Nuo senų senovės ant Kūčių stalo pagrindinis valgis buvo Kūčia (kutia, kutinys, kūtelė. Atsiradusi nuo žodžio kūtavoti, tai yra saugoti, globoti), gaminama iš grūdų, kai kuriose Lietuvos vietose vėlesniais laikais iš grucės (perlinių kruopų), dar anksčiau – iš grūdų, pupų, žirnių, aguonų, pasaldintų medumi ir skirta pavaišinti į puotą pakviestas protėvių vėlės. Tai aukos patiekalas, valgomas pačių aukotojų.

Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria „su kūčiomis, su žirniais, grūdais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno“.

Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: „Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir grūdų, kad gerai sektųsi auginti gyvulius. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir grūdų, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms.“

Grūdai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra Kūčia.

Gaminimas:

Stiklinę rugių, kviečių ar miežių grūdų, arba Lietuvoje augintų senųjų margųjų (pilkųjų) žirnių nuplauti ir pamerkti kelioms paroms, kasdien keičiant vandenį. Senovėje taip išmirkyti grūdai, žirniai ir pupos būdavo valgomi po pasninkavimo.

100 g aguonų nuplikyti, 2 kartus permalti mėsmale. Aguonų masę išmaišyti su 100 g medaus, 100 g kapotų riešutų. Ant išmirkytų grūdų aguonų masę užpilti tik prieš pat valgant, nes ilgiau pastovėjus grūdai sukietėja ir tampa neskaniais.