Logo
 Spausdinti šį puslapį

Žvilgsnis į Gargždų krašto muziejaus archyvus: senoji spauda mena šimtmečių istoriją

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Vieni iš pirmųjų periodinių spaudinių Lietuvoje – kalendoriai. Pastarieji XIX–XX a. pradžioje buvo vieni skaitomiausių, nes juose lietuviai rasdavo ne tik žemės ūkio, buitinių, teisinių bei kitų naudingų patarimų, bet ir naujausių grožinių, istorinių kūrinių, geografinių žinių, humoreskų, skelbimų. Gargždų krašto muziejaus archyvo nuotr. Vieni iš pirmųjų periodinių spaudinių Lietuvoje – kalendoriai. Pastarieji XIX–XX a. pradžioje buvo vieni skaitomiausių, nes juose lietuviai rasdavo ne tik žemės ūkio, buitinių, teisinių bei kitų naudingų patarimų, bet ir naujausių grožinių, istorinių kūrinių, geografinių žinių, humoreskų, skelbimų. Gargždų krašto muziejaus archyvo nuotr.

Nemažą dalį istorijos rinkinio, saugomo Gargždų krašto muziejuje, užima įvairūs spaudos leidiniai – kalendoriai, brošiūros, žurnalai, leidiniai, atspindintys to meto gyvenimo aktualijas, tradicijas, šimtmečių istoriją. Vienas kitas spaudinys suteikia žinių ir apie šiame krašte gyvenusių žmonių kasdienybės detales.

 

Draudimo metais – ypatingas dėmesys spaudai

Baltijos šalyse, dėl įvairių istorinių ir politinių priežasčių, pirmieji laikraščiai, tokie, kokius dabar mes esame įpratę matyti, atsirado gerokai vėliau nei Vakarų Europoje. Lietuvoje susivėlino ir originalios nacionalinės periodikos atsiradimas. Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių kalba pasirodė tik XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje laikraščiai atsirado dar XVIII amžiuje. Be to, priešingai nei kaimyninėse valstybėse, mūsų leidiniai buvo spausdinti už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų.

Pačiu pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu laikomas žurnalo pobūdžio spaudinys „Nusidavimas Dievo Karalystėje“, leistas Tilžėje (1823–1825 m.) ir jo tęsinys – „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ leistas Karaliaučiuje (1832–1921 m.). Tai buvo misijų reikalams skirtas leidinys, didžiąja dalimi verčiamas iš vokiečių kalbos, spausdinamas gotiškais rašmenimis. Tekstuose paprastai buvo aiškinamas, interpretuojamas Šventasis Raštas.Operatyvumu, periodiškumu ir lietuvių kalbos grynumu leidinys nepasižymėjo. Jo puslapiuose pasitaikydavo ir viena kita šviečiamojo pobūdžio publikacija, paliečiami lietuvininkų reikalai.

Kai kurie tyrinėtojai pirmuoju lietuvišku laikraščiu linkę laikyti 1849 m. Klaipėdoje leistą „Lietuvininkų prietelį“.

Caro valdžiai 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis, planai leisti laikraščius Lietuvoje buvo žlugę keturiems dešimtmečiams. Tačiau draudimo metais spaudai teko ypatingas dėmesys bei reikšmė. Leidiniai lietuvių kalba buvo spausdinami Rytų Prūsijoje, kuriuos nelegaliai, slaptai per sieną gabeno knygnešiai, persekiojami, kalinami, baudžiami ir pasmerkiami ilgiems tremties metams caro žandarų.

 

Trumpas gyvavimo laikotarpis

Naujas etapas lietuvių nacionalinio judėjimo ir periodinės spaudos istorijoje prasidėjo su „Aušros“ (1883–1886 m.) atsiradimu. Netrukus katalikai pradėjo leisti „Šviesą“ (1887–1888 m. ir 1890 m.), „Tėvynės sargą“ (1896–1904 m.) ir kt. Katalikų spauda, nelegaliai platinama Lietuvoje drauge su draudžiamomis maldaknygėmis ir katalikiškais kalendoriais, diegė skaitytojams pasipriešinimo rusifikacijai, gimtosios kalbos išsaugojimo idėjas ir ugdė pagrindinius krikščioniškos moralės bei demokratijos principus.

Vėliau pasirodė „Varpas“ (1889–1905 m.), kaimui skirtas laikraštis „Ūkininkas“ (1890–1905 m.), jau Vilniuje leistas „Tėvynės sargas“ (1917–1918 m.).

Šiuo laikotarpiu gausiai buvo spausdinami lietuviški kalendoriai, almanachai, vienkartiniai leidiniai. Išaugo lenkiškų, rusiškų, žydiškų, baltarusiškų laikraščių ir žurnalų skaičius. Lietuvą pasiekdavo lietuviški laikraščiai ir žurnalai leidžiami Mažojoje Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje.

Bibliografų duomenimis, 1905–1917 m. ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų buvo trumpaamžiai, kiti išsilaikė (leidžiami su nedidelėmis pertraukomis) iki 1940 m.

