Šių metų balandžio 11 d. Lietuvoje startuoja antrasis kino projektas „Izraelio kinas tavo mieste“. 2018 m. ši Izraelio ambasados iniciatyva subūrė daugiau kaip 30 Lietuvos miestų savivaldybių ir jų atstovaujamų kultūros organizacijų, ir pristatė per 150 Izraelio kino seansų, kuriuos aplankė daugiau kaip 6 000 Lietuvos žiūrovų.

„Kultūra yra vienas geriausių įrankių ne tik suburti žmones, bet ir geriau pažinti vienas kitą. Esame laimingi galėdami ir šiais metais tęsti „Izraelio kinas tavo mieste“ projektą“, – sako Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon.

Kino programą sudaro 5 filmai. Kiekvienas jų – rodomas originalo – hebrajų – kalba su lietuviškais subtitrais. Kiekvienoje savivaldybėje kino seansus atidarys romantinė komedija „Buvau kadaise“. Programoje pristatomi filmai: „Buvau kadaise“, „Obuoliai iš dykumos“, „Testamentas“, „Raudoni lapai“ – Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą. Drama „Kalnas“, pažįstama „Kino pavasario“ lankytojams, bus rodoma antrąjį kartą.

Izraelio kino filmų seansai Lietuvoje vyks šių metų balandžio–lapkričio mėnesiais. Nemokami Izraelio kino seansai Lietuvoje pristatomi bendradarbiaujant su Izraelio kino fondu, didžiausiu Lietuvoje kino festivaliu „Kino pavasaris“, Gargždų, Varėnos, Šilalės, Alytaus, Pasvalio, Zarasų, Marijampolės, Birštono, Palangos, Panevėžio, Trakų, Kaišiadorių, Šilalės, Utenos, Jurbarko, Telšių, Druskininkų, Ukmergės, Žagarės, Kauno bei kitų miestų ir rajonų savivaldybėmis.

Visi kviečiami nemokamai apsilankyti kino seansuose GARGŽDUOSE:

Bilietai išduodami kino teatro kasoje nuo balandžio 3 d.

BUVAU KADAISE

Rež. Avi Nesher, 2010, 112 min.

Romantinis filmas kelia dvilypius jausmus. „Buvau kadaise“ įkūnija vėlyvąjį 6-ąjį dešimtmetį Izraelyje ir veiksmą nukelia į Haifos uostamiestį. Filmo siužetas pasakoja asmenines istorijas, ateinančias su žmogaus branda, prisiminimais bei istorijas, nuvedančias į praeitį, istorinę atmintį.

Pagrindinis veikėjas paauglys Arekas leidžia savo vasaros atostogas su nuotykiais. Jis susipažįsta su geriausio draugo pussesere Irako žyde-amerikiete, leidžia laiką apskurusioje miesto centro dalyje esančiame kino teatre, valdomo Silvijos ir grupelės žydų nykštukų (remiantis istorinėmis asmenybėmis). Arekas susipažįsta ir įsidarbina sekliu pas Jenkelę Braidą, piršlį ir šešėlinį verslininką, kuris žavi savo ypatingu talentu suvesti Haifos vienišus atsiskyrėlius poron. Tarp kitų herojų Areko vasaros nuotykiuose – vienišius bibliotekininkas Meiras ir Lenkijoje holokaustą išgyvenusi Klara, kurios bandymai kovoti su košmarais ir mieguistomis naktimis yra ir skausmingi, ir kvapą gniaužiantys. Moteris savo namuose organizuoja nelegalius, slaptus lošimus kortomis, į kuriuos įtraukiamas pats Arekas.

Filmas sujungia įtampą tarp jaunystės ir brandos, tarp Rytų Europos paveikto Izraelio socializmo ir amerikiečių 1960-ųjų infiltruojančių tendencijų. Ryški įtampa juntama tarp Izraelio Sabros (žydų gimusių Izraelyje) ir holokausto pabėgėlių iš „ten“, kurie niekada nesukurs tikrų namų „čia“. „Buvau kadaise“ gausiai atspindi unikalią Izraelio šalies mozaiką ir pretenduoja tapti Izraelio kino klasika.

OBUOLIAI IŠ DYKUMOS

Rež. Arik Lubetzki, Matti Harari, 2014, 96 min.

Romantinė komedija apie Viktoriją ir Ruveną, ortodoksų sefardų žydų tėvus iš Jeruzalės, kurių vienintelė dukra Rivka, po to, kai sužino savo tėvo planą sutuokti ją su gerokai vyresniu našliu ortodoksu, pabėga iš namų gyventi į kibucą (tai – Izraelyje žemės ūkiu užsiimantis ūkis, kuriame visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė) su pasauliečiu aškenaziu, vardu Dubis.

Gyvendama su griežtai religingais tėvais Jeruzalėje, pagrindinė filmo herojė yra nepatenkinta ją ribojančių namų ir bendruomenės tradicijų, tad slaptai laužo tabu, lanko šokių pamokas, kur užmezga ryšį su Dubiu. Didėjant Rivkos pasipriešinimui tradicijoms, piktas ir griežtas tėvas nori ją sutramdyti ištekindamas. Rivkos mama ir teta nedrįsta apginti merginos nuo autoritarinio namų šeimininko. Kai Rivka pabėga, dvi Jeruzalės seserys: Viktorija (Rivkos mama) ir Sara (teta), susiburia bendrai misijai – surasti ir aplankyti pabėgėlę. Su komiška, turtinga ir viltimi užpildyta dvasia filmo režisierius supažindina žiūrovus su jaunos Izraelio moters gyvenimu, kuris patenka į baisių socialinių rūpesčių šešėlį – etninį atotrūkį tarp sefardų ir aškenazių žydų ir religinio atotrūkio tarp religinės ir pasaulietinės visuomenės.

Filmas leidžia žiūrovams atrasti galimybes, kurias įkūnija ateitis, kuri peržengia šias nesėkmes ir laiką bei vietą, kur moterys gali laisvai pasirinkti savo religinius įsipareigojimus ir meilės interesus. „Obuoliai iš dykumos“ yra nesenstantis ir judrus pasakojimas apie tradicijos ir modernumo priešpriešą.

TESTAMENTAS

Rež. Amichai Greenberg, 2017, 91 min.

„Testamentas“ – filmas pasakojantis apie Holokausto tyrėją Joelį, kuris yra įsitraukęs į teisinę kovą dėl žiaurių žydų žudynių Lensdorfe, įvykusių Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje. Įtakinga pramoninkų šeima, ant kurios žemės vyko žudynės, planuoja įgyvendinti didelės apimties nekilnojamo turto projektą būtent toje vietoje. Joelis įtaria, kad vienas iš statybų tikslų – amžiams palaidoti įvykių atmintį, tačiau tam, kad projektas būtų sustabdytas, jam trūksta įrodymų.

Nagrinėdamas šią istoriją Joelis nagrinėja įslaptintus Holokausto liudytojų atsiminimus. Jo didžiausiai nuostabai tarp atsiminimų jis aptinka ir savo motinos liudijimą, apie kurio egzistavimą jis nežinojo ir kuriame atskleidžiamos jos gyvenimo paslaptys.

Joelis, kuris tarsi atlieka dvigubą tyrimą, asmeninį ir mokslinį, įkalintas tarp tylos sienų. Vienoje pusėje – tų kurie neigia Holokaustą, kitoje – motinos tylėjimas apie savo praeitį. Kaip istorikas, turintis įsipareigojimą kovoti dėl tiesos iki galo, jis nusprendžia tęsti tyrimus netgi jei tai jam kainuos jo asmeninį bei profesinį gyvenimą.

Filmas 2017 m. Venecijos filmų festivalyje buvo pristatytas programoje „Horizontai“ ir pelnė specialiųjų prizą, o Haifos filmų festivalyje buvo pripažintas geriausiu metų filmu.

KALNAS

Rež. Yaelle Kayam, 2015, 83 min. N-16

Greta Jeruzalės senamiesčio yra alyvuogių kalnas – seniausios žydų kapinės pasaulyje. Tarp baltų paminklų yra nedidelis akmeninis namas – vienintelė gyvenamoji vieta kapinėse. Režisierius pasirinko šią vizualiai pribloškiančią ir istoriškai rezonansinę vietą, kaip aplinką pasakojimui apie jaunos moters kovą atrasti save.

Pagrindinė filmo veikėja yra ortodoksė moteris, gyvenanti su savo vyru mokytoju Ruvenu ir keturiais vaikais nuošaliame name kapinėse. Ji sunkiai dirba, kad namai būtų jaukūs, bet kol vaikai ir vyras yra mokykloje, viena ji jaučiasi izoliuota. Dienomis moteris vaikšto kalno siaurais pėsčiųjų takais tarp paminklų akmenų, sulaukdama saldžių, nekenksmingų pokalbių su turistais ir Palestiniečiais. Vyras Ruvenas tolsta nuo jos, o nepakeliama vienatvė pagaliau paskatina moterį vaikščioti kapinėse ir naktimis, kuomet vieta tampa naktine prostitučių ir narkotikų prekiautojų rinka.

Šokiruota, bet sužavėta moteris užmezga ryšius su jai visiškai svetima visuomene ir supranta, jog ji gauna daug daugiau dėkingumo iš naktinių prašalaičių nei iš savo šeimos. Tačiau jaunos motinos slapti nauji santykiai tik dar labiau suaštrina vidinius neramumus, kurie paskatina ją priimti sprendimą, turintį didelių pasekmių.

Filmas panardina žiūrovus į moters vidinio ir išorinio gyvenimo ritmus ir klausimus, įtraukia į gražiai sukurtus vaizdus ir apgaubia simboline garsų aura: vaikų juoko, autobusų parkavimo, šlavimo šluota, bažnyčios varpų skambesio, žydų maldomis, mečetės prižiūrėtojo skambučiais ir tyla.

2015 m. filmas buvo pristatytas prestižiniame Toronto kino festivalyje ir pelnė tarptautinį kino industrijos pripažinimą. „Kalnas“ – tai melancholiškas pasakojimas apie gyvenimą tarp mirusiųjų ir jaunos moters vienatvę.

RAUDONI LAPAI

Rež. Bazi Gete, 2014, 90 min.

74 m. amžiaus Saliamonas Tadela yra sunkaus būdo, užsispyręs ir nervingas žmogus. Taip pat išsigandęs, bijantis mirti ir bijantis būti vienas. Prieš 28-erius metus su šeima pakeitęs gyvenamąją aplinką – iš Etiopijos emigravęs į Izraelį – jis pasirinko uoliai tęsti originalios kultūros tradicijas. Filmo herojus kalba mažai ir sunkiai šneka hebrajų kalba.

Filmo pasakojimas prasideda paminklo atidengimu Saliamono žmonai. Šeimos valgio metu grįžus iš kapinių, iškart kyla ginčas dėl turto ir gilus plyšys atsiveria tarp šeimos narių. Siužetas pasakoja, kaip Saliamonas leidžiasi į kelionę aplankyti savo vaikų. Jis supranta, jog priklauso sparčiai nykstančiai etninės grupės emigrantų kartai, kuri tiki, jog sugebėjo sėkmingai perduoti Etiopijos kultūros vertybes savo vaikams. Griežta dabartis atsisuka prieš Saliamoną. Nusivylimas ir tikroji realybė, atsivėrę po vaikų lankymo jų namuose, jam yra per sudėtingi. Saliamonas suvokdamas kai kurias sunkias naujas jį ištikusias gyvenimo realijas, bando išgyventi savaip.

„Raudoni lapai“ – tai filmas apie kartų skirtumus ir konfliktus, susijusius su tradicijomis, šeimos vertybėmis, lyčių vaidmenimis ir santykiais už bendruomenės ribų. Siužete sustiprinamas emigracijos procesas, kuris vaizduojamas kaip ilgas, trauminis ir sudėtingas išlikimo kelias, kaip kad Saliamono ilgi pasivaikščiojimai, kameros užfiksuoti iš nugaros.