Penktadienį į Priekulės kultūros centro Ernsto Vicherto teatro spektaklio „Paskutinis koncertas“ premjerą sugūžėjo pilna salė žiūrovų. Stebėdami dvi suvaidintas gyvenimiškas situacijas, ko gero, ne vienas susimąstė, kas nutinka, kai žmonės per ilgai „užsižaidžia“ su kaukėmis, kurias užsideda vedini įvairiausių priežasčių.

Spektaklis kurtas remiantis rusų rašytojo Antono Čechovo apsakymu „Diplomatas“ ir pjese „Meška“.

Pirmoje dalyje žiūrovai išvydo ne taip jau retai gyvenime pasitaikančią situaciją, kada žmonės dėl vienokių  ar kitokių priežasčių ima vaidinti tam tikrus vaidmenis.

Mirus moteriai, kurią vis dar be galo myli jos buvęs vyras, į šermenis susirinkusios josios draugės ir giminaitės tiesiog paklaiksta nuo minties, kaip šią žinią reikės pranešti velionės buvusiam vyrui, ligotam ir labai jautriam žmogui. Ir lyg tyčia po kojomis pasimaišo geras jo draugas – jam ir pavedama misija perduoti šią žinią – vyras įkinkomas į diplomato vaidmenį. Tačiau šis vaidmuo tiesmukam žmogui, nemokančiam laviruoti tarp melo ir tikrovės – sunkiai įgyvendinamas. Nuėjęs pas velionės buvusį sutuoktinį, „diplomatas“ iš visų jėgų stengiasi įtikinti draugą, kad jo buvusi žmona, kaip žmogus neverta jokio gailesčio – ji nei šiokia, nei tokia, nuolat irzli, tikra ragana. Galų gale bežarstydamas tokius diplomatinius „perlus“, „diplomatas“ visgi prasitaria, kad buvusi draugo žmona – jau velionė. Pirmoji spektaklio scena baigiasi tuo, kad mylimosios netekusiam vyrui sustreikuoja širdis ir jį ištinka nervų priepuolis. „Kam visa ši diplomatija, jeigu galima viską pasakyti tiesiai šviesiai“, – retoriškai klausia aktorius.

„Mūsų gyvenimuose labai dažnai pasitaiko tokių situacijų, kai vietoj to, kad daiktus ar reiškinius įvardintų tikraisiais vardais, žmonės ima apgaudinėti, laviruoti – nelieka nuoširdumo. Toks elgesys priveda prie dar skaudesnių įvykių“, – pasakojo spektaklio režisierius Domininkas Malajavas.

Spektaklio pirmomis minutėmis pro akis negalėjo nepraslysti ir dar vienas groteskiškas mūsų gyvenimo momentas. Į velionės šermenis susirinkę žmonės mirusiosios gedi ne taip jau ir nuoširdžiai – aktoriai elgiasi taip, kaip daugelio šermenų dalyviai – ašarų upėmis stengiasi įrodyti, kad velionę mylėjo labiausiai iš visų, stebi, kas ką daro, kaip apsirengę, nevengia vieni kitų apkalbėti.

Antroje spektaklio dalyje supažindinama su itin charizmatiškais herojais – vyro netekusia našle ir jos mirusio vyro kreditoriumi, atėjusiu susigrąžinti skolos. Iš pradžių visą likusį gyvenimą gedėti jai neištikimo vyro nusprendusi moteris ir skolos ieškantis vyras elgiasi nedraugingai: susibara, kelia vienas kitam ultimatumus. Galų gale konfliktas pasiekia kulminaciją ir vienas į kitą herojai nutaiko ginklus. Tačiau jie neiššauna – užgimsta meilė.

„Šie du žmonės išsigelbėja, nes atranda tikrąją vertybę – meilę. Jie įsimylėjo, sušoko valsą ir išėjo. O visi kiti taip ir liko su kaukėmis, pasiklydę savuose pragaruose – lyg veidrodžiuose, su netikromis iliuzijomis, kurios labai lengvai dūžta. Vietoj to, kad vertintų tai, kas tikra, amžina, labai paprasta ir gražu, žmonės pasiduoda ambicijoms, baimei, pinigų troškimui“, – reziumuodamas po spektaklio sakė jo režisierius.

Nespėjusiems pamatyti šio spektaklio, tą padaryti progų dar tikrai bus – sekite informaciją.

R. Rapalienės nuotraukos: