Kai gargždiškis Ignas Pakamorė užsuko pokalbiui, manėme, kad jis daugiausia rutuliosis apie vaikino neįprastus pomėgius – grojimą vargonais ir vadovavimą bažnyčios chorui. Juk tokie užsiėmimai tarp 18-mečių nėra patys populiariausi. Visgi buvo priešingai. Laikas nepastebimai ėmė skrieti ir vaikino akys sužibo, pradėjus kalbėti apie chemiją – gimusią aistrą jai ir nuotaikingus eksperimentus, dabar keliančius šypseną, o kažkada privertusius ir ne juokais išsigąsti.

Dėmesį traukė vargonai

Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado gana nedažnas pomėgis groti vargonais, Ignas prisiminė, kad jį vaikystėje dažnai prižiūrėjusi teta buvo itin religinga. Ji sekmadieniais Igną drauge vesdavosi į bažnyčią, kurioje jo dėmesį visada traukdavo šis instrumentas.

„Po kiek laiko, kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą ir mokytis fortepijono specialybės, mano mokytojas buvo Petras Katauskis, kuris dirba mūsų bažnyčioje. Buvo organizuojami vargonų muzikos festivaliai, tekdavo vis pagroti, gavau kažkiek žinių ir „užkrėtė“ tai“, – pasakojo vaikinas.

Negana to, Ignas vėliau ėmėsi vadovauti Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios chorui, kuriam priklauso apie 15 žmonių. Visgi netrukus su jais aktyvistui teks atsisveikinti, nes jis išvyks studijuoti į užsienį.

Gargždiškis prisipažino, kad su vyresniais choristais tekdavo ir pasibarti, tačiau dažniausiai pavykdavo rasti bendrą kalbą.

Ignas Pakamorė ir Petras Katauskis. G.Muldarytės nuotr.

Chemija – nelengva, bet įdomi

Veiklus vaikinas turi ką papasakoti: yra dirbęs vaikų stovyklose, anksčiau užsiimdavo atvirlaiškių siuntinėjimu („postcrossing‘u“). Juos liepos mėnesį buvo galima pamatyti suorganizuotoje parodoje. Pradėjus kalbėti apie chemiją, dar vieną ir, ko gero, didžiausią jo aistrą, negali nesižavėti jaunuolio užsidegimu, žiniomis ir nuotaikingais pasakojimais.

Pašnekovas prisipažino, kad iš pradžių chemijos labai nemėgo, netgi bėgdavo iš šių pamokų.

„Tinginiavau ir nesimokiau. Aišku, vėliau nieko nebesuprasdavau. Taigi pradėjau lankyti papildomas pamokas. Kai ėmiau mokytis, eksperimentuoti, pradėjo patikti. Domėjausi domėjausi ir įsitraukiau“, – teigė Ignas.

Jis sutiko, kad chemija nėra lengvas mokslas, tačiau labai įdomus – čia, pasak Igno, daug eksperimentų, laboratorinio darbo, yra nemažai ateities perspektyvų ir darbų, kuriais galima padėti kitiems žmonėms.

Kai Ignas su tėvais gyveno bute, pastarojo balkonas labiau priminė laboratoriją. Vaikinas reikalingas priemones po truputį pradėjo pirkti dešimtoje klasėje. Jos iš viso atsiėjo apie tūkstantį litų. Kai kuriuos daiktus jis parsisiuntė iš užsienio, kitką rado Lietuvoje: „Kartais žmonės parduoda dėžes kolbų gerokai pigiau, nes nežino jų vertės. Bet tokių dalykų pasitaiko retai“.

Ignas neslėpė, kad kolbos dužo ne kartą: „Ir kiekvieną sykį – per širdį“.

Balkone surengė anatomijos paskaitą

Paprašytas prisiminti smagių atsitikimų, pokalbininkas juos ėmė žerti vieną po kito.

„Nuotykių yra buvę įvairiausių. Mokslininkais žaisdavome nuolat. Su viena drauge tuo metu buvome apsisprendę, kad studijuosime mediciną. Tai anatomijos paskaitą balkone susirengėme – nusipirkome kiaulės širdį, plautį ir kepenis, tik inkstų neradome. Pradėjome pjaustyti, darinėti, nors neįsivaizdavome, kaip reikia perpjauti tą širdį, kad kažką pamatytum.  Liko vanduo kruvinas. Tik šliūkšt jį ant žolyno. Žiūrim, kad ten moteris apačioje stovi. Prisiėjo slėptis. Kitą sykį yra tekę chemikalus išpilti. Žolynas neaugo kurį laiką toje vietoje“, – prisiminimais dalijosi Ignas.

Ne kartą jis girdėjo ir bendramokslių rezgamus keršto planus mokytojams – ką šie norėtų iškrėsti. Tačiau teigė jų nesiėmęs, nes viskas ne pigiai kainuoja.

„Patikdavo draugams pasprogdinti pas mane namuose ką nors. Nes mokykloje mes visiškai to nedarėme. Didžiausias laboratorinis, kurį atlikome – druskos tirpalo paruošimas. Labai primityvu“, – įsitikinęs vaikinas.

Eksperimentas baigėsi išgąsčiu

Yra Ignui tekę ir naujas chemijos knygas mokytojai pirkti, nes šios nukentėjo eksperimentuojant, ir pačiam vaikščioti „nuėstais“ pirštais ar apsvilusia ranka.

„Vėliau tik susiprotėjau, kad pirštines reikia naudoti. Kartą buvau labai išsigandęs. Iš vakaro buvau pasiruošęs cheminius reagentus. Vienas buteliukas, matyt, buvo nesandarus, tad ryte paėmęs jį apsiliejau ranką. Nusiploviau ir tiek. Nuėjęs į mokyklą pamačiau, kad atsirado kažkokios dėmelės. Ir jų ėmė vis daugėti. Po antros pamokos nuo sidabro nitrato buvo visa ranka ruda. Išėjau namo, laimei, su pemza pavyko nuvalyti viską“, – šypsojosi jaunasis chemikas.

Vaikinas prisiminė, kad kartą mama net pagrasino viską iš laboratorija paversto balkono išmesti lauk.

„Konstravau aparatą vandeniliui gauti. Susprogdinau – buvo geras garsas. Kitą kartą nuodingų chloro dujų buvau prigaminęs. Mama sakė, kad pirmame aukšte jutosi kvapas lyg vaistinėje. O kur tas dujas dėti?  Atidariau balkono langą, apsivyniojau su šaliku, užsidėjau akinius ir ėjau valytis. Nežinau, ką kaimynai užuosdavo, bet niekas nesiskundė. Proto tiek teturėjau, bet per eksperimentą ateina ta patirtis...“ – kalbėjo Ignas.

Ignas prisipažino chemiją pamėgęs ne iš karto. G.Muldarytės nuotr.

Mokėsi jaunųjų chemikų mokykloje

Taip pat gargždiškis atliko ne vieną biologijos laboratorinį darbą. Kaip pasakojo Ignas, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos biologijos mokytoja Raimonda Kundrotienė organizuodavo įvairių projektų rašymus, mokiniai vyko į konferencijas. Didesni vaikino atlikti laboratoriniai darbai buvo susiję būtent su biologija. Ir vėlgi neapsieita be nuotykių.

„Dariau laboratorinį darbą su įvairiomis biologinėmis trąšomis. Teko laistyti augalus balkone ir smardinti, – šypsojosi vaikinas. – Šuo išliejo butelį su trąšomis ant medinių balkono grindų. Smarvė laikėsi tris mėnesius...“

Ignas tvirtino, kad stengėsi dalyvauti visur, kur tik galėjo: ir konferencijose, ir „Mobiliojoje bioklasėje“ (tai mobili laboratorija, lankanti šalies mokyklas – aut.pastaba). Be to, jis baigė Neakivaizdinę jaunųjų chemikų mokyklą „Pažinimas“.

„Dvejus metus teko dirbti Vilniaus universiteto laboratorijose, bendrauti su dėstytojais. Ten aš supratau, kad galbūt norėčiau siekti netgi akademinio kelio ir kad noriu studijuoti chemiją. Iki tol dar buvau galvojęs apie biochemiją“, – atskleidė Ignas.

Mokslus krims Anglijoje

Gargždiškis teigė, kad mokykloje sekėsi ir tikslieji, ir humanitariniai dalykai. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą jis išlaikė netgi geriau nei chemijos. Vaikinui patinka tiek muzika, istorija, tiek fizika ar chemija.

„Nežinau, ar tai bus gerai ateityje, nes negali visko aprėpti. Galbūt norėčiau ir muziką studijuoti“, – svarstė Ignas.

Visgi viršų paėmė chemija ir netrukus jaunuolis išvyks į Angliją, kur Greenwich‘o universitete pradės studijuoti chemijos specialybę.

„Studijos truks trejus metus. Arba vienerius metus galima praleisti dirbant – universitetas suranda kur, o po to grįžti ir ketvirtaisiais metais rašyti baigiamąjį darbą.  Taip pat vieneriems metams galima išvykti mokytis į kokį kitą universitetą. Magistro studijos dažniausiai trunka vienerius metus. Galima pasirinkti patinkančią kryptį, pavyzdžiui, nusikaltimų tyrimo chemiją ar kokią kitą“, – apie laukiančias studijas pasakojo pašnekovas.