Gargždiškiai broliai Tadas ir Mantas Grimaliai savo atostogas nusprendė praleisti neįprastai – saulėtų kurortų gultus jie išmainė į ne itin patogias traukinio kupė. Jaunuoliai ryžosi pervažiuoti visą Rusiją nuo Maskvos iki Vladivostoko traukiniu, įsigiję „Trans-Siberian“ traukinio bilietus. Patirtais nuotykiais ir įspūdžiais jie sutiko pasidalinti ir su portalo mano-gargzdai.lt skaitytojais.

Kaip sugalvojote pasirinkti tokią neįprastą kelionės kryptį?

Buvome girdėję, kad egzistuoja ilgiausias pasaulyje maršrutas traukiniu nuo Maskvos iki Vladivostoko, iš  viso – 9289 km. Ši geležinkelio linija Maskvą ir Vladivostoką jungia nuo 1916 m. O maršrutas yra neįprastas ne tik savo vidine tvarka dėl keliaujančių vietinių ir daugybės sustojimų, bet ir dėl to, kad yra kertamos 7 laiko juostos. Skaitėme daug straipsnių, žiūrėjome vaizdo įrašus apie šios kelionės ypatumus, atrodė, kad laukia tikrai pilna iššūkių kelionė. Norėjosi pamatyti, kaip viskas vyksta ir, žinoma, užsidėti varnelę, kad pervažiavome visą Rusiją traukiniu.

Kiek dienų truko Jūsų kelionė?

Kelionę pradėjome Maskvoje praleisdami 3 dienas, po to mūsų laukė tranzitinis traukinys, kuriame praleidome 6 paras, ir, galiausiai, galutinėje stotelėje – Vladivostoke – praleidome 2 su puse dienos.

 Broliai Mantas ir Tadas Grimaliai atostogoms pasirinko neįprastą kryptį. Asm. archyvo nuotr.

Kaip susikalbėdavote, nemokėdami rusų kalbos?

Na taip, su kalba kiek sudėtinga. Aš (Tadas – aut. past.) rusų kalbos visiškai nesimokiau, tik tiek kiek išmokė „gyvenimas“, nes mokykloje pirma užsienio kalba buvo anglų, o antroji – vokiečių. Mantas, mano brolis, kiek labiau pasikaustęs šioje srityje. Jo pirmoji užsienio kalba, kurią mokėsi mokykloje – anglų, o antroji – rusų, todėl pradmenys yra. Abu kartu mokėjome ne daugiau kaip 100 žodžių (nebuvome patys gabiausi mokantis kalbas) ir Mantas gebėjo skaityti kirilicą. Tai labai padėjo susigaudyti gatvėse ar ieškant žodžių žodyne. Labiausiai mokėjimas skaityti padėjo važiuojant metro, nes ten viskas parašyta kirilica, jeigu nemoki skaityti, gali nuvažiuoti visiškai į kitą pusę.

Vietinius suprasdavome geriau nei galėdavome atsakyti, daugiau laiko praleisdavome rodydami gestus ar ieškodami žodžių žodyne.

Kokie įsimintiniausi kelionės įspūdžiai? Vietos?

Didžiausias įspūdis – tai tikriausiai pamatytas kontrastas tarp didelės, brangios, įdomios architektūros turinčios Maskvos ir gūdaus, pilko Vladivostoko. Tiek Maskvoje, tiek Vladivostoke matėme nemažai sovietinės simbolikos, senos karinės technikos demonstravimo ir perdėto didžiavimosi laimėtu karu.

Keliaujant traukiniu labiausiai įsiminė keli dalykai. Tai, kad stotelių parduotuvėse nėra pakankamai produktų – jeigu atsistojai į eilę paskutinis, gali būti, kad nebegausi to, ko norėjai. Priminė tėvų pasakojimus apie sovietines eiles Lietuvoje dėl geresnio kąsnio ar tos pačios duonos.

Taip pat labai įsiminė įžūlus pardavėjų pasakymas, kad neturi atmesti grąžos, todėl esi priverstas pirkti dar kažką arba palikti pinigus ir išeiti. Nors savo akimis matėme, kaip priešais mus pirkę žmonės mokėjo smulkiomis monetomis ir pardavėjas grąžos turi. Bet šią situaciją pavadinčiau „turisto mokesčiu“, nes kiekvienoje šalyje, kur tik teko keliauti, visur kartais reikėdavo permokėti dėl to, kad esi turistas arba kad esi ne vietinis ir nežinai, kaip elgtis. Viso labo čia buvo tik 30 rublių klausimas (apie 0,50 Eur centų).

Patiko susitikimai su kitais keliautojais, kurie naudojo „Trans-Siberian“ traukinį kaip pereinamąjį norint nusigauti į kitas šalis. Pavyko susitikti ir susibendrauti su vokiečiais, lenkais, šveicarais ir tailandiečiu.

Taip pat turėjome pažintį su labai išgėrusiu vietiniu mongolu, kuris tapo mūsų bendrakeleiviu 2 dienas. Manau, čia ir buvo didžiausias nuotykis. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė malonus, vėliau – truputį agresyvus, kalbėjo apie abipusę propagandą iš Rusijos ir Europos. Vėliau bandė išgerti savo atsineštą alų ir taip pat, bet nesėkmingai, užsidegti cigaretę traukinio vagone. Aiškino, kad istorija jau pamiršta ir mes nebesame priešai. Ir kad visiškai nesupranta, ko mes čia keliaujame, jeigu negalime kalbėti rusiškai.

Vladivostokas taip pat atrodytų gražus miestas. Visi vietiniai, su kuriais teko keliauti, pasakojo, kad tai gražus kraštas. Tačiau, kai esi matęs Europos kurortinius miestus, tai tikrai nenustebino. Jis būtų gražus, jeigu vietinė valdžia daugiau dėmesio skirtų miesto švarai, gerintų infrastruktūrą. Nes panašu, kad žmonės patys bando kuoptis ir gerinti savo gerovę, tačiau to nepakanka.

Gerą pusdienį važiavome pro Baikalo ežerą, tikrai vaizdai gražūs, ypač, kai bėgiai pradeda vingiuoti kalnuotomis vietovėmis. Na ir pats ežeras – nepanašus į ežerą, atrodo kaip rami jūra. Važiavimas pro Mongoliją link Vladivostoko taip pat įsirėžė į akį. Matėsi daug kalvotų vietų, kirtome ne vieną tunelį pro kalnus, matėsi daug sraunių upių.

Vietinė maisto prekeivė Rusijoje. Asm. archyvo nuotr.

Gal patekote į kokias nors kuriozines situacijas? Ar taip įsivaizdavote kelionę traukiniu? Pačią Rusiją?

Vykdami traukiniu tikėjomės daugiau nuotykių ir problemų. Galbūt reikėjo pasirinkti kitą traukinį, nes, pasirodo, yra du traukiniai, vykstantys tokiu pačiu maršrutu. Mūsiškis buvo greitesnis, brangesnis, geresnis. Kitas yra pigesnis, senesnis bei vykstantis 1 diena ilgiau ir, kaip supratome iš kalbų, ten važiuoja žemesnė Rusijos grandis.

Kurioziškos situacijos įvykdavo tada, kai bandydavai kalbėti su vietiniais. Kadangi mūsų rusų kalbos žodynas ypatingai siauras, tai bijodavome kažką prisikalbėti, ypač, kai kalba pakrypdavo apie politiką. Nors tikrai labai norėdavosi sužinoti, ką galvoja žmonės apie Europą ar pačią Rusiją.

