Inesa ir Valentinas Golubovskiai – kitokia šeima. Penkerius metus santuokoje gyvenanti pora per vienerius metus iš bevaikės šeimos tapo daugiavaike. Ir ne, jiems negimė trynukai. Nuo praėjusių metų balandžio jų šeimos durys atsivėrė 15-metei Dianai (vardas pakeistas) – jie tapo jos laikinais globėjais. Aplinkybės lėmė ir tai, kad 9 ir 10 metų broliukas ir sesutė iš vyro pirmos santuokos taip pat apsigyveno Golubovskių namuose. Nuolatiniai iššūkiai tapo šeimos kasdienybe, tačiau, kaip patys sako, namuose yra ir daugiau džiugesio, ir malonaus šurmulio. Savo išskirtine šeimos istorija jie sutiko pasidalinti su portalo mano-gargzdai.lt skaitytojais.

Trumpai papasakokite apie save.

Inesa: Aš dirbu Vaikų psichiatrijos skyriuje, esu psichologė-psichoterapeutė Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje.

Valentinas: Aš esu gamybos vadovas aliuminio konstrukcijų įmonėje.

Kokia Dianos atsiradimo Jūsų šeimoje istorija? Kaip priėmėte nelengvą sprendimą – tapti paauglės mergaitės laikinais globėjais?

Inesa: Su mergaite aš susipažinau daug anksčiau, prieš keletą metų ją konsultavau Vaikų psichiatrijos skyriuje. Buvo labai sudėtingas atvejis, ji neprisileido žmonių, neturėjo socialinių įgūdžių. Vaikas turėjo daug psichologinių traumų. Man pavyko užmegzti ryšį, aš ją „šildžiau“, prisipratinau, kol galiausiai konsultacijose ji pradėjo kalbėti, kaip norėtų gyventi drauge.

Aš su kita kolege gydytoja dėjome daug pastangų, buvome pirmieji žmonės, kurie užmezgėme artimesnį kontaktą ir vaikas tada prisirišo prie mūsų. Kaip atsakingi asmenys kreipėmės į Vaiko teisių apsaugos tarnybą (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą – aut. past.), pranešėme, kad sudėtinga situacija šeimoje. Mergaitė buvo laikinai paimta į Vaiko gerovės centrą, ten jos elgesys dar pablogėjo ir ji savo noru grįžo namo. Ten buvo daugiau laisvės, mama jos neprižiūrėjo ir ji galėjo daryti, ką nori.

Paskui ji ilgą laiką nebegrįžo į mūsų skyrių, bet mes palaikydavome ryšį. Per vienas Velykas sugalvojau ją pasikviesti į namus švęsti. Ji sakė, kad apskritai nėra šventusi jokių švenčių, jos asocijuojasi su blogais dalykais. Norėjau, kad mergaitė kitaip pažiūrėtų į šventes, kitaip praleistų laiką, pagerintų socialinius įgūdžius. Nuo to laiko ji pasiliko mūsų namuose.

O kaip ji oficialiai tapo Jūsų globotine, kokia situacija su jos biologiniais tėvais?

Inesa: Ji pajuto šiltą ir ramią atmosferą, pati pradėjo bėgti iš mamos namų pas mus, leisti laiką. Mes galiausiai supratome, kad teisiškai taip būti negali, mama labai ambivalentiška: tai leidžia, tai neleidžia.

Darėme tam tikrus žingsnius. Mergaitė pati nuėjo į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, pasakė, kad yra prasta situacija šeimoje ir ji nebenori ten gyventi. Tarnyba nustatė antrąjį grėsmės lygį, taip Diana atsirado mūsų šeimoje. Sprendimas buvo priimtas mūsų abiejų. Apie tai daug kalbėjomės.

Mergaitės mama turi psichologinių sveikatos problemų, tėtis nežinomas.

Kaip pasikeitė Jūsų santykis, kai mergaitė iš pacientės tapo dukra?

Inesa: Buvo sunku, nes labai nelengva nustatyti ribas ir keisti vaidmenį. Pradžioje ir mergaitė nesuprato, ir aš pati nesusigaudžiau, kur yra tos ribos, kiek aš galiu būti terapeutė ir gilintis į psichologines problemas, kiek jau nebeturėčiau ir reikėtų perleisti kitiems tą darbą.