Neilgaamžiškumu ir pavadinimų margumu itin pasižymėjo Lietuvos apskričių spauda. Savaitraščių, dienraščių tiražai retai viršydavo 5 tūkst. egzempliorių, žurnalų – tūkstantį.

 

Juokų kalendorius

Vieni iš pirmųjų periodinių spaudinių Lietuvoje – kalendoriai. Pastarieji XIX–XX a. pradžioje buvo vieni skaitomiausių, nes juose lietuviai rasdavo ne tik žemės ūkio, buitinių, teisinių bei kitų naudingų patarimų, bet ir naujausių grožinių, istorinių kūrinių, geografinių žinių, humoreskų, skelbimų.

Gargždų krašto muziejuje saugomas 1911 metų kalendorius. Tai – humoristinės tematikos „Juokų kalendorius“. Jame gausu ne tik naudingos ir to meto žmogui aktualios informacijos, bet ir ūpą pakeliančių, pamokančių humoreskų, iliustruotų juodai baltais piešiniais.

 

Po iliustracija rašoma: „Lietuvoje dabar jau prasidejus visur kurties Blaivybės Draugijoms, pradejo monopolius baikotuoti. Viename miestelyje, kad nereiketu Dievo dovaną tiesiok laukan išpilti, vyrai emėsė išgert visą monop. ir tuomi jam galą padaryti.“ 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Tęsiama: „Gėrė vyrai degtinės kiek tik kas galėjo, nes tuomi manė jai galą padarysę ir atkeršysę už jos visokius su žmonems „baikavimus“. Neužilgo vyrai apsako: Tuomi tarpu monopolis vėl stojosi pilnas -- taip ir tebera iki šiai dienai. O vyrai, atsikvošėję vel susitaikino...“ 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Pirmieji kalendoriaus kiek padriskę, geltoni puslapiai nurodo kilnojamų švenčių datas pagal senąjį ir naująjį kalendorius. Taip pat skelbiami pasninkų mėnesiai ir dienos, 1911 metų saulės ir mėnulio užtemimų, svarbių istorinių įvykių, žydų švenčių datos, pašto paslaugų kainos. Apžvelgiami ir pastarųjų metų orai. Rašoma, jog „1911 metais valdančia žvaigždė bus Marsas, 1911 metai bus gan geri, daugiau sausi negu šlapi ir dėl žemės vaisių laimingi“. Pirmųjų puslapių apačioje – įmantriais raštais išskirtos periodinių leidinių reklamos: „Jei nori pagelbėti sunkioje ligoje pats save ir kitą, tai nusipirk „Daktarišką knygą“ Naminį Gydytojį ir Aptieką“ arba „Kas surinks „Rygos naujienoms“ dešimti metinių prenumėratų, ir vienkart atsiųs 30 rub., vienuoliktąjį sau gaus veltui su visais priedais ir dovanomis.“

 

Kalendoriuje netrūko anekdotų. 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Skelbimai ir patarimai

Leidinys naudingas buvo ir įvairiems prekybininkams bei norintiems, ką nors įsigyti. Kalendoriuje skelbtos Lietuvoje, Žemaitijoje, kuršių vietovėse bei Rygoje vyksiančių prekymečių (jomarkų) datos. Iš čia žinome, kad Gargžduose jomarkai vyko „1 sausio, 4 kovo, ant Šeštinių, 8 rugsėjo“, o Veiviržėnuose – „ant pusiaugavėnio, ant š. Jurgio, 22 liepos ir 21 rugsėjo“. Kalendoriuje apstu įvairių prekių (laikrodžių, gramofonų, madingų moteriškų ir vyriškų kostiumų, avalynės, baldų...) reklamų su išsamiais aprašymais, skelbiančiais apie nuolaidas, pažyminčiais prekės kokybę, ilgaamžiškumą, jos įsigijimo sąlygas. Pavyzdžiui, žydo F. Štuko „speciališkoje meblių“ (paaišk. – „specialioje baldų“) dirbtuvėje ir krautuvėje buvo „gaunama pasirinkt kuo puikiausių zerkolų (paaišk. – veidrodžių), visokio didumo, krasių ir kreslų, šėpų (paaišk. – spintų), komodų, taip-gi garnituros minkštų meblių ir už pigias kainas“.

 

Baldų krautuvėlės reklama. 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Krautuvėlės savininkas taip pat skelbia: „Ką tik vedusius, jaunuosius ir rengenčius savą gaspadorystę, meldžiu pirms atlankyti mano krautuvę ir persitikrinti kainas ir vertę mano meblių, nes labai pigiai ir gražiai papuošiu kambarius savais mebliais, naujai pradedantiems šeimynišką gyvenimą. Taipgi pasteliavimus išpildau (paaišk. – įrengiu) pigiai ir gerai; nevienas lietuvis nesigailės pas mane atsilankęs arba ką-nors iš mano krautuvės nusipirkęs“.

