Mano Gargždai

Šimtmečio aidai (4)

Taip lėmė istorinės aplinkybės, jog pirmoji lietuviška knyga, lietuviški periodiniai leidiniai bei kiti spaudiniai buvo išleisti Mažojoje Lietuvoje. Čia buvo gera techninė bazė, ilgainiui susiformavo periodinės spaudos tradicijos. Kiek daugiau nei pusė amžiaus spaustuvė veikė ir didžiausioje gyvenvietėje Klaipėdos krašte – Priekulėje.

 

Prieglaudoje įsikūrė spaustuvė

Priekulė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1540 m. Ji kildinama iš Paminijo kaimo seniūno Luko Priekulės sodybos. Ilgainiui šiame krašte ryškėjo Pamario kraštui būdinga miestelių architektūra, XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Priekulėje buvo net du dvarai – Kurto Sperberio valdomas riteriškasis ir Johno Rascho dvarelis. Abu dvarai tapo žemės ūkio gamybos centrais.

XIX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje į Priekulę kunigu praktikantu paskirtas Johanas Frydrichas Šrėderis (1829–1906), kuris ėjo ir mokytojo pareigas, vadovavo privačiai mokyklai. 1854 m. J. F. Šrėderis įkūrė „globos“ draugiją, 1856 m. – prieglaudą, gretimame Elniškės kaimo samdomų dvaro darbininkų name. Tam, kad prieglaudos namai išsilaikytų, o juose gyvenančius jaunuolius būtų galima parengti savarankiškam gyvenimui, J. F. Šrėderis išmoko lietuvių kalbos, pirko pigius spaustuvės įrengimus ir pradėjo našlaičius mokyti amato, tikėdamasis iš spaustuvės gauti pajamų.

Spaustuvė pradėjo veikti 1865 m. Netrukus į Priekulę mokytis amato atvyko būsimieji lietuvių spaudos darbuotojai M. Kybelka, M. Šernius, J. Traušys. Prieglaudos auklėtiniai buvo mokomi lietuvių kalbos, o kadangi trūko vadovėlių, J. F. Šrėderis pats juos parengė. Netrukus prieglaudos gyventojai išmoko ir knygrišystės. Elniškės prieglauda pasidarė per maža ir įkūrėjas jai nupirko ūkį Gropiškiuose. J. F. Šrėderio bute buvo įrengtas Priekulės knygų bei laikraščių sandėlis.

 

Išsiskyrė spaudinių gausa

Karaliaučiuje gotišku šriftu spausdinamo savaitraščio „Keleiwis isz Karaliaucziaus Broliams Lietuwininkams Zines parnesząs“ redaktorius kunigas Frydrichas Kuršaitis savo laikraštyje gyrė J. F. Šrėderio darbus, reklamavo jaunuosius spaustuvininkus ir skatino pirkti jų leidinius.

Už nuopelnus švietimui J. F. Šrėderiui buvo pasiūlyta dirbti Klaipėdos apskrities karališkuoju mokyklų inspektoriumi, tad 1875 m. spaustuvė buvo parduota Jurgiui Traušiui. Pastarojo šeimininkavimo metais Priekulės spaustuvėje buvo spausdinami 8 laikraščiai, pasirodė 209 knygos, išleista daugybė vadovėlių.

Norėdamas prisivilioti pirkėjų, prenumeratorių, J. Traušys pirmasis Mažojoje Lietuvoje pradėjo leisti knygas dalimis kaip nemokamą laikraščių priedą. Baigus spausdinti knygą, prenumeratoriui būdavo atsiunčiamas antraštinis lapas ir skaitytojas, pats įsirišęs knygą, be išlaidų papildydavo savo biblioteką.

Priekulės spaustuvė veikė iki 1918 m. Per savo gyvavimo laikotarpį spaustuvėje buvo išspausdintos 257 knygos, leisti 9 periodiniai spausdiniai, daug smulkių leidinių – beveik tiek pat, kiek visos 19 Klaipėdos spaustuvių išleido per šimtmetį. Du trečdalius spaudinių sudarė religinė literatūra, bet pasirodė ir apie 30 visuomeninio bei istorinio pobūdžio brošiūrų, 49 kalendorių knygutės.

 

Savaitraštis „Keleiwis“ 1884 m. balandžio 1 d. buvo parduotas J. Traušiui ir leistas kaip „Konzerwatyvu draugystės laiszko“ priedas. E. paveldo nuotr.

 

Pirmasis Priekulėje lietuvių kalba leistas laikraštis – „Tiesos Prietelius“

Nuo 1880 m. Priekulėje pradėtas leisti evangelikų liuteronų savaitraštis „Tiesos Prietelius“. Pavyzdinis numeris išėjo 1879 m. pabaigoje. Du metus ėjęs leidinys – pirmasis Priekulėje lietuvių kalba leistas laikraštis. Gotišku šriftu spausdintą savaitraštį leido Rytprūsių vokiečių konservatyvų draugovė. Laikraštis turėjo priedus „Lekantieji Laiszkai“, „Pasiuntinystės nusidawimai“ (pradėtas leisti 1881 m.) (Toliušis Š. Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811–1939. Klaipėda, 2018, p. 58).

Laikraštis „Lekantieji Laiszkai“ pradėtas spausdinti 1881 m. Šis Priekulėje leistas periodinis leidinys ėjo su prierašu „išdoti nu konserwatyviszkosės draugystės Klaipėdoje ir Szilokarčiamos kreizu“. Nuo 1882 m. pradžios laikraštis ėjo pavadinimu „Lekantieji Laiszkai Rytprusizkos Konzerwatywu Draugistes“. Leido ir redagavo J. Traušys. Spausdintas gotišku šriftu. Iš viso išėjo 14 numerių (1881 m. – 12, 1882 – 2) (Ten pat, p. 58).

1881 m. J. Traušys leido ir redagavo savaitraštį „Sielos Prietelius“. Istorikams yra žinomi 52 šio leidinio numeriai (Ten pat, p. 59).

F. Kuršaičiui pardavus „Keleiwį“, vokiečių konservatorių partija nusprendė vietoje laikraščio „Tiesos Prietelius“ leisti kitą periodinį leidinį – „Konzerwatywu Draugystės Laiszką“ (1882–1918 m.). Šio laikraščio leidybai ir išlaikymui vokiečių konservatorių partija kasmet skirdavo 450 markių.

 

Provokiškame leidinyje – lietuvių atsišaukimas

Ilgus metus laikraštį redagavęs J. Traušys, būdamas aktyvus vokiečių konservatorių partijos misionierius, leidinyje įvairiais būdais kritikavo ir šmeižė lietuvybės skleidėjus. Periodinis leidinys turėjo ir savo priedą, nuo 1884 m. juo buvo iš klaipėdiečio Adomo Einaro (A. Eynars) nupirktas „Keleiwis“. Gotišku šriftu spausdintas „Konzerwatywų Draugystės Laiszkas“ išeidavo antradieniais, o nuo 1899 m. du kartus per savaitę.

Nors periodiniame leidinyje lietuvybė buvo kritikuojama, paskutiniame numeryje (1918 m. lapkričio 19 d., Nr. 93) buvo atspausdintas dviejų lietuvių tautos dalių susijungimo šalininkų atsišaukimas: „Ar tad mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai valni, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni, ar tiktai mes prūsiški lietuvininkai vieni toliau gėdisimės savo lietuvystės ir lįsim toliaus po vokiečių dangalu, kurie jau 500 metį mūsų brangią kalbą spaudž ir naikina, mūsų kūdikius per savo mokyklas mums atsvetina, visokiuose urėduose mus žemina ir niekina? Ten kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Goldapė, tai vis yra lietuviški kraštai, kur mūsų tėvų tėvai savo gražiąją kalbą vartojo ir lietuviškai gyveno“ (Ten pat, p. 60).

 

Paskutiniame laikraščio „Konzerwatywu Draugystės Laiszkas“ numeryje išspausdintas dviejų lietuvių tautos dalių susijungimo šalininkų atsišaukimas. E. paveldo nuotr.

 

Laikraščio apimtis buvo 4–6 psl. Jis turėjo 750 prenumeratorių, 1912 m. – 1 000.

„Konzerwatywu Draugystės Laiszko“ priedą „Keleiwis“ iki 1886 m. redagavo A. Einaras, o vėliau, iki 1918 m. Priekulės bažnyčios mokytojas Vilius Kučius (Kuczius). Pastarojo redaguojamas „Keleiwis“ buvo palankus vokiečiams, nes iš valdžios gaudavo 450 markių metinę pašalpą. Leidinys taip pat spausdintas gotišku šriftu, ėjo vieną kartą per savaitę. Jo apimtis buvo 2 psl. Nuo 1898 m. ėjo „Keleiwio“ priedas „Keleiwio draugas“ (Ten pat, p. 69).

 

Didžioji dalis spaudinių – religinio pobūdžio

1887 m. J. Traušys redagavo ir išleido periodinį leidinį „Laiszkelis apie Ewangelios Praplatinima tarp Pagonu“. Vieninteliame numeryje 1–2, kurio apimtis buvo 16 psl., rašyta apie misionierių veiklą ir surinktas lėšas (Ten pat, p. 74).

 

1887 m. J. Traušys redagavo ir išleido periodinį leidinį „Laiszkelis apie Ewangelios Praplatinima tarp Pagonu“. E. paveldo nuotr.

 

1891–1892 m. Priekulėje ėjo savaitraštis „Alywu Lapai isz Zemes amzino Pakajaus“. Leidinį redagavo kunigas Teodoras Gustavas Struckas iš Vyžių. Nuo 6 laikraščio numerio pasikeitė antraštinis lapas. Iš viso Priekulėje išėjo 13 „Alywu Lapai isz Zemes amzino Pakajaus“ numerių, o nuo 14 numerio leidyba ir spausdinimas buvo perkelti į „Reylaender & Sohn“ spaustuvę Tilžėje. Nuo 1892 m. periodinis leidinys pavadintas „Alywu Lapai“. Savaitraštyje buvo spausdinami tik šventadieniniai pamokslai. Apimtis 8–16 psl. (Ten pat, p. 80–81).

 

1891–1892 m. Priekulėje ėjo savaitraštis „Alywu Lapai isz Zemes amzino Pakajaus“. E. paveldo nuotr.

 

1914–1915 m. ėjo gotišku šriftu spausdintas „Metinis Pasiuntinystes Laiszkelis“ su prierašu „Wangemano Pasiuntinystes Draugystes iszleistas, kaip naujo Meto Pasweikinimas jo wiernuju bei stropiuju Prieteliu bei Szelptoju Lietuwoje“. Leidinyje buvo publikuojami lietuvių misionierių sąrašai, informacija apie veiklą, surinktas aukas. Yra žinomi 3 šio leidinio numeriai, kurių apimtis – 32 psl. (Ten pat, p. 112).

Nuo 1921 m. Priekulėje gotišku šriftu leistas mažo formato „Keleiwis“ su prierašu „neperiodinis laikrasztelis“. Vieni autoriai nurodo, jog išėjo 3 šio leidinio numeriai, kiti – kad šeši. Apimtis 6 psl. (Ten pat, p. 128).

1934–1935 m. Klaipėdos rajone, į pietvakarius nuo Priekulės įsikūrusiame Pangesų kaime, ėjo leidinys „Sėklikė“ su prierašu „Liet. Tautoje Dievo žodžiui skleisti nepereodinis laiškutis“. „Sėklikę“ leido ir redagavo H. Mikelaitis. Spausdino Klaipėdoje įsikūrusi bendrovė „Lituania“. Leidinio apimtis buvo 12 psl., o kainavo jis 20 centų (Ten pat, p. 191).

 

1934–1935 m. Klaipėdos rajone, į pietvakarius nuo Priekulės įsikūrusiame Pangesų kaime, ėjo leidinys „Sėklikė“. E. paveldo nuotr.

 

Vertingi leidiniai

Keliasdešimt XX a. pradžios ir vidurio leidinių, knygų bei laikraščių saugoma Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje Priekulėje. Anot muziejuje edukacinius užsiėmimus „Spauda Priekulėje XIX–XX a.“ vykdžiusios filialo vadovės Sabinos Vinciūnienės, skaitant senuosius tekstus, kurie parašyti gotišku šriftu, akį patraukia kitokio grafinio dizaino paskiros raidės, kurios labai skiriasi nuo lotyniškojo įprasto varianto. Taip pat yra ir daugiau skirtumų, rašybos klaidų, žurnalistinių „ančių“.

