Gruodžio 21–24 dienomis būna trumpiausia žiemos diena ir ilgiausia naktis. Nuo šios akimirkos dienos jau pradeda ilgėti, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta.

Gruodžio 22 d. laikoma astronominės žiemos pradžia. Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu.

Elnias devyniaragis (mėnulis) vasarą eina žemai – tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai – tada naktis ilga. Tokius vaizdinius galima rasti senose liaudies dainose.

Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Taigi, žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Kai kuriose dainose elnias ir kaip Saulės simbolis, atnešantis ant ragų saulę.

Mūsų protėvių – sarmatų toteminis gyvūnas – auksinis elnias devynragis

Kūčios yra svarbiausia mūsų tautos šventė, skirta šeimos sutvirtinimui, todėl Kūčias lietuviai kelis tūkstančių metų švęsdavo išskirtinai savo šeimoje, nevaikščiodami į svečius ir svečių į savo namus nesikviesdami. Tradiciškai būdavo kutavojama (kurstoma ir globojama) ugnis, negaminami ant ugnies valgiai, bet buriama, dainuojama, žaidžiami įvairūs žaidimai šeimoje, klausomasi senolių atsiminimų, pasakojimų, pamokymų.

Kūčios Lietuvoje turėjo kelis virsmo tarpsnius:

1. Gamtišką. Jei jau norima daryti tradicines maisto ir valgymo šventes, tai jau daug gražiau, tautiškiau, oriau ir iškiliau būtų pagal lietuvių tautos senovines tradicijas per Kūčias, per žiemos lygiadienį budinant Žemę, prisiminti seniausią lietuvių saulės ratą.

Mūsų protėviai maistą dievams aukodavo savo šeimoje visiems kartu susėdus prie stalo neskubant ir garbinant žemės suteiktas gėrybes jas suvalgydami, kad savo protingu, sveiku ir darbščiu kūnu, savo darbais, gyvensena ir drovia mąstysena bei elgsena atnašauti Perkūnui. Šis, priėmęs žmogaus auką, savo žaibais ir perkūnais apvaisina žemę, kuri palaiminta savo gėrybes teikdavo ir tebeteikia žmogui.

Mūsų protėviai net ugniai aukodavo ne maistą, o malkas su šlakeliu drevių medaus. Net per Kūčias kūtavodami (išsaugodami), gerbdami ir garbindami ugnį, jos neišnaudodavo ir nieko ant jos negamindavo, tik ją pakurstydavo (pamaitindavo), o nakčiai žarijas kūtavodavo pelenais, kad jos neužgestų ir ramiai iki ryto rusentų.

Ant Kūčių (kūtavonių) stalo nedėdavo jokių keptų, virtų ar kitaip ugnimi apdorotų valgių, o dievams atnašaudavo žemės suteiktas gėrybes: sėklas, riešutus, vaisius, tai pat raugintus grybus, raugintas daržoves ir raugintus vaisius. Kūčių stalas po advento, kai žmonės pasninkavimu valo savo organizmą, turėdavo būti kuklus – dievams atnašaujančius valgius reikėdavo tik paragauti.

Valgių būdavo tik devyni, sulyg elniu devynragiu saulę parnešančiu – saulės simboliu.

Kūčių-virsmo stalas – senas apeiginių sakralinių valgių stalas. Autentiški valgiai turi būti iš tų maisto produktų, kurie buvo iki krikščionybės Lietuvoje priėmimo. Todėl ant Kūčių stalo negali būti valgių iš mėsos, paukštienos, žuvienos, kiaušinių.

Virsmo stalo apeiginiai valgiai būdavo gaminami iš daržovių, grūdų, sėklų, riešutų, vaisių, uogų, grybų, kitų miško gėrybių, gal net ir su šlakeliu dilgėlių, kanapių arba sėmenų aliejaus.

Gėrimui ant stalo dėdavo šaltino arba šulinio vandens, kuris Kūčių naktį tapdavo virsmo vandeniu – sveikatinančiu, gydomuoju.

2. Krikščionišką bažnytinį. Žuvis, silkė – tai jau krikščioniškos tikybos ir žydų prekeivių įtaka. Kaip ir Kalėdų paplotėlis – duoklė žydų macai.

Suprantama, ant Kūčių stalo jokiu būdu nebūdavo valgių iš bulvių, valgių su majonezu, pomidorų padažu. Jokių pyragų ar bandelių, blynų, blynelių ir sklindžių.

Įvairios giros, saldės, kompotai ar kisieliai atsirado pamiršus senąsias taurias gamtiškas tradicijas. Vėlesniais laikais (XVIII amžiaus pabaigoje) atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės arba virtinukai su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.

Atsiradus papročiui puošti eglutes, ant jų kabindavo raudonus obuolius, rojaus obuoliukus, folijoje suvyniotus riešutus, savo kūrybos šiaudinius, įvairius karpinius, girliandas. Smetonos laikais net atokių vienkiemių Kalėdų eglutės žėrėdavo blizgiais stikliniais žaisliukais.

Vyresniojo amžiaus žmonės pamena, kai Lietuva dar nebuvo rusų okupuota ir dar nebuvo mados švęsti Naujųjų metų, nes anais laikais būdavo švenčiamos tiktai Kūčios ir šventosios Kalėdos. Šios šventės būdavo ir tebėra šeimos šventė, kurios prisiminimai ir kvapai ilgam išlieka kiekvieno atmintyje.

Bet pats ryškiausias, pats nuostabiausias, nepakartojamas ir visus metus pasiliekantis dalykas yra Kūčių ir Kalėdų aromatas. Tai ne tik eglutės ir degančių žvakučių kvapai, bet svarbiausias, tik šių vienintelių švenčių dvelksmas – Kalėdų meduolio ir arbatos, kai kam ir mandarinų, aromatas.

Net sunkiausiais rusų komunistinės okupacijos metais Lietuvoje nebūdavo namų, kur nekepdavo Kalėdinio meduolio, nuo kurio kvapo miestuose prakvipdavo ne tik kiekvieno butas, bet ir laiptinės, namai. Mažieji miesteliai, esant ramesniam orui, ištisomis gatvėmis dvelkdavo ypatingai viliojančiu šventiniu gvazdikėlių, kardamono, muskato riešutų, cinamono ir medaus aromatu. Nebuvo Lietuvoje šeimos, kurios šeimininkė neturėtų savo, tik jai vienai žinomo ir griežtai saugomo Kalėdinio meduolio recepto. Lietuviški meduoliai turėjo savo išskirtinį gamybos būdą, nes nuo gilios senovės jie būdavo kepami iš ruginės tešlos, o prie tradicinių prieskonių aitrumo (gal ir šventinio charakterio suteikimui) lietuvaitės dar pridėdavo kvapiųjų pipirų, nuo viduramžių vadinamais Jamaikos pipirais.

Vaikams tai būdavo švenčių šventė, nes kur tik ateidavo, ten būdavo vaišinami meduoliais su Kalėdų arbata. Tų meduolių kartais prisinešdavo pilnas kišenes ir dėdavosi atsargai. Geri meduoliai išsilaikydavo net iki kitų Kalėdų, tad dažnai juos kabindavo ant eglučių. O jas nurengus, gardžiai krimsdavo...

O kokia nuostabiai fantastiška būdavo Kalėdų arbata! Ypač gerai ją mokėdavo paruošti klebonų gaspadinės. Tad nieko stebėtino, kad visas kalėdinis vaikų siautulys, pasivažinėjimai rogutėmis, sniego senių ritinimas, pasimėtymai sniego gniūžtėmis vykdavo prie klebonijų. Kai tik kam pašaldavo rankos ar kojos, pradėdavo varvėti nosis, bėgdavo pas klebono gaspadinę, kuri tuoj įpildavo kalėdinės arbatos su cinamonu, gvazdikėliu, kardamonu ir būtinai su medumi. Išgėrus puoduką Kalėdų arbatos nebūdavo baisūs jokie peršalimai, slogos ar kitokios ligos, o jau energijos užtekdavo tai iki valiai...

Beje, būtina pridurti, kad jau XVI amžiuje Vilniuje buvo netgi atskiras meduolininkų cechas, atsiskyręs nuo kepėjų cecho, nes meduolių gamyba ir kepimas buvo išskirtinis, gana sudėtingas ir daug laiko užimantis amatas. Meduoliams tešlą ruošdavo pagal labai užslaptintus receptus, o pačią tešlą labai ilgai nokindavo, puoselėdavo. Tas nokinimas vykdavo ne savaites ar mėnesius, bet kartais net keletą metų, nes nuo to meduolių skonis ir aromatas tik gerėdavo.

3. Rusų tarybinį okupacinį. Kūčių šventę okupantai suprato ne kaip tradicinę tautinę, o kaip bažnytinę šventę ir todėl Kūčių bei Kalėdų šventimas buvo uždraustas. Tačiau nežiūrint į nieką, beveik visi lietuviai, ir Kūčias, ir Kalėdas švęsdavo užsidangstę langus. Ir eglutes puošdavo. Ant jų kabindavo nuo Smetonos laikų išlikusius stiklinius žaisliukus, raudonus obuolius, rojaus obuoliukus, folijoje suvyniotus riešutus, savo kūrybos šiaudinius, medinius žaisliukus, įvairius karpinius, girliandas, blizgančiais popierėliais saldainius, spalvotus meduolius... Pamenu, koks džiaugsmas būdavo po Trijų karalių nurėdyti eglutę ir gardžiuotis valgomais eglutės puošiniais.

Ir nors po karo trūko maisto produktų, eilėse prie duonos reikėdavo iš vakaro užsiimti vietą ir ten pakaitomis budėti, ir nors namiškiai nežinodavo ar per šias Kūčias neįsiverš į namus rusų enkavedistai istrebiteliai su lietuviais kolaborantais ir neištrems į Sibirą, kiekvienuose namuose būtinai ant Kūčių stalo būdavo 12 valgių. Išradingumui galo nebūdavo, nes į dvylikos skaičių įskaičiuodavo ir varganai gautą duonelę ir Kalėdinį plotkelį, riešutus ir grybus, obuolius ir džiovintus vaisius, kūčią ir kūčiukus, aguonų pienelį ir spanguolių kisielių, šaltinio ar šulinio vandenį ir džiovintų vaisių kompotą, būtinai didelėmis pastangomis gautą žuvį ar net silkę.

4. Globalinį šiuolaikinį. Prieš 24 metus Lietuvoje pradėjo steigtis didieji prekybos centrai. Pakito ir patys maisto produktai, ir jų auginimo, ruošimo bei gamybos technologijos. Bet tai jau atskira tema, reikalaujanti didesnės studijos.

Senoviška lietuvių kūčia

Nuo senų senovės ant Kūčių stalo pagrindinis valgis buvo kūčia (kutia, kutinys, kūtelė), atsiradusi nuo žodžio – kūtavoti, (tai yra saugoti, globoti), ruošiama iš mirkytų grūdų (senų senovėje – avižų) arba žirnių, pasaldintų medumi, pagardintų aguonomis bei riešutais ir skirta pavaišinti į puotą pakviestas protėvių vėlės. Kai kuriose Lietuvos vietose vėlesniais laikais (XIX a.) kūčia buvo ruošiama iš virtos grucės (perlinių kruopų).

Tai – aukos patiekalas, valgomas pačių aukotojų.

Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – apie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria „su kūčiomis, su grūdais, žirniais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno“.

Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: „Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto grūdų ir žirnių, kad gerai sektųsi auginti gyvulius. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir grūdų, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms.”

Grūdai ir žirniai – labai svarbi kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra kūčia.

Nuo senų senovės ant Kūčių stalo pagrindinis valgis buvo kūčia.

Kūčios ruošimo receptas:

Stiklinę avižų, rugių, kviečių ar miežių grūdų, arba Lietuvoje augintų senųjų margųjų (pilkųjų) žirnių nuplauti ir pamerkti kelioms paroms, kasdien keičiant vandenį. Senovėje taip išmirkyti grūdai, žirniai ir pupos būdavo valgomi po pasninkavimo. 100 g aguonų nuplikyti, 2 kartus permalti mėsmale (anksčiau būdavo sutrinamos piestoje). Trintas aguonas išmaišyti su 100 g medaus, 100 g kapotų riešutų. Ant išmirkytų grūdų aguonų trintinį užpilti tik prieš pat valgant, nes ilgiau pastovėjus grūdai sukietėja ir tampa neskaniais.