Mano Gargždai

Čia mano kraštas (4)

Ko gero, visi, besidomintys karatė sporto šaka Lietuvoje, yra girdėję Dianos Mačiūtės vardą. Klaipėdietė, juodo diržo (4 DAN – karatė meistras) savininkė jau 25 metus užsiima šia sporto šaka, garsina šalies vardą užsienyje. Moteris taip pat turi 20 m. treniravimo patirties. Su aktyvia klubo „Okinava“ prezidente, sportininke, trenere bei teisėja kalbėjomės apie gyvenimo iššūkius, motyvaciją ir kas ją atviliojo dirbti į Klaipėdos rajoną.

 

Tobulėjimui nėra ribų

Nuo gimimo Klaipėdoje gyvenanti D. Mačiūtė turi du bakalauro studijų diplomus – studijavo vadybą, ekonomiką. Nuolat lanko ir pati veda įvairius seminarus, kursus. Birželį ginsis magistro laipsnį, bet tai dar nėra riba, kur ketinama sustoti.

„Apsiginsiu magistrą ir viskas. Nors esu tokia, kad noriu visada tobulintis, todėl gal dar dėl įdomumo baigsiu kokią inžineriją, – juokauja darbą versle spėjusi išbandyti pašnekovė. – Nesinori plaukti pasroviui, norisi nerti, kilti ir vėl nerti.“

Moteris atskleidė, kad studijuoti sporto vadybą Šiaulių universitete nusprendė jau sukaupusi didelę sportinę patirtį – tada ir mokslai sekėsi dvigubai lengviau, nes viskas išbandyta praktiškai.

Sportininkė turi tarptautinę A kategorijos Lietuvos karatė kyokushin federacijos teisėjo kvalifikaciją, dirba sporto klube „Okinava“, Gargždų sporto mokykloje, taip pat vienoje Klaipėdos mokyklų veda neformalius užsiėmimus.

„Ir teisėjauju, ir dviejose rungtyse varžausi. Kitų sporto šakų varžybose dalyvauju, žodžiu, – nesustoju. Rungtyniauju visur, kur tik įmanoma, kur tik gyvenimas leidžia“, – teigia aktyvi klaipėdietė.

 

Į karatė nuvedė mama

D. Mačiūtė sportuoti pradėjo nuo 5 metukų – ėjo į liaudiškų šokių būrelį, vėliau užsiėmė gimnastika, lankė baseiną. Į karatė nuėjo būdama 12 metų – privertė mama.

„Tais laikais buvo labai populiaru, nes mergaitė turi mokėti apsiginti. Galvojau, kad tai – kažkokia nesąmonė, norėjosi šokti ir dainuoti. Tik vėliau supratau, kad karatė panašu į šokį, ypač, kai kovojama su šešėliu (kata)“, – prisiminimais dalinosi karatė imtynininkė.

Moteris prisipažino pradžioje nesupratusi, kam jai reikia šios sporto šakos, o dabar – negali sustoti: „Mano supratimas, ko noriu, atėjo vėlokai – 16–17 metų. Prasidėjo paauglystė, norėjosi geriau su draugais eiti už kampo ar į diskoteką, bet aš pasirinkau sportą ir labai džiaugiuosi. Sportas padėjo man ir moksle, ir bendravime, – visur.“

D. Mačiūtė pavaduoti trenerius pradėjo dar 16-os. Tiesa, pradžia nebuvusi lengva: „Į treniruotes ateidavo suaugę žmonės, turėdavau būdama mažytė prie tų didelių kojų pataisyti jiems techniką ir panašiai. Buvau „įmesta“, bet pati „išnirau“ ir pradėjo patikti.“

 

Klaipėdietė juodo diržo savininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti

Pokalbininkė pripažįsta nenorėjusi dirbti su vaikais, garsiai kalbėdavo, kad nenori tuo užsiimti, nes tai esą nesąmonė, nedėkingas darbas be atsako. Tačiau čia, anot sportininkės, labai tinka lietuvių patarlė: „Nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti“: „Nežinau, kas pasikeitė. Pradėjau ieškoti, galbūt, ne bukai treniruoti, bet ieškoti, žiūrėti ką jie mąsto, ką mato visai ne taip, kaip mes, suaugusieji, ko jie nori. Dabar mėgaujuosi į juos žiūrėdama, kaip jie tobulėja, nebegaliu be jų.“

Nuėjusi ilgą ir sunkų, bet labai įdomų kelią sportininkė turi ką papasakoti mokiniams, dalinasi patirtimi. Vaikus moteris pirmiausia moko pagarbos, etiketo, disciplinos, koordinacijos – ugdo per fizinę veiklą. Trenerė teigia, kad vaikai labai pasikeitė – pieš 15 būdavę lengviau dirbti: „Anksčiau pagarbą ir discipliną jie patys išmanė, o dabar reikia įskiepyti, suinteresuoti. Jie neturi motyvacijos, nelabai žino ko siekti, su kuo, kaip. Jie nori žaisti, išdykauti, viską turėti, gauti.“

Karatė imtynininkė moko vaikus nuo 4 su puse metų. Sporto klube „Okinava“ treniruoja daugiau kaip 200 vaikų, neformalųjį ugdymą lanko apie 20 vaikų, o darbo Gargžduose dar tik pradžia, siekiama išplėsti šią sporto šaką mieste. Anot D. Mačiūtės, mažesniuose miestuose vaikai turi mažiau pasirinkimo ką veikti, kur nueiti, todėl su jais lengviau dirbti, paprasčiau motyvuoti: „Jie gamtą labiau pažįsta, o aš irgi tokia – iš gamtos. Mėgstu sportuoti prie molo, miške, pušų apsuptyje. Mūsų miestiečiai labiau išlepinti. Jiems turi būti atskira vieta persirengti, nusiprausti, su kojinytėmis nori sportuoti, o mes pripratę bet kaip.“

 

Motyvuoja savo pavyzdžiu

Paklausta, kaip motyvuoja mokinius, D. Mačiūtė teigia, kad nusileidžia iki jų lygio, kiekvieną dieną būna vaiku, rodo pavyzdį, nes jiems reikia autoriteto – tik pelnius pagarbą galima siekti rezultatų: „Lengvai randu bendrą kalbą, svarbu bendrauti, suprasti, ko jiems reikia. Per žaidimus, pagarbos jausmą bandau aktyvinti fizinę veiklą. Jie „įsivažiuoja“, jiems pradeda patikti, o tada ir atsiranda rezultatai.“

Moteris teigė, kad kyokushin karatė sporto šaka – plataus profilio: galima kovoti vienas prieš vieną, rodyti kovą su šešėliu (kata), laikyti tik egzaminus diržams gauti ar tęsti karjerą teisėjaujant – kiekvienam yra pasirinkimas, kuo jis nori būti, tad nebūtina tapti kovotoju.

Su vaikais trenerė į varžybas vyksta kiekvieną savaitgalį, tuo tarpu anksčiau vykdavusios tik vienos varžybos per metus, sunkiau būdavę pasiekti europinį, pasaulinį lygį. „Okinava“ sporto klubas taip pat organizuoja varžybas – ir vietiniams, ir kaimynams (Kretinga, Palanga, Šiauliai). Mokiniams, pasak D. Mačiūtės, labai svarbu dalyvauti varžybose, jie nori ir laukia.

„Tėvai dažnai sako, kad jų vaikas nepasiruošęs, bet kai paklausiu, ar matė nors kartą, ką jis gali – purto galvą. Po varžybų negali patikėti savo vaiko pasiekimais, todėl sakau, kad reikia dažniau jiems leisti patiems pasakyti, ko jie nori ir kaip“, – teigia moteris, pridurdama, kad žiūrėdama, kaip jaunieji sportininkai tobulėja, supratusi, kad ribų nėra.

 

Karatė sporto šaka – plataus profilio. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vaikai neleidžia senti

Turėdama nemažai treniruojamų vaikų, sportininkė pasakoja neužmieganti, kol nepergalvoja visų 4 grupių, kas su kiekvienu vaiku įvyko treniruotės metu. 6 trenerės ugdytiniai yra įgiję juodus diržus, pati siekia penktojo – vienintelė Lietuvoje gali pasigirti tokiu pasiekimu.

„Išsipildė mano svajonė aplankyti Japoniją, sudalyvauti pasaulio čempionate, tai dabar liko 5-ąją juostelę (šiuo metu pasaulyje yra 8 geltonos juostelės – aut. past.) gauti ir vaikai galės patys jau ristis“, – juokauja trenerė.

Moterį rezultatų siekti skatina paieška – noras atrasti savyje ką nors naujo, įdomaus. Ji lygiuojasi į vaikus, kurie neleidžia senti, žiūrėti į metus, sustoti, skatina judėti į priekį. Visada rodo savo pavyzdį treniruojamiems vaikams ir nuoširdžiai džiaugiasi, kai jiems pavyksta pasiekti to, ko patys netikėjo, kad gali.

„Pradėjau treniruoti moteris, vesti funkcinę treniruotę. Kai jos ateina ir su ilgais nagais negali pastovėti ant delnų, o vėliau daro atsispaudimus su suplojimais bei pakelia girą, kurios nėra gyvenime mačiusios – mėgaujuosi, kad jos pačios savimi netiki, jog tiek pažengė. Mane „veža“, kai matau rezultatą, bet negaliu atsilikti, todėl atsiranda motyvacija vis kažką naujo parodyti“, – pasakoja trenerė.

 

D. Mačiūtė – tituluota sportininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Puikūs pasiekimai ne tik karatė varžybose

D. Mačiūtė per 25 m. profesionalios sportininkės karjerą yra pasiekusi tiek, kad visų titulų neįmanoma išvardinti. Svarbiausi jų – 2013 m. pasaulio kyokushin karatė čempionate užimta 3-ioji vieta ir 2017 m. pasaulio KWU (Kyokushin World Union) čempionate pelnyta pirmoji vieta. Sportininkė nuo 2006 m. tiek Lietuvos, tiek užsienio varžybose užima 1–3 vietas. Tiesa, ne viskas sekėsi lengvai. Prieš važiuojant į pasaulio čempionatą jai lūžo ranka, kurią teko tvirtinti 7 varžtais.

„Atrodė, kaip pasaulio pabaiga. Kad galėčiau vėl dalyvauti varžybose, turėjo praeiti 4 metai, bet jau po dviejų dalyvavau pasaulio taurėje ir užėmiau 3 vietą. Prieš tai dar su gipsu važiavau į varžybas, kur nėra kontakto (kata), nusiėmiau gipsą, sudalyvavau ir vėl užsidėjau. Tuomet supratau, kad mūsų galimybės beribės. Galime viską, aišku, išskyrus gal skraidyti“, – sunkų kelią prisiminė karatistė.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį, po 7 metų nuo rankos lūžio, jai pavyko sudalyvauti pasaulio čempionate, kuriame triumfavo. Tuomet sportininkė susilaukė pagyrimų, kad nepalūžo, kad turi tokią stiprią valią ir ryžtą: „Dažniausiai būna, jei neišeina, eini kitur. Aš nenusimenu dėl rezultatų, nes tai yra indėlis į patirtį, nesvarbu laimi ar ne, tai yra ta sekundė ir ta akimirka, kitą dieną būsi tas pats žmogus. Nesi pasaulio čempionas visiems metams.“

Pradėjusi dirbti su sunkiosios atletikos treneriu Edvardu Šaukliu, sportininkė sudalyvavo ir štangos kėlimo varžybose. Šioje sporto šakoje sekėsi taip pat puikiai – užimtos 2–3 vietos. Anot sportininkės, dalyvavimas šiose varžybose tapo didžiuliu iššūkiu: „Aš jaučiu scenos baimę, galėčiau geriau nufilmuoti ir parodyti, nei stovėti prieš visus ir demonstruoti sugebėjimus, bet tik einant ten, kur baisu, gali persilaužti. Reikia bijoti rimtesnių dalykų, o ne tokių paprastų, todėl ir einu ten, kur galiu tobulėti.“

Baimę sportininkei kėlė ne tik scena, moteris pasakojo, prieš varžybas tris naktis nemiegojusi, nes reikėjo užsivilkti triko: „Kimono viską uždengia, jokių tuščių vietų, o triko – viskas atvira, bet aš persilaužiau. Ar čia turi būti baimė gyvenime?“

 

Prie sportininkės pergalių prisidedea sunkiosios atletikos treneris Edvardas Šauklys. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prie pergalių prisidėjo sunkiosios atletikos treneris

D. Mačiūtė, pasakodama apie savo karjerą, atviravo ir apie atvykimo į Gargždus priežastis. Sportininkei, siekiančiai atsigauti po traumų ir tinkamai pasiruošti artėjančiam Europos čempionatui, pažįstami pasiūlė padirbėti su sunkiosios atletikos treneriu, gargždiškiu Edvardu Šaukliu.

„Atvažiavau į tokį „padvalą“, „kamurkę“ – „Samsoną“ (sporto klubas – aut. past.). pamatėme vienas kitą, pagalvojau, kad nieko gero nebus. Jis irgi sakė nesupratęs, kas čia atvažiavo, nes neminėjau titulų. Reikėjo laiko „apsišlifuoti“, bet man jis pradėjo patikti, o ir jį iššūkis pirmą kartą ruošti varžyboms karatistę – motyvavo“, – nelengvą, jau beveik 2 metų bendro darbo pradžią prisiminė moteris.

Pradėjus dirbti su sunkumais, sportininkė suprato, kad kūnui dar daug reikia tobulėti. Anksčiau maniusi, kad jau taip yra „kieta“, pakeitė nuomonę – treneris padėjo stiprinti kūną, dabar jie vienas kitam įrodinėja galimybes.

„Edvardas Šauklys labai daug prisidėjo prie visų pergalių. Po patirtos traumos man reikėjo reabilituotis pusmetį, bet treneris jau po trijų mėnesių mane paruošė štangos varžyboms. Svarbu tikėti, kad tą raumenį galima atstatyti, tada tokie stebuklai vyksta“, – bendru darbu džiaugėsi D. Mačiūtė.

Bendraudama su sunkiaatlečiu, sportininkė pradėjo darbą Gargžduose: „Rajone gyvena ir „Okinavą“ lankantys vaikai, tai ir juos pasikviečiau. Dabar mes bazinį fizinį pasiruošimą kartu su E. Šaukliu vedame, stipriname vaikus, nes jų nugaros, kojos, sąnariai silpni. Jie į lauką mažiau eina, prie kompiuterių sėdi, nežino, kaip lauko žaidimus žaisti, kas yra kamuolys. Čia mūsų iššūkis pamokyti, kas tas yra ir kaip galima su savimi dirbti.“

 

D. Mačiūtė mėgsta treniruotis gamtoje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – sporto salėje

Aktyvi moteris, paklausta, ką veikia laisvalaikiu, net negalvodama atsako, kad visą laisvą laiką praleidžia sporto salėje, pastangos atsipalaiduoti nuo sporto – bergždžios: „Visada stengiuosi tobulėti, ieškoti, sugalvoti naujas treniruotes. Kiekvieną savaitgalį varžybos, tad reikia pasiruošti.“

Sportininkės diena įtempta – 7 val. išvyksta dirbti, grįžta – 22 val. Pavasarį sportininkė mėgsta atsipalaiduoti valandą ar dvi treniruodamasi prie jūros ar miške. Taip pat mėgsta pasivaikščioti, aplankyti draugus. Klaipėdietė pasakojo, kad yra perskaičiusi visas knygas, kurios atrodė vertos dėmesio, dabar šiam pomėgiui nelieka laiko.

„Gerdama kavos puodelį akimirką sustoju, pagalvoju, kur ir kelintą valandą važiuoti. Man tai yra laisvė – darau, tai, ką noriu. Laisvalaikis savaitgaliais – su vaikais po varžybų „nusiaubti“ degalinę, dešrainių ar picos nuvažiuoti. Jie visi mėgaujasi ir laukia „varžybinės“ picos“, – pasakoja D. Mačiūtė, kurios gyvenimo kredo – „Eiti, tobulėti, nesustoti, imti ir duoti.“

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 balandžio 15, Sekmadienis 10:36
0

Žibintų šviesa vakarais sužibantis Priekulės miestelis, rodos suspindi ir atsiveria visai kitu kampu. Prie iniciatyvos ant kiekvieno Klaipėdos gatvės namo pakabinti po žibintą prisidėjo ir Priekulėje gyvenantys interjero dizaineriai Jolanta ir Artūras Rudaičiai. Į kultūrinį miestelio gyvenimą įsiliejusi šeima neslepia, kad Priekulės žmonės ir miestelio grožis jiems atsivėrė tarsi iš naujo, ir net neabejoja, jog ir jie patys priekuliškiams tapo atradimu.

 

Prioritetas – žmogus

Kas rytą savo vaikus į darželį vedantys priekuliškiai, ko gero, matė jo laiptinėse besidarbuojančius Jolantą ir Artūrą. Kantriai ir su meile įnikę į darbą, jie puošė darželio laiptines nuostabiausiais piešiniais, kas rytą gaudami patį didžiausią atlygį – nuoširdžius mažųjų susižavėjimo šūksnius ir iš nuostabos išplėstas akis.

Šie piešiniai – ne pirmieji. Gražinti Priekulės vaikų lopšelį-darželį ir jo grupes šeima ėmėsi dar tuomet, kai augo jų pačių atžalos – sūnūs Danielius ir Kasparas.

„Šiemet darželiui sukanka 40 metų, tai patys pasiūlėme išpiešti laisvas likusias reprezentacines erdves. Gavome daug laisvės savo fantazijai, žinoma, pristatome idėją kolektyvui ir dirbame. Suprantame, kad turime ypatingą darželį, ne tik aplinkos, bet ir darbuotojų atžvilgiu: žmonės čia dirba iš pašaukimo“, – pasakojo Jolanta.

Interjerų projektavimu, sienų, stiklų dekoravimu užsiimanti šeima neslepia, kad smagiausia yra dekoruoti vaikų kambarius – darbų galerijoje prikaupta nemažai nuotraukų su mažiesiems kurtais svajonių kambariais.

Pora juokiasi, kad tie, kas juos samdo, už vienos kainą gauna dvi galvas – moterišką ir vyrišką. Sujungus judviejų pajėgumus, gaunamas maksimalus rezultatas.

„Mes daugiau lyg gidai – stengiamės sužinoti kiek įmanoma daugiau, kas žmogui patinka, kokių namų jis norėtų ir, jei reikia, švelniai nuvairuojame link idėjų, apie kurias galbūt net nepagalvojo, ir namų, kuriuose gera gyventi“, – pasakojo Artūras.

Jolanta atvira: kuriant interjerus, be galo svarbios kompozicijos, proporcijos ir net spalvų kiekiai. Privalumas, kad juodu su vyru labai aiškiai savo galvose mato net ir būsimo projekto trimatį vaizdą. Kai kuriuos darbus kuriamuose interjeruose dizaineriai atlieka patys – dekoruoja sienas faktūriniu tinku, leidžiančiu išgauti 3D efektą, ant langų išpjausto piešinius, kas pasitarnauja kaip puiki alternatyva užuolaidoms: į namus plūsta saulės šviesa, tačiau iš išorės saugomas privatumas. Be to, Jolanta užsiima ir šilko tapybos technika, bei vėlimu iš vilnos – kartais tokie darbai taip pat papuošia interjerus.

 

Poros darbai puošia Priekulės lopšelio-darželio sienas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Priekulę pažino iš naujo

Darbais užsivertusi šeima ilgą laiką Priekulę laikė tik miegamuoju Klaipėdos rajonu, nepaisant to, kad pati Jolanta čia gimusi ir augusi. Dar vienas privalumas – grynesnis nei mieste oras. Tačiau požiūryje į miestelį ir daugelį kitų dalykų prieš daugiau nei metus įvyko esminis lūžis. Kuomet Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė pakvietė šeimą prisijungti prie organizacinio komiteto, planuojančio Priekulės kaip Mažosios Lietuvos kultūros sostinės 2017 visų metų renginius.

„Labai daug tarnavome tikinčiųjų bendruomenėje Klaipėdoje. Ypatingai Priekule nesidomėjome, atrodė, kad nelabai kas čia ir vyksta. Bet kai gavome pakvietimą dalyvauti planuojant renginius, įvyko kardinalūs pokyčiai. Per pirmąjį renginį, kuris vyko traukinių stotyje, pagalvojome, kad pirmą kartą į miestelį žvelgiame kitomis akimis. Ne kaimas su kryžkele visgi buvo – tiek daug gyvenimo čia vyko! Iš naujo, regis, ir architektūrą įvertinome, bet svarbiausia, kad atradome tiek daug kūrybingų ir iniciatyvių žmonių, turinčių ugnelę savyje, ir kurių nereikia stumti. Net neabejoju, kad dauguma priekuliškių tokie, tik reikia juos išjudinti, kad įsitrauktų į veiklas“, – kalbėjo J. Rudaitienė.

Ne visos interjero dizainerių siūlytos idėjos išvydo dienos šviesą, nes ne paslaptis, jog viskam reikalingas finansavimas, kurio tiesiog neužteko.

Tačiau tiek priekuliškiai, tiek miesto svečiai gali pasidžiaugti vakarėjant prie namų fasadų sukabintais žibintais nušvintančia Klaipėdos gatve – pagrindine miesto arterija, dideliais šviečiančiais kubais su iliustracijomis ir informacija apie miestelio istoriją.

Turbūt dar ne vienas su nostalgija pamena ir Priekulės miesto šventę Vingio parke. Visai netikėtai jame atsivėrė naujos erdvės slėniuose, išpuoštos taip, tarsi vaikščiotum po provanso dvasia alsuojantį Prancūzijos dvaro parką.

„Stačia galva įkritome į parko puošimą. Be galo džiaugiamės atradę Priekulės ainius, bendruomenės moterų kolektyvą, puikias Priekulės floristes, kurios padėjo kurti visas instaliacijas. Nebėra tiek noro lėkti kažkur kitur, dabar norisi išlaikyti užkeltą kartelę. Mes pakankamai kritiški estetiniu atžvilgiu. Norisi kurti tokius renginius, kurie nenusileistų vykstantiems didžiuosiuose miestuose“, – sakė dizainerė.

Miesto šventė nemenku iššūkiu Jolantai tapo ir dėl skrybėlėtosios damos konkurso. Norėdama padrąsinti savo mamą, uošvienę ir krikšto mamą, paskutinę naktį ir pati meistravosi skrybėlę. Gautos emocijos atpirko jaudulį. Dar ir šiandien senjorės kalba, kaip smagu buvo, ir tebegyvena prisiminimais, kuomet jautėsi lyg filme: „Didžiavausi savo močiučių „gauja“, nes sugrįžo jų energija, akys tiesiog blizgėjo.“

 

Miesto šventėje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Grąžino atsitiktinumai

Į Priekulę, iki tol kolektyviniuose soduose už Jakų ir Klaipėdoje gyvenusi pora sugrįžo 1995 metais. Susiklostė tokios aplinkybės, kad tuo metu tai buvo geriausias sprendimas besilaukiant pirmojo sūnaus. Nors iki tol, gyvenimo gimtajame miestelyje Jolanta baidėsi, kiek galėjo.

„Iš Priekulės išvažiavau 14 metų – mokytis į Telšius. Neplanavau grįžti. Man atrodė, kad miestelyje, kuriame esi gimęs ir augęs, visi tave stebi, pažįsta, apkalba. Tik vėliau, bėgant metams suvoki, kad nesi toks svarbus, koks maneisi“, – juokėsi moteris.

Ir minusu atrodęs buvimas matomu vėliau tapo privalumu – ramiai būdavo galima išleisti vaikus į lauką.

Nuo to laiko pora gyvena Jolantos vaikystės namuose, kuriuos jiems grįžus tėvai leido tvarkytis pagal save, o patys išsikraustė į nusipirktą namą.

Moteris niekuomet nebūtų patikėjusi ir tuo, kad abu su vyru susidomės gamtine žemdirbyste, kurios esmė, jog žemę galima judinti ne daugiau kaip 5 cm gylyje, visa kita – mulčiavimas. Jau 8-erius metus šeima džiaugiasi visai kitokio skonio daržovėmis, išaugintomis be trąšų, chemijos ir grubios invazijos į žemę. Dabar tai – ir sportinis interesas, nes abu su vyru dažnai nustemba derliaus rezultatais.

„Geras jausmas, kai investuoji į savo sveikatą ir mitybą. Pagalvojome, kad prevencija kur kas pigiau, nei gydymas, be to, ir mūsų vaikai užaugę be antibiotikų“, – sakė Jolanta.

 

Pora kartu gyvena ir kartu dirba. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vienas kumštis ir namie, ir darbe

Įdomus ne tik poros darbas ir gyvenimo filosofija, bet ir meilės istorija. Rugsėjo pirmąją 28 metų vestuvių sukaktį atšventę Jolanta ir Artūras susipažino Valstybinėje Dailės akademijoje, Klaipėdos skyriuje. Artūras čia mokytis grafinio dizaino atvyko iš Kauno, Jolanta – baigusi mokslus Telšiuose. Abu turėjo būti kursiokai, bet Jolantai nebuvo leista laikyti stojamųjų egzaminų – pamiršo pasiimti komjaunimo bilietą.

Pirmą kartą būsimą vyrą Jolanta išvydo užsukusi pasmalsauti, su kuo gi būtų studijavusi, jei ne nelemtas bilietas. Pamena, kad Artūras jai užsukus į auditoriją stovėjo ant stalo – panašus į čigoną, dideliu megztiniu, languotomis kelnėmis – tikras „dailiokas“. Nors dėmesį atkreipė, drugeliai pilve nesuplazdėjo.

„O man mintis šmėstelėjo – ką gali žinoti, gal ji bus mano žmona“, – šypsojosi Artūras.

Vėliau jaunuolių keliai nesusikirto metus. Jolanta įstojo mokytis į pirmą kursą ir kalėdinių švenčių proga buvo surengtas pirmakursių bei antrakursių susipažinimo vakaras. Artūras visą vakarą šokdino būsimą žmoną, o vėliau, lemtis nusprendė taip, kad jaunuoliai dar kartą susitiko Panevėžyje, kur abu atvyko švęsti Naujųjų metų. Ten, pasak Jolantos, ir prasidėjo graži judviejų istorija. Savo kantrybe, džentelmeniškumu Artūras iškovojo didelę pagarbą, simpatiją ir meilę.

„Du metus Artūras labai gražiai mane mergino, po to susituokėme. Ir toliau tęsėme studijas. Tuo pat metu pradėjome ir bendrus projektus kurti – Kaziuko mugės, atvirukai, papuošalai iš medžio. Visko norėjosi, nes tais gūdžiais 1989 m. nieko nebuvo, norėjosi ir prie stipendijos prisidurti pinigų jau kaip porai“, – pasakojo Jolanta.

Nuo to laiko pora tapo neišskiriama ne tik gyvenime, bet ir darbuose. Abu jaučia, kad vienas be kito jau negalėtų nei gyventi, nei dirbti. Tiesa, trumpo išsiskyrimo būta pernai metais Artūrui išvažiavus į Škotiją. Ten jis išlydėjo jaunesnįjį sūnų Kasparą. Škotijoje taip pat mokosi ir vyresnėlis Danielius.

Abu vaikai ten dirba ir studijuoja animaciją ir medijas. Gimdami jiedu atsinešė stiprias menų dovanas, tačiau net ir mokydamiesi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje – meno Mekoje – jie patys savo gabumų nevertino iki pat 12 klasės. Rodėsi, viskas sekasi savaime ir yra labai paprasta. O tėvai, žiūrėdami jau į dvimečių piešinius, stebėdavosi rakursais, spalvomis. Bet niekuomet nevertė sūnų sekti jų pėdomis. Svarbiausia buvo, kad augtų laimingi ir pasirinktų tas profesijas, kurias dirbdami jaustų malonumą.

„Suvokiame, kad vaikams galime duoti šaknis, bet labai svarbu suteikti ir sparnus. Lietuvoje visi labai nori turėti tik šaknis. Nesakau, kad man nebuvo sunku juos paleisti, bet daugelis dalykų tiesiog turi įvykti“, – sakė Jolanta.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

 

Dizainerių asmeninio archyvo nuotraukos:

18 kovo 30, Penktadienis 10:48
0

Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriaus meno vadovas Aurimas Rapalis – aktyvus etninės kultūros Klaipėdos rajone puoselėtojas. Lietuvių filologijos ir etnologijos studijas baigęs jaunas vyras domisi istorija, dalyvauja kuršių rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubo „Pilsots“ veikloje, praėjusiais metais vyko į ekspediciją „Misija Sibiras“, kurioje patirti įspūdžiai išliks visam gyvenimui.

 

Specialybė – artima širdžiai

Baigęs mokyklą A. Rapalis įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), bet mėnesį pasimokęs transporto inžinerijos suprato, kad šį specialybė ne jam.

„Mečiau tiksliuosius mokslus, ieškojau ko nors mielesnio širdžiai. Įstojau į Klaipėdos universitetą, pasirinkau lietuvių filologiją ir etnologiją. Mokykloje man visiškai nesisekė lietuvių kalba, todėl mano mokytoją „ištiko šokas“, sužinojus, ką studijuoju. Šias studijas rinkausi dėl etnologijos specializacijos“, – netikėtus gyvenimo sprendimus grindė A. Rapalis.

Etnologas teigė, kad nuo mažens domisi istorija, ypač savo krašto – partizanais, jų dainomis, Kardo rinktine. Kaimuose renka kraštotyrinę medžiagą, mėgsta bendrauti su senais žmonėmis, galinčiais papasakoti istorinių dalykų.

Baigęs studijas universitete plačiau susidomėjo ir etnologija – pamėgo tradicinius lietuvių šokius, įsitraukė į klubo „Pilsots“ veiklą. Jau du metus su šiuo klubu dalyvauja veiklose Klaipėdos krašte: atkūrinėja kuršių kostiumus, ginkluotę, juvelyriką, vyksta į festivalius, šventes, vykdo edukacijas vaikams. Daugiau panašių klubų Klaipėdos apskrityje nėra, todėl „Pilsots“ nariai dažnai kviečiami į rajone vykstančius renginius pristatyti savo programą.

 

A. Rapalis. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Planuose – grandioziniai renginiai

Iš Kretingos rajono Salantų kaimo kilęs jaunas vyras neslepia, kad darbas Kultūros centre nebuvo svajonė: „Nebūčiau pagalvojęs, kad dirbsiu Lapiuose. Anksčiau buvau tik pravažiavęs šį kaimą. Taip jau atsitiko, kad ieškojau darbo pagal specialybę ir radau Vėžaičių kultūros centro skelbimą.“

Įsidarbinęs Kultūros centre, A. Rapalis pradėjo organizuojamus renginius sieti su etnine kultūra. Vienas paties organizatoriaus mėgstamiausių – Avikirpio šventė, kurioje dalyvavo ir vilnos kelią pristatė amatininkai. Meno vadovas atviravo, kad sieks kuo aktyvesnio gyventojų dalyvavimo renginiuose: „Dar tik darbo Lapiuose pradžia. Pirmiausia, noriu susipažinti su bendruomene. Jei ne jie – nebūčiau čia dirbęs. Šie žmonės veda į priekį. Lapiai – mažas kaimas, bet turi perspektyvos. Žinau panašių mažų kaimų, kuriuose būtų sunku įnešti naujovių.“

Tiesa, A. Rapalis pripažįsta, kad norint atiduoti visą save darbui, pirmiausia reikia susigyventi su vieta, kad ji taptų sava – tik tada galima ką nors keisti.

„Noriu su Šiaurės ministrų taryba surengti kuršių-vikingų festivalį. Pakviesiu amatininkų iš Norvegijos, bet čia jau reikia metus į priekį planuoti viską. Tikiuosi, kad gal kitą vasarą jau pavyks suorganizuoti – didesniems projektams reikia ir daugiau laiko“, – planus atskleidė renginių organizatorius.

 

Su „Pilsots“ klubo nariais. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Organizuojamuose žygiuose svarbiausia ryšys su dalyviais

A. Rapalis su kompanija jau 7 metus Kretingos rajone organizuoja žygius, kurių metu einama iš Salantų į Grūšlaukį, aplankant Kardo rinktinės štabo, žūties vietas. Į šiuos respublikinio lygio renginius kasmet susirenka daugiau kaip 100 žmonių iš visos Lietuvos. Organizatoriai nepamiršta ir etninės kultūros – žygiai visada baigiami vakarone. O ir žygiuodami dalyviai nenuobodžiauja – daromos stotelės, kuriose pasakojamos istorijos, dainuojama. Tiesa, dainuoja ir šoka patys dalyviai, nėra kviečiami jokie kolektyvai, nes, pasak. A. Rapalio, svarbiausia gyvoji etninė kultūra – kad visi įsitrauktų, nesvarbu moka ar ne.

„Žmonės, kurie lipa ant scenos, turėtų savo įgūdžius demonstruoti šeimoje, bendruomenėje. Ten nereikia jaudintis, kad negerai padainavai kurią nors natą. Negerai, kad žmonės jaudinasi, tai juk – folkloras, kaip kas mokėjo, taip tas dainuodavo, nes tai yra sau, viskas turi būti natūralu“, – teigė pašnekovas.

Vasarą planuojami du žygiai ir Lapiuose: birželio mėnesio pradžioje – partizanų takais, liepos 6 d. – piliakalnių žygis. Po 25 km partizanų žygio ketinama surengti vakaronę, į kurią galės atvykti visi norintys.

„Nenoriu, kad būtų vien turistavimas – praeini ir viskas. Stengsiuosi įtraukti dainas, kiek įmanoma daugiau folkloro. Istorija yra susijusi su mūsų etnine kultūra, tai galima ją panaudoti, kad renginys būtų gyvesnis“, – sakė A. Rapalis.

 

A. Rapalis organizuojamus renginius sieja su etnine kultūra. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Tremtis – šeimos istorija

Praėjusiais metais A. Rapalis su kitais 15 atrinktųjų dalyvavo ekspedicijoje „Misija Sibiras 2017“, dabar aktyviai važinėja po mokyklas, bendruomenes, pristatinėja misiją.

„Žinią apie Sibirą nešu ne nuo ekspedicijos, o nuo vaikystės – mano senelis yra tremtinys. Dar mažą mane su sese jis nusivežė į savo sodybvietę, kur po jo šeimos tremties liko tik kulkų suvarpytas ąžuolas ir senelis suklupęs pabučiavo žemę. Man tai labai įstrigo, tada, vaiku būdamas, nesupratau tos istorijos, bet vėliau pradėjau kalbėti su juo ir domėtis plačiau“, – prisiminimais dalinosi pokalbininkas.

Dar 2012 m. A. Rapalis pildė anketą atrankai į ekspediciją, bet tada buvo pakviestas tik į bandomąjį žygį. Praėjusiais metais pabandė vėl ir iš 80 kandidatų, dalyvavusių bandomajame žygyje, pateko tarp 16 žmonių, gavusių galimybę vykti į Irkutsko kraštą. Anot pašnekovo, atrankoje svarbiausia motyvacija: „Žmonės, kurie atrenka, pamato kažką tavyje, turi tikti komandai. Sibire nereikia vaidinti herojų, jei suvažiuos visi individualistai, bus labai sunku. Buvo renkami žmonės, gebantys dirbti komandoje, galintys nuveikti daugiau kartu nei pavieniai.“

Iš 908 anketas pildžiusių žmonių tik 16-ai nusišypsojo sėkmė dviem savaitėms iškeliauti už 6 tūkst. km nuo Lietuvos. Ekspedicijos dalyvių laukė kelionė traukiniu į Maskvą, vėliau lėktuvu vyko į Irkutską. „Misija Sibiras 2017“ metu savanoriai aplankė 9 kapines, pastatė 9 kryžius, daug keliavo pėsčiomis ir įvairiomis transporto priemonėmis, susitiko su tremtiniais, jų palikuoniais.

 

Su „Misija Sibiras 2017“ dalyviais. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Už ekspediciją svarbiau misija

A. Rapalis pasakojo, kad ekspedicija nebuvo lengva – laukė daug žygių, daug fizinio darbo, bet dvi savaitės, anot jo, neprilygsta tiems dešimtmečiams per kuriuos dirbo tremtiniai tautiečiai: „Ramino mintis, kad padirbėsime stipriai, bet grįšime su lėktuvu, o ne su kokiu gyvuliniu vagonu.“

Ekspedicijos dalyvis teigė, kad didelį įspūdį jam paliko komanda – įvairaus amžiaus (nuo abiturientų iki 35 m.) žmonės sugebėjo tapti vienu kumščiu, nė karto nesusibarė.

„Įspūdį paliko ir pats Sibiras, gamta. Pamatai naują kraštą, žinai, kad ten buvo ištremti tautiečiai. Kapinės sukeldavo stiprias emocijas. Teko eiti į vienas, kurios liepsnojo kartu su mišku prieš 30 metų, ten belikę tik nuodėguliai, krūmais viskas apaugę. Mes viską išvalėme, pastatėme tris naujus kryžius, ta vieta prašviesėjo. Turbūt, jei dabar nebūtų nieko imtasi, po kelių metų neįmanoma būtų atsekti jų buvimo vietos“, – teigė A. Rapalis.

Paklaustas, kaip vietiniai žmonės priėmė ekspedicijos dalyvius, pašnekovas teigė, kad nesutiko nė vieno priešiškai nusiteikusio žmogaus, visi noriai padėjo, jei reikėdavo: „Vietiniai žmonės tingūs. Nei verslų kokių yra, nei ten ką nors augina, gal iš gyvulių gyvena, net nežinau iš ko. Kai tremtiniai, atsiradus galimybei, išvažiavo, ten laikas sustojo ir nejuda iki šiol. Niekas nepasikeitė, labai niūru.“

Sibire gyventi likę tautiečiai jau pamiršę gimtąją kalbą, sukūrę mišrias šeimas, bet, pasak pašnekovo, dar galima juose įžvelgti lietuvybės – stengiasi ko nors imtis, išjudinti ir kitus, reikalauja darbštumo iš vietos žmonių.

„Grįžęs į Lietuvą, važiavau namo pro kaimelius – tai nepalyginamai kitas vaizdas, nei Sibire. Žiūriu ir džiaugiuosi. Čia tokios gražios apylinkės, sodybos. Sustiprėjo ryšys su Lietuva. Supratau, kad reikia saugoti šį kraštą, būti atsakingu už jį. Gal reikėtų mažiau skųstis, tikrai turime vilties, galime padaryti, kad mūsų šalyje gyventi būtų dar geriau“, – optimizmo tautiečiams linkėjo pašnekovas.

A. Rapalis rekomenduoja jauniems žmonėms sudalyvauti bent bandomajame „Misija Sibiras“ žygyje: „Dvi dienas žygiuoji su skirtingais žmonėmis, užtenka ir šio nuotykio, kad pasisemtum patirties. Nors žygiai vyksta Lietuvoje, sukuriamos panašios sąlygos kaip Sibire – per pelkynus, miškus, brūzgynus.“

Pašnekovas atskleidė, kad ekspedicijoje jam svarbiausia buvo pasisemti patirties, kad galėtų apie tai kalbėti, skleisti žinią: „Svarbi ne tik misija, bet ir jos pristatymas. 2016 metų dalyviai misiją pristatė 300 kartų, mes irgi stengiamės neatsilikti.“

 

A. Rapalis mano, kad yra šalies patriotas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Save laiko patriotu

Pašnekovas, paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, juokiasi, kad tokio neturi: „Man laisvalaikis ir yra veikla su „Pilsots“ klubu, žygiai, tradiciniai šokiai, nuolat dalyvauju visokiose šventėse. Dar mėgstu jodinėti, bet šią veiklą apleidau.“

A. Rapalis mano, kad yra šalies patriotas, tai, anot pašnekovo, įrodo gyvenimas tėvynėje, vykdoma visuomeninė veikla.

„Laisvė – tai atsakomybės našta. Turi būti atsakingas už savo kraštą. Laisvė, aišku, savo kultūrai, kalbai, istorijai, kad gali tyrinėti ją, kokia ji bebūtų, bandyti atstatyti istorinę tiesą, aš tai darau užsiimdamas kraštotyrine veikla“, – apie tai, ką jam reiškia laisvė, samprotavo pašnekovas.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 kovo 23, Penktadienis 12:51
0

Beveik ketverius metus Italijoje praleidusi gidė, tikra savo krašto patriotė Monika Vasylienė atvira: „Negalėčiau gyventi užsienyje, visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą“. Ji taip pat įsitikinusi, kad kiekvienam žmogui, pirmiausia, būtina pažinti savo miesto istoriją.

 

Smalsi nuo mažens

Iš Antkopčio kaimo Klaipėdos rajone kilusi M. Vasylienė, į Gargždus persikraustė prieš daugiau nei trisdešimt metų, čia gyvena ir šiandien. Smalsumo jai netrūko nuo mažens. Moteris pasakojo, kad vaikystėje su broliu dažnai leisdavosi į pasivaikščiojimus ir gimtųjų apylinkių tyrinėjimus.

„Kaime visada būdavo labai įdomu vaikštinėti, slampinėti. Po melioracijos dalis žmonių ten paliko sodybas, mes su broliu rasdavome visokių kryžių, senų kapinių. Ypatingai mane sudrebino kaime atrasti sodybos likučiai bei Jėzaus Kristaus medinė skulptūra be rankos. Iš vienos močiutės sužinojau, kad paskutinis žmogus, eidamas iš tų laukų, jį pastatė“, – vaikystės prisiminimu dalinosi pašnekovė, pridurdama, kad vasaromis dažnai traukdavo šią ypatingą vietą prižiūrėti, apraustyti žoles.

Gide jau dvylika metų dirbanti moteris prisipažino, kad savo gyvenimą svajojo sieti su žurnalistika, tačiau vėliau suprato, kad dar paauglystėje sapnuotas sapnas tarsi tapo profesinio kelio pranašyste.

„Sapnavau kaip kaime, viename kieme prie namų, aš suorganizavau šventę man beveik nepažįstamiems žmonėms. Atsimenu didelį sunkvežimį, iš kurio padaryta scena (jų tada dar nebuvo), mažą stalelį, aš laikau mikrofoną ir kažką vedu. Iš tiesų, scena mano gyvenime ir yra autobusas, o ekskursija visada yra kaip renginys“, – ženklais apie būsimą profesiją dalinosi pašnekovė.

Į tuomet Klaipėdos universitete atsiradusią žurnalistiką dėl itin didelio norinčiųjų antplūdžio ir aukšto konkursinio balo M. Vasylienei įstoti nepavyko, tad ji pasirinko draudimo įmonių tarnautojos specialybę. Baigusi ją, laimės ieškoti, kaip ir daugelis lietuvių, patraukė į šiltesnius kraštus – pasirinko Italiją.

„Kad tikrai noriu būti gide, aš supratau, gyvendama Italijoje. Kai pamačiau forumus vakare apšviestus, pasakiau, kad aš čia visą Lietuvą atsivešiu“, – pasakojo gargždiškė.

Dar būdama Italijoje ji įstojo į Bibliotekininkystę Klaipėdos universitete. Besimokydama, baigė ir gidų kursus, nes šio pažymėjimo gauti be aukštojo išsilavinimo nebuvo galima. Savo baigiamajame darbe M. Vasylienė gretino Italijos bibliotekas su Lietuvos – Klaipėdos rajono J. Lankučio biblioteka: „Tuomet sužinojau, kiek daug įdomių dalykų yra Gargžduose!“ Po beveik ketverių metų, praleistų užsienyje, M. Vasylienė grįžo į Lietuvą. Kaip pati sako, ją čia parviliojo dviguba meilė: tėvynei ir tikroji.

 

Pirmoji ekskursija įsiminė ilgam

Pirmąją savo ekskursiją pašnekovė prisimins visą gyvenimą – jai, tuomet dar net nebaigusiai gidų kursų, Klaipėdos turizmo informacijos centras pasiūlė priimti svečią – vieno didžiausio Italijos laikraščio „La Repubblica“ žurnalistą, kuris dirbo korespondentu Maskvoje.

„Tai buvo ekskursija po Kuršių Neriją, Palangą bei Klaipėdą. Jis buvo čia atvykęs žurnalistiniais sumetimais ir rašė straipsnį apie mūsų pajūrį, žiemą“, – prisiminimais dalinosi moteris, pridūrusi, kad italas buvo itin žymus savo srities specialistas, pažinojęs ir nužudytą žurnalistę Aną Poletkovskają, spaudęs ranką Prezidentui Algirdui Brazauskui.

M. Vasylienė atviravo, kad jaudulio tuomet tikrai netrūko: ir kojos tirpo, ir skrandis stojo, tačiau rezultatas pradžiugino – laikraštyje pasirodė didžiulis straipsnis su Lietuvos pajūrio nuotraukomis. Ji niekaip negalėjo patikėti, kaip tokį svarbų žmogų supažindinti su Lietuva patikėjo jai –„tokiai piemenaitei“. Vėliau M. Vasylienė pradėjo bendradarbiauti su Romoje įsikūrusiu centru, kuris atstovavo Lietuvos turizmo interesams. Taip vesti ekskursijas teko daugybei Italijos žurnalistų iš žinomų žiniasklaidos priemonių.

„Su žymiais žmonėmis dažnai teko susitikti, ir su Lietuvos televizijos žurnalistais, aktoriais, pavyzdžiui Liubomiru Laucevičiumi. Visi jie – šilti žmonės, etalonai žurnalistų, kaip reikia kalbėti, kokia turi būti dikcija. Noras gyvenimą susieti su žurnalistika išsipildė per turizmą“, – šypsojosi pokalbininkė.

 

Kelionėse su turistais M. Vasylienė – tarsi šeimoje. Asm. archyvo nuotr.

 

Kelionėse netrūksta nuotykių

Šiuo metu gargždiškei pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra ekskursijos – ji dirba gide vienoje kelionių organizatorių agentūroje, taip pat laisvu metu išvykas organizuoja ir savarankiškai. Pagrindinė pašnekovės turizmo kryptis – puikiai pažįstama Italija, vykstama net į 18 iš 20 šios šalies regionų. Lietuvoje gidės mėgstamiausia – Kuršių Nerija, apie kurią, kaip ji sako, gali papasakoti ir naktį pažadinta.

M. Vasylienė atviravo, kad per tiek kelionių dienų, praleistų su nepažįstamais žmonėmis, būta daugybė įsimintinų įvykių, vyras ragina apie šiuos nuotykius ir knygą parašyti. Pasiteiravus, kokia kelionė buvo mylimiausia, ji prisipažįsta, kad kartą mikroautobusu į Italiją keliavo su dviem pažįstamais, kurių vienas neturėjo kojų. Pastarojo optimizmą ir pasakymus, kad jam „kojos niekada nepavargsta“ arba kad „jam niekada nesmirdi suprakaitavusios kojinės“, M. Vasylienei įsiminė ilgam.

Pašnekovė prisiminė ir kitą įvykį, kurio centre atsidūrė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji drauge su italų turistais vaikštinėjo prie prezidentūros, kai šalies vadovė išlydėjo Slovakijos Prezidentą.

„Visi turistai subėgo prie prezidentūros ir itališkai pradėjo šnekinti prezidentę, o ji buvo neseniai grįžusi iš Italijos, sustojo ir žiūri, kas ją kalbina – įsiminusią įstoriją pradėjo M. Vasylienė. – Apsauginis manęs ir klausia: „Ką jie sako?“, o aš atsakau: „Jie sako, kad mūsų prezidentė yra graži.“ Prezidentė pamatė, kad mes bendraujame, o apsaugos darbuotojas informavo, kad pagal protokolą aš privalau atsakyti. Pamiršau, kaip reikia kreiptis, perdaviau italų turistų žodžius, kad Prezidentė yra graži. Po to ji dar labai ilgai su jais bendravo, kol mes patys neatsisveikinome.“

Italų turistus, pamena, sužavėjęs ir palikęs labai gerą įspūdį Prezidentės bendravimas su eiliniais turistais.

 

Nemokamos ekskursijos – savam kraštui pažinti

Geradarystės idėjų M. Vasylienei netrūksta: jau suorganizuota daugybė nemokamų ekskursijų-akcijų: neįgaliesiems, sergantiems vėžiu ar kitomis ligomis.

„Tu niekada nežinai, kada tau bumerangu sugrįš, kada tau reikės pagalbos“, – į klausimą, kas motyvuoja imtis šių gerumo iniciatyvų, atsako pašnekovė.

Ji prisipažino vienijanti kolegas „Vilties ekskursijos“ sumanymui – tuo pačiu tikslu visoje Lietuvoje, kur tik sutiks, gidai vestų ekskursijas, kuriose žmonės galės aukoti pinigus, sergantiems onkologinėmis ligomis – šv. Pranciškaus onkologijos centrui.

Dar viena M. Vasylienės įgyvendinama idėja – nemokamos ekskursijos po Gargždus. Ji viliasi, kad tai padės šį miestelį, kuris dažnai vertinamas, kaip neturintis nieko įdomaus, ištraukti iš užmaršties. Gidės įsitikinimu, gargždiškiai, kaip ir kiekvieno miesto žmonės, turi žinoti apie savo gyvenamąją vietą. Užsienyje, anot jos, vaikai pirmiausia vedžiojami po ekskursijas savame mieste, o tik po to keliauja į kitus miestus, kaimynines šalis.

„Visą laiką reklamuojamas Klaipėdos rajonas, o kur Gargždai? Gargždai buvo ne šiaip pasienio miestelis, čia ėjo ir svarbus knygnešių kelias, o vieno jų žymiausias sulaikymas buvo būtent Gargžduose. Kuo giliau kapstaisi, tuo miesto istorija atrodo nerealesnė“, – kalbėjo M. Vasylienė, pridurdama, kad Gargžduose yra būtina visiems suprantamai įprasminti žydų, baronų ar kitų žymių gargždiškių atminimą.

Nors Lietuvoje susidomėjimas savo kraštu ir auga, gidė apgailestauja, kad į nemokamas ekskursijas gargždiškius prisikviečianti sunkiai, mat daugelis skeptiškai nusiteikę ir mano, kad čia nėra, ką rodyti. Visgi, tie, kurie ateina nesigaili – ekskursijoje nuo piliakalnio, bažnyčios iki parko užtrukę tris valandas, susirinkusieji negalėjo patikėti, kad čia galima šitiek laiko vaikščioti ir tiek naujo sužinoti – „kaip kokioje Romoje.“

M. Vasylienė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga visiems dovanoja nemokamą ekskursiją po Gargždus, kuri apims 1918–1990 m. laikotarpį. Joje, anot gidės, netrūks šventinių akcentų, taip pat atvykusieji bus kviečiami dalyvauti viktorinoje ir laimėti prizus. Visi norintys prisijungti, turėtų užsiregistruoti, ir, žinoma, nepamiršti šiltai apsirengti, pasiimti termosą su arbata. Plačiau apie šią M. Vasylienės iniciatyvą skaitykite ČIA.

 

M. Vasylienė yra suorganizavusi ne vieną nemokamą ekskursiją. Asm. archyvo nuotr.

 

Laisvė – ne duotybė

Pasiteiravus pašnekovės, ką jai reiškia laisvė, ji akcentuoja, kad tai tikrai nėra duotybė ir nereikia manyti, kad laisve pasirūpins kokie politikai ar valdžia: „Laisvė priklauso nuo mūsų. Man asmeniškai laisvė – kur aš noriu, ten keliauju, su kuo noriu keliauju. <...> Svarbiausia – kad visada gali grįžti namo.“

M. Vasylienė prisipažino ir savo turistams kaskart, likus keliems kilometrams iki Lietuvos pasienio, perskaitanti žodžius apie laisvę, kuriuos jai padovanojo vienas aklas turistas. Tekste cituojami Kelio žodžiai: „Man maloniausia, kai manimi žmonės eina į laisvę. O kas yra laisvė? Reikia kiekvienam išsiaiškinti savarankiškai.“

Moterį nesuklysime pavadindami šalies patriote, ji pasakojo, kad tik pradėjusi vesti ekskursijas visada su savimi pasiimdavo ir Lietuvos vėliavėlę. Tuomet taip darydavo vos vienas kitas lietuvių gidas.

„Kuo daugiau pamatau Europos šalių, tuo labiau įsitikinu, kad kiekvienoje valstybėje yra visokių bėdų, susijusių su medicina, švietimu ar mokesčių sistema. Archeologas Petras Tarasenka yra pasakęs: „Tėvynę gali pamilti tik ją pažinęs“. Žmonės šiais laikais labiau pažįsta užsienį, nei savo namus, nežino savo Gargždų ar Lietuvos“, – meilę šaliai reiškė gargždiškė, pridūrusi, kad pokyčiai po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje – milžiniški, ne vienas turistas, sugrįžęs čia po ilgo laiko, aikčioja ir neslepia nuostabos.

Ji mano, kad kiekvienas lietuvis turėtų nuvykti į kuo daugiau lankytinų vietų. Tarp tokių, kurios privalomos, gidė vardija Kryžių kalną, Kuršių Neriją, Gedimino pilį, Trakus bei Užutrakį, Kernavę, Aukštaitiją.

 

Gidės darbas M. Vasylienei padėjo įgyvendinti visas svajones. Asm. archyvo nuotr.

 

Per darbą įgyvendino svajones

Gido darbas išties nelengvas – gyvenama „ant lagamino“, daug laiko praleidžiama su nepažįstamais žmonėmis, kuriems negali pasirodyti silpnu, pavargusiu, o ką jau kalbėti apie „parduotas vasaras“. Visgi M. Vasylienė įsitikinusi, kad ši profesija turi daugiau privalumų nei trūkumų. Mėgstamas darbas jai padėjo įgyvendinti visas svajones – dirbti tai, kas patinka, kalbėti reta kalba, sutikti įdomius žmones, visada rasti bendrų temų pokalbiams, gauti labai daug įdomios informacijos.

„Svarbiausia, – kad aš galiu išpildyti kitų žmonių svajones, pavyzdžiui, parodyti Vatikaną, popiežiaus Jono Pauliaus II kapą, vyresni ne kartą yra pravirkę“, – pasakojo moteris, pridurdama, kad gyvenime visada turi tikėti tuo, ką pats darai ar siūlai kitiems daryti.

Turizmas, anot pašnekovės, padeda žmonėms įskiepyti patriotizmą, plėsti akiratį, praturtinti pamokas, suburia šeimas, kelionėse žmonės pamiršta nelaimes ar turi galimybę atšvęsti įsimintinas progas. Ji džiaugiasi, kad ją itin palaiko ir skatina universitete dėstytoju dirbantis vyras, kuris tiki, kad kiekvienam žmogui itin svarbu jausti pasitenkinimą darbu.

Laisvalaikį M. Vasylienė skiria knygų skaitymui, taip pat domisi bažnytine ikonografija, simbolika, vyno bei kavos istorija, rūšimis. Pašnekovė taip pat prisipažįsta itin mėgstanti vaikščioti, todėl seka anapilin iškeliavusios mamos pavyzdžiu vykti į sutartą vietą aplinkkeliais.

„Gyvenimas yra gražus“, – šiuo kredo besivadovaujanti M. Vasylienė viliasi, kad jai pavyks turizmo srityje dirbti visą gyvenimą, o likimas išpildys ir asmeninius troškimus.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

 

Kelionių akimirkos – M. Vasylienės nuotraukose:

18 vasario 08, Ketvirtadienis 13:24
0

Portalo draugai

 

 VEdid WWW   Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  gargzdu-sm

Reklamos

Dabar svetainėje 346 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2018 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,