„Įdomu tai, kad paskutiniuose laikraščių puslapiuose, kur buvo talpinami įvairūs reklaminiai skelbimai, sinoptikos prognozės, radijo programos, naudojamas kelių rūšių lotyniškas šriftas. Muziejaus fonduose turimi laikraščiai itin susidėvėję, pageltę, apdriskę, kitų tik liekanos, jų amžius nuo 1913m. iki 1938 m. Tai „Tilžės keleivis“, daug egzempliorių „Lietuvos keleivio“, jo priedai, „Memeler Neueste Nachrichten“ , – teigė S. Vinciūnienė.

Muziejuje galima aptikti ir evangelikų mišių knygą „Aš bei mano namai norim Viešpačiui šlužyti“, išleistą Berlyne 1914 m. Taip pat didelio formato Mažosios Lietuvos lietuvišką spaudinį, tiesa, gerokai apdriskusį ir be viršelio. Joje, pasak S. Vinciūnienės, yra vertingas priedas – kelių lankų spaudinys šeimai „Giminės nusidavimai“.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

18 rugsėjo 10, Pirmadienis 15:54
0

Nemažą dalį istorijos rinkinio, saugomo Gargždų krašto muziejuje, užima įvairūs spaudos leidiniai – kalendoriai, brošiūros, žurnalai, leidiniai, atspindintys to meto gyvenimo aktualijas, tradicijas, šimtmečių istoriją. Vienas kitas spaudinys suteikia žinių ir apie šiame krašte gyvenusių žmonių kasdienybės detales.

 

Draudimo metais – ypatingas dėmesys spaudai

Baltijos šalyse, dėl įvairių istorinių ir politinių priežasčių, pirmieji laikraščiai, tokie, kokius dabar mes esame įpratę matyti, atsirado gerokai vėliau nei Vakarų Europoje. Lietuvoje susivėlino ir originalios nacionalinės periodikos atsiradimas. Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių kalba pasirodė tik XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje laikraščiai atsirado dar XVIII amžiuje. Be to, priešingai nei kaimyninėse valstybėse, mūsų leidiniai buvo spausdinti už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų.

Pačiu pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu laikomas žurnalo pobūdžio spaudinys „Nusidavimas Dievo Karalystėje“, leistas Tilžėje (1823–1825 m.) ir jo tęsinys – „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ leistas Karaliaučiuje (1832–1921 m.). Tai buvo misijų reikalams skirtas leidinys, didžiąja dalimi verčiamas iš vokiečių kalbos, spausdinamas gotiškais rašmenimis. Tekstuose paprastai buvo aiškinamas, interpretuojamas Šventasis Raštas.Operatyvumu, periodiškumu ir lietuvių kalbos grynumu leidinys nepasižymėjo. Jo puslapiuose pasitaikydavo ir viena kita šviečiamojo pobūdžio publikacija, paliečiami lietuvininkų reikalai.

Kai kurie tyrinėtojai pirmuoju lietuvišku laikraščiu linkę laikyti 1849 m. Klaipėdoje leistą „Lietuvininkų prietelį“.

Caro valdžiai 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis, planai leisti laikraščius Lietuvoje buvo žlugę keturiems dešimtmečiams. Tačiau draudimo metais spaudai teko ypatingas dėmesys bei reikšmė. Leidiniai lietuvių kalba buvo spausdinami Rytų Prūsijoje, kuriuos nelegaliai, slaptai per sieną gabeno knygnešiai, persekiojami, kalinami, baudžiami ir pasmerkiami ilgiems tremties metams caro žandarų.

 

Trumpas gyvavimo laikotarpis

Naujas etapas lietuvių nacionalinio judėjimo ir periodinės spaudos istorijoje prasidėjo su „Aušros“ (1883–1886 m.) atsiradimu. Netrukus katalikai pradėjo leisti „Šviesą“ (1887–1888 m. ir 1890 m.), „Tėvynės sargą“ (1896–1904 m.) ir kt. Katalikų spauda, nelegaliai platinama Lietuvoje drauge su draudžiamomis maldaknygėmis ir katalikiškais kalendoriais, diegė skaitytojams pasipriešinimo rusifikacijai, gimtosios kalbos išsaugojimo idėjas ir ugdė pagrindinius krikščioniškos moralės bei demokratijos principus.

Vėliau pasirodė „Varpas“ (1889–1905 m.), kaimui skirtas laikraštis „Ūkininkas“ (1890–1905 m.), jau Vilniuje leistas „Tėvynės sargas“ (1917–1918 m.).

Šiuo laikotarpiu gausiai buvo spausdinami lietuviški kalendoriai, almanachai, vienkartiniai leidiniai. Išaugo lenkiškų, rusiškų, žydiškų, baltarusiškų laikraščių ir žurnalų skaičius. Lietuvą pasiekdavo lietuviški laikraščiai ir žurnalai leidžiami Mažojoje Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje.

Bibliografų duomenimis, 1905–1917 m. ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų buvo trumpaamžiai, kiti išsilaikė (leidžiami su nedidelėmis pertraukomis) iki 1940 m.

Neilgaamžiškumu ir pavadinimų margumu itin pasižymėjo Lietuvos apskričių spauda. Savaitraščių, dienraščių tiražai retai viršydavo 5 tūkst. egzempliorių, žurnalų – tūkstantį.

 

Juokų kalendorius

Vieni iš pirmųjų periodinių spaudinių Lietuvoje – kalendoriai. Pastarieji XIX–XX a. pradžioje buvo vieni skaitomiausių, nes juose lietuviai rasdavo ne tik žemės ūkio, buitinių, teisinių bei kitų naudingų patarimų, bet ir naujausių grožinių, istorinių kūrinių, geografinių žinių, humoreskų, skelbimų.

Gargždų krašto muziejuje saugomas 1911 metų kalendorius. Tai – humoristinės tematikos „Juokų kalendorius“. Jame gausu ne tik naudingos ir to meto žmogui aktualios informacijos, bet ir ūpą pakeliančių, pamokančių humoreskų, iliustruotų juodai baltais piešiniais.

