Rudenį kaip perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo žinia: palyginti su šių metų antruoju ketvirčiu, realus BVP pokytis, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, sumažėjo 0,4 proc. Tai buvo gana netikėta, nes šį mažėjimą lėmė tiesiog prastesnis derlius ir išryškėjo žemės ūkio, kurio reikšmę ne vienas ekspertas buvo linkęs nuvertinti, vieta šalies ekonomikoje.

Apie tai, kas vyksta mūsų žemės ūkyje, kodėl ūkininkai susiskaldę ir ko mūsų mirštančiuose kaimuose ieško kinai kalbamės su Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininku Arūnu Svitojumi.

– Šiandien kalbant apie žemės ūkį vyrauja dvi versijos. Vieni sako, jog ten viskas labai gerai, kiti, jog prasideda krizė. BVP krito būtent dėl žemės ūkio, nes dėl mažesnio derliaus gausime keliais šimtais milijonų eurų mažiau pajamų. Kaip tai palies pačius ūkius?

– Klaidos, dėl kurių prasidėjo stagnacija pakankamai senos. Vartotojų mažėja, tuo pačiu menksta apyvartos ir ūkininkai gauna mažiau pajamų. Mūsų sektorius traukiasi. Dabar mes kartu su Višegrado šalimis Rytų Europos valstybių diskutuojame dėl ES ateities ir matome, kaip vienai ar kitai šaliai atsiliepė prieš 10–12 metų padaryti sprendimai. Pavyzdžiui, lenkai, vengrai kurie mums artimi pagal ūkio struktūrą, orientavosi į vidutinio ūkio vystymą, nerėmė stambių ūkių ir neišbarstė lėšų. Jų tikslas buvo sukurti įvairioms rizikoms atsparius ūkius ir tai pavyko. Mes matome, kad Lietuvoje nuolat mažėja gyvulių skaičius, pieno kainos nestabilios, sugriauta prekybos grandinė, žemdirbiai neturi galios perdirbimo įmonėse. Lenkijoje 70 proc. perdirbimo įmonių kooperatinės, jas valdo ūkininkai. Tai duoda rezultatus. Lenkijoje per metus primelžiamo pieno padidėjo milijonu tonų, beveik tiek, kiek mes išvis primelžiame per metus.

– Milijonas tonų labai daug. Kaip tai pavyko per metus. Pas mus pieno gamyba jau pradeda trauktis.

– Tokie pokyčiai nenutinka per metus. Tai kelių metų kryptingo darbo rezultatas, kuris tiesiog išryškėjo. Lenkai pasirinko kryptį ir ja ėjo. Pas mus to nebuvo. Keitėsi ministrai, keitėsi ir žemės ūkio politika. Vienais metais mokėjome už pievų šienavimą, kitais už mulčiavimą. Ūkininkas nežino už ką vienais ar kitais metais bus mokamos didžiausios išmokos. Pas mus vyrauja ne parama, o sankcijos ir draudimai. Jei ūkininkas ateina, tarkim, į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kartais tarnautojai jam tiesiai pasako, kad geriau nepradėk naujos veiklos, nes yra tiek barjerų, stabdančių žmogaus iniciatyvą, jog neverta gaišti laiko. Jei mes nesukursime sąlygų, kuriomis gali vystytis smulkus ir vidutinis verslas, mūsų laukia sudėtingi metai.

– Grįžkime prie pinigų. Šiemet, dėl blogo derliaus, į ūkininkų sąskaitas pateks keliais šimtais milijonų eurų mažiau lėšų nei ankstesniais metais, kokios bus pasekmės?

– Stoja įvairūs projektai, nes jiems tiesiog nėra pinigų. Mažės apyvartos, tuo pačiu perkamoji galia, naujų technologijų diegimas, ir tuo pačiu augs emigracija, trauksis kaimas. Mes atsiduriame sudėtingame rate. Nors oficialiai dar nekalbama, tačiau neoficialiai jau pripažįstama, kad, pavyzdžiui, Aukštaitijoje kai kur gyventojų tankis buvo 4 žmonės kvadratiniame kilometre, dabar lieka 1. Amžiaus vidurkis 60 metų, po 10 metų, jei nebus radikalių pokyčių, amžiaus vidurkis bus jau 70 metų.

Tokios savivaldybės, kaip Ignalina, Zarasai, praktiškai išnyks nuo žemės paviršiaus. Jau dabar atskirose seniūnijose žmonių, lyginant su tuo, kas buvo prieš keliolika metų, sumažėjo 50–60 proc. Tai palies ne tik kaimą. Iki šiol žmonės iš kaimo važiuodavo gyventi į miestus. Šio gyventojų šaltinio tiesiog nebeliks ir miestai pradės trauktis. Mums reikia gilesnės analizės ir greitų sprendimų. Modeliuojama, kad bus jungiamos 2–3 seniūnijos, kai kuriose jau dabar nėra mokyklų. Matau aiškią tendenciją, kad jei iš kaimo išeina paskutinis vaikas, to kaimo neliks. Lieka tuščia vieta. Buvau Afrikoje. Atvažiuoja olandai, perka po 10 tūkst. hektarų, aptveria tvora ir rengia safarius. Jie sako, kad panašus likimas laukia ir mūsų. Dėl to ir stengiamasi, kad išliktų dideli žemės masyvai 1000–2000 ha., kuriuose nebūtų gyventojų.

– Ar tokių masyvų po 1000–2000 ha daugėja?

– Taip. Matau, kad jau parduodami ūkiai po tūkstantį hektarų. Tokių ūkių nepirks lietuviai, nes neturi dešimčių milijonų eurų, tačiau panašių objektų ieško investuotojai iš Europos ir Kinijos. Juos domina masyvai. Nors saugiklių daug, tačiau tai nestabdo prekybos žeme, nes ribojimai negalioja akcinėms bendrovėms. Kinui nesunku įsteigti įmonę, kad ir Italijoje ir Lietuvoje nusipirkti žemės. Mes net nesuprasime, kas tikrasis savininkas.

– Gal tada mūsų kryptis, kai buvo remiami stambūs ūkiai, gera? Lai dirba didžiuliai grūdų ūkiai, mes į kaimą atvešime kokią gamyklą, kad vietiniai turėtų darbo, ir visi bus patenkinti?

– Buvau Amerikoje. Pieno ferma 10 tūkst. karvių. Tai mūsų dviejų rajonų karvės. Pastatome tokią fermą ir dviejų rajonų ūkininkų nebereikia. Negi tauta nereikalinga? Kiekvienu ES finansiniu laikotarpiu gauname po 5 milijardus eurų ES paramos, tačiau jie mums atneša skriaudą, o ne naudą. Pažiūrėkime, kur tie pinigai nukeliauja. Pusė šių pinigų atitenka į 1 proc. ūkių, kurie priešpastatomi likusiems 100 tūkstančių ūkių. Pastarieji tokios paramos gauti nebegali ir vystytis negali. Kontrolė labai griežta, baudos mažiesiems už įvairių reikalavimų nesilaikymą milžiniškos. Tai tiesiog reiškia, kad 400 tūkst. kaimo žmonių negali vystyti savo verslų. Mūsų pasirinkimas turi būti ar 1000 ūkių su naujausiomis technologijomis, bet kaimas be žmonių, ar 100 tūkst. smulkių ir vidutinių ūkių, kurie stabilesni.

– Koks vidutinis ūkis šiandien gali išmaitinti šeimą?

– Daržininkystėje efektyvus gali būti 20–30 ha ūkis. Gyvulininkystėje ar pienininkystėje anksčiau vienam žmogui reikėjo 15 karvių, dabar vienas darbuotojas gali aptarnauti 50 karvių. Amerikoje šis skaičius jau padidėjo iki 100. Ten smulkus ūkis 200 karvių. Lietuvoje minimalus ūkis būtų apie 50 karvių, tačiau mums reikia eiti į 200 melžiamų karvių ūkį. Dabar apie tokius ūkius tik kalbame, bet realiai jų neskatiname.

– Tada turime pripažinti, kad tie 3–5 karvių ūkiai, kurie dar daugeliui asocijuojasi su kaimu, turi numirti?

– 3–4 karvių dydžio ūkių praktiškai neliko. Kai buvo finansuojamas ankstyvas pasitraukimas iš žemės ūkio veiklos, per keletą metų neliko 20 tūkst. ūkių. Mes tiesiog toliau pasakojame dešimties metų senumo istorijas apie smulkius ūkius, kurių jau seniai nėra. Dabar turime skatinti žmones, kurie augina keliolika karvių. Jie turi plėstis. Lietuvoje galime primelžti dvigubai daugiau pieno. Tačiau mes daug kalbame apie karves, nors Lietuvoje daugybė verslų, kuriais galima užsiimti kaime. Pavyzdžiui, auginti avis, braškes, tam nereikia didelio žemės ploto ir galima išlaikyti šeimą.

– Tačiau avių auginimą mes jau pavystėme. Skatinome šią veiklą, per kelis metus avių padaugėjo keletą kartų, o parduoti jų nėra kur.

– Taip. Skatinome avių auginimą vietoj kiaulininkystės, tačiau tuo užsiėmė nekompetentingi pareigūnai. Nebuvo pasakyta, kokias avis reikia auginti, kur jas parduoti. Vietoj 10 tūkst. pradėjom auginti 200 tūkst., nors supirkimo ir realizacijos sistemos neturime. Rinka yra kokybiškai avienai, o mes auginame vilną, kurios niekam nereikia. Mes kol kas Lietuvoje net neturime ekonomikos instituto, kuris galėtų padaryti analizę, ką verta auginti ir kuria krypti eiti. Vokietijos ar Rusijos ekspertai apie mūsų žemės ūkio padėtį dažnai žino daugiau nei mes patys.

– Kalbame apie valstybės strategiją, bet patys ūkininkai susiskaldę. Pavyzdžiui, Briuselyje dėl tų pačių reikalavimų piketuoja dvi skirtingos organizacijos.

– Tai skirtumas tarp senos ir jaunos kartos. Jaunimas nori pokyčių, vyresni tai pristabdo. Be to, yra properša tarp stambių ūkių, kurie valdo kelis tūkstančius hektarų ir tų, kurie valdo 100 ha ir nori gyventi su šeima. Stambieji tiesiog nori, kad smulkūs ir vidutiniai pasitrauktų.

– Ar mes dar galime išgelbėti vidutinius ūkius?

– Žinoma. Jų išnyksta daug, tačiau likusius galime paremti, išgelbėti ir tuo pačiu gelbėti savo ekonomiką. Kol kas tik konstatuojame, kad smulkus verslas traukiasi, emigracija didėja. Smulkus verslas traukiasi ne tik dėl pinigų ir paramos trūkumo, bet ir dėl to, kad nėra tikri savo ateitimi.

– Kokie pagrindiniai dalykai, kuriuos reikėtų padaryti, kad kaimas atgimtų?

– Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į kaimo žmogų, kad jis gautų visą informaciją, konsultacijas. Pinigų dalinti nereikia, nes jie reikalingi tik kaip katalizatorius verslui. Lėšas jau taip dalinome. Dabar turime daugybę bendrovių, kurios supirko žemę, pjauna žolę ir gauna dešimti milijonų eurų tiesioginių išmokų, nors nekuria jokio produkto ar pridėtinės vertės. Tiesiog tuščiai deginame dyzeliną, pūdome žolę ir už tai mokame pinigus.

– Kaip jūsų pačio ūkis?

– Tai mažas ūkis, laikau avis, arklius. Man tai papildomos pajamos šalia darbo. Manau, taip ir turėtų būti. Jei ūkis intensyvus, rizikų pakankamai daug. Reikia paramos, valstybės paramos. Kol to nėra, užsiimti plėtra rizikinga. Mano vaikai gyvena iš ūkio, aš pats turiu ir samdomą darbą.