Tęsiame pažintį su naujai į Tarybą išrinktais atstovais. Šįkart kalbamės su aktyviu, tik ką 26-ąjį gimtadienį atšventusiu jaunuoju politiku Vytautu Butkumi. Šiuo metu Vilniuje gyvenantis, studijuojantis ir dirbantis gargždiškis ketina įrodyti, jog šiais laikais nei amžius, nei atstumas nėra kliūtis sprendžiant svarbius klausimus. Be to, V. Butkus savęs nelaiko Taryboje išdygusiu lyg Pilypas iš kanapių – jam puikiai pažįstamos rajono bei Gargždų miesto gyvenimo aktualijos.

Trumpai papasakokite apie save: kur mokėtės, studijavote, kokia Jūsų profesija, kur dirbate?

Gargžduose gyvenau apie 15 m., vėliau su tėvais persikėlėme į sodybą Kvietiniuose. Esu rajoną išvažinėjęs skersai išilgai, daug bendravęs su žmonėmis, visada skaičiau vietinę spaudą, portalą, feisbuko puslapius, kiek įmanoma, dalyvaudavau įvairiuose, ypač kultūriniuose, renginiuose. Nesu ir nebuvau atitrūkęs nuo savo gimtinės įvykių nei studijuodamas, nei gyvendamas sostinėje. Man niekada nebuvo „dzin“, kas vyksta Klaipėdos rajone.

Esu baigęs Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją, buvau vienas iš abiturientų, gavusių aukščiausius balus už istorijos egzaminą. Be to, buvau gimnazijos mokinių prezidentas. Taip pat esu baigęs Gargždų muzikos mokyklą, choreografijos klasę, buvau šokių kolektyvų „Sūkurėlis“, „Minija“ narys, ne kartą dalyvavau respublikinėje Dainų šventėje. Atvirai tarus, buvau ir esu jų fanatikas. Iš vienos Dainų šventės mano įspūdžiai ir nuotrauka spausdinti „Delfi“ portale.

Studijavau Vilniaus universitete, esu Filosofijos fakulteto Socialinės politikos bakalauras. Moku anglų kalbą ir galiu susikalbėti rusiškai bei žemaitiškai. Studijuodamas neįsivaizdavau savo gyvenimo be aktyvios veiklos Studentų atstovybėje, buvau fakulteto laikraščio „Bursų kiemas“ redaktorius, mano nuotraukos spausdintos universiteto studentų kūrybos knygose. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto magistrantūroje ir dirbu Žemės ūkio ministerijoje vyriausiuoju specialistu.

Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai, hobiai?

Laisvalaikį sieju su fotografija (paskutiniu metu žaviuosi ir juostine), šokiais, automobiliais, renginių organizavimais (pavyzdžiui, jau tradicinis automanų renginys „Memel motor fest“) ir kelionėmis (artimiausia – į Vieną). „Dūšią atgaunu“ skaitydamas geras knygas (pavyzdžiui, mėgstu poetą A. Nyką-Nyliūną, ką tik „atradau“ egzistencialistą Algimantą Mackų), taip pat „atsigaunu“ rašydamas apie išskirtinius automobilius ir jų auksinių rankų savininkus žurnalui „Keturi ratai“. Straipsnius, apžvalgas visuomeninėmis, kultūros, švietimo, socialinio gyvenimo ir kt. temomis esu publikavęs Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“.

Džiaugiuosi, kad Gargžduose surengiau dvi savo fotografijų parodas „Lietuvos dvarai dvidešimtmečio akimis“ ir „Mūsų dienos – mūsų naktys“. Dar vieną savo parodą esu surengęs itin moderniame, mano paties labai mėgstame Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre.

Kurioje srityje (finansai, ekonomika, švietimas...) Jūsų žinios pravers labiausiai?

Galvoju, kad mano sukauptos žinios, visuomeninės veiklos patirtis labiausiai pravers socialinės politikos, švietimo ir kultūros srityse.

Kokiomis priemonėmis sieksite gerinti Tarybos darbą?

Balandžio 15-ąją vyks pirmasis naujos kadencijos Tarybos posėdis, kuriame duosiu priesaiką dirbti Lietuvos ir rajono labui. Tačiau nelaukdamas iškilmingų ceremonijų, savo veiklą jau pradėjau. Mano principas – bendrauti su žmonėmis tiesiogiai, susidaryti nuomonę ne iš nuogirdų, o pačiam viskuo įsitikinti, įsigilinti į situaciją. Suprantama, kad man pati artimiausia, žinomiausia sritis yra socialinė. Šiuo metu atostogaudamas jau aplankiau kelias rajono socialinių paslaugų įstaigas, susipažinau su jų veikla, išsiaiškinau svarbiausius poreikius, planuojamus projektus. Vienos įstaigos darbuotojai man tiesiai šviesiai pasakė, kad nuo 2004-ųjų metų nebuvo sulaukę nei vieno rajono Tarybos nario, kuris specialiai atvažiuotų domėtis jų veikla ir problemomis. Esą įprasta politikus matyti šventėse ir posėdžiuose... Esu įsitikinęs, kad Tarybos nariai turi dirbti tiesiogiai, neatitrūkti nuo rinkėjų poreikių ir patys aiškintis konkrečias situacijas, o ne tik vadovauti ir laukti, kol kažkas viską „ant lėkštutės“ pateiks.

Stebėdamas ankstesnių kadencijų Tarybos narių veiklą jutau kai kurių „sužvaigždėjimą“: esą mūsų galioje biudžetas, projektinis finansavimas ir pan. Vyksta kokios nors įkurtuvės po renovacijos, tai, žiūrėk, tos renovuotos įstaigos vadovai lankstosi iki žemės dėkodami rajono valdžiai. Betgi politikų pareiga yra taip strateguoti, tokius sprendimus priimti, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų kuo racionaliau panaudojami. Jei kas pasiseka, žinoma, reikia kartu pasidžiaugti, bet išskirtinai neiškeliant politikų vaidmens. Mūsų bendravime rytų mentalitetas dar gajus, o gaila. Reikia keistis. Nesu nusiteikęs prieš viešai tariamą gražiausią lietuvišką žodį „Ačiū“, tačiau nemėgstu keliaklupsčiavimo, nusižeminimo, veidmainiavimo. Jei kas už kokį gerą darbą man padėką kada nors ištars, iš laimės pakilsiu iki dangaus, tačiau man svetimas kai kurių politikų, tarp jų ir aukščiausio rango, susireikšminimas: „va, mes, politikai, taip nusprendėme, o jūs, žemės vabalai, turėsite vykdyti!“

Aš noriu dirbti su bendruomenių žmonėmis, įstaigų vadovais, savivaldybės specialistais kartu, jausti aktualijų pulsą, kartu ieškoti išeičių. Pripažįstu, kad man dar stinga politiko patirties ir išminties, todėl racionalią, nesavanaudišką pagalbą visada esu pasiruošęs priimti. Labai žaviuosi gabiais, talentingais, mąstančiais, savikritiškais žmonėmis.

Kokias įžvelgiate problemas rajone? Kokios Jūsų asmeninės savybės padės jas sprendžiant?

Manau, kad viena iš svarbių problemų rajone yra vaikų dienos centrų poreikis. Jie ypač reikalingi socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams. Dabar rajone turime du centrus, mano manymu, ir remiantis specialistų nuomone, jų turėtų būti keturi. Tačiau pozityviai vertinu, kad rajone socialinė politika buvo vykdoma ganėtinai tikslingai, įdirbis tikrai yra nemažas, sukurtas atitinkamas socialinių paslaugų tinklas, nemažai skiriama dėmesio neįgaliųjų integracijai ir kt. Man regis, kad būtent socialinėje srityje, kiek įmanoma, pritaikyta geroji vakarietiška patirtis. Galvoju, jog tai yra sietina su kryptingu Savivaldybės socialinės paramos skyriaus, įvairių socialinės paskirties įstaigų darbu, taip pat ir ankstesnių Sveikatos ir socialinių reikalų komitetų veikla.

Man opi problema atrodo mūsų rajono centras Gargždai ir jo „nykumas“. Per pastaruosius 15 metų sugebėta sutvarkyti Klaipėdos gatvę, Savivaldybės aikštę, rekonstruoti „Minijos“ kino teatrą. Na, dar skverelis prie knygyno... Dar kai kurios šalutinės gatvės išasfaltuotos, tarp jų – ir Ramunių, kur žmonės tokios laimės laukė 50 metų. Dažnai pėsčiomis vaikštau po miestą ir matau lopytas perlopytas gatves, išsiklaipiusias net centrinių gatvių šaligatvių plyteles, Kultūros centras stovi kaip paminklas sovietmečiui, o senasis parkas, Rönne dvaro pasididžiavimas, kad ir kiek sukelia sentimentų, bet itin nemylimas ir nugyventas. Stinga mieste šeimininkiško požiūrio. Aišku, viskam reikia finansų, kas to nežino. Bet dar reikia turėti ir reputacijos suvokimą, ir atliepiančią širdį.

Suprantu, kad lengva baksnoti į nepadarytus ankstesnių politikų ar rajono vadovų darbus, bet kaip besisuksi pozityvo ieškodamas, o visgi akis bado persidengiančios funkcijos Savivaldybės skyriuose, kai kuriuose jų – perteklinis darbuotojų skaičius, kai kur gal ir trūkumas; įvairių projektų finansavimo ir vykdymo netolygumai, menkaverčių renginių gausa ir kt. Galbūt žmonės dabar nusivils, kai pasakysiu, jog taip nebus, kad su lyg diena burtų lazdelei mostelėjus viskas ims ir pasikeis. Keisis, bet politikams reikės ir žmonių palaikymo, supratingumo.

Kaip planuojate derinti darbą su Tarybos nario pareigomis? Ar neturėsite interesų konflikto?

Nematau problemos – visus galimus interesus esu deklaravęs, skirtingai nei kai kurie kiti vietos politikai. Viešas deklaravimas yra skaidrumo kriterijus. Ar suderinsiu darbą su Tarybos nario pareigomis? Kodėl gi ne? Šiuolaikinių technologijų eroje visi svarstytini dokumentai yra prieinami akimirksniu. Nebūtina būti Savivaldybės kabinete. Be to, nesu įsipareigojęs šeiminiam gyvenimui ir dabar dažnai savaitgaliais iš Vilniaus grįžtu namo. Planuoju ir dalį laisvalaikio skirti Tarybos nario pareigoms. Ogi Vietos savivaldos įstatymas įpareigoja darbdavį išleisti Savivaldybės tarybos narį į Tarybos ir komitetų posėdžius. Su mano darboviete jokio interesų konflikto čia negali būti ir nebus.

Kaip manote, ar senieji Tarybos nariai neužgoš naujųjų?

Kaip šauksi – taip atsilieps. Man atrodo, kad nėra svarbiausias kriterijus – naujas narys ar iš buvusių kadencijų. Dirbant man svarbiausia pagarba vienas kitam ir kompetencijos. Aš stengsiuosi su visais bendrauti ir išklausyti pagarbiai, priimti patarimus. Tikiuosi, ir kiti Tarybos nariai laikysis tokio principo, neturiu tikslo ieškoti konfliktų. Tačiau galvosiu savo galva, nepykite, standartinio mąstymo šalininkai. Natūralu, kad pradžioje daugiau reikšis ir drąsesni bus jau patirtį turintys Tarybos nariai, bet su laiku viskas stosis į savo vietas, o garsiausiai rėkiantys ir ieškantys intrigų pavargs. Taryba yra ne ringas, kas, kokias būdais įveiks oponentą, ne šachmatų lenta su rikiais ir karalienėmis. Taryba yra tam, kad veiktų rajono žmonių labui.

Rinkimuose į Klaipėdos rajono tarybą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga dalyvavęs Vytautas Butkus surinko 698 rinkėjų balsus.

Darbą Taryboje pradės 7 nauji nariai: Vytautas Butkus, Raimundas Daubaris, Arvydas Katkus, Rasa Linkienė, Loreta Piaulokaitė-Motuzienė, Justas Ruškys ir Mindaugas Šunokas.