Mano Gargždai

Jie kūrė Lietuvą (7)

Jokūbas Šernas – vienas iš trijų jauniausių Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų. Ir vienintelis iš dvidešimties evangelikų reformatų tikėjimo. Teisininkas, visuomenininkas, žurnalistas ir nežinia, kuo dar Lietuvai būtų nusipelnęs šis žmogus, jei ne negailestingas likimas.

 

Mokslų pradžia – namuose

Gimė J. Šernas 1888 m. birželio 14 d. ūkininkų Elžbietos ir Martyno Šernų šeimoje. Šeimoje jau augo du vaikai – Elžbieta ir Adomas, o vėliau, po Jokūbo, gimė dar du – Petras ir Marija. Dar trys vaikai – Emilija, Ona ir Julijonas – mirė kūdikystėje. Kaip ir daugumoje šeimų, pamatus mokslams tėvai statė patys, namuose. Kaip rašo Kovo 11-osios Akto signatarė I. Andrukaitienė, šeima artimai bendravo su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, tad namuose netrūkdavo lietuviškų knygų. Ne išimtis, kad namuose buvo laikoma ir Biblija, katekizmas, postilė, giesmynas. Šeimos galva – Martynas Šernas – dažnai ir pats namuose laikydavo pamaldas su atitinkamomis giesmėmis ir maldomis.

Jokūbą, kaip ir kitus vaikus, lietuviškai skaityti išmokė mama, o tėvas nupirko rusų kalbos elementorių ir išmokė skaityti ir rašyti rusiškai. Vėliau jis išmoko ir lenkų kalbą.

 

Jaunas, bet drąsus ir iniciatyvus

Už namų sienų, pirmuosius mokslus pradėjo krimsti Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau, 1903 m. įstojo į Slucko (Baltarusija) gimnaziją. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, o 1905 m. įvykus Didžiajam Vilniaus Seimui, politinių pokyčių idėjos ėmė reikštis ir jaunimo tarpe. Už dalyvavimą revoliuciniame judėjime, J. Šernas buvo pašalintas iš gimnazijos.

Tuomet J. Šernas išvyko pas brolį Adomą, besimokiusį Tartu mieste. 1910 m. baigė privačią Tartu (Estija) gimnaziją. Metus pasimokęs Tartu universiteto Teisės fakultete, perėjo į Peterburgo universitetą, kurį baigė 1914 m.

Grįžęs į Lietuvą, dirbo žurnalistu, redagavo „Lietuvos žinias“, dėstė istoriją Vilniaus „Ryto“ gimnazijoje, prie kurios steigimo prisidėjo ir pats. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys, vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos generaliniu sekretoriumi. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

M. Sleževičiaus vadovaujamame IV Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, vėliau paskirtas Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos referentu. Nuo 1925 m. J. Šernas – pirmasis Savivaldybių departamento direktorius, taip pat žurnalo „Savivaldybė“ redaktorius.

Ministrų kabinete J. Šernui buvo pavesta ypatinga, strategiškai svarbi misija – prisidėti prie Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Daugiausia jo pastangomis į Lietuvos Valstybės Tarybą 1920 m. kovo 20 d. buvo kooptuoti trys Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos nariai. Taryba dar 1919 m. balandį įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje deklaraciją, kad „Mažoji Lietuva būtų priglausta prie Didžiosios Lietuvos“, deja ir deklaracijos, ir Lietuvos valstybės delegacijos reikalavimų buvo patenkinta tik maža dalis – Lietuvai pripažintas Klaipėdos kraštas iki Nemuno. Ta proga įvyko speciali Valstybės Tarybos sesija, skirta Mažajai Lietuvai; J. Šernas tam įvykiui prisiminti parengė ir išleido knygą „Kovo 20 diena“, kurioje pateikta ir Prūsų tautos istorija, ir tą dieną posėdyje pasakytos kalbos. Valstybės Tarybos nutarimą 1921 m. pakartojo Steigiamasis Seimas, pareikšdamas, kad Mažoji Lietuva yra neatskiriama nepriklausomos Lietuvos valstybės dalis, tačiau tik po sėkmingo 1923 m. sausio 15 d. lietuvių Klaipėdos krašte sukilimo, Klaipėda ir jos kraštas įsijungė į Lietuvos sudėtį.

Greta valstybės kūrimo reikalų, J. Šernas aktyviai dalyvavo ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios organizaciniame gyvenime. 1918 m. jis išrenkamas bažnyčios kuratoriumi, taip pat į kontrolės komitetą. Vėliau J. Šernas priskiriamas į bažnytinių rinkliavų reorganizacijos komisiją, o 1920 m. Kolegijos sprendimu jam suteikiamas įgaliojimas užsiimti Naujamiesčio ir Deltuvos evangelikų reformatų bažnytinių žemių nuomos išieškojimu.

 

Asmeninio gyvenimo vingiai

Atrodo, sėkmingai klostėsi ir asmeninis signataro gyvenimas. Pirmojo pasaulinio karo metais jis vedė Kleopą Brijūnaitę, abu mokytojavo „Ryto“ gimnazijoje, o 1917 m. porai gimė dukra Danutė Irena. Tačiau jau 1922 m. rugsėjo 19 d. evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija gavo J. Šerno prašymą išskirti jį su žmona.

Kaip pasakoja Vilniuje gyvenanti J. Šerno anūkė, Danutės Irenos dukra Kristina Šernaitė, dabar jau niekas ir negali pasakyti, kodėl jos senelių bendras gyvenimas baigėsi skyrybomis. Galima tik spėlioti, ar nesutrukdė įvairios diplomatinės pažintys ir kelionės. Tačiau akivaizdu, kad J. Šerno dukrai šios skyrybos buvo itin skaudžios. Tuoj po jų, mergaitės mama išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten pasiliko. Šešerių metų dukra liko su tėvu, tačiau dėl didelio užimtumo, josios globą jis pavedė savo broliui, evangelikų reformatų kunigui Adomui Šernui su žmona Zuzana.

O 1923 m. J. Šernas vėl veda – aktorę Verą Fainbergaitę, Sankt Peterburgo kailių pirklių gildijos narių Boriso ir Esteros Feinbergų dukrą. Su ja 1925 m. liepos 30 d. susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo Šerno.

Tačiau, kaip rašo I. Andrukaitienė, šeimos laimė truko neilgai. J. Šerną užklupo nepagydoma liga. Jis išvažiavo į Karaliaučių tikėdamasis, kad ligą pavyks įveikti. Ten buvo operuotas, bet, deja, operacija nebepadėjo. Grįžusį iš Karaliaučiaus Vera jį labai rūpestingai slaugė, bet likimas jau buvo negailestingai nulėmęs išsiskyrimą. Kai J. Šernas 1926 m. liepos 31 d. mirė, sūneliui Jokūbui Bernardui buvo vieneri metukai. Dukrai Danutei Irenai nebuvo nė devynerių. Verai Šernienei – dvidešimt ketveri. Jokūbo Šerno palaikai traukiniu buvo atvežti iš Šiaulių į Biržų geležinkelio stotį, iš kur vežimu gedulinga procesija keliavo į Nemunėlio Radviliškio kapines, kur signataras ir yra palaidotas.

 

Prieglobstis – dėdės namai

Dukterį iš pirmosios santuokos, K. Šernaitės mamą Danutę Ireną J. Šerno brolis Adomas Šernas augino iki pat brandos. Susituokusi su karininku moteris Antrojo pasaulinio karo metais per Drezdeną traukėsi į Vakarus, ir pasiekė Ameriką, kur gyveno jos mama. Bijodama, kad kelionėje gali nutikti kas nors blogo, savo dukterį ji irgi paliko Lietuvoje – pas tą patį dėdę Adomą Šerną. Drezdene K. Šernaitės mama susipažino su belgu. Vėliau su juo susituokė, pagimdė sūnų Danielių. Brolis ir sesuo susirašo laiškais, tačiau didelio bendravimo nėra – dėl nebūtų artimų vaikystės ryšių.

„Dėdė ir jo žmona 1953 m. mane įvaikino. Su biologine mama savo sąmoningam gyvenime pirmą kartą susitikau 1993 m. Iki tol iš Amerikos giminės buvo parvežę su jos kalba įrašytą juostą. Keistas jaudulys apėmė... Vėliau bendravome ir telefonu, ir susirašinėjome laiškais. Įdomiausia, kad mama ir rašė visiškai be klaidų lietuviškai“, – prisiminė Kristina Šernaitė.

Iki tol niekur iš Lietuvos negalėjusiai išvykti moteriai išvyka už Atlanto buvo pirmoji užsienio kelionė. K. Šernaitė dar pamena tą jaudulį ir nerimą Amerikos ambasadoje Lietuvoje, kai vienas po kito kabineto duris varstė negavusieji vizų. Neigiamo atsakymo tikėjosi ir ji, tačiau dar buvo paklausta, kur buvusi anksčiau?

Dabar J. Šerno anūkei gaila, kad susitikus su mama nepavyko jos iškvosti daugiau atsiminimų apie senelį. Jaunystėje, gyvenant pas dėdę ir tetą, vaikui, o vėliau ir jaunai merginai niekas daug nepasakojo apie J. Šerną.

„Bandžiau klausti mamos, tačiau ji iš karto susinervindavo, matyt, tėvų skyrybos buvo nežmoniškai skaudžios. Sakydavo, kad mūsų nuopelno dėl senelio darbų Lietuvai irgi nėra, ir baigiame kalbas“, – prisiminė ji.

Ankstesniais laikais daug kas net nežinojo, kad K. Šernaitė yra signataro anūkė. Dabar tai – vieša, tačiau pasak moters, labai įpareigoja. Daug dalykų ir faktų K. Šernaitė ir pati sužino iki pat dabar, nes drąsiau kalbėti apie J. Šerno asmenybę pradėta tik po Atgimimo laikų.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 rugsėjo 28, Penktadienis 09:53
0

Vilniuje, Rasų kapinėse, stūkso simbolinis kapas-kenotafas, skirtas trijų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų atminimui įamžinti, kurių palaikai iki pat šiol nebuvo rasti. Tarp jų – ir jauniausia mūsų tautinio atgimimo asmenybė, prikėlusį šalį naujam laisvės įkvėptam gyvenimui – Kazimieras Bizauskas.

 

Atsinešė tragišką likimą

Bizauskų šaknys kilo iš Pasvalio rajone esančio Vildūnų kaimo. Iš ten kilęs ir signataro tėvas Kazimieras Bizauskas. Pastarasis buvo apsišvietęs žmogus, baigęs mokslus. Gyvendamas Pumpėnuose (Pasvalio raj.) tėvas Kazimieras kūrė kooperatyvus, tapo vienu iš pirmųjų kooperatyvinio judėjimo Lietuvoje atstovų bei buvo Vartotojų draugijos vedėjas. Vėliau K. Bizauskas išsikėlė į Latviją, kur apsistojo Kuldygos apskrityje, Paviluostoje. Ten jiedviem su žmona Karolina Jankauskaite-Bizauskiene, Panevėžio apskrities, Joniškio parapijos valstiete, gimė vienintelis sūnus, kuriam duotas tėvo, Kazimiero vardas.

Mažasis Kazimieras pasaulį išvydo 1893-ųjų vasario 2 dieną (pagal tuometinį senąjį kalendorių, pagal naująjį – vasario 14 d.) ir su savimi atsinešė gana tragišką likimą. Paties K. Bizausko žinių, dokumentų apie jo veiklą išliko nedaug. Daugelis užrašų ir įvairių kitų raštų prapuolė Pirmojo pasaulinio karo, vėliau – sovietų okupacijos metais. Tą patikina ir jauniausio signataro gyvenimu bei darbais domėjęsis giminaitis, Kėdainiuose gyvenantis K. Bizausko pusseserės Kazimieros Bizauskaitės-Židonienės sūnus Vidimantas Židonis.

Jaunasis Kazimieras – ramus, santūrus, gabus jaunuolis. Dar būdamas visai jaunas jautė pagarbą ir meilę gimtajai tėvų žemei, žinojo, kad užklupus negandoms, tik konkrečiais darbais ir lojalumu galima siekti tautos gerovės. Tą vėliau K. Bizauskas ir įrodė, likdamas Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais, kai šalį užėmė vokiečiai bei tąsyk, kai įžygiavo sovietų okupantų kariai.

Su negailestingu likimu K. Bizauskas susidūrė būdamas visai jaunas – anksti jis neteko abiejų tėvų. Mama susirgo džiova ir Kazimierui sulaukus vos trijų metų, mirė, išgyvenusi 22 metus.

Toliau berniuko išsilavinimu rūpinosi tėvas bei dėdė kunigas Antanas Bizauskas. Baigęs Skaistkalnės pradžios mokyklą, K. Bizauskas įstojo į Mintaujos gimnaziją. Nėra žinoma, kuriais metais tiksliai, tačiau išliko duomenų, jog jis joje mokėsi jau būdamas vienuolikos metų. Netrukus K. Bizauskas išvyko į Šveicariją, kur tęsė mokslus Švico gimnazijoje.

 

Skiepijo krikščioniškąją pasaulėjautą

Anot Vidimanto Židonio, tikėtina, jog K. Bizauskas puikiai mokėjo keletą kalbų, buvo įvaldęs ne tik lietuvių, latvių, rusų, bet ir vokiečių kalbas.

„Juk paprastai, pradžioje, į svečią šalį atvykusieji tik mokosi vietinės kalbos, o Kazimieras buvo iškart priimtas į gimnaziją“, – teigė V. Židonis, pridurdamas, jog natūralu, kad vėliau dirbdamas diplomatu K. Bizauskas mokėjo ir daugiau užsienio kalbų.

Dar būnant Šveicarijoje, 1907 metais, K. Bizauską pasiekė žinia apie tėvo mirtį. Keturiolikos metų jaunuolis skaudžiai išgyveno šią žinią, tačiau, pasak V. Židonio, į tėvo laidotuves Anykščiuose atvykti nespėjo.

Likusį našlaičiu, K. Bizauską auklėjo bei didžiausią įtaką darė du kunigai – Povilas Dogelis (1877–1949) ir dėdė Antanas Bizauskas. Dėdė A. Bizauskas, kurio pastangomis Lietuvos pranciškonai atgavo provincijos teises, ilgai dirbęs Kretingos ir Kauno vienuolynų vyresniuoju, pirmuoju provincijolu, K. Bizauską auklėjo remdamasis krikščioniška pasaulėjauta, skiepijo gilų tikėjimą, meilę Tėvynei. A. Bizauskas mirė 1937 metais, palaidotas Kretingoje.

Nebaigęs mokslų Šveicarijoje, spėjama, jog dėl finansinių sunkumų, K. Bizauskas sugrįžo į Lietuvą. Čia mokėsi Vilniuje, o galiausiai baigė Kauno gimnaziją. Dar besimokydamas Kaune, K. Bizauskas ėmėsi visuomeninės veiklos, su kitais jaunuoliais būrėsi į grupuotę. Šiai skilus į ateitininkus ir aušrininkus, pradžioje save priskyrė aušrininkams, vėliau perėjo į ateitininkų pusę. K. Bizauskas buvo ir vienas iš katalikiško laikraščio „Ateitis“ leidėjų.

 

Įkūrė gimnaziją

Vėliau, 1913 m. K. Bizauskas įstojo į Maskvos universitetą, kur pasirinko Teisės fakultetą.

„Tuomet pasirinkti teisės studijas buvo gana populiaru. Didžioji dalis mūsų šviesuomenės tapdavo teisininkais arba kunigais. Visgi, K. Bizauskas studijų Maskvoje neužbaigė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis sugrįžo į Lietuvą“, – tęsė pasakojimą V. Židonis.

Mintys apie Lietuvą K. Bizausko niekuomet neapleisdavo ir jam dar mokantis Maskvoje, jis aktyviai veikė lietuvių studentų ateitininkų draugijoje „Rūta“.

Sugrįžęs į Lietuvą, K. Bizauskas skleidė lietuvybės idėjas, reiškėsi visuomeninėje veikloje, o labiausiai prisidėjo prie švietimo sistemos reformavimo. 1915 metais rugsėjo mėn. K. Bizauskas apsigyveno Panevėžio senamiestyje, pas savo tetą. Jis paskirtas Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi ir dirbo vertėju. Vokiečių okupuotame krašte K. Bizauskui su bendraminčiais pavyko iš valdžios gauti leidimą steigti gimnaziją. 1915 m. Panevėžyje įkuriama pirmoji lietuviška gimnazija, kurioje K. Bizauskas dirbo inspektoriumi.

„K. Bizauskas ėmė reikštis ir kaip literatas, rašytojas, publikuodavo straipsnius spaudoje. Be to, jis priklausė lietuvių literatūros vadovėlių komisijai, netrukus ėmė ruošti ir išleido Raštijos bei literatūros teorijos vadovėlį aukštesniajai mokyklai, – kalbėjo Lietuvos signataro giminaitis. – Galų gale, tokia aktyvi veikla puoselėjant lietuvybę, jam leido tapti žinomu ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Ne veltui, 1917 metais jis buvo pakviestas į Lietuvių konferenciją Vilniuje, nors jam tuomet dar buvo tik 24-eri“.

1918 metais K. Bizauskui teko didelė atsakomybė pasirašyti Lietuvos valstybės atkūrimo nutarimą. Taip jis, sulaukęs 25 metų, tapo jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu. Šios pareigos reikalavo vis daugiau laiko, tad K. Bizauskui teko sumažinti savo darbo Panevėžio gimnazijoje krūvį, kol galiausiai, visiškai jo atsisakė ir išsikraustė į Vilnių.

 

Vidimantas Židonis (dešinėje) su broliu Petru Prezidentūroje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Atsakomybė atkurti švietimo sistemą

Vėliau, K. Bizausko dukros Algės Bizauskaitės-Zundienės (1923–1985) vyras Pranas Zundė signataro biografijos knygoje rašė, kad tuo metu K. Bizauską su Panevėžiu siejo tik vienas itin artimas asmuo – ketvirtos klasės gimnazistė Paulina (Polia) Liepaitė. Rašoma, jog merginos tėvai buvo ūkininkai, kilę iš neturtingų valstiečių. Visgi, tėvas Povilas Liepa, nenorėjęs, kad šeima gyventų skurde, buvo išvažiavęs laimės ieškoti į Ameriką. Ten sunkiai dirbo, susitaupė pinigų ir grįžęs į Lietuvą nusipirko ūkį bei išleido vaikus į mokslus.

Biografijoje rašoma, kad P. Liepaitė buvo jauniausia iš brolių ir seserų. Kurį laiką pasimokiusi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, ji, negalėdama susitaikyti su mokykloje buvusia priešiškai lietuvybei nusiteikusia aplinka, su draugėmis ėmė maištauti ir perėjo į gimnaziją, kurioje dirbo K. Bizauskas. 1919 metais P. Liepaitė baigė gimnaziją ir dar tais pačiais metais Skiemonyse susituokė su K. Bizausku. Juos sutuokė brolis, Skiemonių parapijos klebonas kunigas Petras Liepa. Pora susilaukė dviejų dukrų – Primos ir Algės.

1919 metais K. Bizauskas kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku, Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką. 1919–1920 metais jis dalyvavo Lietuvos delegacijų pasitarimuose su Anglija ir Sovietų Rusija.

Kazio Griniaus vyriausybėje (1920–1922 m.) K. Bizauskas ėjo švietimo ministro pareigas. 1920 metais tapo Steigiamojo Seimo nariu. Visgi, atsisakęs savo mandato seime, jis perėjo į diplomatinę veiklą. Tad, kaip rašo P. Zundė, „nuo 1922 metų pradžios iki 1931 metų pabaigos Kazys Bizauskas, <...>, praktiškai be pertraukos atstovavo Lietuvos valstybei užsienyje ir tik kartais tarnybiniais reikalais trumpai apsilankydavo Lietuvoje.“

Tiesa, dar vadovaudamas Lietuvos švietimui, K. Bizauskas nuveikė nemažai reikšmingų darbų. Jam teko didžiulė atsakomybė atkurti švietimo sistemą: keliamas visuomenės raštingumo lygis, šalyje įkuriamos pradžios mokyklos, leidžiami vadovėliai, siekiama privalomo ir nemokamo pradinio mokslo.

1922 m. K. Bizauskas paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane, o po metų – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau jam teko dirbti Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje.

 

Jautė pareigą pasilikti

1931 metais K. Bizauskas tapo įgaliotoju ministru užsienio reikalų ministerijoje. Nuo to laiko, iki gyvenimo pabaigos, liko Lietuvoje, vėl aktyviai įsijungė į ateitininkų organizacijos veiklą.

1939 metais Jono Černiaus vyriausybėje K. Bizauskas tapo ministro pirmininko pavaduotoju, vėliau tas pačias pareigas užėmė ir Antano Merkio vyriausybėje. Atgavus Vilnių, jis paskirtas ir vyriausybės įgaliotiniu Vilniui bei jo kraštui.

Ne kartą K. Bizausko pusseserės sūnus V. Židonis prisipažino, jog gyvenimo pabaigoje Lietuvos signataras jautė, koks jo likimas laukia, tačiau nesitikėjo, kad represijos bus tokios negailestingos.

„O kaip nejausi? Prieš mėnesį Ukmergės rajone, Kadrėnų kaime buvo pastatytas memorialinis paminklas, skirtas įamžinti 18-kai sovietų okupantų nužudytų Lietuvos Respublikos ministrų. Jūs galite patikėti, kiek tai yra daug? Tai dar kartą parodo žiaurias sovietų armijos represijas, gyvybės buvo atimamos visiems iš eilės ir nesukant galvos, – dėstė V. Židonis. – K. Bizauskas, tuo metu užėmęs svarbų vicepremjero postą, jautė pareigą pasilikti Lietuvoje. Tąsyk iš šalies jau buvo pasitraukęs A. Smetona, tad likti kažkam reikėjo. Žinoma, jei būtų žinojęs, kas jo laukia, tikriausiai irgi būtų bėgęs, visi būtų bėgę.“

Sovietams okupavus Lietuvą, K. Bizauskas sugrįžo į savo ūkį Žirnajuose, netoli Pabaisko. Tačiau jau 1940 metais lapkričio 20 dieną jį suėmė rusų enkavedistai. K. Bizauskas įkalintas Kauno kalėjime, jam iškelta byla, kurioje kaltinamas dėl prisidėjimo prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės bei kariuomenės kūrimo, pasipriešinimą tarybų valdžiai.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, kartu su kitais politiniais kaliniais jis evakuotas į SSRS gilumą. K. Bizauskas traukiniu gabentas link Maskvos, bet vokiečiams subombardavus geležinkelį, suprasta, kad tikslo pasiekti nepavyks. 1941 m. birželio 26 d. K. Bizauskas sušaudytas Polocko rajone, netoli Bigosovo stoties. K. Bizausko šeima, nesulaukusi jokių žinių, pasitraukė į Vakarus.

 

Prima Bizauskaitė-Dunn su Vidimantu Židoniu prie namo, kuriame gyveno signataras K. Bizauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Suartino domėjimasis šaknimis

Dukra Algė Bizauskaitė mirė 1985 metais, o jos sesuo Prima Bizauskaitė-Dunn gyvena Amerikoje. Anot V. Židonio, domėjimasis savo senelių ir tėvų šaknimis, giminaičius suartino, tad Lietuvoje ir pašnekovo namuose P. Bizauskaitė-Dunn svečiavosi ne kartą. Lankėsi ir Kaune esančiuose Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namuose, kur dar galima išvysti keletą išsaugotų asmeninių signataro ir jo šeimos daiktų.

„Čia, antrame pastato aukšte, galima apžiūrėti kambarius, kuriuose signataras gyveno su šeima. Pamatyti įvairių asmeninių daiktų, dokumentų, keletą išlikusių nuotraukų. Deja, šeimai bėgant į Vakarus, nebuvo laiko, kada galvoti, kaip išsaugoti daiktus“, – teigė V. Židonis.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 rugsėjo 30, Sekmadienis 11:20
0

Tikėtina, kad atidžiai istorines knygas skaitantys istorikai Vasario 16-osios akto originalą būtų radę kur kas greičiau. Vieno iš signatarų – Petro Klimo – parašytoje knygoje „Iš mano atsiminimų“ labai aiškiai ir detaliai nurodoma, kas, kada ir kur nuvežė abu akto egzempliorius. Tačiau ši istorija – ne apie tai. Ji – apie žmogų, be galo tragiško likimo, atskirtą nuo šeimos, bet Lietuvos akyse išlikusį didvyriu.

 

Daug atsiminimų likę P. Klimo brolio Sergijaus anūko, Vasario 16-osios akto signatarų klubo vadovo Remigijaus Gulbino galvoje ir raštuose, kuriuos mielai ruošia muziejams ir mokiniams – kad visi 20 vyrų, tarp jų ir P. Klimas, nebūtų pamiršti, o jaunoji karta įsimintų, kas buvo tie žmonės, kurie Lietuvos valstybę kūrė nieko neprašydami mainais.

 

Svarbiausia – vaikų mokslai

Gimė Petras Klimas 1891 m. vasario 23 d. Kušliškiuose, Kalvarijos valsčiuje, Bernardo Klimo ir Elenos Rašytinaitės šeimoje, kurie buvo laikomi pasiturinčiais ir išsilavinusiais ūkininkais. Tiesa, P. Klimo tėvas galvojo tapti kunigu, mokėsi Seinų seminarijoje, tačiau mirus vyresniam broliui, kuriam tėvai ir planavo palikti ūkį, buvo iškviestas namo tapti ūkininku. Su žmona Elena vyras susilaukė trijų sūnų – Sergijaus, Adolfo ir Petro, bei dukros Marijos.

Neabejotina, kad meilė mokslams ir knygoms gimė namuose, nes Klimus pasiekdavo draudžiama lietuviška spauda, kurią tėvai patys ir parsiveždavo iš Prūsijos, o vėliau ir sūnūs atlikdavo savotiškas knygnešių pareigas: uždraustą spaudą ir lietuviškas knygas mokinio maišeliuose perduodavo Kalvarijos klebonui, mokytojams ir kaimynams.

Bernardui ir Elenai Klimams buvo itin svarbu, kad vaikai taptų mokytais žmonėmis, tad net po džiova susirgusio Bernardo mirties 1901 m. Elena Klimienė, likusi viena su būriu vaikų ir dideliu ūkiu, šventai vykdė mirštančio vyro priesaką: „Daryk viską, kad vaikai baigtų mokslus.“

 

Aktyvi visuomeninė ir politinė veikla

Būsimas signataras P. Klimas mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, dalyvavo tautiniame išsivadavimo judėjime. 1908 m. leido slaptą mokinių laikraštėlį, kurį susekė žandarai ir iškėlė politinę bylą. Buvo pašalintas iš gimnazijos, bet išteisintas vėl grįžo tęsti mokslų.

1914 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą ir liko jame dirbti. Aktyviai bendradarbiavo liberaliame „Aušrinės“ laikraštyje, pasirašinėdamas straipsnius Vabalėlio slapyvardžiu.

1915 m. parvyko į Vilnių. Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariu. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi.

Nuo 1919 m. gyveno Kaune, pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, buvo Užsienio reikalų ministerijos viceministras, ministras. 1920 m. taikos derybose su Sovietų Rusija atliko sekretoriaus pareigas, o 1921 m., tarpininkaujant Tautų Sąjungai, kartu su kitais lietuvių delegacijos nariais derėjosi su Lenkija. 1922 m. vasario mėn. buvo Lietuvos vyriausybės delegacijos, dalyvavusios Genujos konferencijoje, narys, rengė dokumentus dėl rytinės Lietuvos sienos.

1921 m. liepos 7 d. Petras Klimas sukūrė šeimą, vesdamas Bronę Mėginaitę. Pasak R. Gulbino, jiedu susipažino dar 1917 m., sekretoriaujant Lietuvos Taryboje, kur sekretorės pareigas atliko ir B. Mėginaitė. Tačiau tuomet jausmai dar neįsižiebė. Dar kartą jaunų žmonių keliai susitiko Užsienio reikalų ministerijoje, kur moteris ėmė dirbti šifruotoja.

„Įdomu ir tai, kad Bronė Mėginaitė – Juozo Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukra, o su rašytoju P. Klimas jau buvo pažįstamas iš anksčiau. Sutapimas, bet visi Klimai buvo arba „suženyti“ J. Tumo-Vaižganto, arba vaikai jo pakrikštyti“, – pasakojo R. Gulbinas.

 

Sergijaus Klimo šeima: iš kairės žmona Konstancija, sūnus Gediminas, duktė Aldona, Sergijus. 1926 m. R. Gulbino archyvo nuotr.

 

Skaudūs likimo smūgiai užklupo du kartus

Praėjus keliems metams po vedybų, P. Klimas tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, vėliau – Prancūzijoje, kur gyveno iki pat 1943 m., kol buvo suimtas gestapo. Būtent Prancūzijoje prasidėjo liūdnas P. Klimo gyvenimo etapas, kuris, galima sakyti, nesibaigė iki pat jo mirties.

R. Gulbinas iki šiol svarsto, kodėl Hitlerio valdžia kitus, aukštesnio rango diplomatus paliko ramybėje, o mažos ir Vokietijai tuo metu ne itin reikšmingos Lietuvos diplomatas buvo areštuotas. Įrodymų savo teorijai paremti R. Gulbinas neturi, tačiau mano, kad susirašinėdamas su Broniu Balučiu bei Romoje tuo metu buvusiu Stasiu Lozoraičiu, laiškuose neatsargiai paminėjo, kad nacionalsocializmas nėra labai teigiamas dalykas, ir iš naujai kylančios Vokietijos valstybės ir jos santvarkos galima laukti visko.

Laimei, bent P. Klimo šeimą, žmoną Bronę ir du vaikus – Petrą ir Eglę, vokiečiai paliko ramybėje. Jie, 1941 m. iš Paryžiaus persikėlę į Grasą Pietų Prancūzijoje, ten ir liko, o P. Klimas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose buvo kalinamas iki pat 1944 m. pavasario.

Repatrijuotas P. Klimas pasiprašė į Lietuvą. Kodėl iš karto negrįžo į Prancūziją pas šeimą, pasakyti sunku, nors ir žinojo, kad Kaune jau tarybinė santvarka, ir saugumo ten nerasi. Pasak R. Gulbino, jis visgi tikėjosi iš Lietuvos vėl išvykti į Prancūziją, kadangi didžioji trėmimų banga į Sibirą 1941 m. jau buvo pasibaigusi.

Kaune P. Klimas susitiko su broliu Adolfu, vieninteliu gyvu likusiu šeimos nariu. R. Gulbinas saugo to susitikimo nuotrauką – paskutinę, kurioje broliai užfiksuoti kartu. Neilgai trukus Adolfas pasitraukė į Vokietiją, paskui persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Klivlende. O P. Klimas įsidarbino pas prof. Tadą Ivanauską, jo lapių ūkyje Obelynėje. Ten ir dirbo, ir nakvojo – slapstėsi. Kol vieną dieną, 1945 m. rugsėjo 19 d. buvo suimtas NKVD. Jam iškelta byla už memorandumo prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis. Taip pat buvo kaltinamas už rašytą protestą Prancūzijos vyriausybei dėl SSRS 1940 m. akcijos Lietuvoje, už ryšių su Vichy vyriausybe palaikymą ir dalyvavimą Lietuvos pasiuntinių konferencijoje Romoje. P. Klimas nuteistas 10 metų Sibiro lagerių.

 

Petras ir Adolfas Klimai per paskutinį jų susitikimą Kaune 1944 m. R. Gulbino archyvo nuotr.

 

Gyveno kukliai ir vargingai

Grįžęs iš tremties Sibire, kur dirbo žemkasiu ir dailide, 1954 m. P. Klimas apsigyveno savo žmonos sesers Barboros Lesauskienės namuose Kaune. Tačiau ir ten negalėjo jaustis laisvai – neabejojama, kad namuose buvo prikaišiota pasiklausymo įrangos, tad ir pokalbiai, žinoma, būdavo atsargūs. Tame pačiame name, pirmo aukšto butuose jau buvo apgyvendinti rusų karininkai, o kitapus gatvės, kaip manoma, buvo įkurtas ir NKVD darbuotojų konspiracinis butas. R. Gulbinas pamena, kad jo langus dengdavo tokios storos raudonos užuolaidos, kad net naktį vos matydavosi spingsinti lempelė.

Pas žmonos šeimą P. Klimas turėjo atskirą kambarį, kuriame dažnai priimdavo svečius. Pagrindiniai jų, kaip vėliau jau sužinojo R. Gulbinas, buvo J. Urbšys ir A. Stulginskis. Tačiau, vaikas būdamas, to nežinojo, o ir atvykėliai niekuomet neminėdavo savo pavardžių. O ir patį R. Gulbiną, kad būtų saugiau kalbėtis, dėdė išsiųsdavo į virtuvę pas B. Lesauskienę.

„Man savotiška šventė toje virtuvėje vykdavo. Nes moterys irgi kalbėdavosi. Pas Barborą rinkdavosi buvusių valdininkų našlės, tad išpūtęs ausis klausydavausi, ką jos pasakodavo apie kitų šeimų likimus, ką matė ir girdėjo Sibire. Tačiau, žinoma, irgi neminėdavo konkrečių faktų ir pavardžių, pasakydavo tik vardus arba jų trumpinius“, – pamena R. Gulbinas.

Labai dažnai P. Klimas ir pats užsukdavo į svečius pas R. Gulbino tėvus I. Kanto gatvėje. Jam tai būdavo lyg savotiškas ritualas ir pasivaikščiojimo maršrutas: pavalgęs pieniškus kompleksinius pietus už 78 kapeikas „Metropolyje“, du kartus per savaitę atsigerti kavos ateidavo pas gimines.

„Gyvenome miesto centre, tarnybiniame bute, nes tėvelis tuo metu buvo paskirtas Kauno kraujo perpylimo stoties vedėju. Šalimais gyveno rusų tautybės moteris, kuri buvo ištekėjusi už lietuvio, ir neslėpė esanti NKVD darbuotoja, tad ir mes žinojome nuolat esantys „po stogeliu“, – sakė vyras.

Smarkiai po tremties sušlubavus sveikatai – atsirado cukraligė, išsivystė katarakta, glaukoma – P. Klimas dar bandė užsidirbti pragyvenimui versdamas knygas, nes iš gaunamos 7 rublių pensijos pragyventi neišeidavo nei savaitės. R. Gulbinas pamena dėdę rašantį su itin storais akinių stiklais, ir dar kartu žiūrintį per padidinamąjį stiklą. Tačiau labai greitai P. Klimui buvo pasakyta, kad daugiau vertimų nebūtų: kabinosi prie kokybės, ir taip visiškai atsisakė jo paslaugų.

Kad vyras išgyventų, siuntinius siuntė šeima iš Prancūzijos, brolis Adolfas ir kiti Amerikos lietuviai. Sriubos puodą vis atnešdavo ir R. Gulbinas su mama, signatarą maitino ir našle likusi Barbora Lesauskienė, ir jos marti Valerija.

 

Iš kairės: Juozas Gulbinas, Eglė Klimaitė, Aldona Gulbinienė, Dalia Gulbinaitė Kaune. R. Gulbino archyvo nuotr.

 

Šviesuliai – dukros Eglės vizitai

Signataras taip niekad ir nebeišvydo nei žmonos, nei sūnaus. Žmona mirė dar 1956 m., Paryžiaus ligoninėje, atliekant operaciją. O sūnus nelaužė savo įsitikinimų ir į okupuotą Lietuvą kojos nekėlė, nors tai ir reiškė pasmerkimą niekuomet gyvai nebeišvysti ir nebeapkabinti savo tėvo. Į Lietuvą P. Klimas jaunesnysis atvažiuodavo atgavus nepriklausomybę. Šiuo metu su žmona Žiba Klimiene, ilgamete Lietuvos radijo korespondente Paryžiuje, gyvena senelių namuose. Tačiau, R. Gulbino žiniomis, rudenį iš Paryžiaus planuoja persikelti į Vilnių.

Tėvą reguliariai nuo 1963 m. Lietuvoje lankė tik dukra Eglė, kuri mirė 2008 metais. Į Lietuvą ji atvykdavo su diplomatiniu pasu, nes josios vyras ėjo prancūzų diplomato pareigas. R. Gulbinas pamena, kad ji visuomet būdavo apgyvendinama tuomečiame „Gintaro“ viešbutyje šalia Vilniaus geležinkelio stoties, o rūpindamiesi viešnios saugumu, valdžia į palydą jai pristatydavo du saugumiečius. Kol leido sveikata, P. Klimas dar ir pats atvykdavo į Vilnių, o vėliau, dukra važiuodavo Kaunan.

„Pasakydavome tiems vyrukams, kad dabar važiuosime pietauti ten ir ten, grįšime vakare, o patys į Kauną nuvažiuodavome. Taip apgaudavome“, – pasakojo R. Gulbinas.

Ilgą laiką dukra stengėsi gauti leidimą išsivežti tėvą į Prancūziją. Jungtinių Tautų Organizacijoje bandė susisiekti su N. Chruščiovu, tačiau pavyko prašymą perduoti tik klerkams. Atsakymo jokio negavo. Kadangi į Vilnių skraidė per Maskvą, Kremliuje prasibrovė ir iki TSRS Užsienio reikalų ministerijos vadų, bet ir ten nieko nepešė.

Pats P. Klimas irgi nesėdėjo rankų sudėjęs. Rašė J. Paleckiui, buvo nuėjęs pas A. Sniečkų, tačiau šis vienu sakiniu rašte dėl vizos nubraukė bet kokias galimybes išvykti į užsienį: P. Klimas esąs per daug pavojingas tarybinei visuomenei ir santvarkai.

Tad liko tik reguliarūs kasmečiai susitikimai Vilniuje ir Kaune iki pat signataro mirties 1969 m. Su mama aplankyti senelio atskrisdavo ir anūkė Dafnė, vienintelė P. Klimo vaikaitė. R. Gulbinas su ja ryšių nepalaiko – Dafnė nemoka lietuviškai, o R. Gulbinas – prancūziškai. Tačiau vyras žino, kad ji yra menininkė, tapo šiuolaikinius paveikslus. Ilgą laiką gyvenusi Dominikos Respublikoje, dabar parodas rengia Kosta Rikoje.

Iš P. Klimo dukros Eglės viešnagių Lietuvoje R. Gulbinui atmintyje užsilikę ir itin smagių atsiminimų. Sykį Vilniaus „Neringos“ restorane ji paprašė varlių šlaunelių, taip sukeldama nemenką sumaištį. Moteriai buvo sunku patikėti tuo, kad Lietuvoje jų niekas nevalgo.

„Bėgo pas dėdę Petrą klausti, ar tikrai taip yra. Ir mus kaip reikiant pašokdindavo, kaip drįstame per pietus pateikti raudoną vyną, aiškindavo, kad prie žuvies tinka tik baltas, ir dar rūšį pasakydavo. O mes gi nežinojome tokių dalykų, stengėmės, kaip išmanėme“, – šypsojosi pašnekovas.

 

Petras Klimas su dukra Egle, anūke Dafne Kaune, Lesauskų buto balkone. 1963 m. R. Gulbino archyvo nuotr.

 

Gyveno nuolat stebimi

Senelio Sergijaus Klimo, kuris savo laiku ėjo Žemės ūkio ministerijos referento pareigas (dabar tai būtų viceministras) ir jo brolio P. Klimo visuomeninė ir politinė veikla paliko žymę ir R. Gulbino gyvenime. Vyras pamena, kad dar būdamas vaikas jau buvo gerai išmuštruotas, ką galima kalbėti namuose, o ką sakyti mokykloje ar kaip įtikinamai meluoti draugams.

Tiesa, tremties į Sibirą šeima visgi išvengė. Tam tikra prasme nuo to išgelbėjo senelio mirtis. P. Klimo brolis Sergijus jau buvo įrašytas į tremtinių sąrašus, tačiau beplaukdamas pas profesorių Tadą Ivanauską iš Lampėdžių į Obelynę, Nemune apsivertė su baidare, ir po to susirgo plaučių uždegimu. Kadangi antibiotikų tuo laiku nebuvo, sunki liga atnešė mirtį. Nelikus Sergijaus Klimo, ramybėje palikta ir jo dukros, R. Gulbino mamos, šeima.

Norėdamas baigti aukštąjį mokslą, R. Gulbinas perėjo į kitą mokyklą, kurioje buvo dėstoma sustiprinta matematika. Ir kaip visada, paklaustas kartodavo tą patį: giminių užsienyje neturi, ištremtų nėra. Įstojęs į KTU, baigė automatiką ir telemechaniką, o vėliau gavo paskyrimą į Mokslų akademijos Energetikos institutą. Ten, pradėjęs darbus kaip jaunasis mokslininkas, tapo grupės vadovu. Vėliau prireikė aukštesnės mokslo kategorijos.

„Maniau, kad niekas nežino apie mano praeitį, tačiau, kai pateikiau dokumentus tolesniems mokslams, man buvo pasakyta – apsieisi ir be šito. Išsigandau, kad už biografijos faktų iškraipymą galiu būti išmestas lauk, bet viskas baigėsi geruoju, disertaciją visgi apsigyniau“, – pasakojo P. Klimo giminaitis.

Prisiminęs tuos laikus, pašnekovas neslėpė, kad pakankamai slegiantys dalykai vykdavo. Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė išspausdinta P. Klimo knyga „Iš mano atsiminimų“, kurioje detaliai aprašyta politinė Lietuvos situacija ir įvykiai, į butą I. Kanto gatvėje reguliariai ėmė užsukti milicija. Oficialia apsilankymų priežastimi įvardindavo kaimynų skundus dėl vaikų keliamo triukšmo, tačiau iš tiesų tikrino, ar namuose nėra spausdinimo įrangos, popieriaus, rankraščių. Apklausdavo ir kaimynus, mokytojus, prašydami įvardinti šeimos pažiūras.

Tačiau kad užsienyje pasirodys tokia knyga, Gulbinų šeima net nenutuokė. Matydavo dėdę palinkusį ties rašymu, bet manė, kad jis daro vertimus. O pasirodo, kažkas knygos rankraštį nukopijavo į mikrofilmą, o jį žmonos rankinuke į JAV slapčia nuskraidino Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis.

„Visą laiką gyvenome „po stogeliu“. Net mūsų siunčiami laiškai į užsienį būdavo blokuojami. Ilgą laiką nieko nežinojome apie mamos brolį Gediminą, kurį 1944 m. vokiečiai paėmė darbams į apkasus, o jis paskui dingo be žinios. Močiutė kas vakarą verkdavo. Kad jis gyvas ir sveikas, sužinojome tik 1955 m. Tuo metu iš Kauno išleido daug lenkų, leido jiems grįžti į Lenkiją. Viena lenkų šeima išsiuntė laišką į tarptautinį Raudonąjį kryžių, kuris organizaciją pasiekė. Atsišaukė pats mamos brolis. Taip ir sužinojome, kad gyvena netoli Niujorko“, – pasakojo R. Gulbinas.

 

    P. Klimas su Prezidentu Aleksandru Stulginskiu. R. Gulbino archyvo nuotr.

 

Klubo darbai saugo atmintį

Vasario 16-osios akto signatarų klubui, kuris gruodį jau švęs dvidešimtmetį, vadovaujantis R. Gulbinas sako, kad jam labai svarbu, jog ypatingai jaunimas kuo daugiau sužinotų apie šiuos vyrus, kurie savo šeimų pinigais statė valstybę. Kurių žmonos jaudinosi, kad jie nebūtų nušauti, ištremti, ir nieko nesakė, kai siekdami savo tikslų jie tiesiogine prasme skurdino savo šeimas.

„Juk J. Basanavičius dažnai nusiimdavo savo kepurę – cilindrą, ir pasiųsdavo ratu, sakydamas, meskitės, kas kiek galite. Paskutinis rato gale sėdėdavo J. Vileišis. Jis ir pridėdavo visą trūkstamą sumą. Saliamonas Banaitis iš viso nuskurdino šeimą – baisios skolos liko po mirties, nes iš savo lėšų steigė mokyklas, spaustuvę“, – sakė R. Gulbinas.

Todėl bendradarbiaudami su Signatarų namais ir Nacionaliniu muziejumi, klubo nariai rengia istorinę medžiagą, kurią atiduoda krašto muziejams, idėjas ir informaciją skleidžia mokyklose. Aplankytos ir visų signatarų tėviškės, prie mokyklų ir gimtinių kabinamos atminimo lentos.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 rugpjūčio 28, Antradienis 09:21
0

Kalbėdami apie Joną Basanavičių, dažniausiai jį prisimename ne tik kaip Vasario 16-osios akto signatarą, kuriam pirmininkaujant ir buvo pasirašytas šis Lietuvos valstybingumui pamatus padėjęs dokumentas, bet ir kaip žinomą daktarą, tautosakos knygų autorių. Tad koks gi iš tiesų buvo J. Basanavičiaus kelias ir nuopelnai, dėl kurių jo vardu pavadintų gatvių gausu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?

 

Gimė pridusęs

J. Basanavičius pasaulį išvydo 1851 m. lapkričio 23 Ožkabalių kaime. Kaip pats rašė savo knygoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“, gimė pusgyvis, ir tik stebuklo dėka, ar atkakliomis tėvų pastangomis išjudinti naujagimį, buvo grąžintas gyveniman. Pasiturintys ūkininkai Marė ir Juras Basanavičiai iš karto kitą dieną kūdikį pakrikštijo, ir pažadėjo Dievui išleisti jį į kunigus, kad tik į mažą kūnelį grįžtų sveikata ir gyvybė. Ir mažasis Jonas atsigavo.

Praaugęs ėmė mokytis pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau tėvai išleido į Lukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą. Tačiau neišlaikė egzaminų ir liko dar vienus metus mokytis Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą.

1873 m. pabaigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius grįžo namo ir iš tėvo išgirdo negausiąs daugiau nei skatiko, jei nestosiąs į Seinų kunigų seminariją. Pats J. Basanavičius, uoliai lankęsis bažnyčioje ir giedojęs giesmes, jau nebebuvo tikras, ar nori sukti kunigystės keliu. Spėjama, kad tokį posūkį galėjo lemti pirmoji meilė kaimynų dukrai Uršulei Milančiūtei ir begalinis smalsumas mokslams.

 

Pripažintas bulgarų ir čekų

Įkalbėjęs tėvus leisti jam tęsti mokslus kitur, 1873 m. J. Basanavičius įstojo Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.

Neradęs darbo Maskvoj, susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. išvyko į Bulgariją. 1879–1882 m. buvo Lomo ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Žmonės jį labai vertino. Kai daktarą paskyrė į Varną, lomiečiai net rinko parašus, kad jų mylimas daktaras liktų šiame mieste. Nes būtent jis pakeitė miestelėnų požiūrį į ligonines. Iki tol vyravo nuomonė, kad į gydymo įstaigą nuvykstama tik numirti.

Net ir rūpindamasi pacientais, J. Basanavičius neužmiršo lietuvybės reikalų: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius – „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., išvyko iš Lomo, trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, čia inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir po to vėl išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.

Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai.

 

Vedybinis gyvenimas truko neilgai

Praha lietuvių tautos patriarcho gyvenime be galo svarbi tuo, kad čia jis sutiko savo gyvenimo moterį – Čekijos vokietaitę Gabrielę Eleonorą Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje.

Merginos šeima nepritarė vedyboms su kitataučiu, tačiau iš meilės vyrui, jauna moteris nepaisė jų nuomonės. Ji netgi mokėsi lietuvių kalbos. Susidūrę su finansiniais sunkumais, Basanavičiai buvo priversti persikraustyti į Bulgariją. J. Basanavičius gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, iš kur vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą.

Vedybiniu gyvenimu pora džiaugėsi neilgai – vos penkerius metus. Užsikrėtusi nuo savo motinos, džiova susirgo ir Eleonora. Ant vyro rankų, būdama vos 26 metų amžiaus, ji mirė 1889 m. vasario 16 d. Po žmonos mirties 1892 m. J. Basanavičius persikėlė į Varnos miestą. Ten, nepaisydamas pašlijusios savo sveikatos, kuri ypač pablogėjo netekus mylimosios, tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį.

 

Po žmonos mirties – į Lietuvą

Nebegalėdamas ilgiau tverti vienišumo jausmo svetimoj šaly, 1905 m. J. Basanavičius grįžo į Lietuvą, kur dar du kartus jo gyvenime pasikartojo lemtingoji vasario 16-osios data. 1918 m., jam pirmininkaujant, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, o lygiai po devynerių metų, taip pat vasario 16-ąją, tautos patriarchas mirė.

Ką gi J. Basanavičius nuo pat 1905 iki 1927 m. veikė Lietuvoje? Pirmiausia, grįžęs į gimtą šalį 1905 m. kartu su kitais sušaukė Lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos suteikimo Lietuvai. 1911 metais J. Basanavičius buvo ūkio mašinų gamybos akcinės bendrovės „Vilija“ organizatorius ir stambus akcininkas, 1913 metais įsteigė Lietuvių ūkininkų bendrovę, o 1917–1924 metais dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. J. Basanavičius buvo ir vienas iš šios mokyklos steigėjų, kuri vėliau pervadinta Vytauto Didžiojo vardu.

1907 m. jo iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, kuriai vadovavo pats J. Basanavičius iki 1927 m., o 1913 m. kartu su Jonu Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslų draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.

Daug laiko daktaras skyrė ir lietuvių tautos praeičiai bei istorijai nagrinėti, nes suprato, kad norint pažinti tautą, reikia žinoti, kokia ji buvo. Todėl be galo svarbus jo rašytinis palikimas.

„Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteką“ sudaro XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tautosakos tekstai, užrašyti bei surinkti į vieną vietą. Tai – apie 7000 pasakų, sakmių, padavimų, dainų, raudų, mįslių, tikėjimų ir kitokios tautosakos, sudarančios lietuvių tautosakos aukso fondą. Devynios tautosakos knygos buvo paties J. Basanavičiaus išleistos, kita dalis tekstų beveik šimtmetį išgulėjo rankraščiuose, kol žymių tautosakininkų Leonardo Saukos ir Kosto Aleksyno pastangomis buvo sudaryta ir išleista 15 tomų „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka (1993–2004)“:

Itin vertinga ir J. Basanavičiaus biografinė knyga „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija”, kurioje atsispindi ir daug anuomet besiformavusios bendrinės lietuvių kalbos ypatumų.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 birželio 30, Šeštadienis 08:47
0

Kuomet 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, neleidęs Lietuvos valstybei išnykti iš Europos žemėlapio, vienas iš dvidešimties parašą jame padėjusių signatarų buvo ir Kazimieras Steponas Šaulys.

 

Tuo metu aktyviai dalyvavęs politiniame, visuomeniniame bei socialiniame gyvenime, po kelerių metų signataras atitrūko nuo politikos ir pasišventė tikrajam savo pašaukimui – kunigystei. Tyliai bei ramiai dirbo dvasinius darbus. Galbūt todėl šiandien jis prisimenamas rečiau nei kiti signatarai, kurie beveik visi aktyviai dalyvavo politinėje veikloje iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Ko gero, tas tylumas ir pagarba užkoduotas visos šeimos genuose. Ne daug kas žinojo, o ir pats vyras – Priekulėje gyvenantis buvęs ilgametis pedagogas Pranas Lomsargis – niekada neskubėjo girtis esąs signataro brolio Juozo anūkas. Sovietmečiu pasėtas baimės grūdas bujojo ištisus metus.

Susitikęs su žurnalistais ir kalbėdamas apie senelio brolį P. Lomsargis ne kartą graudinosi. Tad neįmanoma nepajusti to pasididžiavimo žmogumi, kurio dėka XX a. buvo nukirsti Lietuvos saitai su kitomis valstybėmis ir klojami nepriklausomos šalies pamatai.

 

Rinkosi dvasininko profesiją

K. S. Šaulys gimė 1872 m. sausio 16 d. Stemplių kaime, tuometiniame Švėkšnos valsčiuje, valstiečių Karolinos ir Petro šeimoje. P.L omsargis tiksliai nežino, tačiau mano, kad K. S. Šaulys pats rodė didelį norą mokytis. O tėvai, žinoma, tik skatino tokį sūnaus pasirinkimą. Būsimo signataro tėvas dar namuose išmokė jį skaityti ir rašyti, supažindino su namų bibliotekoje turėta M. Valančiaus kūryba, ir taip skatino susidomėjimą knygomis.

Kuomet baigė mokslus Švėkšnos pradinėje mokykloje, K. S. Šaulys įstojo į Palangos progimnaziją. Ten susipažino su kitais būsimais Nepriklausomybės akto signatarais: Steponu Kairiu, Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu. Vėliau tęsė mokslus Kauno kunigų seminarijoje.

Studijas K. S. Šaulys baigė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Parašęs dvi disertacijas įgijo teologijos, o vėliau – ir bažnytinės teisės magistro laipsnį. 1899 m. K. S. Šaulys buvo įšventintas kunigu ir tais pačiais metais paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

 

Ragino mokytis

Suprasdamas mokslo svarbą, K. S. Šaulys mokytis ragino ir našlaičiais likusius savo brolio vaikus. Brolio žmoną pakirto vėžys, o netrukus susirgo ir numirė pats signataro brolis. Kirtęs rugius sušilo, atsigėrė šalto vandens ir gavo smarkų plaučių uždegimą. Kad vieni likę vaikai nebūtų išskirti ir išblaškyti po svetimus namus, jų globos ėmėsi K. S. Šaulys. Dažnai juos lankė, rėmė finansiškai, ir padėjo vyriausiai brolio dukrai auginti likusius septynis mažesnius brolius ir seseris.

„Tie vaikai sakydavo, kad jeigu ne dėdė, nebūtų išgyvenę. Jo paskatinti, du net baigė aukštuosius mokslus“, – pasakojo P. Lomsargis.

Vyras pamena, kad jo mama, K. S. Šauliui dar mokantis Kaune, kraudavusi krepšin kaimo gėrybes ir veždavo jas dėdei su traukiniu. Vakare grįždavo namo. Visa giminė itin palaikė vieni kitus. Ir pats P. Lomsargis mokydamasis gyveno pas gimines, kurie jaunuoliu rūpinosi kaip tikru sūnumi.

 

Nusipelnęs dvasininkas

Pasitraukti iš politinės veiklos K. Steponas Šaulys nusprendė tuomet, kai darbą baigė Steigiamasis seimas, į kurį dvasininkas irgi buvo išrinktas, ir dirbo konstitucinėje komisijoje. Tačiau iki tol jis atliko nemažai darbų: 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, prisidėjo rengiant laikinąsias 1918–1922 m. veikusias konstitucijas. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais jos nariais pasirašė Lietuvos valstybės Nepriklausomybės aktą, ir kaip sakoma, būtent K. S. Šauliui buvo patikėta šį aktą perduoti Vokietijai.

Pasitraukęs iš politinio gyvenimo, K. S. Šaulys atsidėjo darbui kunigų seminarijoje, universitete bei arkivyskupijos administracijoje. Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė jau nuo 1906 m., vėliau tapo jos profesoriumi. K. S. Šaulys taip pat dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete, tapo šios mokslo įstaigos teologijos-filosofijos fakulteto docentu, o vėliau profesoriumi ir Bažnytinės teisės katedros vedėju.

Kodėl aktyviai politiniame gyvenime dalyvavęs staiga nusprendė iš jo pasitraukti, dvasininkas nėra palikęs jokios minties. Tačiau P. Lomsargis mano, kad jis tiesiog nusprendė dirbti pagal profesiją ir pašaukimą, kur jautėsi geriausiai, ir už savo darbą buvo įvertintas: 1926 m. Kauno arkivyskupas J. Skvireckas jį paskyrė savo generaliniu vikaru (šias pareigas jis ėjo iki pasitraukimo iš Lietuvos), o dar po metų už nuopelnus bažnyčiai K. S. Šauliui buvo suteiktas Popiežiaus rūmų prelato titulas.

1932 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, o vėliau jam suteiktas ir apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

P. Lomsargis pamena pasakojimus, kad K. S. Šaulys buvo itin mėgstamas tarp studentų, o viešumoje jį sutikę žmonės pirmiausia pastebėdavo taisyklingą ir tiesią laikyseną, tarsi savaime sklindantį didingumą.

 

P. Lomsargis su žmona. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Padėjo vargingiausiems

Kad pasirinkimas palikti politiką buvo gerai apgalvotas, liudija ir įvairūs visuomeninio gyvenimo aspektai, susiję su pagalba žmonėms. Prelatas buvo vienas iš Labdarių draugijos Panevėžyje steigėjų, kuri įkūrė prieglaudą beglobiams bei socialinės globos neturintiems žmonėms. K. S. Šaulio iniciatyva įkurta ir „Motinėlės“ draugija, kuri rėmė gabius mokslo siekiančius jaunuolius, bei švietimo draugija „Saulė“.

Signataras taip pat darbavosi 1919 m. įkurtoje Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijoje bei Valstybinėje archeologinėje komisijoje. Kai vokiečių okupacijos metais buvo sustabdyta Raudonojo Kryžiaus veikla, K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją ir tapo jos tarybos vicepirmininku.

 

Rašė laiškus į Lietuvą

Baigiantis II pasauliniam karui, vengdamas galimų represijų, K. S.Š aulys emigravo į Vakarus, vėliau, padedamas savo bendrapavardžio, signataro J. Šaulio, kuris suteikė rekomendaciją, apsigyveno Šveicarijoje, Lugano mieste. 1964 m., sulaukęs garbingo amžiaus, K. S. Šaulys mirė ir buvo palaidotas tame pačiame Šveicarijos mieste, kur ir gyveno. Vėliau jo palaikai perlaidoti Romos Vereno kapinėse.

Vienuolyne, kuriame paskutinius savo gyvenimo metus dvasininkavo ir gyveno K. Steponas Šaulys, viešėję jojo giminaičiai, iš dvasininkui patarnavusios vienuolės išgirdo, kad kas rytą, paklaustas, kaip jaučiasi, signataras visuomet atsakydavo, jog gerai. Net ir savo mirties dieną.

Tiesa, paskutiniuose laiškuose, adresuotuose P. Lomsargiui, prelatas jau užsimindavo, kad kojos darosi sunkios.

Gyvendamas užsienyje, K. S. Šaulys ilgėjosi Lietuvos. Ant atminimo lentos, esančios Šv. Brigito ordino namuose Lugane, užrašyta, kad šiame kambaryje nuo 1945 m. rudens iki mirties gyveno prelatas K. S. Šaulys. Be jo gimimo ir mirties datų, užrašyti ir šie K. S. Šaulio žodžiai: „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui.“

Rašydamas laiškus į Lietuvą, iš pradžių P. Lomsargio mamai, vėliau – ir jam pačiam, apie politiką nekalbėdavo. Saugojo artimuosius nuo galimų represijų. Ir giminės Lietuvoje vengė kalbėti apie signatarą ir girtis giminyste – bijojo prarasti darbus, ar dar baisiau – būti ištremti į Sibirą.

Dėl šios priežasties ir P. Lomsargis niekam neužsimindavo esąs prelato giminaitis, o iš jo gautus laiškus namuose suslapstydavo taip, kad niekas nerastų.

Laiškuose K. S. Šaulys pasidomėdavo giminaičių sveikata, paklausdavo, kaip sekasi moksluose. Tačiau kartą paprašė atsiųsti Lietuvos žemėlapį, o pats P. Lomsargiui padovanojo šveicarišką laikrodį.

Vyras apgailestauja, kad daug prelato laiškų dingo, senais laikais juos perdavus Šilutės rajono valdininkams, kurie lyg ir žadėjo išleisti leidinį.

 

Puoselėja kraštiečio atminimą

Nepaisant šito, K. S. Šaulio atminimas Šilutės rajone yra puoselėjamas. 1994 metais, praėjus 30 metų nuo K. S. Šaulio mirties, Stemplėse, šalia šimtametės liepos, pastatytas stogastulpis, žymintis buvusios K. S. Šaulio tėviškės vietą. Ant 5,5 m aukščio ąžuolinio paminklo su išskaptuotu K. S. Šaulio bareljefu užrašyta: „Šiame kaime gimė Vasario 16-osios Akto signataras prelatas Kazimieras Šaulys 1872–1964“.

Pernai signataro pagerbimui skirtus akcentus papildė dar vienas statinys. K. S. Šaulio giminaičio Vytauto Lygnugario dėka, Švėkšnos miestelio centre sutvarkytame skverelyje pastatytas ir pašventintas Nepriklausomybės Akto signataro K. S. Šaulio memorialinis paminklas iš bronzos. Jį sukūrė klaipėdietis skulptorius Antanas Sakalauskas.

Kiekvienais metais prieš Vasario 16-ąją Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai yra pagerbiami ir Lietuvos Prezidentūroje. Iš prezidentės rankų gaunama puokštė signatarui K. S. Šauliui visuomet nuvežama į jo gimtinę – Stemples.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

 

P. Lomsargio asmeninio archyvo nuotraukos:

18 birželio 20, Trečiadienis 09:29
0

Jei visų Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų pavardes greitai išvardinti gali nebent tik istorikai, tai Antano Smetonos vardą žino visi. Pirmasis nepriklausomos, tarpukario Lietuvos prezidentas, signataras, išsilavinęs ir šviesus žmogus. Ir, kaip bebūtų gaila, daugiausia mitais ir propaganda apipinta politinė figūra. Dėl daugelį metų vykdytos šmeižto kompanijos, kuriai neretai antrindavo ir istorikai, širdis iki šiol skauda ir A. Smetonos giminaičiams. Tačiau vis dažniau jie gali ir pasidžiaugti – kritiškai ir logiškai mąstanti istorikų karta faktas po fakto atskleidžia tikruosius prezidento veiksmų motyvus ir nuplauna metų metais piltą purvą.

 

Vertino mokslą ir rėmė besimokančius

Būsimas Lietuvos prezidentas gimė 1874 m. Ukmergės rajone, Užulėnio kaime. Buvo šeštas septynių vaikų šeimoje. Ir vienintelis iš jų itin troško mokytis. Artimiausios – Taujėnų pradžios – mokyklos nuo namų būta už maždaug 16 kilometrų. Nusigauti ten vaikui padėdavo vyresnis brolis Motiejus. Jo anūkė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė pamena pasakojimus, kaip josios senelis ant pečių per mišką nešdavo būsimą prezidentą į mokyklą. Ten A. Smetona praleisdavo visą savaitę – namo grįždavo savaitgalį.

Vėliau, jau tapęs prezidentu, A. Smetona gerokai palengvino gimtinėje gyvenančių vaikų gyvenimus. Užugirio kaime buvo pastatyta pradžios mokykla, pavadinta jo vardu. Šiandien čia liko tik muziejus, nes 2013 m. mokyklą teko uždaryti.

„Teko girdėti kaltinimų, kad prezidentas nepadėdavo giminėms. Viena vertus, jis iš tiesų nesinaudojo savo padėtimi ir niekam neparūpino namų ar kitokių turtų. Tačiau prezidentas pats asmeniškai labai rėmė tuos, kurie mokėsi“, – pasakojo S. Smetonaitė-Petrauskienė.

Baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, A. Smetona toliau mokėsi Ukmergėje, vėliau – Mintaujos gimnazijoje. Tiesa, iš jos buvo išmestas už tai, kad atsisakė per pamokas kalbėti rusiškai. Kurį laiką mokėsi ir kunigų seminarijoje, nes, kaip įprasta tais laikais, visi troško giminėje turėti kunigą. Tačiau supratęs, kad kunigystė ne jam, A. Smetona išvyko studijuoti teisę Peterburgo universitete.

Pinigų mokslams trūko, tad Jono Jablonskio rekomenduotas, A. Smetona ėmė mokyti lietuvių kalbos Chodakauskų vaikus. Taip susipažino su būsima žmona Sofija. Pora iš viso susilaukė trijų vaikų, tačiau viena mergaitė, dar būdama maža, sunkiai sirgo ir mirė. Liko dvi atžalos – dukra Marija ir sūnus Julius. Marija vaikų nesusilaukė, o Julius užgyveno net tris sūnus. Šiuo metu gyvas likęs vienas jų – Vytautas. Vyras gyvena Amerikoje, yra žinomas muzikantas, verslininkas, pats sukūręs gausią šeimą. Į Lietuvą A. Smetonos anūkas, pasak S. Smetonaitės-Petrauskienės, buvo atvykęs tik vieną kartą. Tačiau paslapčiomis, niekam nieko nežinant. Moteris sako jį suprantanti: sovietmečiu vykdyta agresyvi šmeižto kampanija davė neigiamų rezultatų. Purvą ant prezidento pylė ne tik istorikai, netiesos prirašyta ne tik vadovėliuose. Komentuoti ką tik nori, sau leidžia kiekvienas.

Tad dėl ko A. Smetona buvo kritikuojamas ir kokius kritiškiausius jo veiklos momentus gaubė mitai?

 

Parvežė Lietuvai pinigų

Baigęs teisės mokslus, A. Smetona įsidarbino Vilniaus Žemės banke. Tuo metu daug rašė ir redagavo, panaikinus spaudos draudimą ėmėsi leisti demokratų partijos laikraštį. Galima sakyti, visuomeninėje erdvėje sužimba naujas veiklus žmogus. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, įkuriama Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Karo pabaigoje, organizacijos vardu imtasi derybų su Lietuvą okupavusiais vokiečiais. 1917 m. sušaukiama Lietuvių konferenciją, kuri išrenka Lietuvos tarybą. Jos pirmininku paskiriamas A. Smetona.

Ruošiamasi skelbti Lietuvos Nepriklausomybę, tačiau būsimas Lietuvos prezidentas buvo pasirašęs susitarimą su Vokietija dėl ryšių išlaikymo ir, nenorėdamas laužyti duoto žodžio, A. Smetona iš Tarybos pirmininko pareigų atsistatydina vienai dienai. Tai buvo diplomatinis žingsnis. Vasario 16-osios aktas paskelbiamas pirmininkaujant Jonui Basanavičiui.

„Čia yra pirmasis įvykis, dėl kurio Antaną Smetoną visaip koneveikė. Buvo kalbama, neva jis parsidavęs vokiečiams, net fašistu vadino. Tačiau tai – netiesa. Europoje jis buvo vienintelis žmogus, kuris vėliau nepabijojo devynis hitlerininkus-pučistus Klaipėdos krašte nuteisti mirties bausme“, – pasakojo prezidento sesers Marijos anūkas Ričardas Rimgaudas Strielčiūnas.

Jam antrino ir S. Smetonaitė-Petrauskienė, priminusi, kad kuomet Vokietija pralaimėjo 1-ąjį pasaulinį karą, o Lietuvoje ėmė siausti Raudonoji armija, A. Smetona su šeima išvyko į Vokietiją. Tuomet daug kas kaltino A. Smetoną pabėgimu, tačiau į Lietuvą jis grįžo su 100 mln. markių paskola. Pinigai buvo itin reikalingi valstybės institucijoms, ypač kariuomenei, kurti.

 

S. Smetonaitė-Petrauskienė, Dalia Strielčiūnienė, Rimgaudas Strielčiūnas ir Julius Strielčiūnas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pavojingi sprendimai Lietuvos labui

1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona išrenkamas Lietuvos prezidentu. Tačiau šias pareigas ėjo tik kiek daugiau nei metus. Kai įvyksta Steigiamojo seimo rinkimai, jo atstovaujama tautininkų partija gauna vos 1,7 proc. rinkėjų balsų. Prezidentu išrenkamas Antanas Stulginskis, o A. Smetona vėl grįžta prie ankstesnių darbų – dėsto, rašo straipsnius, redaguoja laikraštį.

Antrą kartą prezidentu A. Smetona tampa 1926 m. gruodžio mėnesį po karinio perversmo.

„Čia nebuvo A. Smetonos perversmas, jo sumanytojai ir vykdytojai – grupė karininkų su generolu Povilu Plechavičiumi. Jie kreipėsi jau tik po to į dėdę, kad šis užimtų prezidento postą. Labai gerai pamenu, kaip mums būnant Sibire tėvelis pasakojo, kad dėdė netgi nenorėjo, teko jį įkalbinėti“, – pasakojo S. Smetonaitė-Petrauskienė. – „Smetona irgi buvo demokratas iš pradžių, bet kai pamatė, kas darosi, kad jau kyla visi tie, kurie yra prieš Lietuvą, suprato, kad reikia kietesnės rankos.“

Pasak istorikų, didžiausia A. Smetonos nuodėmė buvo ta, kad jis paleido seimą, kuris taip ir nebuvo sušauktas iki pat okupacijos. O prezidento sesers anūkas R. Strielčiūnas pažymi ir tai, kad nemažai kritikos strėlių kliuvo ir už priverstinį sovietų kariuomenės „riboto kontingento“ įleidimą į Lietuvą. A. Smetona suprato, kad tai labai pavojingas žingsnis, tačiau tik tokiu būdu Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, tuo metu buvusį užimtą Raudonosios armijos. Kitu atveju jis būtų buvęs prijungtas prie Baltarusijos ir šiandien Lietuvai nepriklausytų.

O vėliau, 1940 m., kaip žinoma, Maskva Lietuvai paskelbė ultimatumą. A. Smetona per naktinį posėdį kalbėjo, kad reikia priešintis su sava kariuomene, tačiau dauguma vyriausybės narių pasisakė už ultimatumo priėmimą. Tad žvelgiant iš praeities ir ateities perspektyvų, A. Smetona esant tokiam pačių vyriausybės narių susiskaldymui, Lietuvos labui padaro geriausią sprendimą – išvyksta, savo pareigas pavesdamas eiti ministrui pirmininkui A. Merkiui. Jis supranta, kad jeigu liks, Maskva privers pasirašyti visus dokumentus, ir Lietuva tuomet savo noru įstos į Sovietų Sąjungą. Tad prezidentas su šeima traukiasi į Vakarus. Įstojimą į „tarybinių tautų šeimą“ įvykdė Lietuvos komunistai, padedami Maskvos tarnyboms.

„Kai Lietuva tapo nepriklausoma, viliojo kaip skanus ir gardus kąsnis. Tik staiga tas kąsnis išsprūsta. Todėl ir įsisuko propagandos mašina“, – įsitikinusi S. Smetonaitė-Petrauskienė.

Išvykęs iš Lietuvos A. Smetona su šeima įsikuria Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten priimamas su raštišku pažadu nepolitikuoti. Su prezidento marčia Birute Nasvytyte-Smetoniene 1991 m. kalbėjusi S. Smetonaitė-Petrauskienė pamena ją pasakojus, kad ir ten nebuvo lengva – šeimai teko keisti bažnyčią, nuolat girdėdavo įvairias replikas.

„Ir mums čia, Lietuvoje, visada būdavo ir yra skaudu išgirsti nepagrįstus kaltinimus. Juk pamename savo tėvų ir senelių pasakojimus. Didžiuojamės, kad mūsų giminėje buvo toks žmogus, kuris kūrė šviesią ir gražią Lietuvą“, – sakė A. Smetonos giminaičiai.

Mirė A. Smetona 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, mįslingo gaisro namuose metu. Tame mieste ir palaidotas.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 birželio 12, Antradienis 09:09
0

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys. Pasakyti, kad šis žmogus buvo visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas ir diplomatas, ko gero, būtų per mažai. Juk už kiekvienos istorijos slepiasi žmogus – su savo vertybėmis, išgyvenimais, požiūriu ir likimu. Kur gimė, augo, mokėsi, dirbo ir nuveikė Lietuvos labui – tokios informacijos gausu tiek istorinėse knygose ir vadovėliuose, tiek internete.

 

Laiminga mūsų karta, dar galinti apie kai kuriuos istorinius didvyrius išgirsti iš artimiausių jų giminaičių lūpų. Šiandien apie J. Šaulį mums dar gali papasakoti jo sūnėnas Česlovas Tarvydas, Gargžduose gyvenantis vietos politikas.

 

Palikimu pasidalino su visa Lietuva

Aktyviau domėtis signataru J. Šauliu visuomenėje pradėta palyginti neseniai, kuomet Vokietijos archyvuose svarbų Lietuvai dokumento originalą radęs istorikas Liudas Mažylis po tyrinėjimų paskelbė neabejojąs, kad Nepriklausomybės aktas surašytas būtent J. Šaulio ranka.

Signataro sūnėnui Č. Tarvydui tai nebuvo naujiena. Vyras ne kartą skaitė palikimu gautus dėdės dienoraščius, tad nepastebėti rašto panašumo – tiesiog neįmanoma. Č. Tarvydas pasakoja, kad daugelis paveldėjimo teise gautų nuotraukų ir dokumentų buvo įduoti Signatarų namams – ten surengta paroda. Kas dar buvo likę namuose Gargžduose, kruopščiai apžiūrėjo ir į svečius atvykęs istorikas L. Mažylis. Taip žingsnis po žingsnio, palyginus dokumentų pavyzdžius ir buvo nustatytas šis faktas.

Šiuo metu Nepriklausomybės akto originalas eksponuojamas Signatarų namuose, mažame kambarėlyje, kuriame ir buvo pasirašytas. J. Šaulio artimieji pirmą kartą jį pamatė Prezidentūroje – kuomet įvyko iškilminga jo perdavimo ceremonija.

Giminaičio atminimą Tarvydai saugo itin uoliai. Kasmet, prieš Vasario 16-ają vyksta į Vyriausybėje vykstantį minėjimą, skirtą signatarų artimiesiems, iš kur parsiveža jau tradicija tapusią gėlių puokštę. Ją visuomet nuveža į J. Šaulio gimtinę Balsėnuose ir padeda prie specialiai pagaminto stogastulpio, prie kurio Vasario 16-ąją kasmet susiburia tiek artimieji, tiek svarbią visai Lietuvai datą minintys Klaipėdos rajono gyventojai.

„Šiemet būrys kur kas gausesnis buvo, daugiau giminių susirinko“, – pasakoja Č. Tarvydas.

Vyras neslepia, kad tam įtakos turėjo vasarą įvykusi kelionė ir viešnagė Lugane, Šveicarijoje, kuriame gyveno ir amžino poilsio atgulė J. Šaulys. Sūnėnas Č. Tarvydas sako, kad būta minčių signatarą perlaidoti Lietuvoje, juolab, kad jis ir pats buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti būtent čia. Tačiau tai padaryti nelengva dėl moralinės dilemos. Šalia signataro po mirties Kastanjolos kapinėse atgulė ir antroji jo žmona, operos dainininkė Mafalda Salvatori. Nežinia, ką į tokias lietuvių užmačias atsakytų M. Salvatori sūnūs.

Savo giminaičio pėdsakais vaikščiojo ir gausus būrys jaunimo, Č. Tarvydo anūkų. Vėliau jie prasitarė, kad nuo šiol valstybinė šventė jiems įgavo dar didesnę prasmę.

 

J. Šaulio sūnėnas Č. Tarvydas. Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

 

Ypatingas ryšys su dukra

Tiesioginė signataro J. Šaulio palikuonių linija nutrūko mirus jo vieninteliam vaikui – dukrai Birutei, kurios susilaukė su pirmąja žmona, lenkaite Kazimiera Celinska. Deja, dukra dėl ankstyvos vyro mirties signatarui nepadovanojo anūkų. Pats J. Šaulys, net ir po skyrybų labai rūpinosi tiek pirmąja žmona, tiek dukra – niekuomet neapleido jų, globojo ir finansiškai. Č. Tarvydas pasakoja, kad bent jau buvo kalbama, esą po dukters gimimo, J. Šaulio žmona pasiligojo, ir jau niekad nebeatgavo buvusios sveikatos. O dėl įvairių diplomatinių ir visuomeninių reikalų, nuolat užsiėmęs vyras, ko gero, nebuvo geriausias kompanionas žmonai. Taigi, po skyrybų dukra Birutė liko gyventi su motina. Apsigyveno Detroite, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Signataras itin rūpinosi dukters auklėjimu ir išsilavinimu. Pats mokėdamas 6 kalbas, samdė mokytojas ir Birutei. Tad ir ji galėjo pasižymėti lingvistiniais sugebėjimais. Ryšys su tėvu nenutrūko iki pat jo mirties.

Tėvui mirus, dukra ėmė ieškoti giminių Lietuvoje. Kurį laiką nenorėjo pripažinti, kad Č. Tarvydas gali būti giminaitis, nes, kaip vėliau paaiškėjo, ieškojo žmonių su Šaulio pavarde. Tačiau, dienoraščiuose aptikusi tėvo minimą seserį Tarvydienę, pagaliau atsiliepė į tėvo sūnėno bandymus užmegzti ryšį.

Č. Tarvydas pamena, kad gavus Birutės adresą ir telefono numerį, su ja susisiekus, atgalinio ryšio teko laukti gerą pusmetį. Po to giminaitė net kelis kartus buvo atvykusi į Lietuvą – 1992 ir 1996 m. Paskutinį kartą apsistojo Palangoje. Tų pačių metų rudenį ir mirė. Tada Č. Tarvydas ir sužinojo, kad jo dėdės sukauptas istorinis rašytinis palikimas, tiek metų saugotas dukros Birutės, dabar priklauso jam.

„Svarbiausi buvo dienoraščiai, rašyti nuo 1914 metų, kasdien. Skaitėme atidžiai, dalį jų atsišvietėme. Vietomis parašyti nelabai įskaitomai, tad daug kur ir tarp eilučių reikėjo įžvelgti. Buvo ir daug nuotraukų, du dideli gražūs portretai. Vieną padovanojome signatarų namams, kitą – Veiviržėnų gimnazijai, kuriai 2013 m. buvo suteiktas J. Šaulio vardas. Neturėjome sąlygų išlaikyti visų eksponatų taip, kad jų nepaliestų laikas, tad su žmona, dukra ir anūke nusprendėme daug ką perduoti Signatarų namams“, – pasakojo Č. Tarvydas.

 

J. Šaulys. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

 

Saugojo tėvo palikimą

Kalbėdamas apie dėdės dukterį, Č. Tarvydas šypsosi. Ir nors konkrečiai neįvardina, nesunku suprasti, kad mano ją buvus tvirto charakterio ir dar tvirtesnių įsitikinimų, kuriuos, žinoma, galėjo padiktuoti J. Šaulio viso gyvenimo darbas, tikslai ir siekiai.

Nors turėjo galimybę į Lietuvą atvykti anksčiau nei 1991 m., moteris specialiai laukė, kol bus galima tą padaryti per vakarų, o ne rytų pusę. Ir ėmus bendrauti su giminaičiais Lietuvoje, su kai kuriais jų atsisakė net būti supažindinta. Pasak Č. Tarvydo, ji labai domėjosi Lietuvos reikalais, mokėjo ne tik puikiai kalbėti lietuviškai, praktiškai be jokio akcento, bet ir rašyti bei skaityti. J. Šaulio dukteriai buvo svarbūs visi istoriniai Lietuvos įvykiai ir jos giminių iš tėvo pusės, veikla.

Galbūt dukros baimė, kad dienoraščiai ir kiti svarbūs dokumentai nepapultų į Lietuvai priešiškas rankas, ir nulėmė tai, kad J. Šaulį, kuris vienu metu Vilniuje laikytas net svarbesniu veikėju už A. Smetoną, ilgą laiką gaubė lyg šydas. Signataras net savo dienoraščiuose ne kartą yra užsiminęs, kad keliskart rašė įvairius raštus už kitus signatarus ir taisė jų darbus.

Č. Tarvydui atmintin įstrigęs ir pasakojimas apie dėdės dukros Birutės krikštynas. Dirbdamas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Romoje, turėdamas visišką priėjimą prie Šventojo sosto, dukrą krikštynoms jis parvežė į Lietuvą, kad krikšto sakramentą jai suteiktų kunigas Petras Šaulys-Šaulevičius, vos septyneriais metais už jį vyresnis tėvo brolis. Būtent jis finansavo J. Šaulio mokslus. Galima spėlioti, ar tik tokiu būdu signataras neparodė savo dėkingumo ir pagarbos.

Dukros krikštatėviu tapo kitas signataras, prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, o krikšto mama – tiesiogiai ceremonijoje nedalyvavusi – tuo metu Lenkijoje gyvenusi J. Šaulio sesuo. Parašė įgaliojimą kitai moteriai jai atstovauti krikštynose. Ar tai būtų įmanoma šiais laikais, sunku įsivaizduoti.

 

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

 

Likimas lėmė ne kunigystę

Išties, nežinia kaip būtų pasisukęs būsimojo signataro likimas, jei ne antroji jo tėvo žmona – Č. Tarvydo močiutė Liudvika. Pastebėjusi, kad berniukas imlus mokslams, ėmė jį mokyti skaityti. Būdamas aštuonerių metų, J. Šaulys ėmė mokytis Kaltinėnų daraktorių mokykloje, tačiau jau po metų išvyko mokslus krimsti Palangon – į progimnaziją. Ten susipažino su Kazimieru Steponu Šauliu, Steponu Kairiu ir Antanu Smetona – kitais šios mokyklos mokiniais, su kuriais kartu lemtingaisiais 1918 m. ir pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Dar mokydamasis Palangoje, J. Šaulys jau tada aktyviai palaikė lietuvybės idėjas: ne tik pats skaitė ir rašė lietuvišką spaudą, bet ir padėjo ją platinti. Dabar jau sutariama, kad už tautinę veiklą jis vėliau buvo pašalintas iš Vilniaus kunigų seminarijos. Ėmė skleistis diplomato talentas. Nuo 1918 iki 1946 m. atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje, Austrijoje ir Vengrijoje.

Stebimasi, kaip kaimo vaikas galėjo pasiekti tokių mokslo aukštumų, tačiau J. Šaulys buvo išties gabus žmogus, o jo pasaulėžiūrai nemažai įtakos turėjo ir mokslai Berno universitete, aplinkoje, kur sklandė nemažai naujų idėjų.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 kovo 26, Pirmadienis 13:41
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 359 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,