Mano Gargždai

Dalinuosi (44)

Ar uždavėte sau klausimą, kokia yra tobula diena? Gal jau žinote atsakymą? Jeigu ne, tai paskaitykite Jennifer Niven knygą „Papasakok man apie tobulą dieną”, rekomenduojamą Gargždų Vaivorykštės“ gimnazijos trečiokės Nelės Armonaitės.

 

Jennifer Niven – amerikiečių rašytoja, kilusi iš Indianos, tačiau dabar gyvenanti mėgstamiausioje savo klajonių vietoje – Los Andžele. „Papasakok man apie tobulą dieną“ yra pirmoji rašytojos knyga, skirta paaugliams, nors prieš tai ji jau išleido kelis romanus suaugusiems ir keletą negrožinių kūrinių.

Dvi problematiškų jaunuolių istorijos netikėtai susipina į vieną, prasidedančią ant mokyklos varpinės stogo atbrailos, kur abu paaugliai, nusivylę gyvenimu, stovi turėdami vienodą tikslą – nušokti. Laimei, tądien jiems nebuvo lemta mirti.

Violeta – praeityje užstrigusi mergina, vis dar išgyvenanti potrauminį šoką po sesers žūties autoavarijoje. Ji nuolatos sau ir aplinkiniams kartoja: „Aš dar nepasirengusi“. Veikėjai reikėjo nedidelio postūmio, priversiančio ją grįžti prie gyvenimo aistros – rašymo.

Finčas – išsiskiriantis iš bendraamžių jaunuolis, užsidaręs savo paslaptingame pasaulyje ir matantis viską kitomis spalvomis. Kartais, kai personažui būna per sunku, jis užmiega ir nebegali pabusti. Tačiau vaikinas nusprendžia, jog nebenori būti nugalėtas vidinių demonų, ir prisiekia daugiau nebeužmigsiąs.

Ši knyga iš pradžių patraukė savo pavadinimu, mat netikiu, kad kažkas gali būti tobulas. Tačiau čia tobulybė įgyja kitą prasmę – tai sugebėjimas mėgautis paprastais dalykais ir suvokti  laikinumą. Istorija sužadina smalsumą savo nenuspėjamumu bei nustebina netikėta pabaiga. Tai knyga, neabejotinai verta  kiekvieno skaitytojo dėmesio.

 

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.

 

 

17 sausio 19, Ketvirtadienis 09:42
Paskelbtas Dalinuosi
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Po sunkios darbo dienos ar savaitės man visada geriausias poilsis – knygos skaitymas. Kartą miesto bibliotekoje aptikau Charlotte Harris  penkias pirmąsias (iš viso yra 13) knygas apie Sukę Stekhaus. Nesu fantastikos mėgėja, tačiau nieko įdomesnio tą kartą neradau, tad parsinešiau visas penkias knygas namo. Ir  netikėtai sau taip įsitraukiau, kad perskaičius tas pirmąsias knygas, susiradau elektroninius tęsinius, o paskutinę dalį skaičiau anglų kalba.

 

Istorija yra apie Sukės Stekhaus, užeigos padavėjos mažame miestelyje, gyvenimą ir jos santykius su vampyrais, vilkolakiais, panterlakiais ir visokiais kitokiais žvėriolakiais. Veiksmas vyksta mūsų dienomis. Sukurtas sintetinis kraujas vampyrams, tad jie legalizavosi. Ne visiems žmonėms tokia situacija patinka, tad kyla daugybė konfliktų. Kova dėl valdžios vyksta ir tarp pačių vampyrų. Į juos įveliama ir Sukė, kuri pati turi šiek tiek fėjos kraujo, kuriam vampyrai negali atsispirti. Trylikoje knygų po truputį atskleidžiamos visos Sukės gyvenimo paslaptys ir parodoma, kaip jai sekasi su jomis susitaikyti.

Knyga lengvai skaitoma ir taip įtraukianti, kad pamiršti, kad tai tik fantazija. Nesitikėkite rasti jokių gilių minčių, bet jei norite atsikvėpti, Sukės Stekhaus istorijos – puikus pasirinkimas.

 

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi".

 

 

16 gruodžio 20, Antradienis 09:45
Paskelbtas Dalinuosi
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Vos buvo paskelbti 2016-ųjų metų knygos rinkimai, noriai čiupau skaityti ekspertų rekomenduojamus tekstus.

 

Mat, pernai apturėjau malonią patirtį – perskaičiau B. Jonuškaitės romaną „Maranta“ ir aiktelėjau iš nuostabos: seniai buvau skaičiusi stiprią, įtaigią, vaizdinga kalba parašytą gyvenimišką istoriją.

Tad ir šiemet entuziastingai perskaičiau tris iš penkių suaugusiems skirtų kūrinių: K. Navako „Vyno kopiją“, E. Ališankos „Empedoklio batą“ ir D. Kalinauskaitės „Skersvėjų namus“. Tikrai, visi trys autorių kūriniai stiprūs, orientuoti į šiuolaikinį skaitytoją.

Vis dėlto rekomenduočiau laisvalaikį praturtinti skaitant Danutės Kalinauskaitės novelių knygą „Skersvėjų namai“. Joje rasite situacijų, artimų šeiminiam gyvenimui: tėvo, ieškančio ryšio vaikais, padėties apibūdinimas, sūnėno gelbėjimo aprašymas.

Prabylama apie sudėtingą emigranto dalią, kai tėvų namuose šeimininkauja brolis, besielgiantis arogantiškai ir brutaliai. Gana įdomi istorija apie moterį, kuri sprendžia, ką rinktis – aistringą meilės nuotykį ar ištikimybę šeimai? O pasirinkta pasakojimo technika – kalbėjimas pirmuoju asmeniu – leidžia įsijausti į pasakojamą istoriją, „išgyventi“ ją kartu su personažais.

Verta paminėti, kad novelės „Skersvėjų namai“ sužavi ir vaizdinga menine kalba. Tokiais posakiais: „Šiame kelyje daug pašauktų, bet mažai išrinktų“; „Išaušusi diena iki pat kraštų sklidina pilkumos“; „Nuo žodžių, idant jie vėl taptų tikri, reikia nudrėksti banalybės odelę, nušveisti pilkas visuotinio vartojimo apnašas“, – ne tik pasigrožėsite, bet juos, manau, lengvai įterpsite ir į savo kalbą.

Siūlau rasti laiko perskaityti 174 puslapių Danutės Kalinauskaitės novelių knygą „Skersvėjų namai“ ir pasitikrinti, ar Jus naivumas, nuoširdumas labiau stebina negu apsimetinėjimas?

 

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu  ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.

16 gruodžio 12, Pirmadienis 11:13
Paskelbtas Dalinuosi
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Rubrikoje „Dalinuosi“ Gargždų ,,Vaivorykštės“ I e kl. gimnazistė, Samanta Narmontaitė, pateikia 10 priežasčių, kodėl verta perskaityti Oskaro Vaildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“.

 

Man atrodo, kad daug geriau yra skaityti knygas, o ne jas aptarinėti. Tad siūlau susirasti airių kilmės rašytojo Oskaro Vaildo kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“ ir perskaityti dėl šių priežasčių:

1. Šioje knygoje daug minčių, skatinančių giliai mąstyti.

2. Įvairios personažų emocijos kartais jus stebins.

3. Galėsite suprasti, koks buvo žmonių mąstymas XIX amžiuje ir palyginti su šiandiena.

4. Sužinosite, kaip žmonės vertino grožį ir kokia buvo jo kaina.

5. Įsitikinsite, kaip yra skaudu, kai prarandi savo tikrąją meilę.

6. Suvoksite, kaip nuodėmės keičia ne tik sielą, bet ir išorę.

7. Turėsite progą pasvarstyti, ar grožis gali išgelbėti iš mirties gniaužtų?

8. Gal net nusiraminsite, nes gyvenimas ne visada būna gražus.

9. Pagalvosite – būdamas gražus netapsi laimingas.

10. Dar kartą išgirsite, jog nereikia susidėti su tokiais žmonėmis, kurie daro tau blogą įtaką, nes pats toks tapsi.

Malonaus skaitymo ir svarstymo.