Muziejuje saugomas ir vėlesnių, 1923 metų, kalendorius. Jame taip pat pilna įvairių scenų, giesmių, juokų bei politinę ar istorinę tematiką aprėpiančių tekstų, patarimų, pamąstymų. Vienas jų – mados tema skirtas moterims: „Dabartinė moterų sijonų mada labiausiai patinkama vyrams ir moterims, ir ilgiausiai laikosi. Tos mados išradėja Paryžiaus modistė, už tai gavo du vyrus ir pagyrimo lapą. Greitu laiku bus dar trumpesnės jupelės (paaišk. – sijonai), nes drapana labai pabrango, o algos mažos“.

 

Pamokymas prieš rinkimus. 1923 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

 

Žurnalas leistas Amerikoje

Muziejaus archyvuose saugoma 1911 metais išleista Lietuvos pedagogo, žurnalisto, poeto, politinio ir visuomenės veikėjo Stasio Tijūnaičio (1988–1966 m.) knyga „Lietuvos atgijimas“. S. Tijūnaitis dar būdamas jaunas, 1906–1914 m., dirbo laikraštyje „Šaltinis“ ir jo priede „Šaltinėlis“, kur jam patikėdavo redaguoti žinomų Lietuvos intelektualų rašinius. Nepriklausomoje Lietuvoje jis redagavo ir kitus spaudinius tarp kurių jėzuitų žurnalas „Žvaigždutė“. S. Tijūnaičiui redaguojant, „Žvaigždutės“ prenumerata išaugo kone septynis kart ir buvo tarp skaitomiausių vaikų leidinių šalyje.

Įgimtas noras mokyti ir vesti šviesos keliu kitus, tapo S. Tijūnaičio akstinu rašyti knygas. Viena iš jų – „Lietuvos atgijimas“. Pastarajame leidinyje autorius aprašo šalies istorijos įvykius, svarbių tautos asmenybių gyvenimą ir darbus.

Gargždų krašto muziejaus fonduose galima aptikti Jungtinių Amerikos Valstijų literatūros, mokslo, visuomenės gyvenimo mėnesinio žurnalo „Jaunoji Lietuva“ numerį (1916 m. sausis, nr. 1). Leidinys buvo leistas Čikagoje, vėliau – Baltimorėje. Čia savo rašinius spausdino žurnalistai Kostas Augustas, Kleopas Jurgelionis, rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė ir kt. Šio žurnalo prenumerata metams kainuodavo 3 dolerius, o vieno numerio vertė – 25 dolerio centai.

 

Fonduose – vertingi spaudiniai

Pirmame 1916 metų žurnalo numeryje išspausdinta vienuolikos autorių tekstai. Čia galima aptikti eilių, operos libretą, netrūksta ir rimtų, Lietuvos politinę ir socialinę, Amerikos lietuvių visuomeninės padėtį analizuojančių straipsnių. Pavyzdžiui, viename iš publikacijų kalbama apie to meto Lietuvos ir Amerikos inteligentiją, ji lyginama, bandoma išsiaiškinti, ko trūksta Lietuvos šviesuomenei, keliami kiti svarbūs klausimai. Čia netrūksta ir istorijos įvykius aprašančių bei analizuojamų tekstų, yra literatūros apžvalgos skiltis.

 

Gargždų krašto muziejaus fonduose galima aptikti Jungtinių Amerikos Valstijų literatūros, mokslo, visuomenės gyvenimo mėnesinio žurnalo „Jaunoji Lietuva“ numerį. Muziejaus archyvo nuotr.

 

Įdomi žurnalo skiltis „Moksleivių keliai“. Joje spausdinti skaitytojų tekstai, analizuojantys įvairius visuomenės reiškinius, pastebėjimai, nuomonės apie ankstesnius žurnale spausdintus rašinius. Po tekstais pateikiamas ir redakcijos atsakas, pastabos, pažymima, kur buvo padarytos klaidos.

Žurnalo pabaigoje – svarbi informacija skaitytojams bei skelbimų skiltis. Čia savo paslaugas siūlo gydytojai, siuvėjai, pardavėjai, Amerikoje veikusios privačios mokyklėlės. Nemažą dalį užima ir kitų Amerikoje ėjusių lietuviškų leidinių „Ateitis“, „Amerikos lietuvis“, „Laisvė“ reklamos.

Muziejaus fonduose saugoma ir daugiau vertingų spaudinių. Čia galima aptikti Prano Penkausko knygą „Lietuvių tautos dvasia istorijos šviesoje“ (1919 m.), kurioje pateikiami lietuvių tautos dvasią kėlę žmonės iš įvairių gyvenimo sričių: politikos, karo vadų, mokslo, misionierių, dainių bei rašytojų, Lietuvos bajorų. Taip pat įdomus pedagogo, rašytojo Antano Giedraičio-Giedriaus sceniškas 4 veiksmų vaizdelis „Išvadavo“ (1919 m.) ar 1926 metų leidimo Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ ir kiti leidiniai.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

Susiję įrašai (pagal žymę)

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,