turi ir gali:

Nebekariauti vidaus karų.

Kam naudingos rietenos ar susiskaldymas dėl tokių dalykų, kaip referendumai dėl žemės nepardavimo užsieniečiams? Gerbkime savo ir savo kaimyno privačią nuosavybę, savo teisę laisvai apsispręsti – iškart būsime stipresni.

Nebekariauti su investuotojais Lietuvoje.

Kam naudinga, kad dėl įvairių priežasčių iki šiol nesulaukiame tokių investuotojų kaip „Chevron“, kurie galėtų išsiaiškinti, turime ar ne Lietuvoje tokio turto kaip skalūnų dujos ir kokios galimybės jas išgauti? Sudarykime palankias sąlygas ateiti investuotojams, tada nereikės laukti niekieno malonės. Daugiau užsienio investicijų kartu reikš mažiau abejojančių, ar JAV ir kitos Vakarų valstybės sustiprins mūsų gynybos pajėgumus.  

Nebekariauti aklai, siekiant suvesti sąskaitas.

Tai dažnai pasitaiko, ypač tokiose institucijose kaip Seimas ar Vyriausybė. Kam naudinga, kai valdantieji, nutarę suvesti sąskaitas su buvusia Vyriausybe, veikia per visokias laikinas Skardžiaus komisijas, o po to išsiaiškina, kad politinio revanšo siekiai veda į aklavietę, nes tai kenkia valstybės nepriklausomybei ir strateginiams energetikos objektams (kaip Suskystintų gamtinių dujų terminalas).

Politikoje galioja savos taisyklės (už tai aš irgi prisiimu atsakomybę), bet yra atvejų, kai būtina su(si)tarti. Tai visiškai nereiškia, kad reikia keisti ideologiją ar išduoti principinius įsitikinimus.

Nebebijoti karo, o imtis veiksmų.

Kam naudinga, kad liksime pasyvūs stebėtojai, abejingi tam, kas šiandien vyksta netoli mūsų sienų? Kam palanku, kad 9 iš 10 Lietuvos gyventojų bus įsitikinę, jog svetima kariuomenė gali mėginti veržtis į mūsų šalį?

Jei Karaliaučiuje matome aktyviai repetuojantį Rusijos karinį laivyną ir aviaciją, kodėl kiekvienas iš mūsų negalime „parepetuoti“ savanoriškose pratybose? Nesvarbu, tai būtų Šaulių sąjunga, krašto apsaugos savanorių, programuotojų ar informacijos specialistų grupė, pasirengusi atremti ne tik karines, bet ir kibernetinis ar propagandines atakas.

Nebeveikti pavieniui.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime ne veltui kalbėjo apie laisvės kainą ir pasakė mintį, kad kiekvienas savo darbais privalome ją stiprinti. Susitelkę ir veikdami kartu.

Gal mėgėjai pabambėti ir sakys, kas čia naujo, kas iš to? Bet aš sakau, kad kartu mes esame didesnė jėga. Jei kam reikia įrodymų, pažiūrėkite, kaip per svarbiausias Lietuvos rinktinės kovas susivienija „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ fanai.

14 kovo 30, Sekmadienis 16:23
0

Kol kiti tyliai namuose stebėjo ir stebi įvykius Ukrainoje, du jaunuoliai – gargždiškė Margarita Lukošiutė ir jos draugas vilnietis Simonas Jatkonis – viską nutarė pamatyti iš arti. Į Kijevą jie atskrido ankstyvą vasario 28 d. rytą ir ten išbuvo tris dienas. Visą laiką pora praleido Kijevo centre, daugiausia Maidane.

 

Kaip sakė Margarita ir Simonas, kelionės tikslas buvo savo akimis pamatyti Ukrainos sukilimą. Jie nutarė, kad muziejai ir pramogos gali palaukti, nes galimybė, nors ir simboliškai sudalyvauti revoliucijoje, yra daug vertingesnė už bet kokį muziejų.

Dalinamės Simono Jatkonio pasakojimu apie kelionę.

 

Norėjome pamatyti savo akimis

Nuo paauglystės domiuosi geopolitika, politika, karyba ir mūsų regiono istorija, todėl paprasčiausiai negalėjau praleisti progos, savo akimis pamatyti, kaip vyksta istorija. Keliauti nesibaiminant paskatino ir nostalgiški Sąjūdžio laikų prisiminimai. Tuo metu buvau dar vaikas ir prie Lietuvos nepriklausomybės siekio prisidėjau vaikiškais būdais, tad labai norėjosi pažvelgti į panašius įvykius suaugusiojo akimis.

Margaritai įdomiausia buvo pamatyti, kaip revoliucijos metu iš tikrųjų gyvena žmonės. Pamatyti, išgirsti, pabendrauti, susidaryti savo nuomonę tiek apie įvykius, tiek apie juose dalyvaujančius žmones.

 

Kijevas

Bilietus į Kijevą pirkome dieną po Maidano šturmo, kurio metu žuvo daugiausia žmonių. Buvo baugoka. Žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kad Kijeve nedirba bankai, bankomatuose nėra pinigų, parduotuvėse trūksta maisto. Rimtai svarstėme, gal vežtis kokį grikių pakelį ar konservų.

Gerai, kad to nedarėme, nes Kijevas, kurį pamatėme, buvo visiškai kitoks, nei įsivaizdavome: parduotuvės pilnos maisto, bankai dirba, vieninteliai tušti bankomatai – tie, prie kurių per barikadas negali privažiuoti inkasatorių mašinos.

Pirmus revoliucijos ženklus pamatėme prie oro uosto – užkardą, prie kurios savanoriai tikrina visų išvykstančių dokumentus. Tačiau anksti ryte ten nieko nebuvo, užkarda atrodė apleista. Išsikvietėme taksi ir nuvažiavome link centro, kur įsikūręs mūsų hostelis. Važiuodami per Kijevą nematėme jokių revoliucijos ženklų, nei žmonių su kaukėmis, nei barikadų, jokių degėsių. Pradėjo net kilti minčių, kad galbūt pavėlavome, gal revoliucija jau baigėsi?

Hostelis, kuriame internetu rezervavome porą lovų, įsikūręs prie pat Gruševskio prospekto. Paėję šimtą metrų centro link pamatėme pirmą barikadą ir supratome, kad niekas dar nesibaigė, o tik prasideda. Barikadų atitvertame centre knibždėte knibžda žmonių: kai kurie ten jau ketvirtą mėnesį, kiti paprasčiausiai atėjo pasivaikščioti.

 

Viskas tik prasideda

Maidano aikštėje ir Gruševskio prospekte išdygęs palapinių miestelis nesiruošia niekur kraustytis. Barikados taip pat paliekamos vietoje ir saugomos dieną-naktį. Dalis parduotuvių ir kavinių veikia, dalis savo patalpas perleido revoliucionieriams. Centre esantys miesto administracijos ir kiti oficialūs pastatai tarnauja kaip revoliucijos štabai.

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, kai apsipranti su visur esančiais savigynos kariais ir barikadomis, – tvarka. Visą teritoriją savanoriai tvarko kiekvieną dieną. Žmonių ir automobilių srautus taip pat reguliuoja savanoriai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas Maidanas veikia chaotiškai, savanoriškais pagrindais. Tik vėliau pradedi matyti, jog tai ne šiaip palapinių miestelis, o Kijevo ir visos Ukrainos revoliucijos širdis bei protas.

 

Kas valdo Maidaną?

Tuo metu (prieš porą savaičių), kai mes buvome Kijeve, naujoji vyriausybė ir prezidentas dar nebuvo įtvirtinę savo valdžios. Vienintelis rimtas politinės valios šaltinis buvo Maidanas. Pasimetę politikai ėjo Maidano nurodyta kryptimi. Turbūt kyla natūralus klausimas – kas vadovauja Maidanui? Kas viską valdo?

Atsakymas gali būti sunkiai suvokiamas, bet yra, kaip yra – Maidano niekas nevaldo ir jį valdo visi. Tai labai fragmentuotas judėjimas, jame veikia dešimtys įvairiausių judėjimų ir grupuočių, o sprendimai priimami tiesioginės demokratijos būdu – žmonės paprasčiausiai nubalsuoja vietoje. Bet kuris norintis gali ateiti į Maidano administracinį centrą ir pateikti savo pasiūlymus, kaip spręsti vienas ar kitas problemas. Pasiūlymas užrašomas ir pateikiamas viešam svarstymui, daugiausiai palaikymo sulaukusi idėja įgyvendinama. Maidane nuolatos gimsta idėjos ir priimami sprendimai, kurie turi įtakos visai Ukrainai.

Įdomiausia, kad visa tai veikia, ir veikia sklandžiai. Miesto ir valstybės administracijos derina veiksmus su Maidanu, milicija patruliuoja tik kartu su savanoriais, politikai, intelektualai, verslininkai nuolatos ateina į Maidaną pabendrauti, pajusti žmonių nuotaikų. Naujai iškilę revoliucijos lyderiai aktyviai įsilieja į politinį, ekonominį ir administracinį valstybės gyvenimą.

Mano nuomone, Maidanas yra labiau idėja, valstybės ir savivaldos valdymo sistema nei organizacija. Kituose miestuose ir kaimuose iškilę maidanai ir iš savanorių susiformavusios apsaugos pajėgos atsirado savarankiškai. Taip, veiksmai koordinuojami valstybiniu mastu, tačiau iniciatyva veikti ir kurti ateina ne iš centrinio Maidano, o iš vietinių žmonių, kurie perėmę veiklos modelį pradeda tvarkyti savą kiemą.

Maidanas yra labai atviras judėjimas, vienijantis radikaliai skirtingas pažiūras. Seni dirba išvien su jaunais, liberalai spaudžia ranką nacionalistams, studentai diskutuoja su kaimo vaikinais, turtingi dirba kartu su vargšais. Gali pasirodyti, kad tokia organizacija yra per daug atvira, kad į ją lengvai gali infiltruotis provokatoriai, godūs savanaudžiai ar kitokie kenkėjai. Iš dalies tai yra tiesa. Iš kitos pusės, kadangi Maidane sprendimai priimami ypač skaidriai ir daugybė skirtingų žmonių aktyviai dalyvauja veikloje, kontroliuoti šį judėjimą yra labai sudėtinga. Maidanas išties yra žmonių judėjimas.

 

Kas už viską moka?

Jei jau niekas nevadovauja, tai kas tada už viską moka? Iš ko gyvena tie, kurie jau keturis mėnesius nedirba?

Maidaną išlaiko žmonės. Kiekvieną dieną iš visų Ukrainos kampelių į Maidaną plūsta maistas, medikamentai, drabužiai, technika, pinigai. Tai lyg mokesčiai valstybei, tik savanoriški ir neapipinti biurokratiniu aparatu. Yra bendros Maidano sąskaitos ir sandėliai, tačiau pastaruoju metu dauguma iniciatyvų savarankiškai renka lėšas. Tokiu būdu išvengiama administracinio aparato augimo ir visų su tuo ateinančių problemų: korupcijos, vagysčių, neskaidrumo ir t.t.

Norint suprasti tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, pradžiai reikia suprasti viena – Maidano aktyvistai nėra šiaip minia, neturinčių ką veikti žmonių. Kiekvieną dieną jie dirba darbą. Ukrainiečių tauta jiems patikėjo labai svarbias pareigas – kurti ir saugoti naują Ukrainą. Tauta pati išlaiko savo revoliuciją, todėl revoliucinis judėjimas yra atskaitingas tik tautai ir niekam kitam. Kiekvieną dieną tūkstančių tūkstančiai žmonių aukoja, kad išlaikytų ir stiprintų Maidano judėjimą visoje Ukrainoje. Kadangi judėjimas yra toks fragmentuotas, tai ir kiekvienas norintis prisidėti, gali paremti tą judėjimo dalį, kuri geriausiai atitinka jo įsitikinimus. Moteriškė gimusi Lvove, bet jau trisdešimt metų gyvenanti Kijeve, maistą neša Lvovo šimtinei, futbolo fanai palaiko futbolo fanus, kiekvienas regionas renka paramą savo regiono atstovams.

Kiek pamenu, panašiai viskas veikė ir Lietuvoje, kai didelė tautos dalis susivienijo siekdami bendro tikslo – laisvės. 

 

Ką apie revoliuciją galvoja ukrainiečiai

Teko bendrauti su įvairiais žmonėmis: tiek su Maidano aktyvistais, tiek su bandančiais išlikti nuošaly ir niekur nesikišti. Pirmas dalykas, kurį pastebėjome – prasčiausiai psichologiškai jaučiasi tie žmonės, kurie nieko nedaro, bet domisi tuo, kas vyksta. Seka naujienas, nerimauja, nervinasi, baiminasi karo, nežino, ko laukti ateityje. Baisiausia yra prieš kompiuterio ir televizoriaus ekraną, nes tada žmogus pasijaučia esąs didžiulių, globalių įvykių sūkuryje. Pasijaučia bejėgis ir negalintis niekam daryti įtakos.

Yra didelė žmonių dalis, kurie domisi tuo, kas vyksta, tačiau toliau gyvena kasdienius gyvenimus. Panašu, kad ši žmonių grupė jaučiasi daugmaž normaliai. Jei būdamas Kijeve neužsuksi į Maidaną, tai net nesuprasi, kad šalyje kažkas vyksta. Gyvenimas teka įprasta vaga ir šaltesnių nervų piliečiai gali ramiai gyventi.

Dar yra nemaža dalis žmonių, kurie palaiko Maidaną: atneša savanoriams maisto, aukoja pinigus, drabužius, medikamentus, ateina į Maidaną „pakvėpuoti laisvės oru“, pabendrauti su aktyvistais, sudalyvauti koncertuose, mišiose, vestuvėse (taip, Maidane vyksta net ir vestuvės). Šie žmonės jaučiasi laisvės judėjimo dalimi, jie dėkingi kovotojams, liejusiems kraują už bendrą laisvę, o kovotojai ir kiti aktyvistai dėkingi jiems už palaikymą ir paramą.

Ir yra tie, kurie veikia aktyviai. Šie žmonės patys ramiausi, draugiškiausi ir nuoširdžiausi iš visų. Tokio svetingumo ir šiltumo kaip Maidane mes nematėme niekur. Aktyvistai ir kovotojai mielai bendravo, kvietė prie laužų, į palapines, primygtinai vaišino kava, arbata, naminėmis sultimis, maistu. Mums nuolatos dėkojo, kad atvažiavome, kad palaikome, kad suprantame jų laisvės ir padoraus gyvenimo siekį. Vėlgi, kažkas panašaus vyko ir Lietuvoje, tad labai lengva suprasti ukrainiečius.

 

Kokia ateitis laukia Ukrainos?

Tie žmonės, kurie prisideda prie judėjimo, pasiryžę kautis iki galo. Ir jie nebijo. Nes baisu, pikta ir negera yra tik tada, kai vien tik žiūri žinias ir nieko nedarai. Gatvėje nėra baisu, mitinge nėra baisu, ant barikados nėra baisu. Kaip sako patyrę, net ir pirmose kovotojų eilėse nėra baisu, o net jei yra baimė, tai ji visiškai kitokia nei ta smaugianti, dusinanti, pykčiu atskiesta neviltis, kuri apima nieko nedarant, bet nuolatos spėliojant, kas bus... Darantys nespėlioja, kas bus, jie kuria ateitį patys. Jie valdo procesą, o ne procesas juos.

Didelį įspūdį paliko ukrainiečių susitvardymas ir humoro jausmas. Niekur negirdėjome nė vieno blogo žodžio apie rusus, net ir po to, kai Putinas užgrobė Krymą. Nė vieno blogo žodžio. Visas pyktis nukreiptas tik į Putiną.

Maidane visi supranta, kad Ukraina, kaip valstybė, yra ant kracho ribos. Armija nuskurdinta ir tik nedidelė jos dalelė yra visiškai pasiruošusi galimam karui, ekonomika ne tik, kad šlubuoja, bet vos šliaužia, politinė ir administracinė valstybės sistema korumpuota ir perpuvusi. Visi puikiai supranta, kad nei valdžia, nei Europos Sąjunga, nei NATO Ukrainos nesutvarkys. Vieninteliai, kas gali sutvarkyti ir pertvarkyti Ukrainą, yra patys ukrainiečiai... Ir jie tai daro.

Žmonės nepasitiki nė vienu politiku: nei senu, nei nauju. Nededa jokių vilčių į tarptautinę bendruomenę, be to, ir nenori, kad jiems pradėtų diriguoti JAV ar Briuselis. Tuo labiau nenori, kad jiems diriguotų Maskva. Maidanas yra jau antra Ukrainos revoliucija per dešimt metų, tik šį kartą žmonės pasiruošę eiti iki galo: įgyvendinti struktūrines krašto apsaugos, ekonomikos, valstybės administravimo, rinkimų sistemos reformas.

Ar jiems pavyks? Nežinau... Tačiau esu tikras dėl vieno – ukrainiečiai nenurims tol, kol nesukurs tokios valstybės, kokios jie nori ir kokios jie yra verti. Ugnis Ukrainos širdyje dega karštai ir nė nesiruošia išblėsti.

 

Kelionė namo

Ankstyvą pirmadienio rytą važiavome į oro uostą, šį kartą užkarda buvo funkcionuojanti, savanoriai tikrino visų išvykstančių dokumentus. Sustabdė ir mūsiškį taksi automobilį. Savanoris mandagiai paprašė parodyti dokumentus, pamatęs lietuviškus pasus iš karto pradėjo atsiprašinėti ir palinkėjo gero kelio. Nustebęs taksi vairuotojas paklausė: „Ką dokumentuose pamatė savanoris?“ Atsakiau: „Turbūt tai, kad mes – lietuviai?“ Vairuotojas nusišypsojo: „Taaaip, lietuvius mes gerbiame“.

Tokiomis nuotaikomis ir grįžome į Lietuvą. Ši trumpa kelionė pranoko visus lūkesčius, daug pamatėme ir daug išmokome. Supratome, kad mes, lietuviai, galime daug ko pasimokyti iš kaimynų.

 

Margaritos Lukošiutės nuotraukos:

 

14 kovo 16, Sekmadienis 11:51
0

Portalas mano-gargzdai.lt sulaukė skaitytojos fotoreportažo, kuriame, kaip ji teigia, įamžintas Gargždų įstaigų ir įmonių požiūris į neįgaliuosius.

 

„Nereikia ilgai vaikščioti po miestą, kad pastebėtum, kad Gargžduose visiškai ignoruojami neįgalieji. Yra daugybė įstaigų, į kurias jiems tiesiog neįmanoma patekti. Pavyzdžiui, DNB bankas, paštas, įmonė „Gargždų švara“, Gargždų butų ūkio bendrovė, valgykla „Bulvė“, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Gargždų skyrius ir kitoje pastato pusėje esanti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūra. Taip pat kai kurios vaistinės, net miesto centre esančios parduotuvės ir galų gale poliklinika. Norint patekti į Šeimos medicinos centrą, tenka aplinkkeliais važiuoti – pro ligoninę, nes prie pagrindinio poliklinikos įėjimo neįgaliuosius pasitinka tik jiems neįveikiami laiptai. O kiek dar yra kitų parduotuvėlių ir įstaigėlių, kurioms neįgalieji nerūpi. Kodėl taip yra?“ – laiške klausia gargždiškė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

 

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Gytis Kasperavičius informavo, kad yra įstatyminė bazė ir statybos techniniai reglamentai, kurie reglamentuoja pastatų pritaikymą neįgaliesiems.

„Gal ir būtų galima pasiūlyti iniciatyvą reikalauti susitvarkyti užvažiavimą. Savivalda irgi gal galėtų pritaikyti savo pastatus. Bet visa tai paprastai vyksta naujų pastatų projektavimo metu arba rekonstruojant senus. Tada numatomi visi privalomi reikalavimai neįgaliesiems“, – kalbėjo G. Kasperavičius.

Vedėjas nurodė, jog prie esamų statinių sudėtinga tai padaryti.

„Vien panduso kartais nepakanka. O reikalavimai jiems yra gana sudėtingi. Jei yra staigiai aukštėjantys laiptai, reikia daryti keliasdešimties metrų pandusą, kad būtų teisingas nuolydis. Kartais tokio dalyko neįmanoma techniškai įrengti. Pavyzdžiui, pašto atveju. Čia reikėtų daryti liftą, kylantį pagal laiptus. Tai yra padaroma. Ir jeigu paštą norėtų rekonstruoti, greičiausiai būtų keliami tokie reikalavimai“, – aiškino G. Kasperavičius.

Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė pabrėžė, kad ne tik įvairių įstaigų vadovai turėtų nepamiršti neįgaliųjų.

„Daug kalbama apie universalaus dizaino svarbą. Kiekvienas, ir sveikas žmogus, sakykim, statydamas namą, turėtų pagalvoti, kad ten gyvens ir senas. O kokie dabar yra namai – laiptų laiptai. Ir sveikas žmogus gali susilaužyti koją, gal anūkas su vežimėliu atvyks. Bet čia yra didelis ateities darbas“, – kalbėjo D. Gumuliauskienė.

Socialinės paramos skyriaus vedėja svarstė, kad dauguma įstaigų, kurios yra suinteresuotos, kad neįgalieji pakliūtų į jas, pačios pagalvoja apie tai ir nori daugiau klientų.

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMAS

11 straipsnis. Aplinkos prieinamumas

1. Reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams.

2. Už aplinkos pritaikymo neįgaliųjų specialiesiems poreikiams statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą atsako Aplinkos ministerija.

3. Už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams atsako savivaldybių institucijos ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytų objektų savininkai bei naudotojai.

4. Už informacinės aplinkos neįgaliesiems pritaikymo organizavimą atsako Vyriausybės įgaliota institucija.

 

Skaitytojos nuotraukos:

 

14 kovo 14, Penktadienis 14:28
1

Iš kur pasisemti energijos? Tokį klausimą sau užduoda dažnas į darbus įsisukęs verslininkas, neturintis laiko pomėgiams. Kaip neperdegti ir nepatirti energinio bankroto, pataria psichologas dr. Marius Daugelavičius.

Kiekvienas žmogus turi piniginių pajamų, išlaidų, pajamų šaltinių, bet gali patirti ir finansinį bankrotą. Lygiai tokia pat sistema ir su energija. „Mes iš kažkur jėgas imame, kažkur jas ir išleidžiame. Natūralu, kad tai yra ne tie patys šaltiniai“, – pokalbį apie žmogaus energijos vertę pradeda psichologas.

 

Apie energijos pajamas ir išlaidas

„Kai žmogus daro tai, ką reikia, jis jėgas eikvoja, nes reikia priversti save padaryti tai, ko nenori. Tokie darbai reikalauja žmogaus energijos. Ir kuo labiau jis nenori to daryti, tuo daugiau energijos jie suvalgo, – energijos išlaidas apibūdina pašnekovas ir pabrėžia, kad turint daug energijos išlaidų būtinos ir jos pajamos: – Kai žmogus daro tai, kas jam patinka ir teikia malonumą, tokia veikla yra energijos pajamos. Kai mes užsiimame mėgstama veikla, nepavargstame.“

 

Kada gresia energinis bankrotas?

„Energinis bankrotas – kai žmogus supranta, kad reikia ką nors daryti, bet nieko nedaro, nes neturi jėgų. Žmogus jaučiasi išsekęs, įsitempęs, menkiausia smulkmena jį išmuša iš pusiausvyros, vyksta nuolatiniai konfliktai, vyrauja bloga nuotaika, žmogus yra lyg perdegęs. Toks sindromas nustatomas žmonėms, kurie daug dirba, o galiausiai dėl energijos stokos negali tęsti savo veiklos“, – dažną verslininką užklupusią situaciją apibūdina dr. M. Daugelavičius.

„Kuo žmogus pareigingesnis, daro tai, ką reikia, tuo jis yra labiau gerbtinas. Tačiau taip jis save išeikvoja, nes daugybę darbų jam reikia padaryti, bet niekam neįdomu, ką jis nori daryti. O tai yra nuolatinės energijos išlaidos, – įprastą gero darbuotojo darbo dieną apibūdina psichologas M. Daugelavičius. – Didžioji dalis žmonių mėgstamos veiklos turi nedaug. Todėl kai kurie vos atsikėlę ryte yra energiškai bankrutavę. Jie pagalvoja apie tai, ką reikia padaryti, ir visos jėgos dingsta.“

Psichologas ragina po įtemptos veiklos atidėti net svarbius darbus, nes juos atlikti gali sektis kur kas sunkiau nei įprastai, o rezultatas tenkins mažiau, nei tikimasi.

 

Svarbus jėgų balansas

Daugybę verslo susitikimų turintiems ir svarbius darbus bei sprendimus priimantiems žmonėms, pasak psichologo, reikia atgauti tiek jėgų, kiek jų išeikvojama. Jei taip nėra, nėra ir energijos balanso.

„Minusinis balansas reiškia, kad žmogus nejaučia malonumo darydamas tai, ką privalo. Jis po pusdienio pavargsta, jaučia nuolatinį nuovargį, nes dirbti reikia prisiversti. Tuomet reikia iš rezervo paimti jėgų.“ O rezerve, anot psichologo, jų vis mažėja.

 

Kur yra energijos šaltiniai?

Psichologas dr. M. Daugelavičius pasakoja, kad kiekvienam žmogui energijos šaltinis yra vis kitoks. „Yra žmonių, kuriems namuose yra daug problemų, todėl parėjus namo visos jėgos dingsta. Kitas žmogus grįžta ir, jei jam gera šeimoje, jėgų pasisemiama. Svarbu, ar gera savoje erdvėje. Jeigu gera, pavyks pasisemti jėgų. O jei yra daug problemų, daug prievartos, žodžio „reikia“ ir mažai „noriu“, mažai savirealizacijos, tai ta veikla ir erdvė išsunkia“, – pasakoja psichologas.

Pasak jo, svarbu mėgstamos veiklos nepaversti rutina, kuri vėliau jėgas ne duotų, o atimtų. „Sakoma: nori užmušti hobį, padaryk jį darbu“, – patvirtina psichologas.

 

Energiškai stiprus = turtingas

„Žmonės, kurie yra paklusnūs ir daro tik tai, ką reikia, niekada nebus energiškai stiprūs. Jie visai nerealizuoja savęs kaip asmenybės, nedaro to, ką nori. O kuo daugiau žmogus daro tai, ką nori, kas jam patinka, tuo stipresnis yra“, – dėsto dr. M. Dugelavičius.

Psichologas patikslina, kad tik tie, kurie turi daug energijos, subalansuoja jos pajamas ir išlaidas, gali sėkmingai kopti karjeros laiptais.

„Tie, kurie sukuria didelį verslą, dažniausiai būna energiškai stiprūs. Jie nesitaiksto prie aplinkybių, o padaro taip, kad jos klostytųsi pagal juos. Jie yra stipresni ir dažnai daugiau pasiekia už kitus, todėl gali gyventi pagal save. Tokie žmonės yra turtingi. Jei jie nebūtų energiškai stiprūs, negalėtų turėti tokio verslo“, – baigdamas pokalbį sėkmės lydimus verslininkus apibūdina psichologas.

 

 

bzn

 

14 vasario 27, Ketvirtadienis 10:39
0

Portalą mano-gargzdai.lt pasiekė susirūpinusios skaitytojos laiškas apie tai, kad Gargžduose per prastai rūpinamasi palaidais šunimis.

 

„Dažnai tenka vaikštinėti po Gargždus su vaiku ir beveik kasdien kyla klausimas – ar kas nors mūsų mieste rūpinasi palaidais šunimis, tiksliau, kam tai turėtų rūpėti ir ar rūpi? Aš suprantu, kad kiekvienoj pakrūmėj nepastatysi atsakingo asmens, bet yra tokių kiemų, kur šunys nuolat vaikšto po visą gatvę, nes yra nepririšti. Mano pačios kaimynai augina nemažos veislės šunį, kuris laksto jų kieme (nuosavas kiemas), bet neretai būna ir taip, kad šuo išeina, nes vartai dažnai yra atviri, ir tikrai nedžiugina praeivių. Jis neagresyvus, bent kol kas tokių atvejų nebuvo, bet jei aš pirmąkart eičiau šia gatve ir sutikčiau tokį „praeivį“, tai tikrai siaubo apturėčiau. O dažnai ir apturiu, ypač Kvietinių ir Vasario 16-osios gatvėse. Kai kurie šunys tikrai nedidelių veislių, bet menkas malonumas man vaiką pusę kelio nešti pro tuos palei kojas skalijančius šunis. Ir situacija tokia – jau keli metai, nemažėja tų palaidų šunų, deja. Negi turi įvykti nelaimė, kad būtų atsižvelgta į įstatymą, kad visi šunys be išimčių lauke gali būti tik prisegti prie pavadėlio?“, – laiške klausia gargždiškė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

 

Benamiais ar palaidais šunimis turi rūpintis seniūnijos.

Gargždų seniūnijos seniūno pavaduotojas Justinas Donauskas informavo, kad 2013 metais Gargždų seniūnijoje buvo pagauti ir išvežti 25 gyvūnai: 22 šunys ir 3 katės. Tam panaudoti 2 428,97 Lt. Yra sudaryta sutartis su individualia gyvūnų globos įmone „Nuaras“.

Seniūno pavaduotojas pasakojo, kad ne visada lengva palaidus šunis sugaudyti.

„Būna piktavališkai žmonės išmeta šunis. Kartais kiti pasakoja, kad matė sustojusią mašinėlę, iš kurios kažkas paleido gyvūną, ir nuvažiavo. Atsiranda ir šiaip. Kartais gaudant šunis tenka ilgai vargti. Jie tarsi nujaučia grėsmę. O prieš porą metų buvo taip, kad ir „Nuaras“ buvo atvažiavęs, ilgai gaudėme šunį, o šis įbėgo į kiemą ir lyg skradžiai žemę prasmego. Visko pasitaiko“, – prisiminė J. Donauskas.

 

14 vasario 21, Penktadienis 12:01
0

Vasario 16-oji – ypatinga diena, tad jai paminėti Gargžduose buvo dovanojamas iš Vilniaus atvykusių, tarptautinių festivalių dalyvių, auksinio scenos kryžiaus laureatų, teatro laboratorijos „Atviras ratas” spektaklis „Lietaus žemė“ ir pilietinė akcija – „Lietuva – Lietaus žemė“. Šventės organizatorių tikslas – prisijungti prie prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyvos ir kviesti gargždiškius bei jų svečius netradiciškai paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Planuojant šventinius renginius, buvo ieškota būdų, kaip nauja originalia forma atkreipti visų piliečių dėmesį į tautiškumą bei pakviesti švęsti visai šaliai svarbią šventę. Vasario 16-osios šventiniai renginiai truko dvi dienas.

Pirmoji dalis – spektaklis „Lietaus žemė“ buvo pasirinktas neatsitiktinai, kadangi 2014-ieji metai paskelbti Teatrų metais. 2012 m. festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris’12“ spektaklis  „Lietaus žemė“ žiūrovų išrinktas geriausiu spektakliu mažojoje scenoje ir tais pačiais metais nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui už geriausią nacionalinę dramaturgiją. Jame kalbama apie valstybingumą, kovą už laisvę, žmonių pasiaukojimą vardan savo tautos. Jis išsiskiria savo prasmingumu, emocionalumu, įtaigumu. Tokie teatro profesionalai Gargždų miestą aplanko nedažnai, tad spektaklis buvo puiki dovana šio miesto gyventojams.

Štai kokius atsiliepimus „Atviro rato“ internetinėje svetainėje apie Vasario 16-osios proga skirtą spektaklį rašė garbūs Gargždų miesto piliečiai:

„Ką tik grįžau iš Jūsų spektaklio „Lietaus žemė” Gargžduose. Esu be galo sujaudinta: išgyvenau savo vaikystės ir jaunystės metus. Kiekvienas personažas man vėl buvo tarytum tėvai, dėdės, tetos, kaimynai, mokyklos draugai, šiaip bendraamžiai. Man likimas lėmė, kad daugelyje spektaklio epizodų ir pati esu dalyvavusi, todėl riedėjo ašaros. Beje, ne tik man vienai…Ačiū jauniesiems aktoriams, ačiū režisieriui. Kuo geriausios Jums kūrybinės sėkmės. Būtų labai gerai, kad šiame Jūsų spektaklyje dalyvautų šiandieninis mūsų jaunimas, nes jam mūsų kartos pasakojami išgyvenimai dažnai, deja, lieka neišgirsti. O Jūsų spektaklio įtaigumas yra neabejotinas. Aldona Vareikienė, žurnalistė“;

„Lietaus žemė” – puikus spektaklis, kuriame atspindėta sudėtinga mūsų šalies istorija-be pagražinimų ir nutylėjimų. Nuoširdžiai džiaugiuosi jaunosios kartos aktorių meistriškumu bei paties spektaklio atlikimo novatoriškumu. Linkiu teatro kolektyvui kuo geriausios sėkmės! Кlaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas”.

Antroji Vasario 16-osios šventės dalis, akcija „Lietuva – Lietaus žemė“, buvo patikėta klaipėdiečiams – pantomimos teatrui „A”, kurio vadovas, aktorius ir režisierius, „Padėkos kaukės” laureatas Aleksas Mažonas su savo suburta trupe keliauja po Europą, yra daugybės tarptautinių festivalių dalyvis. Akcijos tikslas – pasveikinti kiekvieną sutiktą, mažą ar seną, kiekvieną, iš kurių ir susideda mūsų Lietuva. Valstybės gimtadienio proga, mimai, pasipuošę vėliavos spalvų skėčiais ir lietpalčiais, dovanojo gėles, perrištas trispalve, dalino šypsenas, gerą nuotaiką, kūrė jaukią ir draugišką atmosferą, iš praeivių sulaukdami daug šiltų padėkų, šypsenų, nuostabos, palaikymo. Juk nepažįstamam žmogui galima paspausti ranką, apkabinti jį, pasijausti šeima, Lietuvos dalimi. Pasijusti vieningais ir laimingais žmonėmis, nebijančiais rytojaus ir naujovių.

Organizatorių tikslas – dirbti profesionaliai ir nuoširdžiai, sukurti tokį renginį, iš kurio žmonės išeitų laimingesni, geresni, galbūt susimąstę, kad tai paliestų kiekvieno širdį. 

 

Gargždų kultūros centro nuotraukos:

14 vasario 18, Antradienis 15:36
1

Visai neseniai portalo mano-gargzdai.lt redakcija gavo skaitytojos laišką. Pastabi moteris laiške ragina gargždiškius atkreipti dėmesį į Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios kunigo Kęstučio Vainoriaus anketą populiariame socialiniame tinklapyje. Anketoje, kaip įprasta, publikuojamos asmeninės nuotraukos, viešinami dienos pastebėjimai. Atrodytų, nieko tokio, daugelis šiuolaikinių bažnyčios tarnų socialinius tinklus naudoja krikščionybei skleisti. Tačiau, kaip pastebi skaitytoja, kunigui visai nedera kai kurie vieši pasisakymai.

„Buvau šokiruota, kai pamačiau Gargždų parapijos kunigo K. Vainoriaus facebook‘o profilyje užrašą – kaip atpiderasinti trečiadienį? Ir dar kai pagalvojau, tas „piderasintojas“ vaikus krikštija ir prie komunijos veda. Sakyčiau, kaip viešas žmogus galėtų pagalvoti, ką šneka. Gėda... Įdomu, ką apie tai pasakytų miestiečiai“,  - laiške svarsto gargždiškė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Peržvelgus laiške minimą anketą, kilo abejonių, ar ji iš tiesų priklauso kunigui. Nors anketa pilna asmeninių K. Vainoriaus nuotraukų iš sporto renginių, vakarėlių, kelionių, paplūdimio, pateikiama informacija visiškai neatitinka kunigo statuso. Anketoje rašoma, jog Kęstučio Vainoriaus gimtasis miestas yra Birbilishki, Panevėžio apskritis. Anketoje skelbiama, jog K. Vainorius alaus darykloje „Davra“ dirba degustatoriumi, o jo pomėgiai yra moterys. Vasario 12 dieną anketos metraštyje iš tiesų skelbiamas pasisakymas: „Kaip atpiderasinti trečiadienį“. Tiesa, vulgariame žodyje padaryta klaida – atpiderasimnti.

 

Anketos nepaneigė

 

Prieš porą metų kovo 8  dieną kunigo sukurta anketa – pavogta tapatybė, pokštas, nesusipratimas? Redakcijai uždavus šį klausimą, K. Vainorius sutriko. Kunigas nepatvirtino, jog anketa nėra jo. Pasiteisinimo, kodėl jo, pavyzdžiu kitiems turinčio būti kunigo, anketa yra būtent tokia, kokia yra, K. Vainorius nepateikė. Jis paprašė pacituoti skaitytojos laišką.

„Sakot, atpiderasinti ten parašyta. Nežinau, kaip čia. Nesąmonė kažkokia. Neprisimenu, kodėl taip rašiau. Negaliu pasakyti, kokios tą dieną buvo mano nuotaikos. Žinot, ir lietuviškuose filmuose keikiasi ir dar baisiau. Negaliu pasakyti, kaip taip įvyko. Kažin, ar galėjo kas nors pasinaudoti mano anketa. Niekas prie jos neprieina“, - teigė K. Vainorius.

Pripažinęs, kad kunigui gal taip ir nedera, K. Vainorius sakė kol kas nežinąs, ką pasakyti juo pasipiktinusiai skaitytojai.

„Ji man asmeniškai neparašė, nepasiskundė. Ji parašė pirmiausia jums. Taip, kaip jūs parašysit, taip ir bus“, - kalbėjo K. Vainorius.

Po pokalbio kunigas savo profilio kol kas nepakeitė. 

14 vasario 18, Antradienis 12:41
9

Pristatome naują portalo mano-gargzdai.lt rubriką „Nuomonės“. Kadangi sulaukiame daugybės Jūsų laiškų, nusprendėme, kad jiems reikia atskiros skilties.

Kviečiame skaityti Vincento Sako pastebėjimus apie slidinėjimo trasą Klaipėdos rajone.

 

Lapių gyventojai, labai gerai žinau žemaičių būdą ir charakterį, suprantu, kad žemaičiams reikia daug laiko suprasti ir išsiaiškinti, kas yra kas. Tada jie į suvoktą dalyką arba idėją kimba visu protiniu ir fiziniu pajėgumu. Tokiu entuziazmu, tokia jėga ir tokiu darbštumu, kad juos sustabdyti gali nebent tik po kojomis išsiveržęs ugnikalnis...

Už Minijos, šalia Gargždų, Utriuose, praėjusio šimtmečio devyniasdešimtaisiais metais Klaipėdos prekybos uostas savo lėšomis įrengė slidinėjimo trasą, pastatė eskalatorių, įvedė apšvietimą, kad čia galėtų slidinėti ne tik Prekybos uosto darbuotojai, bet ir visi Klaipėdos, Gargždų, Vėžaičių, Lapių ir kitų vietovių gyventojai. Po dvidešimties su viršum metų lapiškiai susivokė, kad šis įrenginys gali tapti ne tik šiaip įdomiu techniniu sprendimu, bet ir atnešti jiems nemažai pinigų iš pramogas mėgstančiųjų.

Gaila, kad tolimesnį jų verslumą užgožė informacijos stoka, nes ėmėsi mėgdžioti Druskininkus – būtinai jiems reikia įsigyti ypatingai brangų ir daug elektros energijos imantį sniego „dirbintuvą“. Matyt, reikės dar keliolikos metų, kad lapiškiai suprastų, jog tai neekonomiška ir šiai vietai netinkanti idėja.

Klaipėdos rajono klimatui labiau tiktų dirbtinė slidinėjimo danga, specialios slidės (yra net slidžių, tinkamų šliuožimui nuo kalvų žole, net smėliu). Dirbtinė danga daug pigesnė, greičiau atsiperka, o specialių slidžių nuoma duotų apčiuopiamai didesnę naudą...

 

Vincentas Sakas, Melnragė

14 vasario 14, Penktadienis 12:40
1

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 311 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,