Logo
 Spausdinti šį puslapį

Iš Gargždų kilusiam juvelyrui poilsiauti nėra kada

Įvertinkite šį įrašą
(7 balsai)
,,Juvelyrika - tai ne profesija, o gyvenimo būdas" - sako gargždiškis juvelyras Dalius Ilginis. D.Ilginio asmeninio archyvo nuotr. ,,Juvelyrika - tai ne profesija, o gyvenimo būdas" - sako gargždiškis juvelyras Dalius Ilginis. D.Ilginio asmeninio archyvo nuotr.

Neseniai autorinę parodą atidaręs jaunas juvelyras Dalius Ilginis specialiai www.mano-gargzdai.lt naujienų portalui sutiko papasakoti apie savo kaip kūrėjo kasdienybę ir pasidalinti kelione į savo  kaip menininko atradimą.

Iš Gargždų kilęs kūrėjas, jau beveik 10 metų gyvena Vilniuje, jo papuošalai išsiskiria minimaliu stiliumi ir dailiai įmontuotomis laikrodžių mechanizmų detalėmis. 2013 metų pabaigoje pirmoji paroda taip pat buvo pristatyta sostinėje - galerijoje „Aukso Avis“.

 

Turi  mechanikos inžinerijos bakalaurą ir dirbai darbus kurie su kūryba buvo visai nesusiję. Kaip atradai save kaip juvelyrą?

Įgytas išsilavinimas tiesiogiai su darbu niekada nebuvo susijęs.  Matyt, išsilavinimo srityje visada sėdėjau kaip ne savo rogėse. Tiesa, iki tol ilgiausiai dirbtas darbas buvo susijęs su kūryba - 5 metus dirbau šviesų dailininku. Vis dėlto, įkvėpimas kurti aksesuarus atėjo gyvenant Londone. Atsidūriau daugiakultūrinėje aplinkoje, tad pažindamas įvairaus plauko žmones nusprendžiau surizikuoti ir pasinerti į kūrybą. Jau kurį laiką brandinau idėją apie vyriškus aksesuarus, kažkur mintyse, tik neradau pavidalo, kuriuo aprengti idėjas.

 

Kaip  gimė mintis sujungti senovinius laikrodžio mechanizmus su elegantiškais papuošalais?

Laikrodžio mintis pasitaikė neatsitiktinai. Dabartiniame pasaulyje, ištikus vartotojiškumo sindromui atsirado žmonės palaikantys saiko idėją, medžiagų panaudojimą perdirbant seną žaliavą, o ne keičiant nauja. Gyvendamas Londone buvau  ne retas svečias blusturgiuose ir, kaip visada, ieškodamas ko nors sau, neretai susižavėdavau senais laikrodžiais (vienas iš pagrindinių vyro aksesuarų). Taip prasidėjo eksperimentavimas, kadangi norėjosi daugiau išskirtinumo nei įsigijus seną laikrodį pakeisti  jam apyrankę -  kilo idėja apie atvirą laikrodį kuriame matosi visas mechanizmas, dantračių asorti diktuojančių tavo gyvenimo tempą. Vėliau veikla persikėlė į Lietuvą, o pradėjau prieš ketverius metus, bet kaip bebūtų, visada norisi kažko daugiau, tad niekada neužsisukau vienoje vietoje ir ieškojau būdų kaip tobulėti -  tad šių pastangų dėka ir atradau juvelyriką. Anksčiau sukurtus darbus labiau priskirčiau bižuterijai.

 

Kaip manai, ar kurti buvo tavo talentas, o gal teko įdėti daug pastangų mokantis?

Sunku būtų įvardinti talento ir darbo santykį, manau tai neatsiejama. Kūryba niekada nebuvo svetima, tiesiog rasti save konkrečioje nišoje padėjo susiklosčiusios aplinkybės.  Įgauti pradmenis juvelyrikoje padėjo kursai, kuriuos lankiau Vilniuje. Sakyčiau, tai veikla, kurioje pasiekti greitų rezultatų nereikėtų tikėtis.  Tačiau visada sakiau jog nėra neįmanomų dalykų, yra tik per mažai noro. Pradžioje teko kurti namuose tad nebuvo taip patogu, tik neseniai išsikrausčiau į studiją lofte, ten dirbu kartu su kitu juvelyru.

 

Prieš daugiau nei metus pradėjai kurti iš sidabro, kodėl nusprendei kurti brangesnius papuošalus?

Mintis kurti sidabro papuošalus kilo norint išgauti kuo daugiau išskirtinumo ir unikalumo. Kurti iš sidabro ar aukso paskatino tikrai ne materialiniai sumetimai.  Didžiausias malonumas  yra neribota laisvė formai, tai buvo pagrindinis variklis ir tai, ko trūko iki pilnos kūrybinės laisvės. Kartais pagalvoju, jog juvelyrika rado mane, o ne aš ją. Beveik visi mano darbai sukurti naudojant sidabrą. Tai miela darbui ir pakankamai atlaidi klaidoms medžiaga, be to, patinka jos šaltas atspalvis. Esu visiškas minimalistas, nemėgstu nieko perkrauti, spalvinti, patinka griežtos, aiškios formos. Viena iš įkvepiančių šaltinių įvardinčiau architektūrą, būtent formos žaismas mane žavi labiausiai. Ne visada ji turi būti suprantama, kiekvienas individas į pasaulį žiūri per savo patirtį.

 

Dirbi kaip nepriklausomas kūrėjas, ar ne sunku viską suorganizuoti, juk dabar, tenka ne tik kurti papuošalus, bet ir organizuoti parodas, fotosesijas ar net rūpintis buhalterija. Kaip susidoroji su tiek skirtingų užduočių?

Kai dirbi sau ir mėgstamą darbą - darbo valandų neskaičiuoji.  Dirbu 24/7 -  tačiau tai -  investicija. Turėti mėgstamą darbą didelė privilegija, aišku darbo krūvis nemažas, bet ir malonumas kitas. Pagalvoju, kad man pasisekė, kad suradau savo nišą ir turiu palaikančią bei padedančią šeimą.

 

Kaip manai, kas svarbiau šiuolaikiniam kūrėjui: išskirtinė idėja ar verslumas?

Svarbūs abu dalykai. Išskirtinė idėja pati save reklamuoja ir pritraukia žmonių. Vis dėlto, jei nori gyventi iš kūrybos, neskaičiuodamas ir neturėdamas organizacinių gabumų gali ir pražūti. Nuolat planuoju ir ruošiuosi, daug keliauju po Europą. Žinau, kokiose parodose ar dizaino mugėse sudalyvauti, o planai sudaryti daugmaž metams į priekį, nes visuomet reikia būti įvykių sukūryje.

 

 Kaip matai savo prekės ženklą „Time Studio” po 10 metų?

Sunku butų apibrėžti viziją tokiam ilgam laikotarpiui, žinau viena, kad ir po 10 metų mano veikla bus susijusi su kūryba. Sieksiu,  kad mano sukurtas prekės ženklas butų žinomas tarptautiniu mastu.

 

 Ką patartum jaunam žmogui, kuris norėtų tapti profesionaliu menininku, kūrėju ar netgi juvelyru kaip tu?

Svarbiausia žinoti savo troškimus ir svajones. Žmogus be idėjos kaip mašina be benzino, toli nenuvažiuosi. Juvelyrika tai ne profesija, o gyvenimo būdas kaip ir daugelis veiklų susijusių su kūryba. Jaunus žmonės visada skatinsiu veikti ir neatidėlioti, neieškokime priežasčių stabdančių mus. Jeigu nori – daryk!

 

Andriaus Kundroto ir Daliaus Ilginio asmeninio archyvo nuotraukos:

Paveikslėlių galerija

Susiję įrašai (pagal žymę)

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,