Žinoma, dabar galiu labiau prisiliesti, apkabinti ne kaip psichologė, palaikyti. Teko daug įdėti asmeninių pastangų.

Kokios adaptacijos problemos ir iššūkiai?

Inesa: Mūsų situacija – neeilinė ir gan sudėtinga, nes labai daug iššūkių turime. Ji atėjo, turėjo adaptuotis ir tas procesas vis dar vyksta. Per metus – ir karantinas, ir du vaikučiai dar atsirado. Mergaitė turėjo savo erdvę, kambarį, dabar jau turi dalintis, mokytis vėl naujų dalykų. Dviem mažiesiems – vėl sudėtingas iššūkis, nes mes juos paėmėme iš nesaugios aplinkos, jiems irgi teko keisti ir miestą, mokyklą.

Aišku, susiduriame su įvairiais sunkumais, bet, mano požiūriu, per metus Diana pasikeitė kardinaliai. Kaip psichoterapeutė matau, kad žala, kuri buvo padaryta per 15 metų, negali išnykti per metus. Kartkartėmis ji pasako, kad reikia psichologo, nes nesupranta, kas su ja darosi.

Vis dar jaučiama nuotaikų kaita, bet atrodo, kad net asmenybė keičiasi – ji tapo ramesnė, sukalbamesnė, nustojo vartoti alkoholį, metė rūkyti. Taip pat pakeitė mokyklą. Mergaitė pakeitė savo valgymo įpročius, nes iš pradžių mityboje buvo tik „Coca cola“ ir mėsa. Sakydavo, kad ją pykina nuo vandens. Dabar jau valgo kitaip. Bet dabar tenka „kovoti“ su mažiukų valgymo įpročiais – nieko sveiko nenori, tik makaronų, dešrelių, gražiai atrodančio maisto.

Kitas dalykas – didžiulės žinių spragos. Diana nebeturi elementarių žinių nuo kokios ketvirtos klasės. Kai rašome diktantus, nežino, kur nosines raides dėti, apie kablelius jau net nekalbu.

O koks globėjo santykis su naująja šeimos nare?

Valentinas: Pačioje pradžioje, kai vaikas atėjo į šeimą buvo viskas labai gražu, nes ji save parodė iš geresnės pusės, mėgino pavergti širdis, o po mėnesio prasidėjo „ragiukai“. Buvo toks laikotarpis, gal net pusę metų, kai vaikas su manimi visiškai nekontaktavo, vengdavo bendrauti.

Inesa: Nes ji niekada neturėjo tėčio, nesuprato, koks jo vaidmuo.

Valentinas: Vėliau po truputį, į mėnesį gal vieną kartą ateidavo pasišnekėti. Kai virtuvėje gamini, pasėdi šalia, pasišneka. Bet šiandien neįmanoma ramiai įeiti į namus: atbėga, apsikabina, ant sprando gali užšokti. Miegoti irgi ramiai nenueisi, į lovą subėga visi trys. Dabar kontaktas yra ir visi smagiai, saugiai jaučiasi.

Kaip reaguoja į draudimus? Kaip pavyksta susitarti dėl tvarkos? Mobiliųjų telefonų naudojimo?

Valentinas: Su ribomis ir draudimais buvo sudėtinga, nes vyresnėlė sunkiai juos priėmė, bandė išsisukinėti. Dabar – jau gerai. Reikėjo daug pastangų, taikyti pasekmes, kad pamatytų, kad tai yra netinkama. Yra buvę, kad elektrą išjungėme visame antrame aukšte. Turime taisyklę, jeigu indų neišsiplauna, tai nuo bet kokios veiklos, kurią daro, yra atitraukiami. Kartą buvo, kad surinkome ir į vaiko kambarį nunešėme neplautų indų krūvą. Tenka kūrybiškai kartais pažiūrėti į situacijas.

Mažiesiems naudojame „Family link“ programėlę, kuri leidžia sekti atžalų naudojimąsi mobiliuoju telefonu ir užtikrinti jų saugumą internete.

Kokie vaikų pomėgiai? Ar lanko kokius nors būrelius?

Inesa: Diana labai pamėgo teatrą, lanko „Aušros“ teatrą, ji net verkė, kai vasarą pastarasis užsidarė atostogoms.

Valentinas: Mažieji nespėjo, nes tik dabar apsipranta su šia aplinka, mokykla. Bet galbūt nuo rudens jau leisime. Abu norėtų lankyti baseiną, o mažasis išreiškė pageidavimą lankyti ir dailės būrelį.

Globotinės piešinyje – šeima.

O kaip į šeimos pasikeitimus reaguoja artimieji? Aplinkiniai?

Valentinas: Su visokiomis reakcijomis esame susidūrę, bet žmonės pripranta. Dabar jau nebėra jokių kalbų, priima kaip savo šeimos narį, nors iš pradžių buvo visokių pasisakymų. Tiesa, iš kaimynų – tik geri.

Inesa: Labai dažnai žmonės galvoja, kad dėl pinigų, net ir iš mano ir Valentino tėvai taip pasakydavo. Nelabai žmonės supranta, kad galima užmegzti ryšį su vaiku ir kad kartais norisi padėti jaunam žmogui užaugti sveikoje aplinkoje. Negalime pasakyti, kad esame tobuli globėjai, bet mes suteikiame geresnę aplinką, negu buvo anksčiau. Mums nelabai rūpėjo aplinkinių nuomonė, mes priėmėme aiškų sprendimą.

Sunkiau dėl pokyčių buvo mergaitei, nes ji slėpė šią informaciją, nenorėjo, kad žinotų nei mokytojai, nei klasės draugai. Kai ateidavo mama į mokyklą, jai buvo didžiausias siaubas.

Ar jaučiatės laimingi tapę globėjais? Kaip tai praturtino Jus kaip asmenybes?

Inesa: Žinoma, mes kaip asmenybės tobulėjame, nors asmeninės naudos negauname. Labai daug atrandu apie save naujų dalykų, išmokau to, ko nemokėjau. Perversmas nelengvas, bet tu pamatai, kad augi kaip žmogus. Tapau ramesnė, šiltesnė, gyvesni namai pasidarė. Šeimoje visi jaučia, kad čia saugu, ramu, esame labai laimingi ir patenkinti.

Kaip vertinate finansinę valstybės paramą?

Valentinas: Priimdami vaiką į šeimą, norėjome jam tik suteikti gerovę, net negalvojome apie finansinius dalykus.

Inesa: Kai pradėjome tą procesą dėl laikinos globos, mus informavo, kad turime tvarkytis dokumentus dėl pinigų, mums tai buvo staigmena (per mėnesį gauna 486 eurus – aut. past.).

Kai skaičiuojame savo šeimos finansus, tai visiškai nepakankama suma išlaikyti vaiką, nes vaikų poreikiai yra pakankamai dideli: ir mokyklai, ir dienpinigiams, maistui ir pan. Tai didelė pagalba, bet, jeigu nedirbtume, šių pinigų išlaikymui neužtektų.

Ar svari Gargždų socialinio paslaugų centro Globos centro specialistų pagalba? Kokiomis paslaugomis naudojatės?

Valentinas: Psichologo pagalba tikrai naudojamės, ypač kai atsirado du mažamečiai. Mums asmeniškai labai padėjo vedami kursai, nes mes pradžioje vaiką priėmėme, o po to susidūrėme su problemomis, kursuose sužinojome, kaip su jomis tvarkytis, tai mus nuramino.

Inesa: Mūsų globos koordinatorė padeda bet kokiais klausimais, kokiais kreipiamės. Jeigu žmonės nuoširdūs, pagalba yra labai reikalinga.

Šiuo metu esate laikinieji paauglės globėjai. Tai reiškia, kad, pasikeitus situacijai, mergaitė galėtų grįžti pas savo biologinę mamą. Ar sieksite nuolatinės globos?

Inesa: Nuolatinės globos sieksime vienareikšmiškai, nes aš nebematau jos kitoje aplinkoje. Mes esame šeima, ji vadina mus tėvais. Dianai labai reikėjo tos šeimos, dabar išplėšti ją iš šios aplinkos – būtų tragiški rezultatai.

Kokia situacija? Ar šeima galės gauti nuolatinę mergaitės globą?

Globos koordinatorė Odeta Preikšaitienė: Tikimės, kad galės. Mama dėl sveikatos problemų negali tinkamai tenkinti vaiko poreikių, todėl tikėtina, kad teismo sprendimas bus palankus mergaitės interesams. Inesai su Valentinu tapus nuolatiniais globėjais, jie padės mergaitei užaugti iki pilnametystės ir toliau palaikys gražius santykius.

Ką patartumėte turintiems minčių apie globą, bet nesiryžtantiems priimti galutinio sprendimo?

Valentinas: Visada turėkite tvirtą savo poziciją, neatsigręžkite į aplinkinių nuomonę, nes visada atsiras norinčių apkalbėti.

Inesa: Aš manau, kad tai nėra lengvas sprendimas ir nepatarčiau visiems taip daryti. Tačiau tiems, kurie turi mintį – patarčiau nebijoti, nes kai pasakome „taip“ gyvenimui, vyksta stebuklai. Iš pradžių būna sunku, bet po to įvyksta dideli stebuklai.

Klaipėdos rajone vaikus globoja 75 šeimos, kuriose auga 107 vaikai. Taip pat veikia viena šeimyna, globojanti 4 vaikus, bei 2 budintys globotojai, prižiūrintys 4 vaikus.

Gargždų socialinių paslaugų centro direktorė Viktorija Lygnugarienė iš savo patirties sako, kad kas trečia šeima, negalėjusi susilaukti biologinių vaikų, į šeimą priėmusi globotinį, susilaukia savų. Deja, vidutiniškai viena šeima per metus, priėmusi globotinį, atsisako šių pareigų.

Vaikų globos institucijose šalyje vis dar auga 1 777 vaikai, o 2020 metai Lietuvoje paskutiniai, kai vaiko globėju gali tapti vaikų globos namai. Šiuo metu Lietuvoje vaikus globoja 3 839 šeimos ir jose auga 4 936 vaikai.

Laikinų globėjų finansinę paramą sudaro: išmoka vaikui (vaiko pinigai ) – 60 Eur/mėn., globos (rūpybos) išmoka – 156 Eur/mėn., globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas – 156 Eur/mėn., materialinė parama pagalbos pinigais vaikus globojančioms šeimoms (asmenims) Klaipėdos m. (kiekviena savivaldybė pati priima sprendimą, ar mokėti pagalbos pinigus ir kokią sumą) – 114 Eur/mėn. Iš viso – 486 Eur/mėn.

Kaip tapti globėju?

Asmuo, norintis globoti šeimoje be tėvų globos likusį vaiką, turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją, kurios darbuotojams padedant, bus pradėta globos šeimoje procedūra. Pirmiausia bus vykdomas asmens pradinis įvertinimas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnybos) teritoriniam skyriui atlikus asmens pradinį vertinimą ir priėmus teigiamą sprendimą, asmuo nukreipiamas į savivaldybės teritorijoje veikiantį Globos centrą dėl mokymų ir jo pasirengimo globoti vaiką vertinimo pagal GIMK programą ir išvados parengimo. Mokymus organizuoja savivaldybės teritorijoje veikiantys globos centrai, kuriuose paslaugas teikia pagal GIMK programą Tarnybos atestuoti asmenys.

Mokymai privalomi kiekvienam fiziniam asmeniui, norinčiam tapti vaiko globėju, dėl kurio teigiamo pradinio įvertinimo priimtas Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimas, o jo sutuoktiniui ar bendrai gyvenančiam asmeniui rekomenduojami. Pastebėtina, kad vaiko artimiesiems giminaičiams mokymai yra rekomenduojami, tačiau neprivalomi.

Pabaigus mokymus pagal GIMK programą Tarnybos atestuoti asmenys įvertina, ar asmuo yra pasirengęs globoti tėvų globos netekusį vaiką. Atkreiptinas dėmesys, jog tik gavus teigiamą išvadą apie pasirengimą globoti vaiką, asmuo gali būti skiriamas globėju. Globėjų mokymai trunka 7 savaites, o visa pasirengimo jais tapti procedūra – apie 4–5 mėnesius nuo dokumentų pateikimo.

Jei Jums artima globos ar įvaikinimo idėja, kviečiame kreiptis į Gargždų socialinių paslaugų centro padalinio Globos centro specialistus (Sodo g. 1, Gargždai, tel. 8 46 470202, 8 683 23943 arba el. paštu ). Daugiau informacijos www.gargzduspc.lt ir Facebook paskyroje GIMK Klaipėdos rajone.