Mano Gargždai

Čia mano kraštas (8)

1955 m. Dovilų seniūnijoje, Kisinių kaime gimęs ir augęs Helmutas Lotužis – lietuvininkų palikuonis, dar kalbantis vakarų žemaičių, kitaip vadinama šišioniškių tarme. Savo krašte gerbiamas vyras, besirūpintis senųjų kapinaičių priežiūra, aktyviai dalyvaujantis Dovilų etninės kultūros centro veikloje, atvirauja, kad nors būriškai kalbančių dar likę apie 100 žmonių, jis pasikalbėti šia tarme nebeturi su kuo.

 

Kisinių kapinaičių šventės puoselėtojas

Helmutas Lotužis pasakojo, kad visą gyvenimą praleido Klaipėdos krašte. Buvo trumpam išvykęs į Vilnių studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet supratęs, kad „sėdi ne savo vėžėse“, grįžo į gimtinę – Kisinius, kur ir dabar laimingai gyvena su žmona Aldona.

„Mane daug kas atkalbinėjo, sakė nestudijuoti, bet pabandžiau, atrodė romantiška studijuoti tokius mokslus, tik vėliau supratau, kad čia labiau ideologinis dalykas, todėl mečiau, tam dar buvo ir asmeninių priežasčių“, – pasirinkimą grindė pašnekovas.

Metęs mokslus bei atlikęs privalomąją karo tarnybą, vyras grįžo į Klaipėdos kraštą, įsidarbino UAB „Klaipėdos duona“, kur sutiko ir savo gyvenimo meilę.

„Tai buvo darbinis romanas, – šypsosi pašnekovas, šioje įstaigoje dirbęs net 38 metus. – Dabar pradėjo „šlubuoti“ mano sveikata, reikia ir žmona po insulto rūpintis, todėl išėjau, bet dar dirbu etnologu Dovilų etninės kultūros centre.“

Etnologo veiklos spektras Dovilų etninės kultūros centre – platus: atlieka lauko tyrimus, organizuoja renginius, kurių vienas svarbiausių – ketvirtą birželio sekmadienį vykstanti Kisinių kapinių šventė.

„Kai žmonės susijungia maldoje ir giesmėje – jaučiasi stipresni, jiems suteikiama viltis“, – pasakodamas apie šventę, kurioje susitinkama ir laisvai, nevaržomai, nuoširdžiai bendraujama, sakė H. Lotužis.

Po šventės dalyviai renkasi Lotužių sodyboje, kur jų laukia kuklios vaišės bei galimybė pratęsti pokalbius.

 

Kisinių kapinaičių šventės metu žmonės susijungia giesmėje ir maldoje. Dovilų etininės kultūros centro ir S. Vaičienės nuotr.

 

Nepailstantis kapinaičių prižiūrėtojas

Paklaustas, kada ir kodėl pradėjo rūpintis senosiomis kapinaitėmis, pašnekovas juokavo, kad neturėjęs pasirinkimo – darbus pradėjo jo močiutė, kurią H. Lotužis vadina omama, vėliau perėmė mama, o dabar – jis.

„Iš Klaipėdos krašto į užsienį išvykstantieji prašydavo omamos prižiūrėti jų giminaičių kapus. Nesvarbu, kas pažadėjo, bet pažadas duotas, todėl reikia tvarkyti, nors ir tų artimųjų jau nelikę gyvų, giminių nebėra“, –teigė pašnekovas, kapinaites, kaip ir jo senelė, tvarkantis savanoriškai – laiko neskaičiuojantis, bet dirbantis pagal galimybes, laisvu laiku.

Pasak vyro, Kisinių kapinaičių šventė pradėta rengti dar 1877 m., po Mažosios Lietuvos raštijos puoselėtojo, lietuvių periodinės spaudos pradininko Johano Ferdinando Kelkio mirties. Šventė rengta su pertraukomis – trukdė karas, sovietmečio draudimai. 1965 m. šventė atgaivinta ir minima iki šiol.

„Grįžus į gimtinę man nebuvo, kur dingti, reikėjo tęsti Kisinių kapinaičių šventės tradiciją, bet aš suprantu, kad reikia, privalau, tuo labiau, kad gyvenu čia, tai net kalbos nėra“, – teigė pokalbininkas.

Vyras rūpinasi ne tik Kisinių kapinaičių priežiūra, kai turi laiko nuvyksta į Lyverius, Jurjonus, Gelžinius.

„Nuvykstu ten pavasarį, vasarą, rudenį, minimaliai sutvarkau, kiek sveikata leidžia. Važinėdavau ir į Agluonėnus, bet žmonės pradėjo sakyti, kad nereikia – iš atminties palaidotieji jau dingę, senieji gyventojai neprisimena, o jauniesiems – nebereikia. Neseniai žmonės iš Vokietijos buvo atvykę, ieškojo protėvių kapų, bet neįmanoma buvo rasti“, – pasakojo etnologas, pasidžiaugęs, kad Kisinių kapinaites jam prižiūrėti padeda Dovilų seniūnija, Dovilų etninės kultūros centras, bendruomenė. – Jei mato, kad reikia pagalbos laistyti, ravėti, ar takelius sutvarkyti – padeda, patys net pasisiūlo.“

Vyras bando išsaugoti ir senuosius kapinių kryžius – medinių kryžių gyvavimo laikas labai trumpas, todėl reikia restauruoti.

„Ypač metaliniams reikia pagalbos. Užrašai ant jų įdomūs, norisi juos išlaikyti. Esu jau įgijęs patirties, pasiskaitau, pasidomiu, kaip ką daryti. Žinau, ko negalima daryti“, – juokiasi etnologas, visus kryžius restauruojantis savo rankomis.

 

H. Lotužis stengiasi išsaugoti senus užrašus ant kryžių. Dovilų etninės kultūros centro nuotr.

 

Lietuvininkų tarmei išsaugoti – žodynas

H. Lotužis, padedamas kalbininko doc. dr. Jono Bukančio, yra išleidęs lietuvininkų tarmės žodynėlį, kuriame – 500 žodžių.

„Leidžiant žodyną, reikėjo konsultacijų – nejaučiu to tikrojo kirčio, priegaidės, tad man padėjo Jonas Bukantis. Sėdėdavome su juo, aš tardavau žodį, jis kirčiuodavo, ir taip daugybę kartų – labai sudėtingas procesas“, – darbo ypatybes pasakojo H. Lotužis.

Pašnekovas teigė, kad pirmoji žodyno dalis susidėliojo greitai, tarsi savaime, o su planuojamu išleisti antruoju, kiek sudėtingiau: „Po truputį renku žodžius antrai daliai, turiu 400. Kai kurie žodžiai dar išplaukia iš atminties, kalbėtis nebėra su kuo, kalba užsimiršo, o ir žemaičiuoti pats pradėjau. Skaitydamas senąsias knygas dar randu vieną kitą žodį. Patys lietuvininkai jau nebevartoja tų žodžių, dažnai tenka jų klausti, sufleruoti, tada prisimena.“

Žodyno rengėjas atviravo, kad pasikalbėti šia nykstančia tarme nebeturi su kuo, nebent pats su savimi. Pagal J. Bukančio statistiką, likę apie 100 būriškai kalbančių, daugumai jų – apie 90 metų.

„Aš esu jauniausias iš mokančių būriškai, panašaus amžiaus dar yra 3 ar 4 žmonės. Nemanau, kad bėra likę 100 žmonių, ko gero, kad mažiau“, – svarstė pašnekovas.

Panašu, kad šišioniškių tarmei visiškai išnykti artimiausiu metu negresia – Šilutėje yra mokyklėlės, kur jauni žmonės mokosi šios tarmės.

„Tai gal ir dirbtinis kalbėjimas, nebus to autentiškumo, bet vis tiek išliks, nes susidomėjimas jaučiamas, – teigė vyras, savo vaikų nemokęs kalbėti lietuvininkų tarme. – Mano mama sakydavo, kad jau užtenka kalbėti būriškai, jau niekas nebesupranta ir nebereikia, bet pati dar norėdavo pabendrauti. Aš savo vaikų nebemokiau – nebuvo tikslo, tik papročiai jiems yra žinomi. Paliksiu vaikams savo rankraščius, jei jie nebus reikalingi, galės Dovilų etninės kultūros centrui perduoti.“

 

Geri darbai neliko nepastebėti – H. Lotužis sulaukė įvertinimų. S. Vaičienės nuotr.

 

Apdovanojimai – netikėti

Savo laiko geriems darbams neskaičiuojantis, savanoriškai kapinaites tvarkantis, aktyviai miestelio veikloje dalyvaujantis vyras neliko nepastebėtas aplinkinių – 2011 m. jam ir žmonai Aldonai iškilmingos ceremonijos Kaune metu įteiktas „Lietuvos kaimo spindulio“ apdovanojimas.

„Man buvo staigmena, didelė. Sunku buvo apsiprasti su tuo titulu, mes su žmona pakalbėjome, kad galbūt buvo vertesnių už mus“, – kuklinosi H. Lotužis.

2013 metais vyras apdovanotas Šaulių sąjungos medaliu, o 2017 m. už pastangas gerbti, saugoti ir puoselėti Mažosios Lietuvos sakralinį paveldą, etnologui įteikta 21-oji Agluonėnų seniūnijos rašytojos Ievos Simonaitytės vardo premija.

„Tikrai nesitikėjau ir šio apdovanojimo. Kiek anksčiau, prieš kokius 4 metus viena moteris Agluonėnuose užsiminė, kad miestelyje vyko svarstymas, mane ketino siūlyti šiai premijai, bet man gavus kaimo šviesuolio apdovanojimą, nusprendė palaukti, kad nebūtų viskas iš karto, – atsiminimu dalinosi pašnekovas.

Premijos teikimo ceremonijos metu laureatas sulaukė daugybės sveikinimų, linkėjimų ir gražių žodžių, bet labiausiai jam įsiminė rašytojos pusseserės dukros Marijos ištarti žodžiai: „Niekada nepamiršk Pušų 2, palaikykime ryšį ir toliau.“

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 rugpjūčio 22, Trečiadienis 15:06
0

„Nieko nėra neįmanomo“, – teigia iš Veiviržėnų miestelio kilusi devyniolikmetė Neda Gaudutytė. Ji – aktyvi šių metų laidos Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos abiturientė, mokyklos prezidentė, gimnazijos tarybos narė, savanorė bei vietoje nenustygstanti renginių organizatorė. Merginos kraityje – per dvidešimt inicijuotų renginių gimnazijoje ir tuzinas – miestelio mastu. Tačiau abiturientė tuo nesididžiuoja, o kartais net veja mintis, gal per daug reiškiasi.

 

Atostogas iškeičia į darbą

Neseniai praūžė abiturientų išleistuvių šventė. Klaipėdos rajone savo rankose brandos atestatus gniaužė 242 abiturientai. Tarp jų – N. Gaudutytė. Tiesa, dvyliktokė iš atestatų įteikimo šventės išėjo nešina ir didžiuliu simboliniu kuponu, kuris skelbė, kad ji tapo naujienų portalo „Mano Gargždai“ įsteigtos 200 eurų premijos, kuri įteikiama aktyviausiems abiturientams, laureate.

„Nustebau. Atsistojau ir dar pagalvojau, ar mano pavardė nuskambėjo. Smagu, kai esi įvertintas. Esu labai dėkinga tiems, kas teikė mano kandidatūrą premijai“, – kalbėjo į redakciją pokalbiui užsukusi mergina.

Nors mokykla jau baigta ir galima atsipūsti ramiai leidžiant karštas vasaros dienas, N. Gaudutytė prisipažįsta, kad nieko neveikti ji negali. Tad vasaros atostogas mieliau iškeičia į darbus – kavinėje, Gargždų spaustuvėje „ScandBook“ bei savanorišką veiklą įmonėje „Klaipėdos šventės“.

„Neatsimenu nei vienos vasaros, kuomet leisčiau sau sėdėti namuose ir nieko neveikti. Visuomet randu, kuo užsiimti“, – šypsojosi mergina.

Dabar, kai mokyklos metai – praeityje, galima prisiminti, kokie jie buvo. Ir N. Gaudutytė prisipažįsta, jog į mokyklą niekuomet neidavo nenorom. Tai – naujų atradimų ir žinių vieta.

„Gal ir nesimokiau pačiais aukščiausiais pažymiais, tačiau visuomet mėgau bendrauti. Puikiai sutardavau su pedagogais. Kai kurie iš jų man tapo tarsi antrieji tėvai, kurie suprasdavo, išklausydavo ar patardavo, – prisiminė pašnekovė. – Labiausiai patikdavo muzikos, istorijos bei lietuvių kalbos pamokos. Pastarojo dalyko mokytoja buvo mano klasės auklėtoja Irena Juciuvienė. Ji – nuostabus žmogus, kuria visuomet žavėjausi. Iš jos pasisėmiau ne tik žinių, bet ir mokiausi gyvenimiškų pamokų.“

 

N. Gaudutytė mokyklą prisimins kaip naujų atradimų vietą. S. Ulvikienės nuotr.

 

Nustebino Gabrielius Landsbergis

Save N. Gaudutytė apibūdina kaip itin atsakingą, punktualią, kūrybišką ir mėgstančią bendrauti asmenybę: „Man visuomet įdomu ne tik organizuoti, bet ir dalyvauti įvairiuose renginiuose, koncertuose, spektakliuose. Mėgstu ir nekantrauju išbandyti naujoves.“

Nenuostabu, jog nuolat kultūrinio gyvenimo sūkuryje besisukančią merginą galima išvysti beveik visuose Veiviržėnų miestelio ir rajono renginiuose. Jos veiklos sąrašas priverstų aiktelėti daugelį, o kur dar galybė renginių, akcijų, veiklų, kuriuose mergina ėmėsi darbo kaip savanorė, dalyvavimas užklasinėje veikloje ir būreliuose. Maža to, N. Gaudutytė mokykloje ėjo ir atsakingas gimnazijos prezidentės, tarybos sekretorės, klasės seniūnės pareigas. Be jos neapsieidavo Rugsėjo pirmosios šventės, koncertai, šimtadienio, sporto ir kitokie renginiai.

