Greičiausiai jūsų namuose jau tviska kalėdinė eglė. O jei ne, turbūt netrukus ją parsigabensite ir galbūt Kūčių vakarą papuošite ją kartu su visa šeima. Tačiau ar žinojote, jog tokios tradicijos Lietuvoje atsirado visai neseniai – vos prieš šimtą su trupučiu metų.

Kalėdinės eglės puošimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVII amžiuje, Vokietijoje. Vis dėlto, visuotinai eglių puošyba Europoje paplito tik dar po trijų amžių.

Pirmosios eglės Lietuvoje buvo papuoštos tik XIX amžiaus pabaigoje. Laukdamos Naujųjų metų egles 1897 metais pasipuošė valdiškos rusų mokyklos.

Po metų jas jau puošė ne vien Lietuvos mokykla, o kaip rodo rašytiniai šaltiniai, prisiminimai, netrukus egles per šv. Kalėdas pradėjo puošti ir gyventojai.

Ypač sparčiai eglių puošyba pradėjo plisti apie 1920-uosius, o dar po dešimtmečio egles žiemos šventėms puošė jau visa Lietuva.

Kalėdines egles mūsų šalyje populiarino visų pirma mokytojai, dvarininkai, dvasininkai, vokiečių karininkai.

Pirmąsias eglių šventes, dalijant dovanas, pradėta rengti rusiškose mokyklose. Taip stengtasi prisivilioti lietuvių vaikus į rusiškas ugdymo įstaigas ir susilpninti slaptąsias lietuvių mokyklas, sustiprinti Rusijai palankių piliečių ugdymą. Todėl praėjusio šimtmečio pradžioje ne vienas lietuvių šviesuolis eglučių šventes vertino labai skeptiškai.

Tarybiniais laikais eglė, kaip Kalėdų simbolis, apskritai buvo ignoruojama. Tačiau pamažu, nuo pat kalėdinės eglės atsiradimo, Lietuvoje formavosi žaliaskarės puošybos tradicijos.

Kuklus šiaudas – puikus papuošalas

Vienas populiariausių senovinių eglės puošimo būdų – žaislai iš šiaudų. Mūsų prosenelės pasiimdavo sveikų nekultų ruginių šiaudų ir sudrėkintus sukarpydavo vienodais gabalėliais. Juos suverdavo į girliandas, žvaigždes ir net paukščius.

Egles puošdavo ir kiaušinių lukštais. Stiklo bumbulai juk buvo retenybė ir tikra brangenybė. Lietuvės paimdavo žalių kiaušinių, pradurdavo galuose skyles ir išpūsdavo turinį. Likusį lukštą apklijuodavo, išpaišydavo, apklijuodavo plunksnomis, gamindavo paukščius, namus, žmogeliukus, spalvingas girliandas.

Taip pat senovėje moterys ir merginos maišydavo tešlą ir kurios kepdavo sausainius eglei – paukščius, arklius, lėles, voveraites, avinėlius, mėnulius, žvaigždes. Ant siūlo pakabintais sausainiais puošdavo žaliaskarę, šalia kabindavo medžio drožinių, saldainių ar pirktinių riestainių.

Ant eglės dažnai nutūpdavo ir iš popieriaus karpytos snaigės, sušvisdavo blizgantys raudoni obuoliai ar raudonos šermukšnių kekės.

Vaikai visu metus rinkdavo gražius saldainių popierėlius ir jais taip pat puošdavo eglę. Iš pradžių iš miško tėvas (tai būdavo kiekvienos šeimos galvos pareiga) parnešdavo nedidelę eglę, statydavo ją kur nors trobos kampe, ant suolo. Kiek vėliau imta puošti ir didesnes žaliaskares.

Dovanos – kuklios

Dabar esame įpratę po egle šv. Kalėdų rytą rasti daugybę materialių dovanų, šventinę dieną tikimės bent jau daiktinių svajonių išsipildymo.

O štai seniau lietuviai po egle dovanų padėdavo riešutų, obuolių, saldainių, riestainių – po kuklios kasdienybės ir Advento maisto šios gėrybės atrodė tikrų tikriausias gardumynas.

Tik vėliau pradėta dovanoti kojines, pirštines, megztinius, skaras.

Lietuviai kartais dovanas dėdavo po samanomis, o pavyzdžiui, Zarasų rajone visi Kūčių vakarą savo apavą palikdavo po egle. Ryte ten rasdavo dovanų.

Iš pradžių dovanos buvo skirtos tik vaikams. Tačiau Lietuvoje atsirado tradicija antrąją šv. Kalėdų dieną eiti į svečius. Jaunimas kasmet rinkdavosi vis kitur – linksmindavosi, taip besilinksmindami sugalvodavo ir dovanomis apsikeisti.

Šiuo itin materialiu ir komerciniu laikotarpiu vertėtų atsigręžti į senąsias tradicijas – gal namuose gamintais žaislais puošta eglė atrodytų daug įdomiau už užsienietiška maniera išdabintą žaliaskarę.

Galbūt po egle būtų maloniau atrasti megztas pirštines, naminių sausainių, o ne Kinijoje pagamintą banalią statulėlę – viską nulems Jūsų pasirinkimas.