Pavasario pradžioje gimusi Šiūparių kaimo šviesuolė Marytė Šneiderienė praėjusią savaitę minėjo garbingą 90-ąjį jubiliejų. Senolės pasveikinti vyko ir Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė kartu su Dovilų seniūne Nijole Ilginiene bei socialine darbuotoja Vitalija Šimkiene.

Moko kepti duoną

Kad poniai Marytei 90 metų – sunku pasakyti. Senolė energinga, veikli, šviesaus proto bei nestokojanti humoro jausmo. Ne veltui jos pasveikinti susirinko gausus būrys šiūpariškių. Sveikinimų ilgaamžei negailėjo bendruomenės atstovai, Šiūparių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Vilija Rimkuvienė, kaimynai, kiti kaimo gyventojai. Matyti, kad senolė – išskirtinė asmenybė, kurią Šiūpariuose, ko gero, pažįsta visi. Jau 64 metus čia gyvenanti moteris noriai bendrauja su aplinkiniais, net ir dabar moko kitus kepti duoną. Jos pamokymų noriai klauso ir jaunoji karta, kuri su džiaugsmu dalyvauja senolės vedamose edukacijose, įvairiuose renginiuose.

Paklausta, kaip jaučiasi sulaukusi garbaus jubiliejaus, moteris tikina, kad nespėjo pajusti, kaip sulaukė tiek metų: „Kiek toli liko tie metai. Tikrai nesijaučia, kad jau tiek jų daug. Ir nesijaus. Jauti, kad tik...“, – savo mintį senolė baigė Vinco Kudirkos eilėraščiu.

„Žmogus auksas“

Šviesaus proto ilgaamžės veide nedingsta šypsena. Energingą senolę supa ne tik 6 mylintys vaikai (4 dukros ir 2 sūnūs) ir 4 anūkai, bet ir daugybė draugų, pažįstamų. Ponia Marytė prisimena visus Šiūparių gyventojus, sutiktus savo kelyje. Jubiliejaus proga ilgaamžę sveikinantys žmonės tikina, kad ji – tikras kaimo šviesulys. M. Šneiderienė ir šeimininkavo, ir kalnus giedojo, pyragus kepė, gyvulius augino, mėsą rūkė, duoną kepė, priglaudė ir palaidojo daug žmonių. Visus savo gyvenimo kelyje ji priima kaip savus.

Senolė jau 20 metų našlauja ir nors vieniša nesijaučia, vis prisimena jaunystę, pasiilgsta jau anapilin iškeliavusių 2 brolių ir sesers. Dar viena sesuo – sunkiai serga. 90-metė – vyriausioji iš brolių ir seserų – juokauja, kad jai ilgiausiai gyventi tekę todėl, nes „kas pirmas į maišą, tas paskutinis ir iš jo“.

Didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir pasiekimas, kai apie nuveiktus gerus darbus vienas per kitą pasakoja kiti, o ne pats. Apie M. Šneiderienę ir jos gerumą, žmogiškąją šilumą ir gyvenimišką išmintį žino visų kartų šiūpariškiai, negailintys jai gero žodžio ir sutartinai tvirtinantys, kad ji – „žmogus auksas“. Tai rodo, kad 90 savo gyvenimo metų jubiliatė gyveno prasmingai, dorai, teikdama pagalbą ir paguodą visiems, kuriems to reikėjo.