Paprašyta įvardinti reikšmingiausius sau renginius, pašnekovė prisiminė Veiviržėnų kultūros centre rengtą filmo vakarą „Let‘s be cops“, kurį ji organizavo tapusi gimnazijos prezidente.

„Anksčiau mokyklos filmų vakarai niekada nebuvo vykę, tad labai bijojau. Maniau, jog niekas nesusidomės ir neateis. Bet mano nuostabai, atvyko labai daug žmonių. Džiaugiausi, kad viskas pavyko“, – šypsojosi mergina.

Taip pat tarp reikšmingiausių N. Gaudutytė paminėjo ir du jaunimo projektus – „Istorijos detektyvas“ bei „Mąstyk, bendrauk, dainuok“.

„Įdėjau labai daug darbo. Projektus reikėjo parašyti, sugalvoti įdomias ir pritraukiančias veiklas, vėliau – pakviesti žmones. Tai tikrai nėra lengvas darbas“, – komentavo moksleivė.

 

Kultūrinio gyvenimo sūkuryje besisukančią merginą galima išvysti beveik visuose Veiviržėnų miestelio ir rajono renginiuose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Naujos patirties N. Gaudutytė įgavo ir rengdama jaunimui skirtus susitikimus-diskusijas su įdomiomis bei žinomomis asmenybėmis.

„Viskas vykdavo labai paprastai – feisbuke parašydavau žinutes ir pakviesdavau atvykti. Tad į mano kvietimus atsiliepė ir su jaunimu susitiko Gabrielius Landsbergis, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis, laivadirbys Simas Knapkis, – kalbėjo mergina. – Ypač nustebino G. Landsbergis. Tikrai nemaniau, kad atkreips dėmesį į mano pakvietimą, tačiau jau kitą dieną su manimi susiekė Seimo nario sekretorė ir netrukus pradėjome derinti susitikimo detales, laiką bei vietą“.

 

Pavyzdys – sesuo

Anot N. Gaudutytės, sunkiausia organizuoti buvo tuos renginius, kuriuose reikėdavo dirbti su didele komanda. Vienas iš tokių – mokyklos paskutinio skambučio šventė.

„Mūsų klasėje mokėsi 31 moksleivis. Įsivaizduokite, kiekvienas iš jų turi skirtingą nuomonę. Tokioje komandoje sudėtinga rasti bendrus interesus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – puikios nuotaikos neprarasdama kalbėjo mergina.

Suburti bendraminčius ar į veiklą įtraukti draugus, bendraklasius bei pažįstamus, N. Gaudutytei padeda suvokimas, jog be kompromisų paieškos – niekas nepavyks. Pasak jos, tik bendraujant ir kalbantis galima rasti išeitį iš susiklosčiusios nepalankios situacijos.

Moksleivė atvirauja, jog imtis naujų iniciatyvų ją skatina mama: „Tai žmogus, kuris nuolat neleidžia man sustoti. Ji mane padrąsina, kartoja, jog ieškočiau ir atrasčiau save.“

N. Gaudutytės šeimoje domėjimasis kultūriniu gyvenimu – nesvetimas dalykas. Merginos sesuo Inesa Gaudutytė – Gargždų atviro jaunimo centro vadovė – taip pat nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose, juos inicijuoja, veda, užsiima aktyvia veikla, susijusia su rajono jaunimu. N. Gaudutytė neslepia, jog sesuo jau nuo mažų dienų buvo pavyzdys.

„Atsimenu, jog ketvirtoje klasėje, mokytojos paprašyti, sąsiuvinyje turėjome parašyti savo svajonę. Tuomet brūkštelėjau, jog norėčiau tapti mokyklos prezidente, kaip mano sesuo, – juokėsi pokalbininkė, prisiminusi išsipildžiusią svajonę. – Mano mama taip pat aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, domisi kultūriniu gyvenimu. Be to, tikriausiai, nėra praleidusi nei vieno mano inicijuoto projekto.“

Prieš kelias savaites N. Gaudutytei kartu su seserimi bei Veiviržėnų kultūros centro teatro režisieriumi Karoliu Pronckumi teko vesti miestelyje vykusią šventę „Geriausi Jūsų džiazuojantys vakarai“. Tai, anot pašnekovės, jai pirmoji tokia patirtis.

„Labai bijojau, tačiau viskas pavyko gerai. Džiaugiuosi, kad ant scenos buvau kartu su savo srities profesionalais, tai man labai padėjo“, – šyptelėjo N. Gaudutytė ir prisipažino, jog sulaukė nemažai patarimų.

 

N. Gaudutytė neslepia, jog sesuo jau nuo mažų dienų buvo pavyzdys. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Neįsivaizduoja gyvenimo be muzikos

Mergina nuolat dalyvauja savanoriškose veiklose. Savanorystė, pasak jos, itin naudingas dalykas, padedantis ne tik atrasti save, įžvelgti kitokius dalykus, bet ir skatinantis keisti aplinką, pasaulį. Praėjusiais metais merginai teko organizuoti ir dalyvauti „Gerojo lašelio“ akcijoje, kurios metu buvo renkami pinigai vėžiu sergantiems vaikams.

„Tuomet padarėme labai didelį darbą, po kurio jaučiausi ypatingai gerai. Pinigėlius aukojo tiek moksleiviai, tiek ir tėveliai. Žmonės neliko abejingi. Tai mane itin palietė, sujaudino bei pakylėjo. Tikiuosi, jog ateityje dar ne kartą dalyvausiu ar pati rengsiu tokias gerus darbus skatinančias iniciatyvas“, – teigė N. Gaudutytė.

Veikli moksleivė laiko rasdavo ir popamokiniams užsiėmimams. Neda lankė teatro, šokių būrelius, Gargždų muzikos mokykloje baigė net dvi, fortepijono bei trimito, specialybes. Mergina tikina, kad sunkiai įsivaizduojanti savo gyvenimą be muzikos.

„Kai buvau šešerių, mama manęs paklausė, ar noriu groti fortepijonu, ar akordeonu? Širdis linko labiau prie fortepijono, tad pasirinkau šį instrumentą. Pabaigusi muzikos mokyklą, po kelerių metų, susidomėjau trimitu. Kartą mačiau filmą, kuriame vaidinusi mergina grojo šiuo instrumentu. Tad tarsi priėmiau iššūkį, kuriuo norėjau tiek sau, tiek ir aplinkiniams įrodyti, kad nesu prastesnė už vaikinus. Esu pirmoji mergina Veiviržėnuose, baigusi trimito specialybės klasę“, – juokėsi pašnekovė ir tikino, jog mokytis buvo išties sunku.

Be visa ko, ji kartu su drauge Lijana Judeikyte prieš penkerius metus pradėjo dainuoti duetu. Per tą laiką merginos, susibūrusios į grupę „Juno“, koncertavo daugelyje mokyklos bei miesto renginių, gimtadieniuose ar kitose šventėse. Visgi, N. Gaudutytė prisipažįsta, jog dėl studijų teks merginoms išsiskirti, tačiau muzikavimo užmiršti tikrai neketina.

 

Mergina sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą be muzikos. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Studijuos kultūrinės veiklos vadybą

Praėjusiais metais Klaipėdos rajono jaunimo apdovanojimuose „Auksinės lemputės“, Neda buvo nominuota metų jaunimo lydere. Paklausta, ar ji pati save tokia ir laiko, mergina atvirauja, jog anksčiau tikrai nemanė, jog sugeba vadovauti, buvo įsitikinusi, kad apdovanojimą turėjo gauti kas nors kitas.

„Niekuomet nesistengiau būti aukščiau kito, kam nors vadovauti ir įsakinėti. Manau, kad rezultatų galima pasiekti tik dirbant komandoje. Tačiau džiaugiuosi ir man malonu, kad mano darbai nelikdavo nepastebėti ar neįvertinti“, – sakė moksleivė.

Savo gyvenimą abiturientė ketina sieti taip pat su kultūra. Nuo rugsėjo mėnesio mergina persikels į sostinę, kur Vilniaus kolegijoje studijuos kultūrinės veiklos vadybos studijų programą.

„Prisipažinsiu, šiek tiek neramu. Juk visą gyvenimą praleidau mažame miestelyje, o dabar teks priprasti prie didmiesčio. Suprantu, kad gali būti sunku įsilieti į visuomeninį gyvenimą, nes aktyvių jaunuolių ten yra daug, tačiau stengsiuosi pasinaudoti visomis man suteiktomis galimybėmis“, – atviravo N. Gaudutytė ir pridūrė, jog minčių išvykti iš šalies neturėjo.

„Esu gana patriotiška. Čia galiu kalbėti lietuviškai, čia – mano namai“, – šypteli mergina.

 

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

 

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

 

 

Akimirkos iš dalyvavimo įvairiose veiklose – asmeninio archyvo ir S. Ulvikienės nuotraukose:

 

18 rugpjūčio 02, Ketvirtadienis 13:54
0

Ilgametė sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Gargždų viltis“ pirmininkė, VšĮ „Revilita“ vadovė ir viena įkūrėjų Rekvita Bagdonienė gargždiškiams žinoma dėl nepailstamo darbo su neįgaliaisiais – nuo jų gyvenimo sąlygų gerinimo iki įvairiausių užimtumo veiklų. Keturių vaikų mama atvira – dirbti su neįgaliaisiais paskatino asmeninės priežastys.

 

Pirma reakcija – atmetimas

Paklausta kada ir dėl kokių priežasčių pradėjo dirbti su neįgaliaisiais, aktyvi moteris atviravo, kad viskas prasidėjo dar prieš 26 metus, gimus pirmam vaikui.

„Aš pati turiu vaiką su negalia. Dabar jis jau suaugęs žmogus, vaikšto, juda, bet turi protinį atsilikimą. Gimus vaikui nesusivokėme, kad jis kitoks, turintis negalią. Paprastai jauniems tėvams sunku suprasti tokius dalykus, juolab, kad pirmas vaikas ir prieš tiek metų medicininė sistema buvo kitokia, neteikė specializuotos pagalbos, reabilitacijos. Gydytojai kaip ir pastebėjo, bet vis tikėjomės, kad išaugs, pagerės“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.

Rekvita Bagdonienė, turinti logoterapeutės-specialiosios pedagogės išsilavinimą, teigė, kad tėvai ir įtardami, jausdami vaiko negalią, dažnai atmeta tokią tikimybę: „Atmetimas – natūralus procesas. Tėvai išgyvena, iš pradžių nepriima tokios informacijos ir diagnozės.“

Pašnekovė pasakodama apie sūnų džiaugėsi, kad jis turintis neblogus socialinius įgūdžius, muzikuoja, lankydamas muzikos mokyklą dalyvavo įvairiuose konkursuose. Šiemet gavo Gargždų muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą: „Esu dėkinga mokytojui Sigitui Stalmokui, kuris pastebėjo mano vaiką, lavino jo muzikinius įgūdžius. Pasiekta labai daug – važiuota į konkursus, renginius prezidentūroje. Nebūčiau rankos spaudusi prezidentams Valdui Adamkui, Daliai Grybauskaitei, jei ne mano sūnus – mano gyvenime daug kitoniškumo įnešė jis ir jo veikla. Nežinau, kaip gyvenimo kelias būtų susiklostęs, jei ne sūnaus gimimas.“

 

Pamažu sukurta pagalbos sistema

R. Bagdonienė prisimindama darbo su neįgaliaisiais pradžią pasakojo, kad anksčiau Gargžduose nebuvę specializuotos pagalbos teikiančios įstaigos, tik lopšelis-darželis „Naminukas“, kurį lankyti galėjo vaikai su kalbos, regos sutrikimais. Tai paskatino suburti tėvus ir įkurti Sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Gargždų viltis“, kurią labai palaikė ir inicijavo tuometinė Klaipėdos rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė. Šiuo metu bendrija – Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asocijuota narė.

Bendrija „Gargždų viltis“ inicijavo grupės neįgaliesiems „Naminuke“ įsteigimą, vėliau atsirado ir specializuotos klasės, kurios laikui bėgant perkeltos į Gargždų „Kranto“ pagrindinę mokyklą ir veikia iki šiol. Bendrija taip pat buvo viena inicijatorių įsteigti Gargždų socialinių paslaugų centrą, pradėjo glaudų bendradarbiavimą su Gargždų muzikos mokykla.

„Dabar muzikos mokykloje veikia neįgaliųjų skyrius, yra įkurta kapela „Gargždukai“, muzikuoja džiazo trio su Sigitu Stalmoku priešaky. O viskas prasidėjo nuo bendrijos inicijuotos šeštadieninės mokyklėlės, kur rinkdavosi mamos su vaikais. Mes muzikuodavome, turėjome savipagalbos grupę – susirinkdavome, kalbėdavomės, vieni kitus palaikydavome. Taip buvo lengviau, nes tada nebuvo tokios išvystytos sistemos, kokia ji yra dabar – gimus vaikui ir įtarus neįgalumą jis iš karto siunčiamas į ankstyvąją reabilitaciją, kurioje, beje, ir aš dirbu jau 20 metų“, – nuveiktus darbus prisiminė pašnekovė.