 

Po iliustracija rašoma: „Lietuvoje dabar jau prasidejus visur kurties Blaivybės Draugijoms, pradejo monopolius baikotuoti. Viename miestelyje, kad nereiketu Dievo dovaną tiesiok laukan išpilti, vyrai emėsė išgert visą monop. ir tuomi jam galą padaryti.“ 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Tęsiama: „Gėrė vyrai degtinės kiek tik kas galėjo, nes tuomi manė jai galą padarysę ir atkeršysę už jos visokius su žmonems „baikavimus“. Neužilgo vyrai apsako: Tuomi tarpu monopolis vėl stojosi pilnas -- taip ir tebera iki šiai dienai. O vyrai, atsikvošėję vel susitaikino...“ 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Pirmieji kalendoriaus kiek padriskę, geltoni puslapiai nurodo kilnojamų švenčių datas pagal senąjį ir naująjį kalendorius. Taip pat skelbiami pasninkų mėnesiai ir dienos, 1911 metų saulės ir mėnulio užtemimų, svarbių istorinių įvykių, žydų švenčių datos, pašto paslaugų kainos. Apžvelgiami ir pastarųjų metų orai. Rašoma, jog „1911 metais valdančia žvaigždė bus Marsas, 1911 metai bus gan geri, daugiau sausi negu šlapi ir dėl žemės vaisių laimingi“. Pirmųjų puslapių apačioje – įmantriais raštais išskirtos periodinių leidinių reklamos: „Jei nori pagelbėti sunkioje ligoje pats save ir kitą, tai nusipirk „Daktarišką knygą“ Naminį Gydytojį ir Aptieką“ arba „Kas surinks „Rygos naujienoms“ dešimti metinių prenumėratų, ir vienkart atsiųs 30 rub., vienuoliktąjį sau gaus veltui su visais priedais ir dovanomis.“

 

Kalendoriuje netrūko anekdotų. 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Skelbimai ir patarimai

Leidinys naudingas buvo ir įvairiems prekybininkams bei norintiems, ką nors įsigyti. Kalendoriuje skelbtos Lietuvoje, Žemaitijoje, kuršių vietovėse bei Rygoje vyksiančių prekymečių (jomarkų) datos. Iš čia žinome, kad Gargžduose jomarkai vyko „1 sausio, 4 kovo, ant Šeštinių, 8 rugsėjo“, o Veiviržėnuose – „ant pusiaugavėnio, ant š. Jurgio, 22 liepos ir 21 rugsėjo“. Kalendoriuje apstu įvairių prekių (laikrodžių, gramofonų, madingų moteriškų ir vyriškų kostiumų, avalynės, baldų...) reklamų su išsamiais aprašymais, skelbiančiais apie nuolaidas, pažyminčiais prekės kokybę, ilgaamžiškumą, jos įsigijimo sąlygas. Pavyzdžiui, žydo F. Štuko „speciališkoje meblių“ (paaišk. – „specialioje baldų“) dirbtuvėje ir krautuvėje buvo „gaunama pasirinkt kuo puikiausių zerkolų (paaišk. – veidrodžių), visokio didumo, krasių ir kreslų, šėpų (paaišk. – spintų), komodų, taip-gi garnituros minkštų meblių ir už pigias kainas“.

 

Baldų krautuvėlės reklama. 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Krautuvėlės savininkas taip pat skelbia: „Ką tik vedusius, jaunuosius ir rengenčius savą gaspadorystę, meldžiu pirms atlankyti mano krautuvę ir persitikrinti kainas ir vertę mano meblių, nes labai pigiai ir gražiai papuošiu kambarius savais mebliais, naujai pradedantiems šeimynišką gyvenimą. Taipgi pasteliavimus išpildau (paaišk. – įrengiu) pigiai ir gerai; nevienas lietuvis nesigailės pas mane atsilankęs arba ką-nors iš mano krautuvės nusipirkęs“.

Muziejuje saugomas ir vėlesnių, 1923 metų, kalendorius. Jame taip pat pilna įvairių scenų, giesmių, juokų bei politinę ar istorinę tematiką aprėpiančių tekstų, patarimų, pamąstymų. Vienas jų – mados tema skirtas moterims: „Dabartinė moterų sijonų mada labiausiai patinkama vyrams ir moterims, ir ilgiausiai laikosi. Tos mados išradėja Paryžiaus modistė, už tai gavo du vyrus ir pagyrimo lapą. Greitu laiku bus dar trumpesnės jupelės (paaišk. – sijonai), nes drapana labai pabrango, o algos mažos“.

 

Pamokymas prieš rinkimus. 1923 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Žurnalas leistas Amerikoje

Muziejaus archyvuose saugoma 1911 metais išleista Lietuvos pedagogo, žurnalisto, poeto, politinio ir visuomenės veikėjo Stasio Tijūnaičio (1988–1966 m.) knyga „Lietuvos atgijimas“. S. Tijūnaitis dar būdamas jaunas, 1906–1914 m., dirbo laikraštyje „Šaltinis“ ir jo priede „Šaltinėlis“, kur jam patikėdavo redaguoti žinomų Lietuvos intelektualų rašinius. Nepriklausomoje Lietuvoje jis redagavo ir kitus spaudinius tarp kurių jėzuitų žurnalas „Žvaigždutė“. S. Tijūnaičiui redaguojant, „Žvaigždutės“ prenumerata išaugo kone septynis kart ir buvo tarp skaitomiausių vaikų leidinių šalyje.

Įgimtas noras mokyti ir vesti šviesos keliu kitus, tapo S. Tijūnaičio akstinu rašyti knygas. Viena iš jų – „Lietuvos atgijimas“. Pastarajame leidinyje autorius aprašo šalies istorijos įvykius, svarbių tautos asmenybių gyvenimą ir darbus.

Gargždų krašto muziejaus fonduose galima aptikti Jungtinių Amerikos Valstijų literatūros, mokslo, visuomenės gyvenimo mėnesinio žurnalo „Jaunoji Lietuva“ numerį (1916 m. sausis, nr. 1). Leidinys buvo leistas Čikagoje, vėliau – Baltimorėje. Čia savo rašinius spausdino žurnalistai Kostas Augustas, Kleopas Jurgelionis, rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė ir kt. Šio žurnalo prenumerata metams kainuodavo 3 dolerius, o vieno numerio vertė – 25 dolerio centai.

 

Fonduose – vertingi spaudiniai

Pirmame 1916 metų žurnalo numeryje išspausdinta vienuolikos autorių tekstai. Čia galima aptikti eilių, operos libretą, netrūksta ir rimtų, Lietuvos politinę ir socialinę, Amerikos lietuvių visuomeninės padėtį analizuojančių straipsnių. Pavyzdžiui, viename iš publikacijų kalbama apie to meto Lietuvos ir Amerikos inteligentiją, ji lyginama, bandoma išsiaiškinti, ko trūksta Lietuvos šviesuomenei, keliami kiti svarbūs klausimai. Čia netrūksta ir istorijos įvykius aprašančių bei analizuojamų tekstų, yra literatūros apžvalgos skiltis.

 

Gargždų krašto muziejaus fonduose galima aptikti Jungtinių Amerikos Valstijų literatūros, mokslo, visuomenės gyvenimo mėnesinio žurnalo „Jaunoji Lietuva“ numerį. Muziejaus archyvo nuotr.

 

Įdomi žurnalo skiltis „Moksleivių keliai“. Joje spausdinti skaitytojų tekstai, analizuojantys įvairius visuomenės reiškinius, pastebėjimai, nuomonės apie ankstesnius žurnale spausdintus rašinius. Po tekstais pateikiamas ir redakcijos atsakas, pastabos, pažymima, kur buvo padarytos klaidos.

Žurnalo pabaigoje – svarbi informacija skaitytojams bei skelbimų skiltis. Čia savo paslaugas siūlo gydytojai, siuvėjai, pardavėjai, Amerikoje veikusios privačios mokyklėlės. Nemažą dalį užima ir kitų Amerikoje ėjusių lietuviškų leidinių „Ateitis“, „Amerikos lietuvis“, „Laisvė“ reklamos.

Muziejaus fonduose saugoma ir daugiau vertingų spaudinių. Čia galima aptikti Prano Penkausko knygą „Lietuvių tautos dvasia istorijos šviesoje“ (1919 m.), kurioje pateikiami lietuvių tautos dvasią kėlę žmonės iš įvairių gyvenimo sričių: politikos, karo vadų, mokslo, misionierių, dainių bei rašytojų, Lietuvos bajorų. Taip pat įdomus pedagogo, rašytojo Antano Giedraičio-Giedriaus sceniškas 4 veiksmų vaizdelis „Išvadavo“ (1919 m.) ar 1926 metų leidimo Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ ir kiti leidiniai.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

18 rugsėjo 07, Penktadienis 14:21
0

Šiandien pravėrę savo pašto dėžutę, retas kuris be reklaminių lankstinukų ar sąskaitų, joje randa ranka rašytų laiškų ar atvirukų. Nepaisant to, tikriausiai daugelis dar mena laikus, kai gana dažnai galėjo džiaugtis asmeniškai adresuotais laiškais, eilutėse ranka vingiuotais rašmenimis. Dabar asmeninius laiškus gauname taip retai, jog kai kurie juos gali išvysti tik įvairiose parodose. Neseniai tą galėjo padaryti ir Gargždų krašto muziejaus lankytojai, kurie turėjo progą susipažinti su čia eksponuota kolekcininko Raimundo Juciaus atvirukų, telegramų, vokų kolekcija.

 

Paštas – vieta sužinoti naujienas

Laiškus žmonės rašė nuo senų senovės, dar Antikos laikais kinai, egiptiečiai, asirai, persai bei romėnai turėjo puikiai išvystytas pašto sistemas. XVI-ame amžiuje pirmą oficialią pašto tarnybą valstybiniams reikalams – Karališkąjį paštą įkūrė tuometinis Anglijos karalius Henrikas VIII. Lietuvoje pašto valdyba buvo įkurta 1918 metais, o per tų pačių metų Kalėdas buvo išleisti pirmieji pašto ženklai – „baltukai“. Naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją Vilniuje, Martyno Kurktos spaustuvėje, laikraštiniame popieriuje kukliai atspausdinti pirmieji lietuviški pašto ženklai pasauliui skelbė apie naujos valstybės – Lietuvos egzistavimą.

Gargžduose paštas įsikūrė viename iš miesto dvaro ansamblio, menančio Žemaitijos grafų Rėnė (Rönne) giminę, pastatų. Dešiniojoje Sodo gatvės pusėje buvusius sklypus XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje įsigijo čia dirbti atvykęs tuometinis pašto viršininkas Juozas Triušys. Pastatas, kuriame šiandien įsikūręs Gargždų krašto muziejus, pradėtas statyti kaip gyvenamasis namas 1938 m. pašto viršininko tėvo. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir tremtis planus pakeitė. Sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas.

Nuo 2005 metų šiame pastate įkurtas Gargždų krašto muziejus. Tad simboliška, jog ekspozicija „Iš Lietuvos pašto istorijos“ buvo pristatyta būtent čia. Ekspozicijos atidarymo metu Gargždų krašto muziejaus kuratorė Sandra Uktverytė pažymėjo, jog nuo seno pašte žmonės ne tik atsiimdavo pašto perlaidas, išsiųsdavo atvirukus ar atvirlaiškius, bet tai buvo ir visuomenės susitelkimo vieta, kur galėta pabendrauti su sutiktais pažįstamais, sužinoti naujienas ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio.

 

1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkuriama Lietuvos pašto valdyba. Nuo šios dienos oficialiai skaičiuojama Lietuvos pašto istorija. Nuotraukoje – nežinomo Lietuvos pašto tarnautojo fotografija (XX a. 3–4 deš.), Klaipėdos pašto fotografija (XX a. 4 deš.) ir telegrama (1938 m.). K. Abromavičiūtės nuotr.

 

Specialiai eksponatų nerenka

Pristatydama parodą Gargždų krašto muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Regina Šiurytė-Šimulienė sakė, jog ekspozicija suteikia galimybę kitu žvilgsniu pamatyti Lietuvos istoriją, atkreipti dėmesį į populiariosios kultūros ir valstybinės ideologijos vaizdinius, formuojančius žmonių estetinį skonį ir informacijos perteikimo būdus.

„Paskutiniuosius dešimtmečius taip smarkiai kintant informacijos perdavimo priemonėms, tradicinis įsivaizdavimas apie paštą ir jo atliekamas funkcijas neretam pasidengia sentimentalumo atspalviais. Buvo laikas, kai skubiausias būdas perduoti žinią buvo telegrama, kai laiškų rašymas ir jų laukimas buvo galimybė lėtam, bet ilgai trunkančiam pokalbiui, kai atvirukai stebindavo savo spalvomis ir neįprastais vaizdais, iš Europos didmiesčių pamažu besiskverbiančiais ir į pačius atokiausius Lietuvos kampelius. Kai paštininko ranka dedama antspaudą ant dekoruoto voko nejučiomis paženklindavo ir kiekvieno piliečio sąmonę istorijos ženklais“, – kalbėjo R. Šiurytė-Šimulienė.

Muziejaus darbuotoja taip pat priminė, jog Klaipėdos rajone stovi ir antrasis pagal senumą Lietuvoje Priekulės paštas, pastatytas dar 1885 metais.

Gargždiškis kolekcininkas R. Jucius, kalbėdamas apie savo pomėgį prisipažino, jog specialiai su paštu susijusių eksponatų nerenka. Tai yra dalis to, kas sukaupta nuo vaikystės. Dar anuomet su draugais, kai buvo griaunami Gargždų J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrę mediniai namai, į namus tempdavosi rastus senovinius daiktus, monetas. Anot jo, taip ir užgimė noras kolekcionuoti. Na, o iš visų atvirukų R. Juciui mėgstamiausias – iki 1940 metų išleistas Naujųjų metų atvirukas.

 

R. Jucius specialiai su paštu susijusių eksponatų nerenka. K. Abromavičiutės nuotr.

 

Kolekcijoje – ir vadovėlis

„Kai atvirukas patenka į mano rankas, iškart žvilgteliu į antrąją pusę, kas kam ką siuntė. Jei randu pavardę, stengiuosi surasti apie tą žmogų informacijos internete. Ir būna, kad randu. Įdomu, kuomet atvirukas būna kam nors dedikuotas“, – atviravo R. Jucius, atsakydamas į klausimą, kas jam asmeniškai svarbiau – atviruko vaizdas ar turinys.

Anuomet laiškų rašymas buvo toks populiarus, jog buvo leidžiami ir specialūs vadovėliai mokantys, kaip taisyklingai rašyti laiškus. Vienas iš tokių puikuojasi ir R. Juciaus kolekcijoje. Tai – 1938 metais A. Ptašeko knygyne išleista knyga „Vadovėlis laiškams rašyti: meilės, pasveikinimo ir tarnybiniai laiškai“. Vadovėlyje išdėstomos laiškų rašymo taisyklės bei negailima patarimų, kaip rašyti asmeninius ar dalykinius laiškus.

Kolekcijoje – ir proginiai atvirukai, kurie Lietuvoje buvo pradėti leisti XX amžiaus 2–3 dešimtmetyje. Didžioji jų dalis perimama iš užsienio gamintojų pritaikant lietuviškus užrašus. Šie atvirukai prisideda prie populiariosios Europos kultūros vaizdinių paplitimo Lietuvoje: viščiukai kaip Velykų simbolis, kalėdinės eglutės, madingos išvaizdos jaunuolių atvaizdai, žaismingos vaikų fotografijos. Atskirą proginių atvirukų grupę sudaro vardadienių sveikinimai. Labai retai sutinkami gimtadienių atvirukai.

 

XX a. 3–4 deš. Lietuvoje leidžiami ir platinami proginiai atvirukai. Didžioji jų dalis perimama iš užsienio gamintojų pritaikant jiems lietuviškus užrašus. Šie atvirukai prisideda prie populiariosios Europos kultūros vaizdinių paplitimo Lietuvoje: viščiukai kaip Velykų simbolis, kalėdinės eglutės, madingos išvaizdos jaunuolių atvaizdai, žaismingos vaikų fotografijos. K. Abromavičiūtės nuotr.

 

Domisi krašto istorija

1837 m. Samuelis Morzė sukonstravo pirmąjį telegrafo aparatą, tad nuo XIX a. vidurio ši informacijos perdavimo priemonė paplito Europoje. Lietuvoje pirmoji telegrama iš Vilniaus į Peterburgą pasiųsta 1859 metais, o po keturių metų Kaune įsikūrė pirmoji telegrafo stotis. R. Juciaus kolekcijoje puikuojasi 1909 m. vokiška telegrama, kurioje perduoti nuoširdūs sveikinimai jaunavedžiams.

Sovietmečiu išpopuliarėjo pašto vokų dekoras, kur vaizduojami didžiųjų Lietuvos miestų senamiesčių fragmentai, ypatingai populiarinami naujųjų statybų (specialiosios paskirties pastatų, gyvenamųjų rajonų kompleksų) atvaizdai. Šie vaizdai pateikiami siekiant palaikyti optimistinį sovietinės propagandos formuojamą požiūrį į gyvenimą.

Gargždiškis kolekcininkas aktyviai domisi Gargždų krašto istorija. Prieš keletą metų Gargždų krašto muziejuje buvo pristatyta ekspozicija „Tarpukario Gargždai 1918–1939 m.“. Joje buvo įrengta ir atskira erdvė, pristatanti tarpukario pašto sistemos veiklą. Šią ekspoziciją R. Jucius praturtino tarpukario laikotarpio fotografijomis ir atvirlaiškiais.

 

Sovietmečiu išpopuliarėjo pašto vokų dekoras, kur vaizduojami didžiųjų Lietuvos miestų senamiesčių fragmentai, ypatingai populiarinami naujųjų statybų (specialiosios paskirties pastatų, gyvenamųjų rajonų kompleksų) atvaizdai. K. Abromavičiūtės nuotr.


 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

 

 

 

18 birželio 25, Pirmadienis 13:25
0

Šiandien sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be pinigų. Tačiau retai kada susimąstome apie jų atsiradimą. Teigiama, kad pinigų sistema Lietuvos teritorijoje susiformavo dar XIII–XIV a. Vėlesniais laikotarpiais šalies gyventojai dėl istorinių aplinkybių naudojosi ne tik savais, vietos pinigais, bet ir šalį okupavusių valstybių valiuta. Pavyzdžiui, po nepriklausomybės paskelbimo (1918 m. vasario 16 d.), šalis turėjo net keturių rūšių pinigus: rusų rublius, vokiečių markes, ostpinigius ir savuosius litus. Pokario laikais Lietuvoje buvo galima aptikti ir Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius. Kiek kitokia padėtis vyravo Klaipėdos krašte. Pirmieji šio regiono pinigai – notgeldai, imti leisti 1917 m.

 

Sunkmečio pinigai

Apie pirmuosius Klaipėdos krašto pinigus nėra itin daug informacijos. Literatūros šia tema – maža. Bene išsamiausiai apie 1917–1923 metų laikotarpio Klaipėdos krašto pinigus rašoma prieš du metus išleistoje finansininko, kolekcininko Vlado Zenkevičiaus studijoje „Vietiniai pinigai Klaipėdos krašto apyvartoje 1917–1923 metais“. Tad tai – pagrindinis informacijos šaltinis, kurio remtasi rengiant šį straipsnį.

Kaip jau buvo minėta, pirmieji Klaipėdos krašte išleisti pinigai vadinosi notgeldais. V. Zenkevičiaus studijoje rašoma, kad notgeldus „vietinė valdžia leido bėdos verčiama, dėl smulkių piniginių vienetų stokos apyvartoje, o vėliau – kaip infliacijos padarinį“. Paprastai tariant, notgeldais vadinti sunkmečio pinigai, o į lietuvių kalbą pažodžiui išverstas vokiškas žodis „Notgeld“ reiškia „pinigas iš bėdos, iš reikalo“.

Lietuvos banko Pinigų muziejaus duomenimis, šiuos pinigus pagal Vokietijos išleistą įstatymą savo reikmėms galėjo spausdinti atskiri miestai, miesteliai ar kaimai. Jų emisiją vykdė apskrities ar miesto administracija – magistratas, kartais įmonės ar net privatūs asmenys. Kadangi notgeldais galėjo naudotis tik jį išleidusios bendruomenės nariai, jų piešiniuose dažnai atsispindėdavo to krašto aktualijos.

 

1917 m. pirmos laidos Klaipėdos miesto magistrato notgeldas. V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ nuotr.

 

Auksą keisdavo į plieną

Visais laikais, bet kokio karo metu, atsirasdavo žmonių, siekiančių greitai ir lengvai pralobti. Ne išimtis ir didžiausi menamos žmonijos istorijos karai. Naudos siekiantys asmenys ne tik supirkdavo vertingus daiktus, bet ir slėpdavo bei kaupdavo pinigus. Ypatingai tuos, kurie buvo pagaminami iš tauriųjų metalų. Toks gyventojų pasipelnymo būdas privesdavo iki to, kad vietiniai pinigai paprasčiausiai dingdavo iš apyvartos. Tad nieko keisto, kad vos tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijoje netrukus iš apyvartos išnyko auksiniai ir sidabriniai pinigai. Į rinką metalinių monetų nebeleido tiek gyventojai, tiek ir valdžia. Visos valstybinės įstaigos, geležinkelis bei paštas turėjo atiduoti turimus tauriojo metalo pinigus Valstybiniam bankui. O pastarasis į auksą nebekeitė popierinių pinigų.

Auksas buvo surinkinėjimas ir iš paprastų gyventojų, manais už jį piliečiai gaudavo plieną. Tokiai padėčiai apibūdinti visuomenėje net gimė šūkis: „auksą duodu už plieną“. Vėliau valdžia savanoriams, kurie atiduodavo savo turimą auksą už nevertingą metalą, įteikdavo specialų medalį. Tokia propagandinė kampanija turėjo didžiulį pasisekimą, vos per penkis mėnesius valstybiniam bankui pavyko surinkti milijardą markių auksinėmis monetomis.

Kiek mažiau vertintus sidabrinius pinigus slėpė paprasti miestų gyventojai. Maža to, žmonės pradėjo masiškai kaupti atsargas, ypatingai maisto produktų. Tai lėmė, kad rinkoje sumažėjo būtiniausių prekių, o prekybininkai buvo priversti kelti jų kainas.

 

Siekė sutvarkyti apyvartą

1914 m. rugpjūčio 14 d. Vokietijos valdžia kaip pakaitalą buvusioms tauriųjų metalų monetoms išleido vienos, dviejų, penkių, dvidešimties ir penkiasdešimties markių vertės banknotus. Tačiau šis bandymas pagerinti sunkią šalies padėtį mažai gelbėjo, netrukus didelį pinigų deficitą pajuto stambūs industriniai centrai ir pasienio rajonai.

Iškart po karo paskelbimo kilo nedideli susirėmimai Rusijos–Vokietijos pasienyje. 1914 m. rugpjūčio 2–17 d. iš pasienio kariuomenės suformuota rusų dragūnų brigada surengė išpuolius į Klaipėdos ir Šilutės apskritis: Kretingalėje, Laugaliuose, Baituose, Doviluose (dabartinė Klaipėdos rajono teritorija), Vilkyčiuose, Saugose, Kukoraičiuose, Žemaitkiemyje (dabartinė Šilutės rajono teritorija) ir kitur. Visur buvo griaunamos geležinkelio stotys, pylimai ir bėgiai, naikinama telegrafo ir telefono įranga. Vokietijos pajėgos, netekusios didelės dalies karių, nepajėgė pasipriešinti stipresniam priešininkui. Į Klaipėdos kraštą įžengė Rusijos kariai. Klaipėdos bei Rytų Prūsijos vietovės tapo atskirtos nuo pinigų gavimo šaltinių, todėl apskritys, miestai ir valsčiai ėmėsi leisti savo notgeldus. Pagrindinis vietinių pinigų leidimo tikslas buvo siekis bent savo vietovėse sutvarkyti mažo nominalo pinigų apyvartą.

Tiesa, notgeldai buvo leidžiami ne tik Vokietijoje ar jos okupuotose vietovėse. Pastaruosius pinigus karo metais, 1791–1792 m. leido Prancūzija, nuo 1848 m. iki 1849 m. notgeldai pasirodė Austrijoje ir Vengrijoje. Vokietijoje pastarieji pinigai leisti ir nuo 1750 m. bei 1793 m. Notgeldai buvo naudojami Anglijoje „būrų karo“ metais (1900 m.) apsuptame Mefkinge.

 

Pirmuosius Klaipėdos notgeldus išleido Klaipėdos krašto prekybos rūmai, įsikūrę Biržos pastate (iš Kęstučio Demerecko kolekcijos). V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krešto pinigai 1917–1923 m.“ nuotr.

 

Atliko trumpą vaidmenį

Pinigų muziejaus duomenimis, Pirmojo pasaulinio karo metais savus pinigus turėjo ir kai kurie Mažosios Lietuvos miestai bei gyvenvietės. Notgeldai atsirado Klaipėdoje, Šilutėje, Rusnėje, Stalupėnuose, Tolminkiemyje, Eitkūnuose. Kaip teigiama, kai kurie Mažosios Lietuvos miestai šiuos pinigus pavadindavo „sunkmečio pinigais“, „pinigų pakaitalais“ (vok. Ersatzgeld), „karo pinigais“ (Kriegsgeld). Monetos buvo kaldinamos iš pigių ir karo reikmėms mažai kur tinkamų medžiagų, pavyzdžiui, geležies, cinko, aliuminio ar net keramikos ir porceliano.

Nepaisant to, visi karo metų pradžioje išleisti pinigai atliko trumpą vaidmenį. V. Zenkevičiaus studijoje rašoma, kad piniginiai ženklai netrukus sugrįžo pas leidėjus ir buvo nuvertinti. Ant popierinių pinigų rašalu ranka buvo užrašoma ar uždedamas specialius antspaudas su žodžiais: „Ungültig“ (Negalioja), „Entwertet“ (Nuvertinta), „Eingelost“ (Išimta iš apyvartos), „Ohne wert“ (Be vertės), „Nur zu Sammeler Zwecken“ (Tik kolekciniams tikslams). Taip pat kai kurie pinigai buvo performuojami, praduriamos skylės bei nukerpamas vienas ar daugiau kampų.

1916 metų pabaigoje vėl padidėjo pinigų trūkumas. Apskritys, miestai, valsčiai, o vėliau net ir pramoninkai ėmėsi nelegalaus pinigų leidimo. Tiesa, šios laidos piniginiai ženklai atrodė daug gražesni: jose buvo pavaizduoti miestų, miestelių, kaimų vaizdai, herbai, įžymybės, žemėlapiai, istoriniai, mitiniai, pasakų įvykiai ir t.t.

 

Pinigai lyg atvirukai

Pirmuosius pinigus Klaipėdoje išleido miesto magistratas 1917 m. Pastarieji išsiskyrė žalia spalva bei padengtu tinkleliu. Juose tekstas atspausdintas juoda, o vertės ženklai išskirti raudona spalvomis. Manoma, kad šie kuklūs pinigai buvo išspausdinti vietos laikraščio „Memel Dampfboot“ („Klaipėdos Garlaivis“) spaustuvėje.

Įdomu tai, kad 1919 m. Vokietijos pinigų apyvartoje pasirodė akį traukiantys notgeldai su pasakų motyvais, gamtos vaizdais ar net leidėjų išgalvotomis pasaulio vietovėmis. Žinoma, valdžia greitai uždraudė leisti tokius pinigus, tačiau draudimas negaliojo Antantės bloko valdomame Klaipėdos krašte. Čia Prekybos rūmai gavo prancūzų sutikimą išleisti 1–100 markių vertės vietinių pinigų seriją. Antrosios laidos (1922 m.) pinigai išsiskyrė geresne poligrafija, patrauklia ir spalvinga išvaizda, labiau priminė atvirukus. Pastarieji pinigai turėjo vandens ženklus. Jų buvo išleista gana nemažai ir jie aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto piniginėje apyvartoje. Pasak Gargždų kolekcininko Algirdo Aužbikavičiaus, neseniai Gargždų krašto muziejuje pristačiusio parodą „Pinigai Lietuvoje“, 1922 m. laidos Klaipėdos notgeldai net buvo pripažinti gražiausiais Rytprūsių pinigais.

„Įdomu tai, kad notgeldai buvo išleisti ir Telšiuose bei Sedoje. Pavyzdžiui, Sedos pinigai pasirodė dar 1915 m. ir išsilaikė vienerius metus. Manoma, kad pastarieji banknotai buvo atspausdinti Klaipėdoje“, – komentavo A. Aužbikavičius.

 

Gargždų žydų piniginis ženklas. Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinio „Pinigai Lietuvoje“ nuotr.

 

Gargždų žydų pinigai

Vėlesniais metais, daugelis Vokietijos provincijų išgyveno priešinfliacinį laikotarpį. Kai kurios teritorijos, pavyzdžiui Saksonija, Bavarija ir kitos, ėmė leisti savus 50–1000 markių vertės pinigus, nes dėl didelio apkrovimo to negalėjo padarti valstybinė spaustuvė. Remiantis V. Zenkevičiaus studijos informacija, 1923 m. antrojoje pusėje notgeldų spausdinimas visiškai nutrūko nuo valstybės kontrolės. Kai kur buvo bandoma sugrįžti prie auksinės markės, o kai kurie to laikotarpio pinigai buvo tiesiogiai pagrįsti materialinėmis vertybėmis – margarinu, cukrumi, plytomis, elektros energijos kilovatais, dujų kubiniais metrais. Visą šią sumaištį išgyveno ir Klaipėdos krašto gyventojai. Ir tik 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos Respublikos, vietinius pinigus palaipsniui pakeitė šalyje įvesta vieninga valiuta – lietuviškas litas.

Vokietijoje padėtis stabilizavosi tik 1924 m., kuomet Veimaro Respublikos vyriausybė išleido rentmarkę.

„Gargždų žydai taip pat buvo išleidę savo reikmėm skirtą pinigą. Tokios žydų monetos buvo vadinamos prutomis. Iš hebrajų kalbos išvertus žodį „pruta“ reiškia „mažos vertės (moneta)“, šiuo žodžiu Talmude įvardinti smulkiausio nominalo pinigai. Prutos buvo gaminamos iš kartono gabalėlio ar popieriaus, ant kurio buvo pažymėtas nominalas ir bendruomenės, išleidusios pinigus, antspaudas. Nacionaliniame muziejuje yra išlikę keletą žydų bendruomenių piniginiai ženklai, tarp kurių ir Gargždų labdarybės bendrovės išleista pruta. Ant šios monetos antspaudas yra sunkiai įskaitomas, o prasta būklė neleidžia nusakyti, kelintais metais ji buvo išleista“, – sakė kolekcininkas A. Aužbikavičius, remdamasis Lietuvos nacionalinio muziejaus leidiniu „Pinigai Lietuvoje“.

Tiesa, dar 2014 m. Gargžduose, Kalniškės piliakalnyje, buvo rasta XVII amžiaus prūsiška moneta, bylojanti apie įdomią šio krašto istoriją.

 

Parengta remiantis V. Zenkevičiaus studija „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923“, Lietuvos banko Pinigų muziejaus, uostas.info informacija.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

 

1922 metų vasario 22 d. antros laidos Klaipėdos notgeldai – V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ nuotraukose:

18 kovo 28, Trečiadienis 16:32
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 1307 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,