16 gruodžio 02, Penktadienis 15:03
Paskelbtas Dalinuosi
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Trylika Endriejavo pagrindinės mokyklos vyresniųjų klasių mokinių lapkričio 23 d. vyko į Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją susitikti ir pasikalbėti su knygų paaugliams rašytoju Vytautu Račicku bei stebėti spektaklį.

 

„Vaivorykštės“ gimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviai (vadovė – mokytoja Rasa Rusteikienė) pastatė spektaklį pagal V. Račicko romaną „Baltos durys“. Spektaklis buvo nuostabus, visą valandą nesinorėjo nuleisti akių nuo jaunųjų aktorių. Atrodė, kad mes, žiūrovai, pabuvojome romane, kaip visų įvykių liudininkai. Manau, viso vaidinimo metu, turbūt, ne tik aš, bet ir kiti žiūrovai juto tą menką drebulį, nes atrodė, kad viskas nutiko ne romane, o realybėje.

Spektakliui pasibaigus, rašytojas Vytautas Račickas pasakojo, kaip buvo parašytas romanas „Baltos durys“. Rašytoją suintrigavo dabartinio jaunimo problemos: meilė, narkotikai ir alkoholis, ir jis sukūrė, kaip pats pripažino, lietuvišką Melvino Burgesso romano „Heroinas“ versiją.

Ilgai negalėjome atsitokėti po spektaklio. Dalijomės įspūdžiais, pastebėjimais, gyrėme autorių V. Račicką, aktorius ir režisierę, kuri atliko labai didelį ir sudėtingą darbą. Mūsų pastebėjimai, vertinimai ir komentarai pasibaigus spektakliui:

„Spektaklis skirtas paaugliams, tokių spektaklių labai trūksta. Laikas žiūrint prabėgo nepastebimai, kai aktoriai nusilenkė, buvo gaila, kad viskas pasibaigė taip greitai. Atskleista meilės, paauglystės bėdų, draugų, blogų ir gerų, pasirinkimo tema. Visa tai taip artima mums paaugliams. Jauni aktoriai buvo nepakartojami, įsijautę į savo rolę, vaidino net akimis. Buvo nuostabu!“ (Guoda J.).

„Apie šį spektaklį buvau girdėjusi ir anksčiau, kad jis vertas dėmesio, o dabar ir pati galiu tai patvirtinti. Jis, galiu teigti, skirtas jaunimui, nes naudojama kalba ir atributai, kurie padaro jį įdomesnį, labiau patraukia akį. Vyrauja meilės ir narkotikų temos, kurios skatina susimąstyti. Manau, spektaklis yra įdomus ne tik jaunimo, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms“ (Gabija G.).

„Žinoma, dar patikėjome viskuo, kas vyko scenoje, ir dėl to, kad romano autorius V. Račickas nieko nemelavo ir neišgalvojo – visą medžiagą savo knygai surinko iš gatvės, landynių, reabilitacijos centrų. Tai sudėtingas darbas, tačiau atperkantis – įtikinti jaunus žmones nėra taip lengva, tačiau bendrai rašytojo, režisierės ir aktorių komandai tai padaryti pasisekė. Ačiū Jiems!“ (mokytoja Laima K.).

Dabar jau laikas mums, žiūrovams ir klausytojams, vykdyti savo pažadą – perskaityti romaną „Baltos durys“. Mums pasiseks, nes mes jį jau vykdome.

16 gruodžio 01, Ketvirtadienis 09:53
Paskelbtas Dalinuosi
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

   Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje vykdomo skaitymo skatinimo projekto „Skaitymo patirčių spalvos“ viena iš veiklų – bendradarbiavimas su tėvais.

 

   Mokiniai ėmė interviu iš savo tėvelių apie jų įdomiausią perskaitytą knygą, fiksavo mintis, kodėl vis dėlto verta skaityti? Rinko patarimus, kokias knygas būtina perskaityti. Vaikų atlikti darbai publikuojami gimnazijoje išleistame stende, skirtame skaitymo skatinimui.

   Ne kartą lietuvių kalbos mokytojai išgirsta tėvų klausimą, kaip reikia padėti vaikui „susidraugauti“ su knyga? Vienareikšmiško patarimo nėra: juk ir toje pačioje šeimoje augantys vaikai yra skirtingi. Viena aišku, skaityti raginti, skatinti būtina. Nei tėvai, nei mokytojai negali pasiduoti ir tik laukti, kad kada nors šis ar anas jaunuolis ims skaityti (labai dažnai taip ir nutinka, tik, kad laukti ne visada užtenka kantrybės)... Šiais laikais, rūpinantis asmenybės vystymusi, tobulėjimu, gyvenant konkurencingoje aplinkoje, norint išvengti finansinių, teisinių ar kitokių nemalonumų, skaityti privalu!

  Apibendrinusi skaitymo skatinimo patirčių informaciją, parengiau lankstinuką tėvams. Jame akcentuojama, jog vaiką iš pradžių reikia tik pratinti skaityti, ir nelabai svarbu ką: ar laikraštį, ar žinutes, ar reklamines skrajutes... Pirmiausia reikia išmokti skaityti taisyklingai, atidžiai, gebant įsigilinti į teksto turinį, o tik paskui mėgautis grožinio teksto mintimis ar žodynu. Reikia džiaugtis ir pagirti vaiką, kai jis nors trumputį tekstą perskaito, o jei dar ir geba papasakoti, apibūdinti...

     Pradėję nuo elementarių, bet reikšmingų įgūdžių lavinimo, mes pasieksime norimą rezultatą. Be abejo, daugybė psichologų, mokslininkų tyrinėtojų teigia, didžiausia teigiamo vaiko elgesio paskata – rodomas tinkamas pavyzdys.

 

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos nuotraukos:

 

16 lapkričio 30, Trečiadienis 16:43
Paskelbtas Dalinuosi
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Šiūparių pagrindinės mokyklos dešimtokas Robertas Macius rubrikoje „Dalinuosi“ pateikia savo įžvalgas apie Ericho Marijos Remarko romaną „Vakarų fronte nieko naujo“.

 

Erichas Marija Remarkas – garsus vokiečių rašytojas, daugiausia rašęs apie „prarastosios“ Pirmojo pasaulinio karo kartos likimą. Pats kariavęs Pirmajame pasauliniame kare, kuriame granatos skeveldrų buvo sužeistas į kaklą, ranką ir koją, Erichas Marija Remarkas savo kūryboje atvirai pasisakė prieš karą, o viena pirmųjų jo knygų – „Vakarų fronte nieko naujo“ – įsiutino Vokietijos nacius: rašytojo kūriniai buvo deginami, apie patį E.M. Remarką buvo skleidžiami nepagrįsti gandai, neva jis esantis žydas.

 

E. M. Remarkas „Vakarų fronte nieko naujo“

Šiame romane autorius aprašė patyrimus karo fronte. Įspūdingiausia yra tai, kad rašytojas šią knygą parašė per 4 savaites. Pagrindiniai knygos veikėjai – Paulius, Tjadenas, Miuleris ir Katčinskis. Jie visi buvo jauni, turintys savo siekių ir svajonių. Tačiau žiaurus karas Vokietijoje šias svajas iš jų atėmė – visi jie privalėjo kautis fronte.

Juos visus vienijo draugystė, tik šitaip jie nepalūžo, nors, kaip bebūtų gaila, vienas po kito kareiviai žuvo. Labiausiai jie laukė neapčiuopiamo, nepaliečiamo, tačiau svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime – taikos: „Jei išgirsčiau žodį „taika“ ir jei iš tikrųjų tai būtų tiesa, galėčiau padaryti ką nors neįsivaizduojamo – stačiai galva svaigsta nuo to žodžio“.

Knygoje aprašomi jausmai buvo labai subtilūs. Veikėjai iškentė baisius dalykus, ir jei ne pagalba vienas kitam, po vieną jie būtų seniai palūžę sunkiomis akimirkomis. Visi kareiviai suprato, koks bereikšmis karas buvo, taip pat jie žinojo, kad kare žmogus yra gyva karo mašina.

Noriu pabrėžti vieną dalyką, kuris šio romano dėka dar kartą pasitvirtino: žmonės labai dažnai nevertina to, ką turi, ir tik tada, kai to netenka, susimąsto. Pavyzdžiui, Paulius ir jo draugai anksčiau buvo labai išrankūs maistui. O vėliau, kai fronte maisto beveik nelikdavo, sriuba su gyvulių kremzlėmis būdavo labai skanūs pietūs. Tad kartais vertėtų stabtelėti ir įvertinti tai, ką turime.

Šis romanas dar kartą įrodo, kaip svarbu yra branginti kiekvieną savo gyvenimo minutę, turėti viltį ir niekada nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku. Šią knygos recenziją noriu užbaigti gražia kario citata: „Dėl smulkmenų niekada nereikia užmiršti didžių dalykų“.

 

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.

 

16 lapkričio 09, Trečiadienis 09:30
Skaityti daugiau ... 0

Įspūdžių tiltą į skaitytojų širdis tiesia Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos III g klasės mokinė Algimantė Daugėlaitė.

 

Richard Bach romanas „Tiltas per amžinybę“ – tai knyga tiems, kurie kažkada jautėsi tarsi svetimųjų pasaulyje, vieniši ir besiilgintys žmogaus, kurio niekuomet net nebuvo sutikę. Ši istorija yra apie patį romano autorių, tikrą klajūną, kuris skraido savo mažu lėktuvėliu iš vieno miesto į kitą ir tikisi sutikti sielos draugę, kurią, jo įsitikinimu, iš karto atpažinsiąs. Tačiau šios paieškos pasirodo ne tokios jau paprastos: kuo labiau veikėjas stengiasi surasti tą vienintelę, tuo dažniau pasijaučia vienišas ir nelaimingas.

Nepaisant visų ieškojimų, Ričardas netikėtai sužino, kad jo knyga sulaukė didžiulio pasisekimo ir kad jis tapo milijonieriumi. Nežinodamas, kaip pasielgti su pinigais, pagrindinis veikėjas juos tvarkyti palieka savo finansų vadybininkui, leidžia investuoti – pats dėl to nesuka galvos. Nors ir būtų keista, Ričardas vis dar nesijaučia laimingas ir yra tvirtai įsitikinęs, kad laimę gali suteikti tik jo sielos draugė. Po daugybės pažinčių ir bandymų atrasti savo moterį, jis galiausiai suvokia, kad ta vienintelė yra visai čia pat. Tai Leisi, sena Ričardo draugė, išgelbėjusi jį nuo turto praradimo ir visuomet padedanti sunkiomis akimirkomis. Ji įsimylėjusi šį paprastą klajūną, tačiau vyriškis vis labiau abejoja dėl savo jausmų, bijo prarasti laisvę ir keisti gyvenimo taisykles. Tik patyręs gausybę sudėtingų išgyvenimų Ričardas galiausiai supranta, kad labai bijo prarasti Leisi, ir sutinka įsipareigoti tiktai jai. Kūrinio veikėjai suvokia, ką tikrai reiškia būti sielos draugais. Tai žmonės, galintys skaityti vienas kito mintis, kartu susidorojantys su neįtikėtinais išmėginimais ir nelaimėmis. Abu veikėjai tiki, kad ir praėjusiame gyvenime jie buvo mylimieji, kad jų negali išskirti jokia mirtis.

Šią knygą puikiai apibūdina citata: „Sielos draugas turi raktus atrakinti mūsų užraktus, tinkamus mūsų raktams. Jausdamiesi visiškai saugūs, mes atrakiname užraktus, paleidžiame į laisvę savo tikrąjį „aš“ ir galime nuoširdžiai  būti savimi; galime būti mylimi už tai, kas esame, o ne kuo apsimetame esą. Kiekvienas mūsų atskleidžia geriausiąją antrojo dalį. Nesvarbu, kas dedasi aplink – su tuo vieninteliu žmogumi savame rojuje mes jaučiamės saugūs. Mūsų sielos draugas atjaučia ir supranta giliausius mūsų troškimus, turi tokią pat kryptį gyvenime. Kai mes esame nelyginant du balionai ir drauge kylame aukštyn, galime tikėti, jog radome savo tikrąjį žmogų. Mūsų sielos draugas padaro gyvenimą, vertą gyventi.“

Žinią nuo savo sielos draugo rasite nuostabioje meilės istorijoje „Tiltas per amžinybę“.

 

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi".

 

16 lapkričio 08, Antradienis 11:34
Paskelbtas Dalinuosi
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Klaipėdos rajono Agluonėnų pagrindinės mokyklos antros klasės mokinė Filomena Sungailaitė rubrikoje „Dalinuosi“ pradinių klasių mokiniams siūlo perskaityti estų rašytojo Eno Raudo knygutę „Cypliukas“.

 

Daugelis vaikų svajoja turėti ištikimą draugą. Tokį draugą sesutei Anai padovanojo brolis Martas. Jis savo rankomis sesutei pagamino lėlytę, kuri vieną gražią dieną ėmė ir atgijo. Lėlė prakalbo plonu balseliu, todėl buvo pavadinta Cypliuku. Nuo to laiko Ana nebebijojo likti namuose viena, su Cypliuku patyrė daugybę nuotykių. Kaip svarbu turėti ištikimų draugų, padėti vienas kitam nelaimėje, sužinosite perskaitę šią knygutę.

 

 Agluonėnų pagrindinės mokyklos 2 klasės mokinė Filomena Sungailaitė

 

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi".

 

 

16 lapkričio 05, Šeštadienis 08:51
Skaityti daugiau ... 0

Agluonėnų pagrindinės mokyklos devintos klasės mokinė Erika Toliušytė, susipažinusi su Vydūno asmenybe ir kūryba, dalinasi mintimis apie garsaus filosofo požiūrį į tėvynės ir asmenybės santykį.

 

Vydūnas „Tėvynė ir žmogus“

 

Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas) – filosofas, rašytojas, publicistas, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas. Savo įvairiapuse veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą. Šį tikslą pasiekti, anot Vydūno, galima tik ugdant tautos dvasinę kultūrą – mokslą, meną, dorovę. Jis visą savo gyvenimą paskyrė lietuvių tautinės savimonės žadinimui ir ugdymui.

Šiame straipsnyje autorius įstabiai ir subtiliai aprašo Tėvynę. Tekste analizuojamas žmogaus ir tėvynės ryšys. Autorius palygina, kuo skiriasi tėvynės žmogus ir žmogus be tėvynės. Skaitant šį tekstą, labai lengva įsijausti ir suvokti tas problemas, kurias laiko svarbiomis Vydūnas. Jis palygina dvi priešingybes – tėvyniškumą ir betėvyniškumą: „Pirmuoju atveju su kiekviena karta auga darna tarp tėvynės ir žmogaus. Antruoju atveju vis labiau linkstama manyti, kad esą galima perkant ar prievarta įgyti žemės ir ją vadinti tėvyne“.

Kūrinį rekomenduočiau perskaityti tiems, kas nesuvokia, kokį vaidmenį žmogaus gyvenime vaidina tėvynė, ir tiems betėvyniams, kuriems atrodo, kad tėvynė gali būti bet kur.

Šis straipsnis labai aktualus šiandien, nes daugelis žmonių pasirenka emigracijos kelią. Pagrindinės emigracijos priežastys dažniausiai būna politinės ir ekonominės. Paprastai žmonės emigruoja norėdami ieškoti geresnio gyvenimo. Jie taip lengvai palieka savo tėvynę, kurioje gimė ir užaugo. Aš manau, kad emigracija nėra vienintelė išeitis atrasti geresnį gyvenimą. Gerai gyventi galima ir tėvynėje. Pirmiausia reikia pamilti tėvynę ir į gyvenimą pažvelgti kitomis, pozityviomis akimis. Žmonės yra linkę dėl visko kaltinti kitus. Reikia pagalvoti, ką aš pats darau blogai? Ką galiu pakeisti savo gyvenime, kad čia gyventi būtų gera? Ką galiu daryti geriau?

Man tėvynė – tai vieta, kurioje gimiau ir užaugau. Čia aš ištariau pirmąjį žodį, žengiau pirmuosius savo žingsnius. Čia aš viską dariau pirmą kartą. Todėl branginu tą vietą ir noriu savo gyvenimu, apsisprendimais ir siekiais tėvynę puoselėti ir tobulinti.

 

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi".

 

 

16 spalio 26, Trečiadienis 10:52
Paskelbtas Dalinuosi
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 204 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,