 

Fotografijos parodos atidarymą lydėjo gera nuotaika. S. Ulvikienės nuotr.

 

Įkūrė VšĮ „Revilita“

15 metų vadovavusi bendrijai „Gargždų viltis“ moteris praėjusiais metais nusprendė, kad atėjo laikas atsitraukti, bet darbo su neįgaliaisiais neatsisakė – dar 2012 m. inicijavo VšĮ „Revilita“ steigimą.

„Esame trys steigėjos šios viešosios įstaigos, kurios vena iš veiklų – darbas su negalią turinčiais žmonėmis. Organizuojame jiems dienos užimtumą. Pradžioje, pabandymui, veiklas vykdydavome du kartus per savaitę, dabar – tris kartus per savaitę po 6 valandas. Užimtumo dalyviai gauna ir maitinimą, ir veiklos turi labai daug – esame visko prisiplanavę. Dirbame ne tik su protinį atsilikimą, bet ir su kitokią negalią turinčiais žmonėmis. Norintieji dar gali prisijungti prie projektinių veiklų, mielai priimsime, tereikia man paskambinti“, – nuoširdžiai kvietė R. Bagdonienė.

Neįgaliesiems dienos užimtume, kuriame dirba dvi vadovės – Sima Ulvikienė ir Daiva Šimuliūnienė, siūlomos meninės veiklos: keramika, dekupažas, mezgimas ir pan.; ugdomi socialiniai įgūdžiai, mokoma gaminti maistą, dalyvaujama edukacinėse išvykose.

„Po insulto viena projekto dalyvių sunkiai valdė ranką, o pradėjus megzti, ranka „palengvėjo“ ir jai kuo puikiausiai sekasi, nors pradžioje netikėjo, kad iš viso pavyks megzti. Kaip ir nedideli dalykai, bet žmogui tai reiškia daug“, – džiaugėsi pokalbininkė.

R. Bagdonienė pasakojo, kad užimtumą lankantys dalyviai yra kaip maža bendruomenė – kartu priima sprendimus, dalinasi nuoskaudomis ir džiaugsmais prie kavos puodelio.

Dienos užimtumo metu padaryti darbeliai parduodami mugėse, internetu, „Revilita“ biure. Gautos lėšos naudojamos išvykoms, pramogoms, maistui – patys neįgalieji, pagal sugebėjimus, sprendžia, kur išleisti pinigus, taip mokosi tvarkyti finansus.

„Prieš užsiėmimus jie važiuoja kartu su vadove į parduotuvę, kad pasimokytų tvarkytis su pinigais, nors tai jiems sudėtinga – lėčiau priima informaciją“, – teigė R. Bagdonienė.

 

R. Bagdonienė (kairėje) prie pirmųjų šalyje sūpynių neįgaliesiems, įrengtų Gargždų miesto parke. S. Ulvikienės nuotr.

 

Suteikiama kūrybinė laisvė

Kita „Revilitos“ projekto dalis – vakarinės grupės. Jas lankantys neįgalieji ateina į porą valandų trunkančius užsiėmimus – fotografijos, keramikos. Šios veiklos, anot pašnekovės, nėra pastovios, o vykdomos ciklais: „Turime gabių fotografų, padaryta nemažai nuotraukų, buvome surengę ir darbų parodą. Jie mokosi įvairių dalykų, čia didelis fotografės Simos Ulvikienės nuopelnas, kuri noriai ėmėsi šios veiklos.“

VšĮ „Revilita“ dirba 5 žmonės, užsiėmimų vadovai turi visišką laisvę planuodami kūrybines veiklas – patys sprendžia ar darys muilus ar vels iš vilnos ar ką kitą.

„Aišku, visada pasitariame, kokias veiklas organizuoti, bet leidžiu užimtumo vadovams pasitelkti fantaziją, skatinu naujoves“, – teigė „Revilita“ direktorė.

Veiklas įstaigoje lanko įvairaus amžiaus negalią turintys žmonės – nuo 8 iki 70 metų, bet amžiaus barjero tikrai nesijaučia.

Į veiklas, kaip minėta, visada gali prisijungti negalią turintys žmonės, bet R. Bagdonienė teigė, vis dar susidurianti su žmonių baime: „Ypač vyresnio amžiaus žmonės bijo išjudėti, jie tiek užsisėdėję namie, jiems baisu – nemokės, neišeis, nepritaps. Tos baimės žmogų slegia. Mes kviečiame nors valandai ateiti, apsižiūrėti, kavos atsigerti, pabūti toje aplinkoje, neprivaloma vos atėjus būti visas šešias valandas.“

VšĮ „Revilita“ teikia ir psichologinę pagalbą, veža į kaniterapijos užsiėmimus bei organizuoja kitas paslaugas, kurios brangios, bet lankant užsiėmimus, suteikiamos nemokamai.

Patalpos, kuriose dabar įsikūrusi įstaiga, nėra labai didelės, todėl planuojama ateityje plėstis, kad daugiau neįgaliųjų galėtų lankyti veiklas.

 

Dienos užimtumo dalyviai – kaip maža bendruomenė. S. Ulvikienės nuotr.

 

Apdovanojimai – kaip atpildas

Nepaisant veiklų su neįgaliaisiais gausos, R. Bagdonienės vadovaujama įstaiga spėja dirbti ir su sveikaisiais vaikais bei jaunimu, buvo vykdomi ir moterų klubo užsiėmimai.

„Turiu vilties atgaivinti šį projektą, buvo didelis susidomėjimas, bet pamažu prigeso. Reikia tik iniciatyvos ir vėl galėtume susiburti“, – vylėsi grąžinti projektą pokalbininkė.

Įstaiga organizuoja ir vienos dienos stovyklas vaikams, kurios planuojamos ir šią vasarą.

Paklausta, ką veikia laisvu nuo darbo laiku, R. Bagdonienė šypsosi, jo beveik neturinti: „Labai mėgstu jūrą. Važiuojame su vyru gintarauti, tada atitrūkstu, atsipalaiduoju. Knygų skaitymui randu šiek tiek laiko, piešiu fraktalus – tiesiog taip, dėl savęs, dar tik pradžia.“

2007 m. Rekvitai Bagdonienei skirta Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ Metų žmogaus nominacija, o 2016 m. veikliai moteriai įteiktas Gargždų miesto bendruomenės įsteigtas „Tauriosios širdies“ apdovanojimas, kuriuo pagerbiami išskirtiniai Gargždų miesto gyventojai, pasižymintys ne vienkartiniais žygdarbiais, bet nuolatiniu ilgalaikiu darbu dėl kitų.

„Tie apdovanojimai man kaip atpildas už darbą ir labai brangūs. Manau kiekvienam yra malonu būti įvertintam. Netikiu sakančiais, kad jiems tai nesvarbu, širdyje tikrai džiaugiasi“, – teigė pašnekovė.

 

R. Bagdonienė – „Tauriosios širdies“ laureatė. S. Ulvikienės nuotr.

 

Sąlygos – gerėja

R. Bagdonienė teigė, kad sąlygos neįgaliesiems gyventi, mokytis, dirbti ir integruotis į visuomenę, Klaipėdos rajone gerėja, bet nuveikti dar yra ką.

„Neįgalieji mokosi integruotose klasėse, kaip ir turėtų būti. Daugėja jiems priskiriamų padėjėjų, dėl to dar daugiau vaikų gali integruotis į visuomenę. Aišku, yra nemažai vietų, nepritaikytų judėjimo negalią turintiems, apie tai ne kartą kalbėta. Tie patys šaligatviai mieste – jais net sveikiesiems nėra patogu vaikščioti. Aplinkos pritaikymas, deja, dar tebėra pradinėje stadijoje“, – sakė R. Bagdonienė.

Tiesa, Gargždų miesto parke bendromis gyventojų pastangomis įrengus pirmąsias šalyje sūpynes neįgaliesiems, buvo keltas klausimas dėl prastos kokybės parko takelių ir į pastabas sureaguota – takeliai sutvarkyti ir su vėžimėliais iki sūpynių privažiuoti dabar paprasta.

R. Bagdonienė džiaugėsi, kad ir visuomenės požiūris į neįgaliuosius pamažu keičiasi: „Prisimenu pirmą išvyką į renginį, kai susirinko apie 15 žmonių grupė, žmonės buvo nustebę, kad yra tiek daug neįgaliųjų mieste. Dabar to nebėra, drąsiai einame, važiuojame į ekskursijas. Aišku, yra ir negatyviai nusiteikusių, ypatingai jei neįgalusis turi kitokią elgesio reakciją – draskosi, daužosi, šaukia, žmonės atkreipia dėmesį, nesupranta, kad tai susiję su emocijomis.“

Pašnekovė teigė, kad susigyventi su žmonių žvilgsniais išmokstama, susitaikoma, bet ne iki galo: „Kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis turi savų niuansų. Tėvai lygina juos su kitais, jiems paaugus, pagalvoja, kad vaikas galbūt jau šeimą būtų sukūręs, mokslus pabaigęs. Būna momentų, kai klausi savęs – Kodėl man taip? Už ką? Manau, iki galo sunku susitaikyti su vaiko negalia, nes tai – sudėtingas procesas.“

Pokalbininkė mano, kad tėvai vaikams nuo mažens turėtų aiškinti, kad yra kitokių žmonių: „Vaikai priima neįgaliuosius, labiau integruotoms klasėms priešinasi tėvai – bijo, kad galbūt jų vaikas ims negerą pavyzdį, pradės elgtis netinkamai – kandžiotis, draskytis ir pan. Galbūt kiti tėvai nori izoliuoti savo vaikus nuo neįgaliųjų, tačiau kartu augdami vaikai pripranta, žino kaip su jais elgtis.“

Norintys padėti neįgaliems, kviečiami prisijungti prie savanoriškų veiklų – padėti stovyklose ir panašiai. Pašnekovė taip pat ragina nebijoti prie neįgaliųjų prieiti, paklausti ar reikia pagalbos, jei mato, kad kažkas ne taip: „Suprantu, kad žmonės nežino, kaip elgtis, bet reikia reaguoti paprastai – kaip bendraujame tarpusavyje, taip kalbėti ir su jais.“

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 birželio 29, Penktadienis 14:18
0

Paprastas žmogiškas ryšys – tai raktas, leidžiantis rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Tuo įsitikinęs penkerius metus Vėžaičių ir nuo 2014 metų lapkričio taip pat Slengių parapijai vadovaujantis klebonas Viktoras Daujotis. Jaunas ir energingas dvasininkas nepailsdamas domisi bendruomenės reikalais, lanko parapijiečius, buria krašto jaunimą bei rūpinasi sielovada. O lyg dar to būtų maža – kantriai rūpinasi ir naujos bažnyčios Slengiuose statybomis.

 

Tikėjimas – ne svetimas dalykas

Susitinkame su kunigu ir pokalbis iškart pakrypsta apie asmeninius dalykus. Kalbėdamas apie save, V. Daujotis ne kartą padėkoja tėvams. Iš Šilalės rajono, Upynos miestelio kilęs ir ten vaikystę praleidęs pašnekovas tikina, jog būtent tėveliai įskiepijo pamatines vertybes – tarp kurių ir meilė Dievui.

„Tikėjimas mūsų šeimoje nebuvo svetimas dalykas. Savaitė prasidėdavo sekmadieniu, kuomet visi kartu eidavome į bažnyčią. Kartais važiuodavome į aplinkines parapijas, dalyvaudavome religinio pobūdžio šventėse“, – pradėjo pokalbį kunigas.

Tad nieko keisto, kad nuo mažens regėtas artimųjų pavyzdys vėliau, dar jaunam V. Daujočiui, nutiesė kelią kunigystės link, tapo vienu iš postūmių, padėjusių atrasti save. Pasak V. Daujočio, kiekvienas pašaukimą atranda skirtingai. Vienam jį gali nulemti staigus įvykis, atsivertimo bei savęs suvokimo momentas, kitam – jis ateina pamažu, tarsi natūraliai įsilieja į gyvenimą, kasdienybę.

„Tikiu, kad mano pašaukimas buvo brandinamas per visus gyvenimo tarpsnius, šį branda tęsiasi ir toliau, nes pašaukimas nėra statiškas dalykas. Atsimenu, jog dar vaikystėje šeimoje, artimųjų rate vaidinau kunigą „žaidžiau Mišias“. O juk tai, ką mes būdami maži matome, su kokia patirtimi susiduriame, tą ir žaidžiame. Galbūt, tai buvo pirmoji mano, kaip kunigo gyvenimo kelio užuomazga, vaikiškas susižavėjimas tuo dalyku? – svarstė pašnekovas. – Vėliau pašaukimui susiformuoti ir į jį atsiliepti padėjo mūsų parapijoje tarnavę šaunūs, savo pasirinktą kelią, Dievą ir žmones mylintys kunigai. Jų pavyzdys – įkvėpė. Dar vėliau pradėjau lankyti bažnytinį jaunimo chorą. Kartu su draugais leisdavome vasaras, važiuodavome atostogauti prie ežero ar prie jūros, kartu švęsdavome parapijos šventes. Aktyvios bažnyčios vargonininkės buvome surinkti į smagų jaunų žmonių būrelį, palaikėme gerus tarpusavio ryšius tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.“

 

Tikslas – bažnyčia su sienomis ir stogu

Jauniausias iš keturių vaikų šeimos, V. Daujotis, baigęs mokyklą, 1999 metais įstojo į Telšių kunigų seminariją. 2006 metais įšventintas kunigu, išvyko studijuoti į Romos popiežiškąjį seleziečių universitetą. Nuo 2013 metų V. Daujotis paskirtas Vėžaičių Šv. Kazimiero parapijos klebonu.

Klebonas atviras – ir nors dvejonių akimirkų būta (mokykloje turėjo minčių savo gyvenimą sieti su žemės ūkiu, vėliau svarstė rinktis dizaino profesiją) – „tačiau Bažnyčios gyvenimas buvo nuolat artimas. Ir net tada, kai negalvojau, kad rinksiuosi kunigystės kelią.“

2015 metais sausio mėnesį Telšių vyskupo Jono Borutos dekretu įsteigta Slengių parapija, kurios laikini maldos namai – Gindulių koplyčia. Į parapiją paskirtas naujas klebonas V. Daujotis. Vyskupas skirdamas kunigą į Slengių parapiją, ne tik pavedė rūpintis parapijiečiais, bet taip pat įpareigojo ir Slengių parapijos bažnyčios statybai. Po paskyrimo klebonas pradėjo ieškoti būdų įgyvendinti užgimusią bažnyčios Sendvario seniūnijoje statymo idėją. Bažnyčios Slengiuose idėja kilo iš tikinčiųjų, o šią mintį įgyvendinti pradėjo Plikių parapijoje dirbęs ir Gindulių koplyčią aptarnavęs kunigas, dabar jau vyskupas Darius Trijonis. Jo rūpesčiu surasta vieta bažnyčiai – prie kapinaičių, pradėtas rengti projektas. Netrukus po paskyrimo kun. V. Daujotis Klaipėdos rajono politikams bei religinės bendruomenės nariams, verslo bei savivaldos atstovams pristatė Slengių bažnyčios projektą, ėmė organizuoti pamatų klojimo darbus.

Statybų darbais besirūpinantis kunigas įsitikinęs, jog jei viskas klostysis sklandžiai, pilnai įrengta bažnyčia parapijiečiai galės džiaugtis kiek mažiau nei po trijų metų.

„Dar 2016 metų rugsėjo mėnesį turėjome gražią šventę – pamatų ir kertinio akmens pašventinimą. Tačiau sušlubavus mano sveikatai, planuoti vėlesni sienų ir stogo statybos darbai laikinai sustojo, – kalbėjo klebonas ir pridūrė, jog šiemetinis tikslas – pastatyti ant jau įrengtų pamatų, bažnyčios pastatą su sienomis ir stogu.

 

Klebonas be kitų darbų rūpinasi ir naujos bažnyčios statybomis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Planuoja darbus užbaigti per tris metus

Iššūkių naujoje parapijoje ir be statybų eigos organizavimo apstu. Kunigas prisipažino, jog šiuo metu svarbu atrasti ryšį su istoriškai gana jauna ir vis dar tebesikuriančia Slengių parapijos bendruomene, čia gyvenančiais žmonėmis.

„Nemenka užduotis ir finansų paieška. Juk be finansinių išteklių, paramos, vargu, ar galėtume pastatyti bažnyčią. Dėkoju Klaipėdos rajono savivaldybei, kuri padėjo išpirkti dalį sklypo, parengti projektą ir kitus pasiruošimo darbus. Taip pat renkame aukas iš pačių parapijiečių, aukoja kas kiek gali. Prašau paramos ir verslo atstovų. Šiais metais nemažai lėšų skyrė Telšių vyskupijos kurija. Džiugu, kad Vyskupas nėra abejingas statyboms. Žinoma, turime, kur tobulėti ir dar reikia atlikti nemažai darbų, norint įgyvendinti šiems metams išsikeltus tikslus“, – vardijo pašnekovas.

Jei viskas klostysis pagal planą, šių metų pabaigoje turėtų iškilti pastatas, kurio vidaus apdailos, instaliacijos darbus būtų galima pabaigti per ateinančius metus. Na, o tuomet liktų tik aplinkos tvarkymo darbai. Tiesa, pasak kunigo, bažnyčios vietoje, prie stovinčio kryžiaus šv. Mišios bus aukojamos ir šią vasarą – kiekvieno vasaros mėnesio trečiąjį sekmadienį 10 val.

„Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas yra išsakęs gražią mintį, jog naujieji maldos namai galėtų atspindėti kuršių krašto kultūrą, kuri galėtų atsispindėti bažnyčios interjere. Kol kas dar nežinome, kas tai galėtų būti, tačiau manau, kad į pasiūlymą atsižvelgsime“, – trumpai apie būsimų maldos namų išvaizdą užsiminė V. Daujotis.

 

Klebonas su Slengių bažnyčią projektuojančiu architektu Audriumi Klioštoraičiu. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ragina domėtis, o ne smerkti

Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas itin mėgstamas tarp jaunų žmonių. Dirbti su jaunimu, pasak kunigo, anksčiau ėjusio Telšių vyskupijos jaunimo centro direktoriaus pareigas, vienas malonumas.

„Santykis su Dievu atsiskleidžia per santykį su bendruomene, žmonėmis. Ir nesvarbu, kas tai bebūtų – vaikas ar garbaus amžiaus žmogus. Kiekvienas esame asmuo, norintis tikro kontakto, jaustis esąs vertas pagarbos, įvertintas ir pastebėtas. Bažnyčia turi būti ta vieta, kur kiekvienas jaustųsi gerbiamas, mylimas bei priimtas“, – atviravo dvasininkas ir pridūrė, jog pagrindinis raktas į asmens širdį – žmogiškumas.

Pasak V. Daujočio, jaunam žmogui kalbėti apie tikėjimą yra itin svarbu, nes jis grindžia pamatus kertinėms vertybėms.

„Teko girdėti tėvų pasisakymus, jog savo vaikų, kol jie maži, nevesiantys į bažnyčią bei neruoš sakramentams, tarsi norėdami suteikti jiems laisvę, sulaukus pilnametystės, pasirinkti, kuriuo tikėjimo keliu pasukti. Juk tėvai už savo vaikus yra atsakingi, todėl nusprendžia dagelį dalykų, tarkim, parenka mokyklą, kurioje mokysis. O gal vaikas norėjo gimti kitoje šalyje ar gal net kitoje šeimoje? Gyvenime yra tam tikri dalykai, kurių nepasirinksi, tai duotybė – pašaukimas. Juolab, kad tikėjimas – tai pagrindas vertybių formavimo orientyras, kuriuo ypatingai naudojamės atsidūrę gyvenimo kryžkelėje“, – apie tikėjimo svarbą kalbėjo pašnekovas.

Šių dienų spartus tempas, technologijos diktuoja kasdienio gyvenimo ritmą. Prie pakitusios kasdienybės taikosi ir žmonės. Natūralu, jog ypač naujovėms pasiduoda jaunimas. Tačiau, koks tas 21-ojo amžiaus jaunimas bebūtų, klebonas įsitikinęs – svarbu ne smerkti, o pažinti ir suprasti.

„Savotiškai gražu, kuomet jaunas žmogus, nusivylęs esama sistema, struktūra, tam tikromis nusistovėjusiomis ir mums, suaugusiems, atrodančiomis teisingomis, gyvenimo taisyklėmis, maištauja. Kuomet jis kelia klausimus ir mus provokuoja mąstyti, persvarstyti savo vertybes – tai yra gražu bei prasminga. Tik nereikia bijoti. Jeigu jaunuolis į bažnyčią atėjo su tatuiruote ar ryškia šukuosena, neišsigąskime, o klauskime, kas ir kaip, domėkimės, išmokime džiaugtis, kad atėjo“, – ragino kunigas.

 

V. Daujotis puikiai sutaria su jaunimu. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Trūksta esminių dalykų

Nuolat darbų verpetuose besisukantis klebonas šypsosi – daug dalykų tenka dar tik mokytis. Ne viskas visuomet pavyksta, tačiau svarbiausia – klaidas mokėti pripažinti. Laiko ne tik saviems rūpesčiams, bet ir kito bėdoms išklausyti atrandantis V. Daujotis sako, kad visuomet smagu patarti ar padėti tam, kuris kreipiasi nuoširdžiai, geba būti atviras su savimi. Tad nenuostabu, jog kunigystė Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonui teikia džiaugsmą. Anot kunigo, net ir skaudžiausiose gyvenimo situacijose galima rasti gėrio krislą – net ir prieš mirtį, atsisveikindamas su gyvenimu žmogus, gali spinduliuoti meile, šiluma, tikrumu.

Kalbėtis su V. Daujočiu – vienas malonumas. Tad nuo pašnekesių apie kasdienius rūpesčius, mūsų pokalbis pakrypo link globalesnių temų. Nūdienos aktualijos paskatino kunigo pasiteirauti apie problemas, palaužiančias net ir stipriausiuosius. Šiuolaikinis žmogus vis dažniau susiduria su iššūkiais, kuriems įveikti ne visuomet pakanka savų pastangų, jėgų. Nuolat ieškodamas išeities, nepajunta, kaip pradeda grimzti į dar klampesnę pelkę.

„Vytis gyvenimą – skaudžiai kainuoja. Atrodo, kad viską esi pasiekęs, turi gerą išsilavinimą, darbą, gauni didelį atlyginimą, tačiau jauti, jog kažko trūksta. Trūksta esminių dalykų – žmogiškumo, šilto santykio, tikėjimo. Gyvenimo sparta žmogų alina, jis jaučiasi praradęs save. Tuomet savastį bando susigrąžinti, bet pasirenka neteisingus būdus, pavyzdžiui alkoholį ar narkotikus, – dėstė kunigas. – Kaip to išvengti? Tikriausiai kiekvienas turi pajusti savo dugną, nuo kurio privalo pasistengti atsispirti. Joks moralizavimas ir aiškinimas apie gyvenimo taisykles – nepadės. Be visa ko, čia iškyla labai svarbus bažnyčios, visuomenės ar net valstybės vaidmuo. Turime nepamiršti esančių bėdoje, padėti jiems atrasti gyvenimo kilnumą bei grožį. Juk tikrasis džiaugsmas ir prasmė atsiranda tuomet, kai žmogus ne tik gyvena dėl savęs, bet ir padeda kitam.“

V. Daujotis prisipažino, jog susidoroti su asmeniniais sunkumais bei vienatve padeda malda. Anot jo, tai laikas, kuomet gali kreiptis į Dievą ir paprašyti pagalbos nešti išgyvenamą skausmą, sunkumus ir kartu dėkoti už kasdienines Aukščiausiojo dovanas.

 

    Vienas klebono pomėgių – kelionės. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kelionės – būdas pasisemti naujų minčių

Pabėgti nuo rūpesčių Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonui padeda ir širdžiai mieli pomėgiai. Laisvalaikiu jis mėgsta fotografuoti, nors ir pripažįsta, kad šiam pomėgiui laiko lieka vis mažiau.

„Mėgstu skaityti ir ne tik religinio pobūdžio knygas. Laiką leidžiu ir su kitokia prasminga literatūra, iš kurios pasisemiu gyvenimo išminties. Be to, patinka būti gamtoje ir keliauti“, – vardijo V. Daujotis.

Kelionės – bene vienas iš labiausiai mėgstamų kunigo užsiėmimų. Anot jo, malonu ne tik sugrįžti į Romą, nuvykti į studijų metais išnaršytas vietas, bet ir atrasti naujas, jas aplankyti kartu su parapijiečiais.

„Man smagu keliauti, atrasti su tikėjimu susijusius dalykus, o tuo pačiu pailsėti, pasisemti naujų minčių, idėjų ir sugrįžti į kasdienybę“, – sako V. Daujotis.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 birželio 19, Antradienis 09:58
0

Ko gero, visi, besidomintys karatė sporto šaka Lietuvoje, yra girdėję Dianos Mačiūtės vardą. Klaipėdietė, juodo diržo (4 DAN – karatė meistras) savininkė jau 25 metus užsiima šia sporto šaka, garsina šalies vardą užsienyje. Moteris taip pat turi 20 m. treniravimo patirties. Su aktyvia klubo „Okinava“ prezidente, sportininke, trenere bei teisėja kalbėjomės apie gyvenimo iššūkius, motyvaciją ir kas ją atviliojo dirbti į Klaipėdos rajoną.

 

Tobulėjimui nėra ribų

Nuo gimimo Klaipėdoje gyvenanti D. Mačiūtė turi du bakalauro studijų diplomus – studijavo vadybą, ekonomiką. Nuolat lanko ir pati veda įvairius seminarus, kursus. Birželį ginsis magistro laipsnį, bet tai dar nėra riba, kur ketinama sustoti.

„Apsiginsiu magistrą ir viskas. Nors esu tokia, kad noriu visada tobulintis, todėl gal dar dėl įdomumo baigsiu kokią inžineriją, – juokauja darbą versle spėjusi išbandyti pašnekovė. – Nesinori plaukti pasroviui, norisi nerti, kilti ir vėl nerti.“

Moteris atskleidė, kad studijuoti sporto vadybą Šiaulių universitete nusprendė jau sukaupusi didelę sportinę patirtį – tada ir mokslai sekėsi dvigubai lengviau, nes viskas išbandyta praktiškai.

Sportininkė turi tarptautinę A kategorijos Lietuvos karatė kyokushin federacijos teisėjo kvalifikaciją, dirba sporto klube „Okinava“, Gargždų sporto mokykloje, taip pat vienoje Klaipėdos mokyklų veda neformalius užsiėmimus.

„Ir teisėjauju, ir dviejose rungtyse varžausi. Kitų sporto šakų varžybose dalyvauju, žodžiu, – nesustoju. Rungtyniauju visur, kur tik įmanoma, kur tik gyvenimas leidžia“, – teigia aktyvi klaipėdietė.

 

Į karatė nuvedė mama

D. Mačiūtė sportuoti pradėjo nuo 5 metukų – ėjo į liaudiškų šokių būrelį, vėliau užsiėmė gimnastika, lankė baseiną. Į karatė nuėjo būdama 12 metų – privertė mama.

„Tais laikais buvo labai populiaru, nes mergaitė turi mokėti apsiginti. Galvojau, kad tai – kažkokia nesąmonė, norėjosi šokti ir dainuoti. Tik vėliau supratau, kad karatė panašu į šokį, ypač, kai kovojama su šešėliu (kata)“, – prisiminimais dalinosi karatė imtynininkė.

Moteris prisipažino pradžioje nesupratusi, kam jai reikia šios sporto šakos, o dabar – negali sustoti: „Mano supratimas, ko noriu, atėjo vėlokai – 16–17 metų. Prasidėjo paauglystė, norėjosi geriau su draugais eiti už kampo ar į diskoteką, bet aš pasirinkau sportą ir labai džiaugiuosi. Sportas padėjo man ir moksle, ir bendravime, – visur.“

D. Mačiūtė pavaduoti trenerius pradėjo dar 16-os. Tiesa, pradžia nebuvusi lengva: „Į treniruotes ateidavo suaugę žmonės, turėdavau būdama mažytė prie tų didelių kojų pataisyti jiems techniką ir panašiai. Buvau „įmesta“, bet pati „išnirau“ ir pradėjo patikti.“

 

Klaipėdietė juodo diržo savininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti

Pokalbininkė pripažįsta nenorėjusi dirbti su vaikais, garsiai kalbėdavo, kad nenori tuo užsiimti, nes tai esą nesąmonė, nedėkingas darbas be atsako. Tačiau čia, anot sportininkės, labai tinka lietuvių patarlė: „Nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti“: „Nežinau, kas pasikeitė. Pradėjau ieškoti, galbūt, ne bukai treniruoti, bet ieškoti, žiūrėti ką jie mąsto, ką mato visai ne taip, kaip mes, suaugusieji, ko jie nori. Dabar mėgaujuosi į juos žiūrėdama, kaip jie tobulėja, nebegaliu be jų.“

Nuėjusi ilgą ir sunkų, bet labai įdomų kelią sportininkė turi ką papasakoti mokiniams, dalinasi patirtimi. Vaikus moteris pirmiausia moko pagarbos, etiketo, disciplinos, koordinacijos – ugdo per fizinę veiklą. Trenerė teigia, kad vaikai labai pasikeitė – pieš 15 būdavę lengviau dirbti: „Anksčiau pagarbą ir discipliną jie patys išmanė, o dabar reikia įskiepyti, suinteresuoti. Jie neturi motyvacijos, nelabai žino ko siekti, su kuo, kaip. Jie nori žaisti, išdykauti, viską turėti, gauti.“

Karatė imtynininkė moko vaikus nuo 4 su puse metų. Sporto klube „Okinava“ treniruoja daugiau kaip 200 vaikų, neformalųjį ugdymą lanko apie 20 vaikų, o darbo Gargžduose dar tik pradžia, siekiama išplėsti šią sporto šaką mieste. Anot D. Mačiūtės, mažesniuose miestuose vaikai turi mažiau pasirinkimo ką veikti, kur nueiti, todėl su jais lengviau dirbti, paprasčiau motyvuoti: „Jie gamtą labiau pažįsta, o aš irgi tokia – iš gamtos. Mėgstu sportuoti prie molo, miške, pušų apsuptyje. Mūsų miestiečiai labiau išlepinti. Jiems turi būti atskira vieta persirengti, nusiprausti, su kojinytėmis nori sportuoti, o mes pripratę bet kaip.“

 

Motyvuoja savo pavyzdžiu

Paklausta, kaip motyvuoja mokinius, D. Mačiūtė teigia, kad nusileidžia iki jų lygio, kiekvieną dieną būna vaiku, rodo pavyzdį, nes jiems reikia autoriteto – tik pelnius pagarbą galima siekti rezultatų: „Lengvai randu bendrą kalbą, svarbu bendrauti, suprasti, ko jiems reikia. Per žaidimus, pagarbos jausmą bandau aktyvinti fizinę veiklą. Jie „įsivažiuoja“, jiems pradeda patikti, o tada ir atsiranda rezultatai.“

Moteris teigė, kad kyokushin karatė sporto šaka – plataus profilio: galima kovoti vienas prieš vieną, rodyti kovą su šešėliu (kata), laikyti tik egzaminus diržams gauti ar tęsti karjerą teisėjaujant – kiekvienam yra pasirinkimas, kuo jis nori būti, tad nebūtina tapti kovotoju.

Su vaikais trenerė į varžybas vyksta kiekvieną savaitgalį, tuo tarpu anksčiau vykdavusios tik vienos varžybos per metus, sunkiau būdavę pasiekti europinį, pasaulinį lygį. „Okinava“ sporto klubas taip pat organizuoja varžybas – ir vietiniams, ir kaimynams (Kretinga, Palanga, Šiauliai). Mokiniams, pasak D. Mačiūtės, labai svarbu dalyvauti varžybose, jie nori ir laukia.

„Tėvai dažnai sako, kad jų vaikas nepasiruošęs, bet kai paklausiu, ar matė nors kartą, ką jis gali – purto galvą. Po varžybų negali patikėti savo vaiko pasiekimais, todėl sakau, kad reikia dažniau jiems leisti patiems pasakyti, ko jie nori ir kaip“, – teigia moteris, pridurdama, kad žiūrėdama, kaip jaunieji sportininkai tobulėja, supratusi, kad ribų nėra.

 

Karatė sporto šaka – plataus profilio. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vaikai neleidžia senti

Turėdama nemažai treniruojamų vaikų, sportininkė pasakoja neužmieganti, kol nepergalvoja visų 4 grupių, kas su kiekvienu vaiku įvyko treniruotės metu. 6 trenerės ugdytiniai yra įgiję juodus diržus, pati siekia penktojo – vienintelė Lietuvoje gali pasigirti tokiu pasiekimu.

„Išsipildė mano svajonė aplankyti Japoniją, sudalyvauti pasaulio čempionate, tai dabar liko 5-ąją juostelę (šiuo metu pasaulyje yra 8 geltonos juostelės – aut. past.) gauti ir vaikai galės patys jau ristis“, – juokauja trenerė.

Moterį rezultatų siekti skatina paieška – noras atrasti savyje ką nors naujo, įdomaus. Ji lygiuojasi į vaikus, kurie neleidžia senti, žiūrėti į metus, sustoti, skatina judėti į priekį. Visada rodo savo pavyzdį treniruojamiems vaikams ir nuoširdžiai džiaugiasi, kai jiems pavyksta pasiekti to, ko patys netikėjo, kad gali.

„Pradėjau treniruoti moteris, vesti funkcinę treniruotę. Kai jos ateina ir su ilgais nagais negali pastovėti ant delnų, o vėliau daro atsispaudimus su suplojimais bei pakelia girą, kurios nėra gyvenime mačiusios – mėgaujuosi, kad jos pačios savimi netiki, jog tiek pažengė. Mane „veža“, kai matau rezultatą, bet negaliu atsilikti, todėl atsiranda motyvacija vis kažką naujo parodyti“, – pasakoja trenerė.

 

D. Mačiūtė – tituluota sportininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Puikūs pasiekimai ne tik karatė varžybose

D. Mačiūtė per 25 m. profesionalios sportininkės karjerą yra pasiekusi tiek, kad visų titulų neįmanoma išvardinti. Svarbiausi jų – 2013 m. pasaulio kyokushin karatė čempionate užimta 3-ioji vieta ir 2017 m. pasaulio KWU (Kyokushin World Union) čempionate pelnyta pirmoji vieta. Sportininkė nuo 2006 m. tiek Lietuvos, tiek užsienio varžybose užima 1–3 vietas. Tiesa, ne viskas sekėsi lengvai. Prieš važiuojant į pasaulio čempionatą jai lūžo ranka, kurią teko tvirtinti 7 varžtais.

„Atrodė, kaip pasaulio pabaiga. Kad galėčiau vėl dalyvauti varžybose, turėjo praeiti 4 metai, bet jau po dviejų dalyvavau pasaulio taurėje ir užėmiau 3 vietą. Prieš tai dar su gipsu važiavau į varžybas, kur nėra kontakto (kata), nusiėmiau gipsą, sudalyvavau ir vėl užsidėjau. Tuomet supratau, kad mūsų galimybės beribės. Galime viską, aišku, išskyrus gal skraidyti“, – sunkų kelią prisiminė karatistė.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį, po 7 metų nuo rankos lūžio, jai pavyko sudalyvauti pasaulio čempionate, kuriame triumfavo. Tuomet sportininkė susilaukė pagyrimų, kad nepalūžo, kad turi tokią stiprią valią ir ryžtą: „Dažniausiai būna, jei neišeina, eini kitur. Aš nenusimenu dėl rezultatų, nes tai yra indėlis į patirtį, nesvarbu laimi ar ne, tai yra ta sekundė ir ta akimirka, kitą dieną būsi tas pats žmogus. Nesi pasaulio čempionas visiems metams.“

Pradėjusi dirbti su sunkiosios atletikos treneriu Edvardu Šaukliu, sportininkė sudalyvavo ir štangos kėlimo varžybose. Šioje sporto šakoje sekėsi taip pat puikiai – užimtos 2–3 vietos. Anot sportininkės, dalyvavimas šiose varžybose tapo didžiuliu iššūkiu: „Aš jaučiu scenos baimę, galėčiau geriau nufilmuoti ir parodyti, nei stovėti prieš visus ir demonstruoti sugebėjimus, bet tik einant ten, kur baisu, gali persilaužti. Reikia bijoti rimtesnių dalykų, o ne tokių paprastų, todėl ir einu ten, kur galiu tobulėti.“

Baimę sportininkei kėlė ne tik scena, moteris pasakojo, prieš varžybas tris naktis nemiegojusi, nes reikėjo užsivilkti triko: „Kimono viską uždengia, jokių tuščių vietų, o triko – viskas atvira, bet aš persilaužiau. Ar čia turi būti baimė gyvenime?“

 

Prie sportininkės pergalių prisidedea sunkiosios atletikos treneris Edvardas Šauklys. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prie pergalių prisidėjo sunkiosios atletikos treneris

D. Mačiūtė, pasakodama apie savo karjerą, atviravo ir apie atvykimo į Gargždus priežastis. Sportininkei, siekiančiai atsigauti po traumų ir tinkamai pasiruošti artėjančiam Europos čempionatui, pažįstami pasiūlė padirbėti su sunkiosios atletikos treneriu, gargždiškiu Edvardu Šaukliu.

„Atvažiavau į tokį „padvalą“, „kamurkę“ – „Samsoną“ (sporto klubas – aut. past.). pamatėme vienas kitą, pagalvojau, kad nieko gero nebus. Jis irgi sakė nesupratęs, kas čia atvažiavo, nes neminėjau titulų. Reikėjo laiko „apsišlifuoti“, bet man jis pradėjo patikti, o ir jį iššūkis pirmą kartą ruošti varžyboms karatistę – motyvavo“, – nelengvą, jau beveik 2 metų bendro darbo pradžią prisiminė moteris.

Pradėjus dirbti su sunkumais, sportininkė suprato, kad kūnui dar daug reikia tobulėti. Anksčiau maniusi, kad jau taip yra „kieta“, pakeitė nuomonę – treneris padėjo stiprinti kūną, dabar jie vienas kitam įrodinėja galimybes.

„Edvardas Šauklys labai daug prisidėjo prie visų pergalių. Po patirtos traumos man reikėjo reabilituotis pusmetį, bet treneris jau po trijų mėnesių mane paruošė štangos varžyboms. Svarbu tikėti, kad tą raumenį galima atstatyti, tada tokie stebuklai vyksta“, – bendru darbu džiaugėsi D. Mačiūtė.

Bendraudama su sunkiaatlečiu, sportininkė pradėjo darbą Gargžduose: „Rajone gyvena ir „Okinavą“ lankantys vaikai, tai ir juos pasikviečiau. Dabar mes bazinį fizinį pasiruošimą kartu su E. Šaukliu vedame, stipriname vaikus, nes jų nugaros, kojos, sąnariai silpni. Jie į lauką mažiau eina, prie kompiuterių sėdi, nežino, kaip lauko žaidimus žaisti, kas yra kamuolys. Čia mūsų iššūkis pamokyti, kas tas yra ir kaip galima su savimi dirbti.“

 

D. Mačiūtė mėgsta treniruotis gamtoje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – sporto salėje

Aktyvi moteris, paklausta, ką veikia laisvalaikiu, net negalvodama atsako, kad visą laisvą laiką praleidžia sporto salėje, pastangos atsipalaiduoti nuo sporto – bergždžios: „Visada stengiuosi tobulėti, ieškoti, sugalvoti naujas treniruotes. Kiekvieną savaitgalį varžybos, tad reikia pasiruošti.“

Sportininkės diena įtempta – 7 val. išvyksta dirbti, grįžta – 22 val. Pavasarį sportininkė mėgsta atsipalaiduoti valandą ar dvi treniruodamasi prie jūros ar miške. Taip pat mėgsta pasivaikščioti, aplankyti draugus. Klaipėdietė pasakojo, kad yra perskaičiusi visas knygas, kurios atrodė vertos dėmesio, dabar šiam pomėgiui nelieka laiko.

„Gerdama kavos puodelį akimirką sustoju, pagalvoju, kur ir kelintą valandą važiuoti. Man tai yra laisvė – darau, tai, ką noriu. Laisvalaikis savaitgaliais – su vaikais po varžybų „nusiaubti“ degalinę, dešrainių ar picos nuvažiuoti. Jie visi mėgaujasi ir laukia „varžybinės“ picos“, – pasakoja D. Mačiūtė, kurios gyvenimo kredo – „Eiti, tobulėti, nesustoti, imti ir duoti.“

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 balandžio 15, Sekmadienis 10:36
0

Žibintų šviesa vakarais sužibantis Priekulės miestelis, rodos suspindi ir atsiveria visai kitu kampu. Prie iniciatyvos ant kiekvieno Klaipėdos gatvės namo pakabinti po žibintą prisidėjo ir Priekulėje gyvenantys interjero dizaineriai Jolanta ir Artūras Rudaičiai. Į kultūrinį miestelio gyvenimą įsiliejusi šeima neslepia, kad Priekulės žmonės ir miestelio grožis jiems atsivėrė tarsi iš naujo, ir net neabejoja, jog ir jie patys priekuliškiams tapo atradimu.

 

Prioritetas – žmogus

Kas rytą savo vaikus į darželį vedantys priekuliškiai, ko gero, matė jo laiptinėse besidarbuojančius Jolantą ir Artūrą. Kantriai ir su meile įnikę į darbą, jie puošė darželio laiptines nuostabiausiais piešiniais, kas rytą gaudami patį didžiausią atlygį – nuoširdžius mažųjų susižavėjimo šūksnius ir iš nuostabos išplėstas akis.

Šie piešiniai – ne pirmieji. Gražinti Priekulės vaikų lopšelį-darželį ir jo grupes šeima ėmėsi dar tuomet, kai augo jų pačių atžalos – sūnūs Danielius ir Kasparas.

„Šiemet darželiui sukanka 40 metų, tai patys pasiūlėme išpiešti laisvas likusias reprezentacines erdves. Gavome daug laisvės savo fantazijai, žinoma, pristatome idėją kolektyvui ir dirbame. Suprantame, kad turime ypatingą darželį, ne tik aplinkos, bet ir darbuotojų atžvilgiu: žmonės čia dirba iš pašaukimo“, – pasakojo Jolanta.

Interjerų projektavimu, sienų, stiklų dekoravimu užsiimanti šeima neslepia, kad smagiausia yra dekoruoti vaikų kambarius – darbų galerijoje prikaupta nemažai nuotraukų su mažiesiems kurtais svajonių kambariais.

Pora juokiasi, kad tie, kas juos samdo, už vienos kainą gauna dvi galvas – moterišką ir vyrišką. Sujungus judviejų pajėgumus, gaunamas maksimalus rezultatas.

„Mes daugiau lyg gidai – stengiamės sužinoti kiek įmanoma daugiau, kas žmogui patinka, kokių namų jis norėtų ir, jei reikia, švelniai nuvairuojame link idėjų, apie kurias galbūt net nepagalvojo, ir namų, kuriuose gera gyventi“, – pasakojo Artūras.

Jolanta atvira: kuriant interjerus, be galo svarbios kompozicijos, proporcijos ir net spalvų kiekiai. Privalumas, kad juodu su vyru labai aiškiai savo galvose mato net ir būsimo projekto trimatį vaizdą. Kai kuriuos darbus kuriamuose interjeruose dizaineriai atlieka patys – dekoruoja sienas faktūriniu tinku, leidžiančiu išgauti 3D efektą, ant langų išpjausto piešinius, kas pasitarnauja kaip puiki alternatyva užuolaidoms: į namus plūsta saulės šviesa, tačiau iš išorės saugomas privatumas. Be to, Jolanta užsiima ir šilko tapybos technika, bei vėlimu iš vilnos – kartais tokie darbai taip pat papuošia interjerus.

 

Poros darbai puošia Priekulės lopšelio-darželio sienas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Priekulę pažino iš naujo

Darbais užsivertusi šeima ilgą laiką Priekulę laikė tik miegamuoju Klaipėdos rajonu, nepaisant to, kad pati Jolanta čia gimusi ir augusi. Dar vienas privalumas – grynesnis nei mieste oras. Tačiau požiūryje į miestelį ir daugelį kitų dalykų prieš daugiau nei metus įvyko esminis lūžis. Kuomet Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė pakvietė šeimą prisijungti prie organizacinio komiteto, planuojančio Priekulės kaip Mažosios Lietuvos kultūros sostinės 2017 visų metų renginius.

„Labai daug tarnavome tikinčiųjų bendruomenėje Klaipėdoje. Ypatingai Priekule nesidomėjome, atrodė, kad nelabai kas čia ir vyksta. Bet kai gavome pakvietimą dalyvauti planuojant renginius, įvyko kardinalūs pokyčiai. Per pirmąjį renginį, kuris vyko traukinių stotyje, pagalvojome, kad pirmą kartą į miestelį žvelgiame kitomis akimis. Ne kaimas su kryžkele visgi buvo – tiek daug gyvenimo čia vyko! Iš naujo, regis, ir architektūrą įvertinome, bet svarbiausia, kad atradome tiek daug kūrybingų ir iniciatyvių žmonių, turinčių ugnelę savyje, ir kurių nereikia stumti. Net neabejoju, kad dauguma priekuliškių tokie, tik reikia juos išjudinti, kad įsitrauktų į veiklas“, – kalbėjo J. Rudaitienė.

Ne visos interjero dizainerių siūlytos idėjos išvydo dienos šviesą, nes ne paslaptis, jog viskam reikalingas finansavimas, kurio tiesiog neužteko.

Tačiau tiek priekuliškiai, tiek miesto svečiai gali pasidžiaugti vakarėjant prie namų fasadų sukabintais žibintais nušvintančia Klaipėdos gatve – pagrindine miesto arterija, dideliais šviečiančiais kubais su iliustracijomis ir informacija apie miestelio istoriją.

Turbūt dar ne vienas su nostalgija pamena ir Priekulės miesto šventę Vingio parke. Visai netikėtai jame atsivėrė naujos erdvės slėniuose, išpuoštos taip, tarsi vaikščiotum po provanso dvasia alsuojantį Prancūzijos dvaro parką.

„Stačia galva įkritome į parko puošimą. Be galo džiaugiamės atradę Priekulės ainius, bendruomenės moterų kolektyvą, puikias Priekulės floristes, kurios padėjo kurti visas instaliacijas. Nebėra tiek noro lėkti kažkur kitur, dabar norisi išlaikyti užkeltą kartelę. Mes pakankamai kritiški estetiniu atžvilgiu. Norisi kurti tokius renginius, kurie nenusileistų vykstantiems didžiuosiuose miestuose“, – sakė dizainerė.

Miesto šventė nemenku iššūkiu Jolantai tapo ir dėl skrybėlėtosios damos konkurso. Norėdama padrąsinti savo mamą, uošvienę ir krikšto mamą, paskutinę naktį ir pati meistravosi skrybėlę. Gautos emocijos atpirko jaudulį. Dar ir šiandien senjorės kalba, kaip smagu buvo, ir tebegyvena prisiminimais, kuomet jautėsi lyg filme: „Didžiavausi savo močiučių „gauja“, nes sugrįžo jų energija, akys tiesiog blizgėjo.“

 

Miesto šventėje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Grąžino atsitiktinumai

Į Priekulę, iki tol kolektyviniuose soduose už Jakų ir Klaipėdoje gyvenusi pora sugrįžo 1995 metais. Susiklostė tokios aplinkybės, kad tuo metu tai buvo geriausias sprendimas besilaukiant pirmojo sūnaus. Nors iki tol, gyvenimo gimtajame miestelyje Jolanta baidėsi, kiek galėjo.

„Iš Priekulės išvažiavau 14 metų – mokytis į Telšius. Neplanavau grįžti. Man atrodė, kad miestelyje, kuriame esi gimęs ir augęs, visi tave stebi, pažįsta, apkalba. Tik vėliau, bėgant metams suvoki, kad nesi toks svarbus, koks maneisi“, – juokėsi moteris.

Ir minusu atrodęs buvimas matomu vėliau tapo privalumu – ramiai būdavo galima išleisti vaikus į lauką.

Nuo to laiko pora gyvena Jolantos vaikystės namuose, kuriuos jiems grįžus tėvai leido tvarkytis pagal save, o patys išsikraustė į nusipirktą namą.

Moteris niekuomet nebūtų patikėjusi ir tuo, kad abu su vyru susidomės gamtine žemdirbyste, kurios esmė, jog žemę galima judinti ne daugiau kaip 5 cm gylyje, visa kita – mulčiavimas. Jau 8-erius metus šeima džiaugiasi visai kitokio skonio daržovėmis, išaugintomis be trąšų, chemijos ir grubios invazijos į žemę. Dabar tai – ir sportinis interesas, nes abu su vyru dažnai nustemba derliaus rezultatais.

„Geras jausmas, kai investuoji į savo sveikatą ir mitybą. Pagalvojome, kad prevencija kur kas pigiau, nei gydymas, be to, ir mūsų vaikai užaugę be antibiotikų“, – sakė Jolanta.

 

Pora kartu gyvena ir kartu dirba. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vienas kumštis ir namie, ir darbe

Įdomus ne tik poros darbas ir gyvenimo filosofija, bet ir meilės istorija. Rugsėjo pirmąją 28 metų vestuvių sukaktį atšventę Jolanta ir Artūras susipažino Valstybinėje Dailės akademijoje, Klaipėdos skyriuje. Artūras čia mokytis grafinio dizaino atvyko iš Kauno, Jolanta – baigusi mokslus Telšiuose. Abu turėjo būti kursiokai, bet Jolantai nebuvo leista laikyti stojamųjų egzaminų – pamiršo pasiimti komjaunimo bilietą.

Pirmą kartą būsimą vyrą Jolanta išvydo užsukusi pasmalsauti, su kuo gi būtų studijavusi, jei ne nelemtas bilietas. Pamena, kad Artūras jai užsukus į auditoriją stovėjo ant stalo – panašus į čigoną, dideliu megztiniu, languotomis kelnėmis – tikras „dailiokas“. Nors dėmesį atkreipė, drugeliai pilve nesuplazdėjo.

„O man mintis šmėstelėjo – ką gali žinoti, gal ji bus mano žmona“, – šypsojosi Artūras.

Vėliau jaunuolių keliai nesusikirto metus. Jolanta įstojo mokytis į pirmą kursą ir kalėdinių švenčių proga buvo surengtas pirmakursių bei antrakursių susipažinimo vakaras. Artūras visą vakarą šokdino būsimą žmoną, o vėliau, lemtis nusprendė taip, kad jaunuoliai dar kartą susitiko Panevėžyje, kur abu atvyko švęsti Naujųjų metų. Ten, pasak Jolantos, ir prasidėjo graži judviejų istorija. Savo kantrybe, džentelmeniškumu Artūras iškovojo didelę pagarbą, simpatiją ir meilę.

„Du metus Artūras labai gražiai mane mergino, po to susituokėme. Ir toliau tęsėme studijas. Tuo pat metu pradėjome ir bendrus projektus kurti – Kaziuko mugės, atvirukai, papuošalai iš medžio. Visko norėjosi, nes tais gūdžiais 1989 m. nieko nebuvo, norėjosi ir prie stipendijos prisidurti pinigų jau kaip porai“, – pasakojo Jolanta.

Nuo to laiko pora tapo neišskiriama ne tik gyvenime, bet ir darbuose. Abu jaučia, kad vienas be kito jau negalėtų nei gyventi, nei dirbti. Tiesa, trumpo išsiskyrimo būta pernai metais Artūrui išvažiavus į Škotiją. Ten jis išlydėjo jaunesnįjį sūnų Kasparą. Škotijoje taip pat mokosi ir vyresnėlis Danielius.

Abu vaikai ten dirba ir studijuoja animaciją ir medijas. Gimdami jiedu atsinešė stiprias menų dovanas, tačiau net ir mokydamiesi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje – meno Mekoje – jie patys savo gabumų nevertino iki pat 12 klasės. Rodėsi, viskas sekasi savaime ir yra labai paprasta. O tėvai, žiūrėdami jau į dvimečių piešinius, stebėdavosi rakursais, spalvomis. Bet niekuomet nevertė sūnų sekti jų pėdomis. Svarbiausia buvo, kad augtų laimingi ir pasirinktų tas profesijas, kurias dirbdami jaustų malonumą.

„Suvokiame, kad vaikams galime duoti šaknis, bet labai svarbu suteikti ir sparnus. Lietuvoje visi labai nori turėti tik šaknis. Nesakau, kad man nebuvo sunku juos paleisti, bet daugelis dalykų tiesiog turi įvykti“, – sakė Jolanta.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

 

Dizainerių asmeninio archyvo nuotraukos:

18 kovo 30, Penktadienis 10:48
0

Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriaus meno vadovas Aurimas Rapalis – aktyvus etninės kultūros Klaipėdos rajone puoselėtojas. Lietuvių filologijos ir etnologijos studijas baigęs jaunas vyras domisi istorija, dalyvauja kuršių rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubo „Pilsots“ veikloje, praėjusiais metais vyko į ekspediciją „Misija Sibiras“, kurioje patirti įspūdžiai išliks visam gyvenimui.

 

Specialybė – artima širdžiai

Baigęs mokyklą A. Rapalis įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), bet mėnesį pasimokęs transporto inžinerijos suprato, kad šį specialybė ne jam.

„Mečiau tiksliuosius mokslus, ieškojau ko nors mielesnio širdžiai. Įstojau į Klaipėdos universitetą, pasirinkau lietuvių filologiją ir etnologiją. Mokykloje man visiškai nesisekė lietuvių kalba, todėl mano mokytoją „ištiko šokas“, sužinojus, ką studijuoju. Šias studijas rinkausi dėl etnologijos specializacijos“, – netikėtus gyvenimo sprendimus grindė A. Rapalis.

Etnologas teigė, kad nuo mažens domisi istorija, ypač savo krašto – partizanais, jų dainomis, Kardo rinktine. Kaimuose renka kraštotyrinę medžiagą, mėgsta bendrauti su senais žmonėmis, galinčiais papasakoti istorinių dalykų.

Baigęs studijas universitete plačiau susidomėjo ir etnologija – pamėgo tradicinius lietuvių šokius, įsitraukė į klubo „Pilsots“ veiklą. Jau du metus su šiuo klubu dalyvauja veiklose Klaipėdos krašte: atkūrinėja kuršių kostiumus, ginkluotę, juvelyriką, vyksta į festivalius, šventes, vykdo edukacijas vaikams. Daugiau panašių klubų Klaipėdos apskrityje nėra, todėl „Pilsots“ nariai dažnai kviečiami į rajone vykstančius renginius pristatyti savo programą.

 

A. Rapalis. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Planuose – grandioziniai renginiai

Iš Kretingos rajono Salantų kaimo kilęs jaunas vyras neslepia, kad darbas Kultūros centre nebuvo svajonė: „Nebūčiau pagalvojęs, kad dirbsiu Lapiuose. Anksčiau buvau tik pravažiavęs šį kaimą. Taip jau atsitiko, kad ieškojau darbo pagal specialybę ir radau Vėžaičių kultūros centro skelbimą.“

Įsidarbinęs Kultūros centre, A. Rapalis pradėjo organizuojamus renginius sieti su etnine kultūra. Vienas paties organizatoriaus mėgstamiausių – Avikirpio šventė, kurioje dalyvavo ir vilnos kelią pristatė amatininkai. Meno vadovas atviravo, kad sieks kuo aktyvesnio gyventojų dalyvavimo renginiuose: „Dar tik darbo Lapiuose pradžia. Pirmiausia, noriu susipažinti su bendruomene. Jei ne jie – nebūčiau čia dirbęs. Šie žmonės veda į priekį. Lapiai – mažas kaimas, bet turi perspektyvos. Žinau panašių mažų kaimų, kuriuose būtų sunku įnešti naujovių.“

Tiesa, A. Rapalis pripažįsta, kad norint atiduoti visą save darbui, pirmiausia reikia susigyventi su vieta, kad ji taptų sava – tik tada galima ką nors keisti.

„Noriu su Šiaurės ministrų taryba surengti kuršių-vikingų festivalį. Pakviesiu amatininkų iš Norvegijos, bet čia jau reikia metus į priekį planuoti viską. Tikiuosi, kad gal kitą vasarą jau pavyks suorganizuoti – didesniems projektams reikia ir daugiau laiko“, – planus atskleidė renginių organizatorius.

 

Su „Pilsots“ klubo nariais. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Organizuojamuose žygiuose svarbiausia ryšys su dalyviais

A. Rapalis su kompanija jau 7 metus Kretingos rajone organizuoja žygius, kurių metu einama iš Salantų į Grūšlaukį, aplankant Kardo rinktinės štabo, žūties vietas. Į šiuos respublikinio lygio renginius kasmet susirenka daugiau kaip 100 žmonių iš visos Lietuvos. Organizatoriai nepamiršta ir etninės kultūros – žygiai visada baigiami vakarone. O ir žygiuodami dalyviai nenuobodžiauja – daromos stotelės, kuriose pasakojamos istorijos, dainuojama. Tiesa, dainuoja ir šoka patys dalyviai, nėra kviečiami jokie kolektyvai, nes, pasak. A. Rapalio, svarbiausia gyvoji etninė kultūra – kad visi įsitrauktų, nesvarbu moka ar ne.

„Žmonės, kurie lipa ant scenos, turėtų savo įgūdžius demonstruoti šeimoje, bendruomenėje. Ten nereikia jaudintis, kad negerai padainavai kurią nors natą. Negerai, kad žmonės jaudinasi, tai juk – folkloras, kaip kas mokėjo, taip tas dainuodavo, nes tai yra sau, viskas turi būti natūralu“, – teigė pašnekovas.

Vasarą planuojami du žygiai ir Lapiuose: birželio mėnesio pradžioje – partizanų takais, liepos 6 d. – piliakalnių žygis. Po 25 km partizanų žygio ketinama surengti vakaronę, į kurią galės atvykti visi norintys.

„Nenoriu, kad būtų vien turistavimas – praeini ir viskas. Stengsiuosi įtraukti dainas, kiek įmanoma daugiau folkloro. Istorija yra susijusi su mūsų etnine kultūra, tai galima ją panaudoti, kad renginys būtų gyvesnis“, – sakė A. Rapalis.

 

A. Rapalis organizuojamus renginius sieja su etnine kultūra. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Tremtis – šeimos istorija

Praėjusiais metais A. Rapalis su kitais 15 atrinktųjų dalyvavo ekspedicijoje „Misija Sibiras 2017“, dabar aktyviai važinėja po mokyklas, bendruomenes, pristatinėja misiją.

„Žinią apie Sibirą nešu ne nuo ekspedicijos, o nuo vaikystės – mano senelis yra tremtinys. Dar mažą mane su sese jis nusivežė į savo sodybvietę, kur po jo šeimos tremties liko tik kulkų suvarpytas ąžuolas ir senelis suklupęs pabučiavo žemę. Man tai labai įstrigo, tada, vaiku būdamas, nesupratau tos istorijos, bet vėliau pradėjau kalbėti su juo ir domėtis plačiau“, – prisiminimais dalinosi pokalbininkas.

Dar 2012 m. A. Rapalis pildė anketą atrankai į ekspediciją, bet tada buvo pakviestas tik į bandomąjį žygį. Praėjusiais metais pabandė vėl ir iš 80 kandidatų, dalyvavusių bandomajame žygyje, pateko tarp 16 žmonių, gavusių galimybę vykti į Irkutsko kraštą. Anot pašnekovo, atrankoje svarbiausia motyvacija: „Žmonės, kurie atrenka, pamato kažką tavyje, turi tikti komandai. Sibire nereikia vaidinti herojų, jei suvažiuos visi individualistai, bus labai sunku. Buvo renkami žmonės, gebantys dirbti komandoje, galintys nuveikti daugiau kartu nei pavieniai.“

Iš 908 anketas pildžiusių žmonių tik 16-ai nusišypsojo sėkmė dviem savaitėms iškeliauti už 6 tūkst. km nuo Lietuvos. Ekspedicijos dalyvių laukė kelionė traukiniu į Maskvą, vėliau lėktuvu vyko į Irkutską. „Misija Sibiras 2017“ metu savanoriai aplankė 9 kapines, pastatė 9 kryžius, daug keliavo pėsčiomis ir įvairiomis transporto priemonėmis, susitiko su tremtiniais, jų palikuoniais.

 

Su „Misija Sibiras 2017“ dalyviais. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Už ekspediciją svarbiau misija

A. Rapalis pasakojo, kad ekspedicija nebuvo lengva – laukė daug žygių, daug fizinio darbo, bet dvi savaitės, anot jo, neprilygsta tiems dešimtmečiams per kuriuos dirbo tremtiniai tautiečiai: „Ramino mintis, kad padirbėsime stipriai, bet grįšime su lėktuvu, o ne su kokiu gyvuliniu vagonu.“

Ekspedicijos dalyvis teigė, kad didelį įspūdį jam paliko komanda – įvairaus amžiaus (nuo abiturientų iki 35 m.) žmonės sugebėjo tapti vienu kumščiu, nė karto nesusibarė.

„Įspūdį paliko ir pats Sibiras, gamta. Pamatai naują kraštą, žinai, kad ten buvo ištremti tautiečiai. Kapinės sukeldavo stiprias emocijas. Teko eiti į vienas, kurios liepsnojo kartu su mišku prieš 30 metų, ten belikę tik nuodėguliai, krūmais viskas apaugę. Mes viską išvalėme, pastatėme tris naujus kryžius, ta vieta prašviesėjo. Turbūt, jei dabar nebūtų nieko imtasi, po kelių metų neįmanoma būtų atsekti jų buvimo vietos“, – teigė A. Rapalis.

Paklaustas, kaip vietiniai žmonės priėmė ekspedicijos dalyvius, pašnekovas teigė, kad nesutiko nė vieno priešiškai nusiteikusio žmogaus, visi noriai padėjo, jei reikėdavo: „Vietiniai žmonės tingūs. Nei verslų kokių yra, nei ten ką nors augina, gal iš gyvulių gyvena, net nežinau iš ko. Kai tremtiniai, atsiradus galimybei, išvažiavo, ten laikas sustojo ir nejuda iki šiol. Niekas nepasikeitė, labai niūru.“

Sibire gyventi likę tautiečiai jau pamiršę gimtąją kalbą, sukūrę mišrias šeimas, bet, pasak pašnekovo, dar galima juose įžvelgti lietuvybės – stengiasi ko nors imtis, išjudinti ir kitus, reikalauja darbštumo iš vietos žmonių.

„Grįžęs į Lietuvą, važiavau namo pro kaimelius – tai nepalyginamai kitas vaizdas, nei Sibire. Žiūriu ir džiaugiuosi. Čia tokios gražios apylinkės, sodybos. Sustiprėjo ryšys su Lietuva. Supratau, kad reikia saugoti šį kraštą, būti atsakingu už jį. Gal reikėtų mažiau skųstis, tikrai turime vilties, galime padaryti, kad mūsų šalyje gyventi būtų dar geriau“, – optimizmo tautiečiams linkėjo pašnekovas.

A. Rapalis rekomenduoja jauniems žmonėms sudalyvauti bent bandomajame „Misija Sibiras“ žygyje: „Dvi dienas žygiuoji su skirtingais žmonėmis, užtenka ir šio nuotykio, kad pasisemtum patirties. Nors žygiai vyksta Lietuvoje, sukuriamos panašios sąlygos kaip Sibire – per pelkynus, miškus, brūzgynus.“

Pašnekovas atskleidė, kad ekspedicijoje jam svarbiausia buvo pasisemti patirties, kad galėtų apie tai kalbėti, skleisti žinią: „Svarbi ne tik misija, bet ir jos pristatymas. 2016 metų dalyviai misiją pristatė 300 kartų, mes irgi stengiamės neatsilikti.“

 

A. Rapalis mano, kad yra šalies patriotas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Save laiko patriotu

Pašnekovas, paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, juokiasi, kad tokio neturi: „Man laisvalaikis ir yra veikla su „Pilsots“ klubu, žygiai, tradiciniai šokiai, nuolat dalyvauju visokiose šventėse. Dar mėgstu jodinėti, bet šią veiklą apleidau.“

A. Rapalis mano, kad yra šalies patriotas, tai, anot pašnekovo, įrodo gyvenimas tėvynėje, vykdoma visuomeninė veikla.

„Laisvė – tai atsakomybės našta. Turi būti atsakingas už savo kraštą. Laisvė, aišku, savo kultūrai, kalbai, istorijai, kad gali tyrinėti ją, kokia ji bebūtų, bandyti atstatyti istorinę tiesą, aš tai darau užsiimdamas kraštotyrine veikla“, – apie tai, ką jam reiškia laisvė, samprotavo pašnekovas.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 kovo 23, Penktadienis 12:51
0

Beveik ketverius metus Italijoje praleidusi gidė, tikra savo krašto patriotė Monika Vasylienė atvira: „Negalėčiau gyventi užsienyje, visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą“. Ji taip pat įsitikinusi, kad kiekvienam žmogui, pirmiausia, būtina pažinti savo miesto istoriją.

 

Smalsi nuo mažens

Iš Antkopčio kaimo Klaipėdos rajone kilusi M. Vasylienė, į Gargždus persikraustė prieš daugiau nei trisdešimt metų, čia gyvena ir šiandien. Smalsumo jai netrūko nuo mažens. Moteris pasakojo, kad vaikystėje su broliu dažnai leisdavosi į pasivaikščiojimus ir gimtųjų apylinkių tyrinėjimus.

„Kaime visada būdavo labai įdomu vaikštinėti, slampinėti. Po melioracijos dalis žmonių ten paliko sodybas, mes su broliu rasdavome visokių kryžių, senų kapinių. Ypatingai mane sudrebino kaime atrasti sodybos likučiai bei Jėzaus Kristaus medinė skulptūra be rankos. Iš vienos močiutės sužinojau, kad paskutinis žmogus, eidamas iš tų laukų, jį pastatė“, – vaikystės prisiminimu dalinosi pašnekovė, pridurdama, kad vasaromis dažnai traukdavo šią ypatingą vietą prižiūrėti, apraustyti žoles.

Gide jau dvylika metų dirbanti moteris prisipažino, kad savo gyvenimą svajojo sieti su žurnalistika, tačiau vėliau suprato, kad dar paauglystėje sapnuotas sapnas tarsi tapo profesinio kelio pranašyste.

„Sapnavau kaip kaime, viename kieme prie namų, aš suorganizavau šventę man beveik nepažįstamiems žmonėms. Atsimenu didelį sunkvežimį, iš kurio padaryta scena (jų tada dar nebuvo), mažą stalelį, aš laikau mikrofoną ir kažką vedu. Iš tiesų, scena mano gyvenime ir yra autobusas, o ekskursija visada yra kaip renginys“, – ženklais apie būsimą profesiją dalinosi pašnekovė.

Į tuomet Klaipėdos universitete atsiradusią žurnalistiką dėl itin didelio norinčiųjų antplūdžio ir aukšto konkursinio balo M. Vasylienei įstoti nepavyko, tad ji pasirinko draudimo įmonių tarnautojos specialybę. Baigusi ją, laimės ieškoti, kaip ir daugelis lietuvių, patraukė į šiltesnius kraštus – pasirinko Italiją.

„Kad tikrai noriu būti gide, aš supratau, gyvendama Italijoje. Kai pamačiau forumus vakare apšviestus, pasakiau, kad aš čia visą Lietuvą atsivešiu“, – pasakojo gargždiškė.

Dar būdama Italijoje ji įstojo į Bibliotekininkystę Klaipėdos universitete. Besimokydama, baigė ir gidų kursus, nes šio pažymėjimo gauti be aukštojo išsilavinimo nebuvo galima. Savo baigiamajame darbe M. Vasylienė gretino Italijos bibliotekas su Lietuvos – Klaipėdos rajono J. Lankučio biblioteka: „Tuomet sužinojau, kiek daug įdomių dalykų yra Gargžduose!“ Po beveik ketverių metų, praleistų užsienyje, M. Vasylienė grįžo į Lietuvą. Kaip pati sako, ją čia parviliojo dviguba meilė: tėvynei ir tikroji.

 

Pirmoji ekskursija įsiminė ilgam

Pirmąją savo ekskursiją pašnekovė prisimins visą gyvenimą – jai, tuomet dar net nebaigusiai gidų kursų, Klaipėdos turizmo informacijos centras pasiūlė priimti svečią – vieno didžiausio Italijos laikraščio „La Repubblica“ žurnalistą, kuris dirbo korespondentu Maskvoje.

„Tai buvo ekskursija po Kuršių Neriją, Palangą bei Klaipėdą. Jis buvo čia atvykęs žurnalistiniais sumetimais ir rašė straipsnį apie mūsų pajūrį, žiemą“, – prisiminimais dalinosi moteris, pridūrusi, kad italas buvo itin žymus savo srities specialistas, pažinojęs ir nužudytą žurnalistę Aną Poletkovskają, spaudęs ranką Prezidentui Algirdui Brazauskui.

M. Vasylienė atviravo, kad jaudulio tuomet tikrai netrūko: ir kojos tirpo, ir skrandis stojo, tačiau rezultatas pradžiugino – laikraštyje pasirodė didžiulis straipsnis su Lietuvos pajūrio nuotraukomis. Ji niekaip negalėjo patikėti, kaip tokį svarbų žmogų supažindinti su Lietuva patikėjo jai –„tokiai piemenaitei“. Vėliau M. Vasylienė pradėjo bendradarbiauti su Romoje įsikūrusiu centru, kuris atstovavo Lietuvos turizmo interesams. Taip vesti ekskursijas teko daugybei Italijos žurnalistų iš žinomų žiniasklaidos priemonių.

„Su žymiais žmonėmis dažnai teko susitikti, ir su Lietuvos televizijos žurnalistais, aktoriais, pavyzdžiui Liubomiru Laucevičiumi. Visi jie – šilti žmonės, etalonai žurnalistų, kaip reikia kalbėti, kokia turi būti dikcija. Noras gyvenimą susieti su žurnalistika išsipildė per turizmą“, – šypsojosi pokalbininkė.

 

Kelionėse su turistais M. Vasylienė – tarsi šeimoje. Asm. archyvo nuotr.

 

Kelionėse netrūksta nuotykių

Šiuo metu gargždiškei pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra ekskursijos – ji dirba gide vienoje kelionių organizatorių agentūroje, taip pat laisvu metu išvykas organizuoja ir savarankiškai. Pagrindinė pašnekovės turizmo kryptis – puikiai pažįstama Italija, vykstama net į 18 iš 20 šios šalies regionų. Lietuvoje gidės mėgstamiausia – Kuršių Nerija, apie kurią, kaip ji sako, gali papasakoti ir naktį pažadinta.

M. Vasylienė atviravo, kad per tiek kelionių dienų, praleistų su nepažįstamais žmonėmis, būta daugybė įsimintinų įvykių, vyras ragina apie šiuos nuotykius ir knygą parašyti. Pasiteiravus, kokia kelionė buvo mylimiausia, ji prisipažįsta, kad kartą mikroautobusu į Italiją keliavo su dviem pažįstamais, kurių vienas neturėjo kojų. Pastarojo optimizmą ir pasakymus, kad jam „kojos niekada nepavargsta“ arba kad „jam niekada nesmirdi suprakaitavusios kojinės“, M. Vasylienei įsiminė ilgam.

Pašnekovė prisiminė ir kitą įvykį, kurio centre atsidūrė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji drauge su italų turistais vaikštinėjo prie prezidentūros, kai šalies vadovė išlydėjo Slovakijos Prezidentą.

„Visi turistai subėgo prie prezidentūros ir itališkai pradėjo šnekinti prezidentę, o ji buvo neseniai grįžusi iš Italijos, sustojo ir žiūri, kas ją kalbina – įsiminusią įstoriją pradėjo M. Vasylienė. – Apsauginis manęs ir klausia: „Ką jie sako?“, o aš atsakau: „Jie sako, kad mūsų prezidentė yra graži.“ Prezidentė pamatė, kad mes bendraujame, o apsaugos darbuotojas informavo, kad pagal protokolą aš privalau atsakyti. Pamiršau, kaip reikia kreiptis, perdaviau italų turistų žodžius, kad Prezidentė yra graži. Po to ji dar labai ilgai su jais bendravo, kol mes patys neatsisveikinome.“

Italų turistus, pamena, sužavėjęs ir palikęs labai gerą įspūdį Prezidentės bendravimas su eiliniais turistais.

 

Nemokamos ekskursijos – savam kraštui pažinti

Geradarystės idėjų M. Vasylienei netrūksta: jau suorganizuota daugybė nemokamų ekskursijų-akcijų: neįgaliesiems, sergantiems vėžiu ar kitomis ligomis.

„Tu niekada nežinai, kada tau bumerangu sugrįš, kada tau reikės pagalbos“, – į klausimą, kas motyvuoja imtis šių gerumo iniciatyvų, atsako pašnekovė.

Ji prisipažino vienijanti kolegas „Vilties ekskursijos“ sumanymui – tuo pačiu tikslu visoje Lietuvoje, kur tik sutiks, gidai vestų ekskursijas, kuriose žmonės galės aukoti pinigus, sergantiems onkologinėmis ligomis – šv. Pranciškaus onkologijos centrui.

Dar viena M. Vasylienės įgyvendinama idėja – nemokamos ekskursijos po Gargždus. Ji viliasi, kad tai padės šį miestelį, kuris dažnai vertinamas, kaip neturintis nieko įdomaus, ištraukti iš užmaršties. Gidės įsitikinimu, gargždiškiai, kaip ir kiekvieno miesto žmonės, turi žinoti apie savo gyvenamąją vietą. Užsienyje, anot jos, vaikai pirmiausia vedžiojami po ekskursijas savame mieste, o tik po to keliauja į kitus miestus, kaimynines šalis.

„Visą laiką reklamuojamas Klaipėdos rajonas, o kur Gargždai? Gargždai buvo ne šiaip pasienio miestelis, čia ėjo ir svarbus knygnešių kelias, o vieno jų žymiausias sulaikymas buvo būtent Gargžduose. Kuo giliau kapstaisi, tuo miesto istorija atrodo nerealesnė“, – kalbėjo M. Vasylienė, pridurdama, kad Gargžduose yra būtina visiems suprantamai įprasminti žydų, baronų ar kitų žymių gargždiškių atminimą.

Nors Lietuvoje susidomėjimas savo kraštu ir auga, gidė apgailestauja, kad į nemokamas ekskursijas gargždiškius prisikviečianti sunkiai, mat daugelis skeptiškai nusiteikę ir mano, kad čia nėra, ką rodyti. Visgi, tie, kurie ateina nesigaili – ekskursijoje nuo piliakalnio, bažnyčios iki parko užtrukę tris valandas, susirinkusieji negalėjo patikėti, kad čia galima šitiek laiko vaikščioti ir tiek naujo sužinoti – „kaip kokioje Romoje.“

M. Vasylienė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga visiems dovanoja nemokamą ekskursiją po Gargždus, kuri apims 1918–1990 m. laikotarpį. Joje, anot gidės, netrūks šventinių akcentų, taip pat atvykusieji bus kviečiami dalyvauti viktorinoje ir laimėti prizus. Visi norintys prisijungti, turėtų užsiregistruoti, ir, žinoma, nepamiršti šiltai apsirengti, pasiimti termosą su arbata. Plačiau apie šią M. Vasylienės iniciatyvą skaitykite ČIA.

 

M. Vasylienė yra suorganizavusi ne vieną nemokamą ekskursiją. Asm. archyvo nuotr.

 

Laisvė – ne duotybė

Pasiteiravus pašnekovės, ką jai reiškia laisvė, ji akcentuoja, kad tai tikrai nėra duotybė ir nereikia manyti, kad laisve pasirūpins kokie politikai ar valdžia: „Laisvė priklauso nuo mūsų. Man asmeniškai laisvė – kur aš noriu, ten keliauju, su kuo noriu keliauju. <...> Svarbiausia – kad visada gali grįžti namo.“

M. Vasylienė prisipažino ir savo turistams kaskart, likus keliems kilometrams iki Lietuvos pasienio, perskaitanti žodžius apie laisvę, kuriuos jai padovanojo vienas aklas turistas. Tekste cituojami Kelio žodžiai: „Man maloniausia, kai manimi žmonės eina į laisvę. O kas yra laisvė? Reikia kiekvienam išsiaiškinti savarankiškai.“

Moterį nesuklysime pavadindami šalies patriote, ji pasakojo, kad tik pradėjusi vesti ekskursijas visada su savimi pasiimdavo ir Lietuvos vėliavėlę. Tuomet taip darydavo vos vienas kitas lietuvių gidas.

„Kuo daugiau pamatau Europos šalių, tuo labiau įsitikinu, kad kiekvienoje valstybėje yra visokių bėdų, susijusių su medicina, švietimu ar mokesčių sistema. Archeologas Petras Tarasenka yra pasakęs: „Tėvynę gali pamilti tik ją pažinęs“. Žmonės šiais laikais labiau pažįsta užsienį, nei savo namus, nežino savo Gargždų ar Lietuvos“, – meilę šaliai reiškė gargždiškė, pridūrusi, kad pokyčiai po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje – milžiniški, ne vienas turistas, sugrįžęs čia po ilgo laiko, aikčioja ir neslepia nuostabos.

Ji mano, kad kiekvienas lietuvis turėtų nuvykti į kuo daugiau lankytinų vietų. Tarp tokių, kurios privalomos, gidė vardija Kryžių kalną, Kuršių Neriją, Gedimino pilį, Trakus bei Užutrakį, Kernavę, Aukštaitiją.

 

Gidės darbas M. Vasylienei padėjo įgyvendinti visas svajones. Asm. archyvo nuotr.

 

Per darbą įgyvendino svajones

Gido darbas išties nelengvas – gyvenama „ant lagamino“, daug laiko praleidžiama su nepažįstamais žmonėmis, kuriems negali pasirodyti silpnu, pavargusiu, o ką jau kalbėti apie „parduotas vasaras“. Visgi M. Vasylienė įsitikinusi, kad ši profesija turi daugiau privalumų nei trūkumų. Mėgstamas darbas jai padėjo įgyvendinti visas svajones – dirbti tai, kas patinka, kalbėti reta kalba, sutikti įdomius žmones, visada rasti bendrų temų pokalbiams, gauti labai daug įdomios informacijos.

„Svarbiausia, – kad aš galiu išpildyti kitų žmonių svajones, pavyzdžiui, parodyti Vatikaną, popiežiaus Jono Pauliaus II kapą, vyresni ne kartą yra pravirkę“, – pasakojo moteris, pridurdama, kad gyvenime visada turi tikėti tuo, ką pats darai ar siūlai kitiems daryti.

Turizmas, anot pašnekovės, padeda žmonėms įskiepyti patriotizmą, plėsti akiratį, praturtinti pamokas, suburia šeimas, kelionėse žmonės pamiršta nelaimes ar turi galimybę atšvęsti įsimintinas progas. Ji džiaugiasi, kad ją itin palaiko ir skatina universitete dėstytoju dirbantis vyras, kuris tiki, kad kiekvienam žmogui itin svarbu jausti pasitenkinimą darbu.

Laisvalaikį M. Vasylienė skiria knygų skaitymui, taip pat domisi bažnytine ikonografija, simbolika, vyno bei kavos istorija, rūšimis. Pašnekovė taip pat prisipažįsta itin mėgstanti vaikščioti, todėl seka anapilin iškeliavusios mamos pavyzdžiu vykti į sutartą vietą aplinkkeliais.

„Gyvenimas yra gražus“, – šiuo kredo besivadovaujanti M. Vasylienė viliasi, kad jai pavyks turizmo srityje dirbti visą gyvenimą, o likimas išpildys ir asmeninius troškimus.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

 

Kelionių akimirkos – M. Vasylienės nuotraukose:

18 vasario 08, Ketvirtadienis 13:24
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 215 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,