Rusiją panašiai ir įsivaizdavome, tačiau viskas buvo tik vaizduotėje. Sutiktas turistas iš Šveicarijos sakė, kad Rusijoje ir pačioje Maskvoje lankosi ne pirmą kartą. Minėjo, kad Maskva prieš 5 metus atrodė visiškai kitaip. Buvo daugiau netvarkos. Gatvėje užsidegus raudonam šviesoforo signalui automobiliams, pereiti gatvę pėsčiajam esą buvo tikras iššūkis, o ir traukiniu važiuoti 6 dienas ne ką lengviau būdavo. Dabar, anot jo, yra truputėlį geriau, nes traukinyje nebegalima viešai gerti stipriųjų gėrimų, rūkyti. Tačiau pigesniajame traukinyje tai dar yra leidžiama.

Bet kad ir kaip sakytų, kad susitvarkė šis kraštas, būtų melaginga, nes tai, ką turime Europoje: kelius, tvarkingus šaligatvius, kondicionierius ir kitus sveiku protu suvokiamus ir žmogaus buitį palengvinančius daiktus, Rusijoje pasigendama. Su broliu norėjome nuvykti į rekomenduojamą lankytiną vietą – žuvų turgų. Nuo mūsų hostelio iki turgaus buvo apie 4,5 km. Nusprendėme eiti pėsčiomis. Pusę kelio teko eiti pradėtu ir neaišku kada ruošiamu pabaigti tvarkyti šaligatviu. Kas įdomiausia, kad niekur nesimatė darbininkų ar įrangos. Taip pat teko pamatyti ir šokančias apsinuoginusias „go-go“ šokėjas šalia juvelyrinės parduotuvės, viduryje dienos, judrioje gatvėje. Pasirodo, tai naujos parduotuvės atidarymo ceremonija.

Tikrai įsitikinome posakiu, kad Rusijos sveiku protu nesuprasi.

Įspūdžiai iš kelionės – brolių sukurtame vaizdo įraše:

O kaip kainos?

Maskvoje ir Vladivostoke kainos identiškos kaip Lietuvoje, kai kas – net brangiau. Važiuojant traukiniu ir sustojus stotelėse – truputėlį pigiau, nors abu su broliu tikėjomės, kad bus dar pigiau. Pavyzdžiui, viename sustojime matėme, kad alus kainuoja apie 50 rublių (0,71 Eur), o geriamas vanduo – 68 rubliai (0,97 Eur).

Maistas dažniausiai būdavo greitai paruošiamos sriubos, jas labai mėgsta vietiniai keliaujantys rusai. Keletą tokių pakelių turėjome ir patys, tačiau greitai atsibodo. Sustojimuose nusipirkdavome šiltų bandelių su mėsa, kopūstais, varške. Viename iš sustojimų spėjome įsigyti mongoliškų koldūnų, kurie buvo milžiniški ir tikrai skanūs. Stengėmės paragauti kuo daugiau vietinio maisto.

Viso maršruto traukinio bilietų kaina svyruoja nuo 250 Eur iki 900 Eur žmogui. Tai priklauso nuo pasirinktos klasės traukinyje. Mums brangiausiai kainavo lėktuvo bilietai grįžti atgal iš Vladivostoko į Lietuvą – apie 400 Eur žmogui.

 Ar leistumėtės dar kartą į tokią kelionę? Rekomenduotumėte kitiems?

Identiško maršruto nebekartotume, tačiau važiuotume iki tam tikrų stotelių, norint aplankyti, pavyzdžiui, Mongoliją ar Kiniją.

Tokią kelionę rekomenduočiau žmonėms, kurie mieliau renkasi nuotykį nei saulėtą paplūdimį. Vykdami mes nesitikėjome komforto, kas iš dalies pasiteisino. Po 4 dienų pradėjo skaudėti nugarą, atsirado monotonija ir dušo nebuvimas tikrai neskamba kaip pasaka. Kiekvieną kelionės dieną kirsdavome po vieną ar net dvi laiko juostas. Tikrai pajutome, kad organizmas išsiderina iš miego ir valgymo ritmo. Tokią kelionę rekomenduotumėme žmonėms, kurie mėgsta nuotykius, įdomias situacijas ir nori sutikti įvairių pakeleivių. Tai – įdomi ne tik šalies, bet ir pačio savęs pažinimo kelionė. 

Kelionės akimirkos – asmeninio archyvo nuotraukose: