Nors jau tapo įprasta, kad į Kiniją atvyksta karjerą pradedančios manekenės, tačiau vienas sėkmingiausių Lietuvos modelių Neringa Stroputė čia atsidūrė neatsitiktinai.

Iš Gargždų kilusi gražuolė modelio karjerą pradėjo startu Niujorke, būdama vos 15-os. Pati Neringa niekada neapsiribojo šiuo darbu ir jau svarsto kur studijuos magistrą, bet pripažino, kad modelio darbas suteikė išskirtinę galimybę pažinti pasaulį. Būtent todėl, praėjusį rudenį išvyko į Kiniją, pabuvojo Kambodžoje ir Tailande, o šviežiausiais nuotykiais sutiko pasidalinti su www.mano-gargzdai.lt skaitytojais. 

Kaip sumanei vykti padirbėti į Kiniją?

Baigusi universitetą, supratau, kad noriu padaryti pertrauką nuo mokslų, todėl pasinėriau į modelio darbą. Nors ateities planų su šiuo darbu nesieju, man tai puiki proga pakeliauti, pažinti kultūras ir pamatyti pasaulio. Supratu, kad reikia išnaudoti savo darbo privalumus todėl ir nusprendžiau nuvykti į Aziją. Žinoma, būtų buvę šaunu aplankyti ir Japoniją, deja, ten 23 metų manekenės - praktiškai pensininkės. Ten važiuoja dirbti paauglės, tad pasirinkimas buvo aiškus - vyksiu į Kinijos sostinę Pekiną.

Ar nuvykus į Pekiną neištiko kultūrinis šokas?

Tiesą pasakius, supratau, kad skrendu į „kitą pasaulį“ dar lėktuve. Skrendant iš Abu Dabio į Pekiną vienas po kito užgriuvo galybė stulbinančių vaizdų. Kiniečiai pirmąją skrydžio valandą nenustojo zuiti lėktuve, ieškodami patogesnės vietos. Nervingai šokinėjo iš vienos sėdynės į kitą, pirmyn atgal. Kaip vėliau pastebėjau toks masinis, tačiau, neefektyvus krutėjimas ganėtinai būdingas kiniečiams. Visiems sumigus, išgirdome šurmulį, pasirodo, viena kinė patogiai įsitaisė lėktuve ant žemės ir stiuardesės raginimai jos nejaudino, nes nekalbėjo nė žodžio angliškai ir tik mėgino parodyti kaip jai labai gerai ant grindų ir - nėra čia ko jaudintis.

Žinoma, skrydis - tai menkniekis. Atvykėlius pasitinkantis oro uostas - neapsakomai milžiniškas modernus pastatas, link horizonto besidriekiantys koridoriai – pustuščiai. Iškart apima surealumo jausmas ir suprantame, jog taip, tikrai nusileidome kitame pasaulyje.

Netrukus teko priprasti ne tik prie kitokios kultūros, bet ir prie oro, bei kitų keistenybių, jų - nors vežimu vežk. Nuolatos tvyro smogas ir išmetamųjų dujų kvapas, iš pradžių dėvėjom kaukes - vėliau pripratome. Taip pat šokiravo visų besaikis rūkymas - visur ir be perstojo, o nuorūkas mėto, kad ir lifte.

Atsidūrei šalyje, kurioje susišnekėti angliškai pavyks tikrai nesu kiekvienu, skirasi netgi kūno kalba. Ar neteko atsidurti kurioziškose situacijose?

Iš pradžių kažkodėl per daug nesijaudinau, atvykau ne viena, o į darbą nuveždavo vairuotojas, todėl klajoti ir ekstremaliose situacijose pabuvoti neteko. Tiesa, daugiausia juoko keldavo nuotykiai darbo metu. Anglų kalba buvo neįkandamas riešutėlis daugeliui agentūros darbuotojų, tad klausti paaiškinimo nebuvo prasmės. Dažniausiai tekdavo pasikliauti nuojauta, ką norėjo pasakyti ir kada teks išvykti į fotosesijas. Pozuojant taip pat netrūko linksmų nutikimų, fotosesijų metu kiniečiai vis kartodavo „open eyes - no smell“ („atmerk akis- jokio kvapo“- angl.), vis dėlto kai tau nuolat kartoja „no smell“ vietoj „no smile“ (nesišypsok- angl.), sulaikyti šypseną išties buvo sunku.

Kuo skyrėsi tavo kaip modelio darbas ten?

Modelio darbas Europoje - kardinaliai kitoks. Kai Pekine pasakydavo „big pose" (didelė poza - angl.), - reikia visaip lankstytis, skėsčioti rankomis kojomis - kaip išmanai. Supratau, kad įnirtingas judėjimas prieš kamerą, kiniečiams tolygus geram modelio darbui.

Tiesa, nemaloniai nustebino neproduktyvumas ir nepagarba žmogui. Atvykus į atrankas ar fotosesijas, tekdavo pralaukti keletą valandų nieko neveikiant, nes kažkas dar buvo neparuošta. O tada - iššokdavo asistentė ir skubindavo rengtis, nebegaišti laiko, mėgindavo kuo greičiau perrengti ir tempdavo nuo manęs drabužius.

Idomu ir tai, kad jei Paryžiuje ar Londone paprašytum pertraukėlės, niekas nesistebėtų, tačiau Kinijoje toks prašymas atrodė visiškai neįprastas, o pietų pertrauka dažniausiai nebūdavo, kaip įprasta Europoje, valanda - čia teko išmokti papietauti per kokias 12 minučių.

Tavo kelionės tikslas buvo pažinti kitokią kultūrą, o norint ją perprasti lengviausia pažinus jos žmonės. Ar pavyko susirasti vietinių draugų kinų?

Viešnagės Kinijoje pradžioje su draugu ėjome apsipirkti į supermarketą, tai, žinoma, atrodė kaip didelis žygis. Dairėmės kaip muziejuje, rinkomės ką išmanėme, bandėme prašyti pagalbos, deja, jos nesulaukėme, niekas nekalba nė žodžio angliškai, ir kūno kalbos nesupranta. Visgi pirmoji mūsų pažintis su vietiniu įvyko, tai buvo 90-metis kinas, kuris, mūsų nuostabai, mus užkalbino laisva anglų kalba, paklausė iš kur atvykome, papasak, jog daug metų gyveno Amerikoje bei Vokietijoje. Šis senjoras buvo pirmasis vietinis su kuriuo pabendravau, tačiau ir liko vienas iš nedaugelio. Nors vakarėliuose ar kitur su draugu abu buvome linkę susipažinti ir pabendrauti su vietiniais, jie pasirodė labai atsargūs ir kuklūs. Susidarė įspūdis, kad nesupranta kodėl būtent jį ar ją kalbini, o europiečiams įprastas pokalbis „apie orą“ nėra suprantamas.

Gyvenai Pekine, o darbo reikalais tekdavo vykti ir į kitus miestus, ar turėjai galimybę pamatyti Kinijos gamtą ar pabėgti nuo didmiesčio triukšmo?

Buvau nuvykusi prie Didžiosios Kinų sienos, bei aplankiau ne vieną miestą. Deja, bet šį kartą neturėjau galimybės pamatyti gamtą ir kaimo vietovių. Kinijos kraštovaizdis man įsiminė kaip nesibaigiantis miestas. Važiuojant keliu, protu nesuvokiamo dydžio konstrukcijos puošia Pekino priemiesčio peizažą. Visur kur pažvelgsi – statybos, statybos, statybos. Ir ne šiaip kokios - grandiozinės. Stambiu mastu pažvelgus - milžiniški užmojai, grandioziniai projektai, bet pavieniams žmonėms tai mažai rūpi ir sunku patikėti, kaip patys kinai prisideda prie tokio nežmoniško Kinijos vystymosi tempo.

Kinų virtuvė populiari visame pasaulyje. O kaip ji pačioje Kinijoje?

Čia maisto gausu visur, vos išėjus iš namų pamatai gatvės prekeivius, kurie savo priekabose įvairiausius vaisius pardavinėja. Vienas pečiuką pasikūręs ką nors čirškina aliejuje, kitas savo triratyje su stogeliu, po žibančia lempute, kiniškus blynus kepa. Iš pradžių nerizikavome valgyti gatvėje, tad rinkomės restoranėlius. Pirmas kiniškas patiekalas buvo pakankamai atsitiktinis, juk perskaityti meniu hieroglifais - ne pati lengviausia užduotis. Tiesa, padavėja nesutriko ir išrinko patiekalus pati. Didelis katilas su kalnu jame kunkuliuojančių šonkauliukų, salotos, įvairiausios žolelės, grybai, ir neįprasti makaronai. Nesuprantome ką daryti, mėginome klausti padavėjų, kažkaip rodydami rankomis - niekas nieko nesupranta. Teko stebėti ir kaip supratome situacija tokia - viską po truputį dedi į tą verdantį bliūdą su mėsa, paverdi, pavalgai. O verdi viską - ir salotas. Ant vienos rankos užsimaukšlini plastikinę pirštinę, į kitą ranką čiumpi pagaliukus ir pirmyn! Išties, seniai taip smagu nebuvo žaisti su maistu, tad įvairiose kavinukėse eksperimentavome ne kartą.

Po poros mėnesių praleistų Kinijoje išvykai į Tailandą, ten praleidai mėnesį, taip pat vykai į Kambodžą. Ar pastebėjai skirtumų tarp šių tautybių žmonių?

Nors ir iš pirmo žvilgsnio kinai pasirodė grubūs, neturintys manierų žmonės, bet užtat niekada nereikia bijoti, kad apsikvailinsi. Gali sau restorane taškytis taukais, valgyti rankomis, kojomis - kaip tik nori - niekas pirštais nebadys. Net ir kaip į nevietinius, niekas į mus per daug nežiopsojo, o tai suteikia laisvės ir padeda greičiau pasijusti savu. Tiesa, nuvykus į Tailandą iš karto pajutau, kad viskas vėl kitaip - yra daug jaukiau. Žmonės čia šiltesni ir patys nesibaimina pabendrauti, kad ir kalbos nemoka. 

N.Stroputės asmeninio archyvo nuotraukos: