40 metų Gargždų kultūros centre, iš jų – dešimtmetis vadovo pozicijoje. Birutė Oželienė, nuo šių metų pradžios nusprendusi atsisveikinti su direktorės darbo vieta ir toliau vadovauti mylimam šokių ir dainų ansambliui „Minija“, apie Gargždų kultūros centrą gali kalbėti daug. Apie gyvenimo pasirinkimus, patirtį ir laisvalaikį ji nuoširdžiai sutiko papasakoti ir mano-gargzdai.lt skaitytojams.

„Minijoje“ – nuo pat pradžių

B. Oželienė – tikra gargždiškė, čia gyvenanti nuo 3 metų. Ji gali didžiuotis tuo, kad priklausė ir pirmajai, tuomet dar būsimo šokių ir dainų ansamblio „Minija“ laidai, kurios choreografas buvo jaunas ir energingas Vytautas Mačiuitis. Moteris prisimena, kad kultūros namai anuomet stovėjo toje vietoje, kur dabar – tremtinių kryžius. Ten į pirmąją tautinių šokių grupę 1971 m., paskatintos tuometinio Kultūros centro vadovo Vytauto Rimavičiaus, susibūrė 6–8 moksleivių poros. Šokio sužavėta B. Oželienė po dviejų metų ir pati nusprendė pasirinkti choreografės profesiją.

Baigusi studijas Klaipėdoje 1977 m. ji grįžo į gimtuosius Gargždus. Dirbti pradėjo su pagyvenusių žmonių šokių kolektyvu Doviluose, šokti mokė ir moksleivius. 1981 m. „Minijai“ buvo suteiktas šokių ir dainų ansamblio vardas, tad reikėjo ne vieno, bet dviejų choreografų. Taip 1982 m. ji tapo „Minijos“ choreografe. Ansamblio vairą moteris perėmė 1993 metais ir šiam vadovauja iki šiol – jau 25 metus.

„Tai praktiškai antra šeima“, – į klausimą, ką jai reiškia ansamblis „Minija“ su ašaromis akyse atsako B. Oželienė.

Ir iš tiesų, čia užaugo daugybė kartų: šoka vaikai, tėvai, seneliai.

„Yra žmonių, kurie kolektyve – jau 35–40 metų“, – pasakojo buvusi Kultūros centro vadovė, pasidžiaugdama, kad 75 narių kolektyvą papildo po daugelio metų grįžusieji į Gargždus, o berniukų gretas ateityje praplės ir mažylių susilaukusios „Minijos“ šokėjų poros.

Su šokių ir dainų ansamblio „Minija" nariais. Asm. archyvo nuotr.

Direktore tapo netikėtai, o atsisveikinimas – apgalvotas

Buvusi Gargždų kultūros centro direktorė pasakojo, kad ja 2007 m. tapo paskatinta aplinkybių, o apie šią darbo vietą tikrai nesvajojo: „Pamenu buvo padaryta viešoji įstaiga ir vienu metu išėjo iš darbo direktorė, pavaduotoja. Reikėjo pavaduojančio asmens. Ėjau įsitikinusi, kad reikia tik pavaduoti. Direktorės pareigas iki pietų atlikdavau, o po to – „Minijos“.

Kiek vėliau buvo paskelbtas konkursas direktorės vietai užimti. Kadangi B. Oželienė buvo viena vyriausių Kultūros centre (52 metai – aut. past.), paskatinta kandidatuoti ji pateikė dokumentus ir konkursą laimėjo.

„Tapti direktore nebuvo didelio noro, bet taip lėmė likimas. Patirties per tuos metus įgijau daug, bet supratau, kad trūksta ir vadybinių, ir teisinių žinių... Kuo toliau eini, tuo geriau supranti, ko tu neturi“, – mintimis dalinosi B. Oželienė, pridūrusi, kad daug naudos ir žinių davė įvairūs seminarai, kvalifikacinės kelionės.

Ją itin džiugina, kad per dešimtmetį atsirado ir didelis kolegų, bendraminčių ratas, su kuriais gali bet kada susiskambinti. Moteris pripažįsta, kad sprendimas palikti šią atsakingą darbo vietą, nepaisant ir finansinių pasikeitimų, brendo jau nuo praėjusios vasaros.

„Pagalvoji, kad esi pensinio amžiaus, anūkė maža, noriu ir apie save pagalvoti, norisi ramesnio gyvenimo. Džiaugiamės kino teatro renovacija, bet antros rūpesčių bangos jau nebesinorėtų. Būdavo, kad naktimis, antrą valandą prabundi ir jau kuri kažką. Per daug „apžiojus“ nėra gerai, ansamblio niekaip nesugebėjau atsisakyti...“, – sprendimą užleisti direktorės darbo poziciją grindė ilgametė vadovė.

Akimirka iš Mildos dienos šventės. Redakcijos archyvo nuotr.

Pasidžiaugti yra kuo

Nors Gargždų kultūros centro modernizacijos taip ir nesulaukta, B. Oželienė pripažįsta, kad tikrai yra ir kuo pasidžiaugti: „Esu laiminga, kad nusipirkome fortepijoną, idėją palaikė skyrius, meras. Juk buvo kalbų, kad pastatas nerenovuotas, o čia – fortepijonas. Bet be jo nebūtų profesionalaus meno festivalių pavykę suorganizuoti.“

Ji vardija, kad centras yra įsigijęs ir prabangias juodas teatrines užuolaidas, susitvarkęs fojė, šiek tiek vidaus patalpas, taip pat neseniai atnaujinta ir švietimo bei įgarsinimo įranga. B. Oželienės pastangomis pradėjo veikti Gargždų muzikos mokyklos Choreografijos skyrius (nuo 1993 m.), o centre buvo įkurtas Meno skyrius.

„Kai atėjau dirbti, būdavo tik kolektyvų vadovai. Aš galvojau, kad turėtų būti bendras Meno skyrius, kuris viską organizuos, jame bus vadybininkas, projektų vadovas, režisierius, įgarsintojas, apšvietimo darbuotojas, dailininkas. Jie gali planuoti didžiuosius renginius ir turi į ką kreiptis kolektyvų vadovai“, – motyvus steigti šį skyrių vardijo B. Oželienė.

Ji neslėpė pasitenkinimo ir centre dirbančiais žmonėmis: „Fantastiški žmonės, negali pasakyti, kad nebūdavo visko, bet visi – savo profesijos žinovai. Dauguma turi tik po pusę etato, pavyzdžiui, pasienio karininkas Vidmantas Radavičius vadovauja folkloro ansambliui.“

Buvusi vadovė, paprašyta apžvelgti įsimintiniausius suorganizuotus renginius, atviravo, kad Kultūros centro pasididžiavimu tapo profesionalaus meno festivaliai, kurie ne kartą keitė savo pavadinimą – nuo „Gargždų pavasario gaidos“ iki „Keturių vandenų“. Įsimintini ir „O mes – vaikai, o mes – pasaulis“ festivaliai, į kuriuos, anot B. Oželienės noriai atvažiuoja vaikai iš viso rajono: „Vaikams smagu pasirodyti didžiojoje scenoje, gal ji ir ne pati didžiausia, bet yra apšvietimas, įgarsinimas.“

Buvusi direktorė vardijo ir kitus, jos manymu, sėkmingus renginius: festivalius „Šokim, trypkim, linksmi būkim“, „Draugų rate“, „Tek saulelė, tek“, „Minijos“ kino teatro vadybininkės Deimantės Jurevičiūtės pradėtą organizuoti audiovizualinį festivalį „Spektras“, Mildos dienos renginį, trumpesnę, bet profesionalesnę Kalėdų eglės įžiebimo šventę.

B. Oželienė atskleidė, kad nuo šių metų kino teatras „Minija“, kuriame dirba 14 žmonių, pilnai išsilaikys iš vykdomos veiklos ir Savivaldybei nereikės skirti papildomo finansavimo.

„Žiūrovų turime daug, važiuoja iš Klaipėdos, Plungės, Kretingos... Čia gražu, gera. Už kino renovaciją esame labai dėkingi, ji tikrai pavyko“, – mintis dėstė pašnekovė, besivildama, kad naujausią garso ir apšvietimo techniką turės ir renovuotas Kultūros centras.

Su Gargždų kultūros centro kolektyvu. Asm. archyvo nuotr.

Pagrindinė problema – patalpų trūkumas

Žinoma, ne viskas vyko sklandžiai. Buvusi direktorė pripažįsta, kad rajono centre tiesiog „nelipdavo“ Rasos ir Užgavėnių šventės. Pastaruosius metus Kultūros centras tikina atradęs Rasų šventei tinkamą erdvę – Kalniškės piliakalnį, kuriame puikiai gali būti pristatomos šios šventės tradicijos.

Norimo pagreičio, anot gargždiškės, neįgavo ir Obuolių šventė, tai esą gali būti siejama ir su per menku finansavimu, taip pat esą po praūžusio miesto gimtadienio rudenį būna sunku bendruomenes vėl burti į kiemelius. Kritikos Gargždų kultūros centras sulaukdavo ir dėl miesto centre organizuojamų Gargždų gimtadienio renginių. B. Oželienė pasakojo, kad į Minijos slėnį dėl patiriamų didesnių išlaidų miesto gimtadienis keliasi jubiliejiniais metais – taip bus šiemet.

„Tikimės ir pinigėlių bus skirta daugiau. Gargždų atviras jaunimo centras sutinka būti pagrindinis Vaikų gynimo dienos ir festivalio „O mes – vaikai, o mes – pasaulis“ organizatorius, šeštadienio renginiai vyks Minijos slėnyje, o sekmadienį lauks sporto, sveiko gyvenimo būdo programos“, – planus atskleidė B. Oželienė.

Visgi pagrindinė problema, su kuria susidūrė vadovaudama Kultūros centrui – patalpų trūkumas. Užsiėmimų laiką dalintis turi net 12 kolektyvų. Daugelio jų nariai į repeticijas gali ateiti tik vakarais, tad suderinti grafikus – itin nelengva užduotis.

„Tu supranti, kad profesionalaus meno koncertas turi įvykti, bet jeigu jis užima tavo repeticijų laiką, tu esi nepatenkintas. Aš atėjau iš tos kitos pusės, tad stengdavausi koreguoti taip: jeigu vieną trečiadienį vyksta koncertas, tai kitą savaitę būtų gerai, kad renginys būtų kitą dieną, kad nenukentėtų kolektyvai“, – derinimo subtilybes atskleidė šokių ir dainų ansamblio „Minija“ vadovė, kuri pripažino, kad į repeticijas būtų gerai rinktis ir tris kartus per savaitę, tačiau galimybės leidžia tik du.

B. Oželienė juokavo, kad, galbūt, jeigu Kultūros centro nebūtų dangstę meniniais tentais, ir renovacijos būtų sulaukę greičiau.

Skirs daugiau laiko šeimai ir sau

Moteris pasakojo, kad gyvenime jai pagrindinė vertybė – šeima. Tiesa, pripažįsta, kad dėl atsakingų pareigų, renginių savaitgaliais su jos nariais matytis tekdavo rečiau nei norėtųsi.

„Vaikai užaugo centre, sūnūs šoko „Trepsiuke“, o vienas su marčia „Minijoje“ šoka ir dabar, kitas gyvena užsienyje. Turiu keturis anūkus, kurių vyriausiam – 12-a, jauniausiajai – 1,5 m. Mažoji močiutę matys dažniau“, – su šypsena pasakoja B. Oželienė.

Ji atviravo, kad per įtempto darbo metus, buvo primiršti ir mėgstami laisvalaikio praleidimo būdai – skaitymas, filmai, nėrimas.

„Ryte atsikeliu ir galiu ramiai kavos puodelį išgerti, niekur neskubėti. Vienu metu jau buvau kaip robotas – dar nebaigei vienos dienos darbų, o jau galvoji apie kitą“, – ramybe džiaugėsi dešimtmetį Kultūros centro veiklai Gargžduose dirigavusi moteris.

Būsimam vadovui, anot B. Oželienės, tikrai prireiks ne tik žinių, bet ir tolerancijos, tvirtumo, supratingumo. 

„Linkiu sėkmės. Man tai buvo didžiulis iššūkis, bet galėjau tobulėti. Visiems linkėčiau naujų idėjų, galbūt kažko, ko man nepavyko įgyvendinti. Nepakeičiamų nėra, tegul ateina jaunesni su naujomis idėjomis", – linkėjo į pasiruošimo Lietuvos šimtmečio dainų šventei darbus pasinėrusi „Minijos" ansamblio vadovė.

Akimirkos iš darbo Gargždų kultūros centre – asmeninio archyvo ir redakcijos archyvo nuotraukose: