Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginį, jog šiuolaikinė mokykla – tai nuolat besikeičianti mokykla, antrieji mokinių ir mokytojų namai. Siekiant, kad tie namai būtų jaukūs, turi prisidėti visa bendruomenė. Manome, kad mūsų mokykla kasdien žengia po mažą žingsnį šiuolaikinės mokyklos vizijos link, stengdamasi į mokymosi procesą žvelgti kūrybiškai, atnaujindama poilsio zonas, ieškodama naujovių.

Dar vėlyvą rudenį kilo ne visai tradicinė mintis – įkurti netradicinio ugdymo erdvę mokyklos ir miestelio bendruomenei. Na, o vėliau, pasigirdus kalboms, jog ketinama ilginti mokslo metų trukmę, ši idėja pasirodė ne tik graži, bet ir naudinga. Taigi, kol švietimo sistemoje vyksta diskusijos, ar verta ilginti mokslo metus, ar ne, ėmėmės realių darbų ir nusprendėme įkurti savo svajonių sodą, kuris ateityje virs lauko klase.

Vaisių sodo idėją pristatėme kolegoms, mokiniams, jų tėvams bei visi kartu pradėjome darbus. Idėjos realizavimui pasitelkėme ir aplinkinių pagalbą: Klaipėdos valstybinę kolegiją, kuri pagelbėjo parengiant mokyklos aplinkos ir sodo įrengimo projektą bei Petravičių medelyną, kuris padėjo pasirinkti atsparias vaismedžių veisles. Vaismedžiai pasirinkti vėlyvo derėjimo rudeninės – žieminės veislės. Praėjus keliems metams medeliai duos pirmąjį derlių, kuriuo, tikimės, visi mokyklos mokiniai galės mėgautis mokyklos valgykloje, o svečiai bus vaišinami mokinių užaugintomis gėrybėmis.

Taigi atėjus pavasariui, kada pabunda gamta, kibome į darbus. Kai Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos mokiniai, mokytojai, miestelio bendruomenės, seniūnijos ir kultūros centro atstovai rinkosi sodinti vaismedžių sodo, pasirodė ir saulutė, kuri, atrodė, vis dažniau ir skaisčiau šypsojosi mums. Atskubėjęs parapijos klebonas V. Gricius lyg pašventinimo ženklą pasodino rojaus obelaitę. Trečia ir ketvirta gimnazinės klasės sodino rudeninių veislių slyvas, o mažiausi gimnazijos mokinukai ir pagrindinio ugdymo moksleiviai – obelis ir kriaušes, atsparias ligoms ir rauplėms. Kai kurie mokiniai prisipažino pasodinę pirmąjį medelį savo gyvenime. Mokytojai pasodino šermukšnį. Tai vienas iš senovėje lietuvių garbintų, jų manymu, gerų, paslaptingų savybių turintis medis, saugantis nuo blogio, suteikiantis ramybę ir prieglobstį.

Skambant akordeono garsams, aidint plojimams, kirpome sodo atidarymo juostą, paleidome į dangų įvairiaspalvius balionus. Sustoję prie pasodintų vaismedžių, tarėme priesaikos žodžius: „Jei eidamas pro šalį, sugalvosi mane skriausti, tai prieš pakeldamas ranką, pagalvok: esu tavo pavėsis, deguonies ir vitaminų šaltinis“. Visi džiaugėmės ir buvome kupini gerų emocijų.

Pagrindinė siekiamybė, kad šis projektas tęstųsi ne vienerius metus, puoštų mokyklos aplinką, sode būtų galima vesti netradicines dailės, muzikos, biologijos ir kitas pamokas. Mokyklos mokiniai galėtų mokytis ne tik iš knygų, tačiau ir iš pačios gamtos bei prisidėtų prie mokyklos sodo priežiūros. Įgyvendinę pirmą projekto etapą – sodo sodinimą, jau mąstome apie ateities darbus: planuojame įsirengti pakeltą vaistažolių lysvę, ieškome rėmėjų, galinčių prisidėti prie lauko klasės įrengimo darbų.

Tikimės, kad mūsų iniciatyva paskatins ir kitas ugdymo įstaigas kurti naujas erdves, pažvelgti kūrybiškai, išradingai, įtraukiant ne tik mokinius bei mokytojus, bet ir miestelio bendruomenę. Ugdymo erdvių kūrimas nėra didelė finansinė našta mokykloms. Reikia tikėti idėja ir priversti ja patikėti kitus. Tikimės, jog mokinius sudominti pavyko ilgam, geri darbai turės tęstinumą, o mokykla – nuostabų kampelį, skirtą visai bendruomenei.

Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo. Praėjus keleriems metams, sužydėjus sodui, kviečiame visus apsilankyti ir atsikvėpti žydinčiame mokyklos sode.

Akimirkos iš vaismedžių sodinimo – Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos nuotraukose: