Mano Gargždai

Jie kūrė Lietuvą (3)

Kuomet 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, neleidęs Lietuvos valstybei išnykti iš Europos žemėlapio, vienas iš dvidešimties parašą jame padėjusių signatarų buvo ir Kazimieras Steponas Šaulys.

 

Tuo metu aktyviai dalyvavęs politiniame, visuomeniniame bei socialiniame gyvenime, po kelerių metų signataras atitrūko nuo politikos ir pasišventė tikrajam savo pašaukimui – kunigystei. Tyliai bei ramiai dirbo dvasinius darbus. Galbūt todėl šiandien jis prisimenamas rečiau nei kiti signatarai, kurie beveik visi aktyviai dalyvavo politinėje veikloje iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Ko gero, tas tylumas ir pagarba užkoduotas visos šeimos genuose. Ne daug kas žinojo, o ir pats vyras – Priekulėje gyvenantis buvęs ilgametis pedagogas Pranas Lomsargis – niekada neskubėjo girtis esąs signataro brolio Juozo anūkas. Sovietmečiu pasėtas baimės grūdas bujojo ištisus metus.

Susitikęs su žurnalistais ir kalbėdamas apie senelio brolį P. Lomsargis ne kartą graudinosi. Tad neįmanoma nepajusti to pasididžiavimo žmogumi, kurio dėka XX a. buvo nukirsti Lietuvos saitai su kitomis valstybėmis ir klojami nepriklausomos šalies pamatai.

 

Rinkosi dvasininko profesiją

K. S. Šaulys gimė 1872 m. sausio 16 d. Stemplių kaime, tuometiniame Švėkšnos valsčiuje, valstiečių Karolinos ir Petro šeimoje. P.L omsargis tiksliai nežino, tačiau mano, kad K. S. Šaulys pats rodė didelį norą mokytis. O tėvai, žinoma, tik skatino tokį sūnaus pasirinkimą. Būsimo signataro tėvas dar namuose išmokė jį skaityti ir rašyti, supažindino su namų bibliotekoje turėta M. Valančiaus kūryba, ir taip skatino susidomėjimą knygomis.

Kuomet baigė mokslus Švėkšnos pradinėje mokykloje, K. S. Šaulys įstojo į Palangos progimnaziją. Ten susipažino su kitais būsimais Nepriklausomybės akto signatarais: Steponu Kairiu, Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu. Vėliau tęsė mokslus Kauno kunigų seminarijoje.

Studijas K. S. Šaulys baigė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Parašęs dvi disertacijas įgijo teologijos, o vėliau – ir bažnytinės teisės magistro laipsnį. 1899 m. K. S. Šaulys buvo įšventintas kunigu ir tais pačiais metais paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

 

Ragino mokytis

Suprasdamas mokslo svarbą, K. S. Šaulys mokytis ragino ir našlaičiais likusius savo brolio vaikus. Brolio žmoną pakirto vėžys, o netrukus susirgo ir numirė pats signataro brolis. Kirtęs rugius sušilo, atsigėrė šalto vandens ir gavo smarkų plaučių uždegimą. Kad vieni likę vaikai nebūtų išskirti ir išblaškyti po svetimus namus, jų globos ėmėsi K. S. Šaulys. Dažnai juos lankė, rėmė finansiškai, ir padėjo vyriausiai brolio dukrai auginti likusius septynis mažesnius brolius ir seseris.

„Tie vaikai sakydavo, kad jeigu ne dėdė, nebūtų išgyvenę. Jo paskatinti, du net baigė aukštuosius mokslus“, – pasakojo P. Lomsargis.

Vyras pamena, kad jo mama, K. S. Šauliui dar mokantis Kaune, kraudavusi krepšin kaimo gėrybes ir veždavo jas dėdei su traukiniu. Vakare grįždavo namo. Visa giminė itin palaikė vieni kitus. Ir pats P. Lomsargis mokydamasis gyveno pas gimines, kurie jaunuoliu rūpinosi kaip tikru sūnumi.

 

Nusipelnęs dvasininkas

Pasitraukti iš politinės veiklos K. Steponas Šaulys nusprendė tuomet, kai darbą baigė Steigiamasis seimas, į kurį dvasininkas irgi buvo išrinktas, ir dirbo konstitucinėje komisijoje. Tačiau iki tol jis atliko nemažai darbų: 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, prisidėjo rengiant laikinąsias 1918–1922 m. veikusias konstitucijas. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais jos nariais pasirašė Lietuvos valstybės Nepriklausomybės aktą, ir kaip sakoma, būtent K. S. Šauliui buvo patikėta šį aktą perduoti Vokietijai.

Pasitraukęs iš politinio gyvenimo, K. S. Šaulys atsidėjo darbui kunigų seminarijoje, universitete bei arkivyskupijos administracijoje. Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė jau nuo 1906 m., vėliau tapo jos profesoriumi. K. S. Šaulys taip pat dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete, tapo šios mokslo įstaigos teologijos-filosofijos fakulteto docentu, o vėliau profesoriumi ir Bažnytinės teisės katedros vedėju.

Kodėl aktyviai politiniame gyvenime dalyvavęs staiga nusprendė iš jo pasitraukti, dvasininkas nėra palikęs jokios minties. Tačiau P. Lomsargis mano, kad jis tiesiog nusprendė dirbti pagal profesiją ir pašaukimą, kur jautėsi geriausiai, ir už savo darbą buvo įvertintas: 1926 m. Kauno arkivyskupas J. Skvireckas jį paskyrė savo generaliniu vikaru (šias pareigas jis ėjo iki pasitraukimo iš Lietuvos), o dar po metų už nuopelnus bažnyčiai K. S. Šauliui buvo suteiktas Popiežiaus rūmų prelato titulas.

1932 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, o vėliau jam suteiktas ir apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

P. Lomsargis pamena pasakojimus, kad K. S. Šaulys buvo itin mėgstamas tarp studentų, o viešumoje jį sutikę žmonės pirmiausia pastebėdavo taisyklingą ir tiesią laikyseną, tarsi savaime sklindantį didingumą.

 

P. Lomsargis su žmona. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Padėjo vargingiausiems

Kad pasirinkimas palikti politiką buvo gerai apgalvotas, liudija ir įvairūs visuomeninio gyvenimo aspektai, susiję su pagalba žmonėms. Prelatas buvo vienas iš Labdarių draugijos Panevėžyje steigėjų, kuri įkūrė prieglaudą beglobiams bei socialinės globos neturintiems žmonėms. K. S. Šaulio iniciatyva įkurta ir „Motinėlės“ draugija, kuri rėmė gabius mokslo siekiančius jaunuolius, bei švietimo draugija „Saulė“.

Signataras taip pat darbavosi 1919 m. įkurtoje Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijoje bei Valstybinėje archeologinėje komisijoje. Kai vokiečių okupacijos metais buvo sustabdyta Raudonojo Kryžiaus veikla, K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją ir tapo jos tarybos vicepirmininku.

 

Rašė laiškus į Lietuvą

Baigiantis II pasauliniam karui, vengdamas galimų represijų, K. S.Š aulys emigravo į Vakarus, vėliau, padedamas savo bendrapavardžio, signataro J. Šaulio, kuris suteikė rekomendaciją, apsigyveno Šveicarijoje, Lugano mieste. 1964 m., sulaukęs garbingo amžiaus, K. S. Šaulys mirė ir buvo palaidotas tame pačiame Šveicarijos mieste, kur ir gyveno. Vėliau jo palaikai perlaidoti Romos Vereno kapinėse.

Vienuolyne, kuriame paskutinius savo gyvenimo metus dvasininkavo ir gyveno K. Steponas Šaulys, viešėję jojo giminaičiai, iš dvasininkui patarnavusios vienuolės išgirdo, kad kas rytą, paklaustas, kaip jaučiasi, signataras visuomet atsakydavo, jog gerai. Net ir savo mirties dieną.

Tiesa, paskutiniuose laiškuose, adresuotuose P. Lomsargiui, prelatas jau užsimindavo, kad kojos darosi sunkios.

Gyvendamas užsienyje, K. S. Šaulys ilgėjosi Lietuvos. Ant atminimo lentos, esančios Šv. Brigito ordino namuose Lugane, užrašyta, kad šiame kambaryje nuo 1945 m. rudens iki mirties gyveno prelatas K. S. Šaulys. Be jo gimimo ir mirties datų, užrašyti ir šie K. S. Šaulio žodžiai: „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui.“

Rašydamas laiškus į Lietuvą, iš pradžių P. Lomsargio mamai, vėliau – ir jam pačiam, apie politiką nekalbėdavo. Saugojo artimuosius nuo galimų represijų. Ir giminės Lietuvoje vengė kalbėti apie signatarą ir girtis giminyste – bijojo prarasti darbus, ar dar baisiau – būti ištremti į Sibirą.

Dėl šios priežasties ir P. Lomsargis niekam neužsimindavo esąs prelato giminaitis, o iš jo gautus laiškus namuose suslapstydavo taip, kad niekas nerastų.

Laiškuose K. S. Šaulys pasidomėdavo giminaičių sveikata, paklausdavo, kaip sekasi moksluose. Tačiau kartą paprašė atsiųsti Lietuvos žemėlapį, o pats P. Lomsargiui padovanojo šveicarišką laikrodį.

Vyras apgailestauja, kad daug prelato laiškų dingo, senais laikais juos perdavus Šilutės rajono valdininkams, kurie lyg ir žadėjo išleisti leidinį.

 

Puoselėja kraštiečio atminimą

Nepaisant šito, K. S. Šaulio atminimas Šilutės rajone yra puoselėjamas. 1994 metais, praėjus 30 metų nuo K. S. Šaulio mirties, Stemplėse, šalia šimtametės liepos, pastatytas stogastulpis, žymintis buvusios K. S. Šaulio tėviškės vietą. Ant 5,5 m aukščio ąžuolinio paminklo su išskaptuotu K. S. Šaulio bareljefu užrašyta: „Šiame kaime gimė Vasario 16-osios Akto signataras prelatas Kazimieras Šaulys 1872–1964“.

Pernai signataro pagerbimui skirtus akcentus papildė dar vienas statinys. K. S. Šaulio giminaičio Vytauto Lygnugario dėka, Švėkšnos miestelio centre sutvarkytame skverelyje pastatytas ir pašventintas Nepriklausomybės Akto signataro K. S. Šaulio memorialinis paminklas iš bronzos. Jį sukūrė klaipėdietis skulptorius Antanas Sakalauskas.

Kiekvienais metais prieš Vasario 16-ąją Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai yra pagerbiami ir Lietuvos Prezidentūroje. Iš prezidentės rankų gaunama puokštė signatarui K. S. Šauliui visuomet nuvežama į jo gimtinę – Stemples.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

 

P. Lomsargio asmeninio archyvo nuotraukos:

18 birželio 20, Trečiadienis 09:29
0

Jei visų Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų pavardes greitai išvardinti gali nebent tik istorikai, tai Antano Smetonos vardą žino visi. Pirmasis nepriklausomos, tarpukario Lietuvos prezidentas, signataras, išsilavinęs ir šviesus žmogus. Ir, kaip bebūtų gaila, daugiausia mitais ir propaganda apipinta politinė figūra. Dėl daugelį metų vykdytos šmeižto kompanijos, kuriai neretai antrindavo ir istorikai, širdis iki šiol skauda ir A. Smetonos giminaičiams. Tačiau vis dažniau jie gali ir pasidžiaugti – kritiškai ir logiškai mąstanti istorikų karta faktas po fakto atskleidžia tikruosius prezidento veiksmų motyvus ir nuplauna metų metais piltą purvą.

 

Vertino mokslą ir rėmė besimokančius

Būsimas Lietuvos prezidentas gimė 1874 m. Ukmergės rajone, Užulėnio kaime. Buvo šeštas septynių vaikų šeimoje. Ir vienintelis iš jų itin troško mokytis. Artimiausios – Taujėnų pradžios – mokyklos nuo namų būta už maždaug 16 kilometrų. Nusigauti ten vaikui padėdavo vyresnis brolis Motiejus. Jo anūkė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė pamena pasakojimus, kaip josios senelis ant pečių per mišką nešdavo būsimą prezidentą į mokyklą. Ten A. Smetona praleisdavo visą savaitę – namo grįždavo savaitgalį.

Vėliau, jau tapęs prezidentu, A. Smetona gerokai palengvino gimtinėje gyvenančių vaikų gyvenimus. Užugirio kaime buvo pastatyta pradžios mokykla, pavadinta jo vardu. Šiandien čia liko tik muziejus, nes 2013 m. mokyklą teko uždaryti.

„Teko girdėti kaltinimų, kad prezidentas nepadėdavo giminėms. Viena vertus, jis iš tiesų nesinaudojo savo padėtimi ir niekam neparūpino namų ar kitokių turtų. Tačiau prezidentas pats asmeniškai labai rėmė tuos, kurie mokėsi“, – pasakojo S. Smetonaitė-Petrauskienė.

Baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, A. Smetona toliau mokėsi Ukmergėje, vėliau – Mintaujos gimnazijoje. Tiesa, iš jos buvo išmestas už tai, kad atsisakė per pamokas kalbėti rusiškai. Kurį laiką mokėsi ir kunigų seminarijoje, nes, kaip įprasta tais laikais, visi troško giminėje turėti kunigą. Tačiau supratęs, kad kunigystė ne jam, A. Smetona išvyko studijuoti teisę Peterburgo universitete.

Pinigų mokslams trūko, tad Jono Jablonskio rekomenduotas, A. Smetona ėmė mokyti lietuvių kalbos Chodakauskų vaikus. Taip susipažino su būsima žmona Sofija. Pora iš viso susilaukė trijų vaikų, tačiau viena mergaitė, dar būdama maža, sunkiai sirgo ir mirė. Liko dvi atžalos – dukra Marija ir sūnus Julius. Marija vaikų nesusilaukė, o Julius užgyveno net tris sūnus. Šiuo metu gyvas likęs vienas jų – Vytautas. Vyras gyvena Amerikoje, yra žinomas muzikantas, verslininkas, pats sukūręs gausią šeimą. Į Lietuvą A. Smetonos anūkas, pasak S. Smetonaitės-Petrauskienės, buvo atvykęs tik vieną kartą. Tačiau paslapčiomis, niekam nieko nežinant. Moteris sako jį suprantanti: sovietmečiu vykdyta agresyvi šmeižto kampanija davė neigiamų rezultatų. Purvą ant prezidento pylė ne tik istorikai, netiesos prirašyta ne tik vadovėliuose. Komentuoti ką tik nori, sau leidžia kiekvienas.

Tad dėl ko A. Smetona buvo kritikuojamas ir kokius kritiškiausius jo veiklos momentus gaubė mitai?

 

Parvežė Lietuvai pinigų

Baigęs teisės mokslus, A. Smetona įsidarbino Vilniaus Žemės banke. Tuo metu daug rašė ir redagavo, panaikinus spaudos draudimą ėmėsi leisti demokratų partijos laikraštį. Galima sakyti, visuomeninėje erdvėje sužimba naujas veiklus žmogus. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, įkuriama Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Karo pabaigoje, organizacijos vardu imtasi derybų su Lietuvą okupavusiais vokiečiais. 1917 m. sušaukiama Lietuvių konferenciją, kuri išrenka Lietuvos tarybą. Jos pirmininku paskiriamas A. Smetona.

Ruošiamasi skelbti Lietuvos Nepriklausomybę, tačiau būsimas Lietuvos prezidentas buvo pasirašęs susitarimą su Vokietija dėl ryšių išlaikymo ir, nenorėdamas laužyti duoto žodžio, A. Smetona iš Tarybos pirmininko pareigų atsistatydina vienai dienai. Tai buvo diplomatinis žingsnis. Vasario 16-osios aktas paskelbiamas pirmininkaujant Jonui Basanavičiui.

„Čia yra pirmasis įvykis, dėl kurio Antaną Smetoną visaip koneveikė. Buvo kalbama, neva jis parsidavęs vokiečiams, net fašistu vadino. Tačiau tai – netiesa. Europoje jis buvo vienintelis žmogus, kuris vėliau nepabijojo devynis hitlerininkus-pučistus Klaipėdos krašte nuteisti mirties bausme“, – pasakojo prezidento sesers Marijos anūkas Ričardas Rimgaudas Strielčiūnas.

Jam antrino ir S. Smetonaitė-Petrauskienė, priminusi, kad kuomet Vokietija pralaimėjo 1-ąjį pasaulinį karą, o Lietuvoje ėmė siausti Raudonoji armija, A. Smetona su šeima išvyko į Vokietiją. Tuomet daug kas kaltino A. Smetoną pabėgimu, tačiau į Lietuvą jis grįžo su 100 mln. markių paskola. Pinigai buvo itin reikalingi valstybės institucijoms, ypač kariuomenei, kurti.

 

S. Smetonaitė-Petrauskienė, Dalia Strielčiūnienė, Rimgaudas Strielčiūnas ir Julius Strielčiūnas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pavojingi sprendimai Lietuvos labui

1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona išrenkamas Lietuvos prezidentu. Tačiau šias pareigas ėjo tik kiek daugiau nei metus. Kai įvyksta Steigiamojo seimo rinkimai, jo atstovaujama tautininkų partija gauna vos 1,7 proc. rinkėjų balsų. Prezidentu išrenkamas Antanas Stulginskis, o A. Smetona vėl grįžta prie ankstesnių darbų – dėsto, rašo straipsnius, redaguoja laikraštį.

Antrą kartą prezidentu A. Smetona tampa 1926 m. gruodžio mėnesį po karinio perversmo.

„Čia nebuvo A. Smetonos perversmas, jo sumanytojai ir vykdytojai – grupė karininkų su generolu Povilu Plechavičiumi. Jie kreipėsi jau tik po to į dėdę, kad šis užimtų prezidento postą. Labai gerai pamenu, kaip mums būnant Sibire tėvelis pasakojo, kad dėdė netgi nenorėjo, teko jį įkalbinėti“, – pasakojo S. Smetonaitė-Petrauskienė. – „Smetona irgi buvo demokratas iš pradžių, bet kai pamatė, kas darosi, kad jau kyla visi tie, kurie yra prieš Lietuvą, suprato, kad reikia kietesnės rankos.“

Pasak istorikų, didžiausia A. Smetonos nuodėmė buvo ta, kad jis paleido seimą, kuris taip ir nebuvo sušauktas iki pat okupacijos. O prezidento sesers anūkas R. Strielčiūnas pažymi ir tai, kad nemažai kritikos strėlių kliuvo ir už priverstinį sovietų kariuomenės „riboto kontingento“ įleidimą į Lietuvą. A. Smetona suprato, kad tai labai pavojingas žingsnis, tačiau tik tokiu būdu Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, tuo metu buvusį užimtą Raudonosios armijos. Kitu atveju jis būtų buvęs prijungtas prie Baltarusijos ir šiandien Lietuvai nepriklausytų.

O vėliau, 1940 m., kaip žinoma, Maskva Lietuvai paskelbė ultimatumą. A. Smetona per naktinį posėdį kalbėjo, kad reikia priešintis su sava kariuomene, tačiau dauguma vyriausybės narių pasisakė už ultimatumo priėmimą. Tad žvelgiant iš praeities ir ateities perspektyvų, A. Smetona esant tokiam pačių vyriausybės narių susiskaldymui, Lietuvos labui padaro geriausią sprendimą – išvyksta, savo pareigas pavesdamas eiti ministrui pirmininkui A. Merkiui. Jis supranta, kad jeigu liks, Maskva privers pasirašyti visus dokumentus, ir Lietuva tuomet savo noru įstos į Sovietų Sąjungą. Tad prezidentas su šeima traukiasi į Vakarus. Įstojimą į „tarybinių tautų šeimą“ įvykdė Lietuvos komunistai, padedami Maskvos tarnyboms.

„Kai Lietuva tapo nepriklausoma, viliojo kaip skanus ir gardus kąsnis. Tik staiga tas kąsnis išsprūsta. Todėl ir įsisuko propagandos mašina“, – įsitikinusi S. Smetonaitė-Petrauskienė.

Išvykęs iš Lietuvos A. Smetona su šeima įsikuria Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten priimamas su raštišku pažadu nepolitikuoti. Su prezidento marčia Birute Nasvytyte-Smetoniene 1991 m. kalbėjusi S. Smetonaitė-Petrauskienė pamena ją pasakojus, kad ir ten nebuvo lengva – šeimai teko keisti bažnyčią, nuolat girdėdavo įvairias replikas.

„Ir mums čia, Lietuvoje, visada būdavo ir yra skaudu išgirsti nepagrįstus kaltinimus. Juk pamename savo tėvų ir senelių pasakojimus. Didžiuojamės, kad mūsų giminėje buvo toks žmogus, kuris kūrė šviesią ir gražią Lietuvą“, – sakė A. Smetonos giminaičiai.

Mirė A. Smetona 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, mįslingo gaisro namuose metu. Tame mieste ir palaidotas.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 birželio 12, Antradienis 09:09
0

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys. Pasakyti, kad šis žmogus buvo visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas ir diplomatas, ko gero, būtų per mažai. Juk už kiekvienos istorijos slepiasi žmogus – su savo vertybėmis, išgyvenimais, požiūriu ir likimu. Kur gimė, augo, mokėsi, dirbo ir nuveikė Lietuvos labui – tokios informacijos gausu tiek istorinėse knygose ir vadovėliuose, tiek internete.

 

Laiminga mūsų karta, dar galinti apie kai kuriuos istorinius didvyrius išgirsti iš artimiausių jų giminaičių lūpų. Šiandien apie J. Šaulį mums dar gali papasakoti jo sūnėnas Česlovas Tarvydas, Gargžduose gyvenantis vietos politikas.

 

Palikimu pasidalino su visa Lietuva

Aktyviau domėtis signataru J. Šauliu visuomenėje pradėta palyginti neseniai, kuomet Vokietijos archyvuose svarbų Lietuvai dokumento originalą radęs istorikas Liudas Mažylis po tyrinėjimų paskelbė neabejojąs, kad Nepriklausomybės aktas surašytas būtent J. Šaulio ranka.

Signataro sūnėnui Č. Tarvydui tai nebuvo naujiena. Vyras ne kartą skaitė palikimu gautus dėdės dienoraščius, tad nepastebėti rašto panašumo – tiesiog neįmanoma. Č. Tarvydas pasakoja, kad daugelis paveldėjimo teise gautų nuotraukų ir dokumentų buvo įduoti Signatarų namams – ten surengta paroda. Kas dar buvo likę namuose Gargžduose, kruopščiai apžiūrėjo ir į svečius atvykęs istorikas L. Mažylis. Taip žingsnis po žingsnio, palyginus dokumentų pavyzdžius ir buvo nustatytas šis faktas.

Šiuo metu Nepriklausomybės akto originalas eksponuojamas Signatarų namuose, mažame kambarėlyje, kuriame ir buvo pasirašytas. J. Šaulio artimieji pirmą kartą jį pamatė Prezidentūroje – kuomet įvyko iškilminga jo perdavimo ceremonija.

Giminaičio atminimą Tarvydai saugo itin uoliai. Kasmet, prieš Vasario 16-ają vyksta į Vyriausybėje vykstantį minėjimą, skirtą signatarų artimiesiems, iš kur parsiveža jau tradicija tapusią gėlių puokštę. Ją visuomet nuveža į J. Šaulio gimtinę Balsėnuose ir padeda prie specialiai pagaminto stogastulpio, prie kurio Vasario 16-ąją kasmet susiburia tiek artimieji, tiek svarbią visai Lietuvai datą minintys Klaipėdos rajono gyventojai.

„Šiemet būrys kur kas gausesnis buvo, daugiau giminių susirinko“, – pasakoja Č. Tarvydas.

Vyras neslepia, kad tam įtakos turėjo vasarą įvykusi kelionė ir viešnagė Lugane, Šveicarijoje, kuriame gyveno ir amžino poilsio atgulė J. Šaulys. Sūnėnas Č. Tarvydas sako, kad būta minčių signatarą perlaidoti Lietuvoje, juolab, kad jis ir pats buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti būtent čia. Tačiau tai padaryti nelengva dėl moralinės dilemos. Šalia signataro po mirties Kastanjolos kapinėse atgulė ir antroji jo žmona, operos dainininkė Mafalda Salvatori. Nežinia, ką į tokias lietuvių užmačias atsakytų M. Salvatori sūnūs.

Savo giminaičio pėdsakais vaikščiojo ir gausus būrys jaunimo, Č. Tarvydo anūkų. Vėliau jie prasitarė, kad nuo šiol valstybinė šventė jiems įgavo dar didesnę prasmę.

 

J. Šaulio sūnėnas Č. Tarvydas. Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

 

Ypatingas ryšys su dukra

Tiesioginė signataro J. Šaulio palikuonių linija nutrūko mirus jo vieninteliam vaikui – dukrai Birutei, kurios susilaukė su pirmąja žmona, lenkaite Kazimiera Celinska. Deja, dukra dėl ankstyvos vyro mirties signatarui nepadovanojo anūkų. Pats J. Šaulys, net ir po skyrybų labai rūpinosi tiek pirmąja žmona, tiek dukra – niekuomet neapleido jų, globojo ir finansiškai. Č. Tarvydas pasakoja, kad bent jau buvo kalbama, esą po dukters gimimo, J. Šaulio žmona pasiligojo, ir jau niekad nebeatgavo buvusios sveikatos. O dėl įvairių diplomatinių ir visuomeninių reikalų, nuolat užsiėmęs vyras, ko gero, nebuvo geriausias kompanionas žmonai. Taigi, po skyrybų dukra Birutė liko gyventi su motina. Apsigyveno Detroite, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Signataras itin rūpinosi dukters auklėjimu ir išsilavinimu. Pats mokėdamas 6 kalbas, samdė mokytojas ir Birutei. Tad ir ji galėjo pasižymėti lingvistiniais sugebėjimais. Ryšys su tėvu nenutrūko iki pat jo mirties.

Tėvui mirus, dukra ėmė ieškoti giminių Lietuvoje. Kurį laiką nenorėjo pripažinti, kad Č. Tarvydas gali būti giminaitis, nes, kaip vėliau paaiškėjo, ieškojo žmonių su Šaulio pavarde. Tačiau, dienoraščiuose aptikusi tėvo minimą seserį Tarvydienę, pagaliau atsiliepė į tėvo sūnėno bandymus užmegzti ryšį.

Č. Tarvydas pamena, kad gavus Birutės adresą ir telefono numerį, su ja susisiekus, atgalinio ryšio teko laukti gerą pusmetį. Po to giminaitė net kelis kartus buvo atvykusi į Lietuvą – 1992 ir 1996 m. Paskutinį kartą apsistojo Palangoje. Tų pačių metų rudenį ir mirė. Tada Č. Tarvydas ir sužinojo, kad jo dėdės sukauptas istorinis rašytinis palikimas, tiek metų saugotas dukros Birutės, dabar priklauso jam.

„Svarbiausi buvo dienoraščiai, rašyti nuo 1914 metų, kasdien. Skaitėme atidžiai, dalį jų atsišvietėme. Vietomis parašyti nelabai įskaitomai, tad daug kur ir tarp eilučių reikėjo įžvelgti. Buvo ir daug nuotraukų, du dideli gražūs portretai. Vieną padovanojome signatarų namams, kitą – Veiviržėnų gimnazijai, kuriai 2013 m. buvo suteiktas J. Šaulio vardas. Neturėjome sąlygų išlaikyti visų eksponatų taip, kad jų nepaliestų laikas, tad su žmona, dukra ir anūke nusprendėme daug ką perduoti Signatarų namams“, – pasakojo Č. Tarvydas.

 

J. Šaulys. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

 

Saugojo tėvo palikimą

Kalbėdamas apie dėdės dukterį, Č. Tarvydas šypsosi. Ir nors konkrečiai neįvardina, nesunku suprasti, kad mano ją buvus tvirto charakterio ir dar tvirtesnių įsitikinimų, kuriuos, žinoma, galėjo padiktuoti J. Šaulio viso gyvenimo darbas, tikslai ir siekiai.

Nors turėjo galimybę į Lietuvą atvykti anksčiau nei 1991 m., moteris specialiai laukė, kol bus galima tą padaryti per vakarų, o ne rytų pusę. Ir ėmus bendrauti su giminaičiais Lietuvoje, su kai kuriais jų atsisakė net būti supažindinta. Pasak Č. Tarvydo, ji labai domėjosi Lietuvos reikalais, mokėjo ne tik puikiai kalbėti lietuviškai, praktiškai be jokio akcento, bet ir rašyti bei skaityti. J. Šaulio dukteriai buvo svarbūs visi istoriniai Lietuvos įvykiai ir jos giminių iš tėvo pusės, veikla.

Galbūt dukros baimė, kad dienoraščiai ir kiti svarbūs dokumentai nepapultų į Lietuvai priešiškas rankas, ir nulėmė tai, kad J. Šaulį, kuris vienu metu Vilniuje laikytas net svarbesniu veikėju už A. Smetoną, ilgą laiką gaubė lyg šydas. Signataras net savo dienoraščiuose ne kartą yra užsiminęs, kad keliskart rašė įvairius raštus už kitus signatarus ir taisė jų darbus.

Č. Tarvydui atmintin įstrigęs ir pasakojimas apie dėdės dukros Birutės krikštynas. Dirbdamas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Romoje, turėdamas visišką priėjimą prie Šventojo sosto, dukrą krikštynoms jis parvežė į Lietuvą, kad krikšto sakramentą jai suteiktų kunigas Petras Šaulys-Šaulevičius, vos septyneriais metais už jį vyresnis tėvo brolis. Būtent jis finansavo J. Šaulio mokslus. Galima spėlioti, ar tik tokiu būdu signataras neparodė savo dėkingumo ir pagarbos.

Dukros krikštatėviu tapo kitas signataras, prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, o krikšto mama – tiesiogiai ceremonijoje nedalyvavusi – tuo metu Lenkijoje gyvenusi J. Šaulio sesuo. Parašė įgaliojimą kitai moteriai jai atstovauti krikštynose. Ar tai būtų įmanoma šiais laikais, sunku įsivaizduoti.

 

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

 

Likimas lėmė ne kunigystę

Išties, nežinia kaip būtų pasisukęs būsimojo signataro likimas, jei ne antroji jo tėvo žmona – Č. Tarvydo močiutė Liudvika. Pastebėjusi, kad berniukas imlus mokslams, ėmė jį mokyti skaityti. Būdamas aštuonerių metų, J. Šaulys ėmė mokytis Kaltinėnų daraktorių mokykloje, tačiau jau po metų išvyko mokslus krimsti Palangon – į progimnaziją. Ten susipažino su Kazimieru Steponu Šauliu, Steponu Kairiu ir Antanu Smetona – kitais šios mokyklos mokiniais, su kuriais kartu lemtingaisiais 1918 m. ir pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Dar mokydamasis Palangoje, J. Šaulys jau tada aktyviai palaikė lietuvybės idėjas: ne tik pats skaitė ir rašė lietuvišką spaudą, bet ir padėjo ją platinti. Dabar jau sutariama, kad už tautinę veiklą jis vėliau buvo pašalintas iš Vilniaus kunigų seminarijos. Ėmė skleistis diplomato talentas. Nuo 1918 iki 1946 m. atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje, Austrijoje ir Vengrijoje.

Stebimasi, kaip kaimo vaikas galėjo pasiekti tokių mokslo aukštumų, tačiau J. Šaulys buvo išties gabus žmogus, o jo pasaulėžiūrai nemažai įtakos turėjo ir mokslai Berno universitete, aplinkoje, kur sklandė nemažai naujų idėjų.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 kovo 26, Pirmadienis 13:41
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 278 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,