Logo
 Spausdinti šį puslapį

Birutė Mar: „Kūryba – kvietimas persikelti į kitą upės pusę“

Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)

 

Pokalbis su aktore Birute Mar tikra dovana. Apie jiems įteiktą dovaną kalbėjosi ir žiūrovai, skirstydamiesi po spektaklio Gargždų kultūros centre. Kūrybos ir dalijimosi meile, atradimais, pažinimu dovana apdovanoti žiūrovai iš spektaklio išėjo nuščiuvę, susimąstę, be didelio šurmulio.

Balandį Gargždų muzikos festivalyje B.Mar pristatė savo režisuotą Valstybinio jaunimo teatro spektaklį pagal rašytojo Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškus ir kūrybą - „Jis ir ji“. Spektaklyje aktorė vaidino kartu su Aleksu Kazanavičiumi.

B.Mar – viena ryškiausi ir originaliausių šalies aktorių. Jos kūryba pelnė ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių apdovanojimų, o biografija kupina vaidmenų teatre, filmuose, ilgiausias sąrašas jos režisuotų spektaklių, parašytų ir išleistų poezijos, pasakų, dienoraščių knygų.

Po spektaklio, LIJO restorane, Birutė Mar skyrė laiko interviu. Sutarėme, kad kabėsime tik apie tai, kas įdomu. Į vienintelė klausimą aktorė nenorėjo atsakyti. „Na ne, čia iš tos moteriškų žurnalų serijos, šitas neįdomu“, - šypsojosi išgirdusi, kad rūpi sužinoti, kur ji įkrauna savo energijos baterijas, kaip ilsisi ir atsipalaiduoja po intensyvių darbų ir dalijimosi kūryba.

- Ar iš tiesų aktorystė, kaip profesija, leidžia pažinti labai įvairialypį pasaulį ir suteikia prabangą gilintis į daugelį skubantiems ir lekiantiems nematomų, nepažįstamų dalykų?

-Nebūtinai. Galėčiau nieko nedaryti ir tik laukti vaidmens, kokį pasiūlys režisieriai. Galėčiau būti aktorė atlikėja. Mano veikloje persipynė daug profesijų, nesu vien aktorė. Jau įpratau taip. Man taip daug įdomiau gyventi ir dirbti. Kuriu savo teatrą nuo pradžios iki galo. Pati renkuosi pjeses, rašau scenarijus, režisuoju, vaidinu. Dabar turiu galimybių žymiai daugiau gilintis, pasirinkti temas, apie kurias noriu kalbėti. Su amžiumi gyvenimas trumpėja, daryti bet ko nesinori, neįdomu, o ir laiko nebėra tiek daug, todėl renkuosi tai, kas man yra įdomiausia. Kalbu apie tai scenoje. Esu sau davusi žodį kurti spektaklius tik apie meilę. Ir labai daug dėmesio skiriu spektaklio grožio estetikai. Tiesa, tą teisę kurti savo teatrą reikėjo išsikovoti.

- Grūmeisi su klasikinio teatro supratimu, ar su kolegų skepticizmu?

- Kai pradėjau eiti savo keliu, ne vienas klausė – kaip aš taip galiu. Neva aktorė, o pradėjo čia kažką režisuoti... Kai pradedi daryti kažką naujo, visada sulauki pasipriešinimo. Pradėdama aiškiai nebuvau sau nusipiešusi, kokį teatrą kursiu, bet jaučiau, ką noriu vaidinti, kokiu personažu būti, kokias idėjas pasakyti nuo scenos. Intuityviai jaučiau, kad turiu kalbėti apie dalykus, kurie jaudina mane pačią, kas man artimiausia.

- Teatras visada yra ir dalinimasis, kuriame neužtenka aktoriaus, reikia girdinčios ir suprantančios publikos, tiesa?

- Žinoma, spektaklio metu visada svarbiausias dalykas - apsikeitimas energija. Nežinau, kaip be to gyventi galėčiau. Na, dabar tai jau ir moksliškai įrodyta, kad energija, kurią atiduodi, sukuria tam tikrus virpesius, pokytį... Man buvimas scenoje, o ir apskritai visa kūryba yra tarsi perėjimas į kitą tų virpesių dažnį. Išeini į sceną, ir pati apsivalai, ir, jei spektaklis pavyksta, žiūrovas tarsi tuo pat metu apsivalo, tarsi pakyla į kitą, kitokią realybę.

- Kalbant apie teatrą, labai dažnai kalbama ir apie teatro magiją. Štai ir Tu užsimeni apie kitokią realybę, virpesius... Kas tai iš tiesų yra, kas sukuria tą teatro stebuklą?

- Aš nežinau. Niekas to nežino. Yra daug dalykų, kuriuos mes tik jaučiame, bet negalime paaiškinti. Reikėtų suguldyti į sakinius ir tų jausmų neliktų. Galbūt tie mokslininkai kurie tiria, kas vyksta spektaklio, meditacijos metu, kurie geba tai paaiškinti moksliškai, išdėstytų savo teoriją, bet ji vis tiek būtų apie jausmus, ne apie apčiuopiamus dalykus. Manau, kada nors fizikai aiškiai paaiškins šiuos procesus, nežinau.

O kas vyksta bažnyčioj per Mišias? Kas gali paaiškinti? Kas gali įrodyti? Žmonės geba bažnyčioje nugrimzti į save ir pradeda galvoti apie prasmę, esmę. Gero spektaklio metu -panašūs dalykai. Mano supratimu, geras, prasmingas spektaklis įvyksta tuomet, kai tu leidi žmogui pagalvoti apie save. Siela juk nori to prasmės suvokimo, o gyvenimas, buitis, dažnai užgožia mūsų vidinius dalykus, užmiršti svajones, skaidrumą. O teatre gali vėl tai patirti.

-Kelias į teatrą, kuris būtų kaip bažnyčia, ir veda tave per meilę? Tačiau dabar tenka matyti tiek daug lėkštų ar destruktyvių spektaklių...

-Taip, ta diskusija nuolat vyksta. Tie kūrėjai, kurie kuria destruktyvius spektaklius sako man - bet juk toks yra gyvenimas. Sako, kaip aš galiu nematyti tikro gyvenimo ir kalbėti vien apie meilę, juk pasaulis yra visoks. Taip, bet aš renkuosi. O galiausiai ir tą destrukciją galima rodyti per atstumą, ne taip tiesmukai, daug subtiliau, ne taip, kaip gatvėj.

Nenoriu tos bjaurasties savo spektakliuose, nes man pačia neįdomu į tai žiūrėt. Būna, tarkim, spektaklis, kuriame žudo, prievartauja, skaudina. Ką daro žiūrovas? Ką aš pati darau? Atsiriboju. Scenoje kažkas draskosi, pykstasi, lieja šlykščiausias emocijas... aš juk neišgyvenu to kartu su aktoriais, mintyse prašau, kad tai greičiau liautųsi, baigtųsi.

O jei sudėtingos emocijos, tas pats skausmas, parodomas per vidinę būseną, per tylą, žiūrovas gali įsijausti, ima išgyventi kartu ir pajaučia tai daug jautriau ir atviriau. Ta bjaurastis irgi neatsiranda iš nieko, ją lemia visokios vidinės priežastys, svarbu tai suvokti pirmiausia sau. Teatras gali padėti.

-Kas buvo Tavo mokytojai, atvedę  į tą teatro pojūtį, supratimą, kūrybą, kokius išgyveni dabar?

-Mokytojai svarbu. Aišku, kažką kiekvienas žmogus atsineša savo, savito į kiekvieną profesiją, eina savu keliu, bet labai svarbu, kas jį moko, papildo. Kai atvažiavau mokytis į Sankt Peterburgą, mano mokytojas buvo puikus teatro profesorius, jau miręs, rusų senosios inteligentijos atstovas. Tada dar buvo sovietmetis ir tada teatras dar buvo kaip bažnyčia, teatras turėjo misiją, kalbėjo apie slaptus dalykus, apie tai, apie ką kalbėt nebuvo galima, prasmingas buvo teatras. Nebuvo viso to popso, visų tų „domino“ atrakcionų. Profesorius visada sakydavo – režisūra yra žmogotyra – человекoведение.

Jis sakydavo, kad profesijos mes visi išmoksime, bet mūsų sėkmė priklausys nuo to, kiek pažinsime žmogų, jo psichologiją, jo esmę, gylį. Ir tikrai. Jis buvo teisus. Ne tik teoriškai, bet ir praktiškai tai yra ir įdomiausia, ir sudėtingiausia.

-Prisipažinsiu, pastaruoju metu buvau keliuose spektakliuose, po kurių sau prisiekiau, kad be aukščiausios prabos rekomendacijų į teatrą kojos nekelsiu. Jaučiausi sugaišusi laiką ir ištvėrusi, o ne patyrusi spektaklį. Ar tenka ir Tau girdėti tokių atsiliepimų apie kolegų darbus? Kuo gyvena šios dienos teatro bendruomenė Lietuvoje?

-Būtent, žmonės prisižiūrėję tokių spektaklių nebeateina į teatrą. Išsigąsta, kad vėl teks kankintis.

Teatras yra pasimetęs šiuo laiku. Nežino, kuriuo keliu eiti. Man atrodo, kad tas pasimetimas prasidėjo pasibaigus sovietinei epochai ir eksperimentuojat, blaškantis tęsiasi iki šiol. Anksčiau teatre reikėjo gyvai, įtaigiai pasakyti, kalbėti apie svarbius dalykus taip, kad publika išspręstų rebusą, perprastų metaforas, bet į kalėjimą nepasodintų. O dabar reikia žiūrovų, reikia pilnų salių, nes reikia pinigų. Kad ir kokių idėjų turi teatro vadovas, jis turi išlaikyti teatrą, o kaip jį išlaikyti – statyti komedijas...

-Turėjai labai daug drąsos ir jėgos, kai ryžaisi eiti savo keliu, nepriklausomu nuo teatro, trupės ar režisieriaus, tiesa?

- Tikiu, kad mes visi turime tam tikrą energijos užtaisą, kurį anksčiau ar vėliau, vienokiu ar kitokiu keliu, vienu ar kitu būdu išsprogdiname – pasidaliname.

-Šiandien tavo kūrybiškumas sprogsta ne tik teatre. Rašai poeziją, kuri pasakas...

-Man viskas organiška, tarsi savaime atsitinka. Ateina mintis parašyti, rašau. Kažkas pasiūlo kokią medžiagą, įsigilinu, gimsta spektaklis, tarsi savaime viskas. Natūraliai, nematau jokio čia žygdarbio.

-Viliuosi, kad daugelį procesų, kurie šiandien mums nepriimtini, pakeis ateinanti jaunoji karta. Ar turi ką pasakyti tiems, kurie degančiom širdim, kupini idėjų ateina kurti kitokios Lietuvos šiandien?

-Svarbiausia, nebijokite nieko. Nebijokite būti sunaikinti, klysti, sutikti pasipriešinimą. Eikit ir darykit. Nebijokite būti neįvertinti, neprisitaikykite. Tos drąsos ir drąsos linkėjimo man pačiai jaunai būtų reikėję. Turėjo daug laiko praeiti, kol išdrįsau. Ir vis tiek sakau kiekvienam, nebijokite, išdrįskite. Tie prisitaikymai tik gaišina laiką. Visada jauniems sakau -neprisitaikykit, nedarykit, kaip liepia. Jei nežinot, ką daryti, keliaukit po pasalį, pamatykit, susivoksit. O jei žinote, ko trokštate, stokite, studijuokite, veikite tai, kas jums rūpi, kas yra jūsų.

- Pirmą kartą Tavo vardą įsidėmėjau, kai knygyne rinkau dovaną bičiuliui. Nupirkau jam knygą „Cinamonu kvepiantys namai“. Prieš įteikdama dovaną, knygą pati „prarijau“. Liko įspūdis, kad pastebi, žaviesi, moki pasidalinti mažais, paprastais dalykais, kasdieniais, bet įkvepiančiais. Tų mažų malonumų, kasdienybės perliukų ir dabar kupinas Tavo pasaulis?

- Tuos didelius dalykus tik per mažus pastebėjimus ir gali papasakoti. Čia atsiskleidžia ir mano režisūrinis mąstymas, ir būdas suvokti, pažinti pasaulį. Taip ir spektakliuose - iš mažų dalykų, iš niuansų galima sudėlioti istoriją. Emocijas ir sukelia detalės, kurias žmones atpažįsta, pripažįsta kaip savas. O kaip kitaip? Pradėk rašyti stipriais, idėjų koncentrato kupinais sakiniais, po kelių eilučių ir pačiam atsibos. O „Cinamono namuose“ apskritai nebuvo įmanoma rašyti kitaip, kaip tik apie detales, mažų dalykų pastebėjimais. Kai pradedi rašyti apie žmogaus dvasią, turi rašyti visai apie kitką.

- Noriu paklausti apie dvasią, todėl klausiu apie kitką. Kaip čia yra, kad save ir gyvenimą pažinti pavyksta  lengviau ir giliau per skausmą, o ne per džiaugsmingą sėkmės patirtį? Ir Tau taip?

- Gyvenimas įvairiaspalvis. Viskas irgi surežisuota puikiai, kažkokios nematomos jėgos. Veda ten, kur patiriame skausmo. Galiausiai didelį džiaugsmą. Ir vėl. Ratu. Kaip kita spektaklio scena. Viskas tam, kad keliautume gilyn, pažintume save, savo sielą į gylį, gilyn. Ir teatras toks. O kas tas gilyn? „Cinamono namuose“ ir rašiau apie tai, kad tas gilyn veda į sielos ramybę, vidinę ramybę. Kai tu supranti galiausiai, kad visos tos emocijos, aistros, būviai, yra tik bangos, praeinančios, tada ateina gilus suvokimas to gyvenimo, kai gali matyti, tarsi iš šalies, kaip viskas vyksta. Ir save iš šalies pamatai. Tada ateina tas klausimas, kas aš esu iš tikrųjų. Tos visos bangos praeina, praeina, praeina, tuos visus vaidmenis suvaidini per tą gyvenimą – vienokius, kitokius. Praeina, praeina. Ir kas lieka? Klausimas. O kas lieka? Tai, kas bendra, kas neišnyksta, nepraeina. Aš taip jaučiu, kad kažkas – gal skulptorius - kaip akmenį, skulptūrą, truputį paskalpuoja, skaptuoja, nuima, nukabina, patikrina, kiek galiu pasikeisti šiame gyvenime, kiek dar galiu būti nugludinta...

- O pasirinkimai?

- Čia irgi svarbus klausimas. Kiek mes galime pasirinkti? Kiek patys lemiame? Ne viską galime patys pasirinkti. Atsitinka ir neišvengiama. Ir vienos tiesos nėra. Jei yra tiesa, ji visada turi dvi puses. O kūryboj ne tiesa yra svarbiausia. Svarbiausia yra pasiekti tą sielos ramybės būvį. Jei pati patiriu tai, gal galiu iki to būvio atvesti ir žiūrovą? Bent kelioms akimirkoms. Kaip bažnyčioj. Ateini ir pabūni bent penkias minutes toj tyloj. Gylyje. Teatre, bažnyčioje, su savimi, su dievu. Čia ta tiesa. Tą ramybės akimirką. O paskui ir vėl ratu, vėl kasdienybėje.

Tas pats mano profesorius visada sakydavo, kad kūryba yra, kai tu esi vienoje upės pusėje, o žmonės – kitoj. O kūrybos tikslas, kad publika, žiūrovai tie, su kuriais daliniesi, persikeltų į tavo upės pusę.

- Kaip Tau atrodo, ar Lietuvoje yra provincija, ar provincija yra visa Lietuva? Kažkam atrodytų, kad Gargždai yra mažulytis provincijos miestelis, o man jie – pasaulio centras... Ar taip labai skiriasi gyvenimas Vilniuje, Gargžduose, pasaulyje?..

- Visi tie klausimai išgaruoja kai daugiau pakeliauji po pasaulį. Man pasisekė, kad su savo spektakliais apkeliavau daugiau nei trisdešimt šalių. Kai realiai savo akimis pamatai tą pasaulį, koks jis didelis, kiek jame visko yra, suvoki, kokia mes maža, mažutė šalis pasaulyje esame. Tos kelionės ištrynė iš manęs susireikšminimo jausmą, kuris atsiranda būnant vienoje vietoje. Neva ne, mes ne provincija.

Esam maži. Faktas. Tiek visko yra pasaulyje. Viskas yra taip reliatyvu. Kuo mažesnis miestas, kuo mažesnė šalis, tuo labiau visi vienas kitą kontroliuoja. Esą, žino, kaip kitam geriau. Kai ilgiau niekur neišvažiuoju, aš irgi save pagaunu kartais, kad imu save perdėm kontroliuoti, cenzūruoti. Nustoju. Kuo daugiau pasaulio pažįsti, tuo labiau suvoki, koks mažas taškelis esi. Ir vis tiek tas mažas taškelis – visas pasaulis. O iš kitos pusės, nėra jokios provincijos. Jei kažką darai, kuri, gyveni, koks skirtumas, kur?

-Labai ačiū Tau už pokalbį.

 

Paveikslėlių galerija

Susiję įrašai (pagal žymę)

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,