Jaunoji Drevernos gyventojų karta žino, kad kadais jų kaime gyveno garsus laivadirbys Jonas Gižas. Prieš tris metus užsimezgusi graži Drevernos pagrindinės mokyklos draugystė su tada ką tik restauruotos Jono Gižo etnografinės sodybos muziejumi  tęsiasi.

Šįsyk moksleiviai buvo pakviesti į edukacinį užsiėmimą „Laivadirbio diena moksleiviams“. Tai viena iš Gargždų krašto muziejaus filialo J. Gižo etnogafinė sodyba vykdomo projekto senųjų amatų ir istorijos mokykla „Darau laivelį, mezgu tinklelį“ dalių.

Apie laivadirbio amatą ir kaip jo išmoko gausiam būriui moksleivių ir pedagogų pasakojo garsus šių dienų laivadirbys iš Rusnės Simas Knapkis. Medinių laivų statybos meno jis mokėsi pas kitus meistrus, kurių Lietuvoje vos keli. O kurėnų, vytinių, venterinių, ungurinių ir upinių valčių statybos subtilybių ieškojo knygose. Viena pagrindinių yra parašyta vokiečių laivų inžinieriaus Vernerio Jagerio. Tą knygą Simas parodė ir dreverniškiams moksleiviams. Beje, knygoje rašoma, kad Drevernoje gyveno vienas garsiausių XX a. pradžios pamario meistrų Jonas Gižas.

Pasakojo apie laivų gamybą

S.Knapkis savarankiškai yra pastatęs septynis laivus. Pirmąjį surentė sau. Anot  meistro, laivą statyti sunkiau, nei namą, nes tai sferinė forma. Vien borto lentų lenkimas sudėtingas procesas, kai dvicoles (iki 50 cm pločio) ąžuolines lentas pagal norimą formą reikia lenkti virš laužo ugnies apipurškiant vandeniu. Tai archaiškas būdas, bet naudojamas iki šiol.

Moksleiviai sužinojo, jog laivo surinkimas pradedamas nuo dugno. Ant rąstų ar kitokio pagrindo briaunomis sujungiamos 30-40 cm pločio pušinės lentos, prieš tai dvi tris savaites mirkusios vandenyje. Dugnas renčiamas iš šlapių lentų, o bortai - iš sausų. Pabaigus dugną pritvirtinami pirmragis priekyje ir pasturas gale (laivo ragai, išpjauti iš masyvaus ąžuolo kamieno) ir tada keliamas šermūkšnių vainikas, panašiai kaip namo statyboje. Po to seka vitinių porų arba laivo „šonkaulių“ montavimas, borto lentų jungimas ir kiti darbai. Vien kalvio nukaltų vinių reikia arti 3 tūkstančių.

Meistro S. Knapkio pasakojimą pratęsė į edukacinį užsiėmimą atvykęs Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Romaldas Adomavičius. Šįsyk stiprus vėjas neleido istorikui atplaukti kurėnu – Jūrų muziejaus plaukiojančiu eksponatu, paplukdyti moksleivių. Tačiau iš R. Adomavičiaus rodytų filmuotų vaizdų ir pasakojimo jie sužinojo, kaip buvo statomas tas laivas.

Taip pat R. Adomavičius papasakojo apie šiųmetę ekspediciją į Kaliningradą, pavadintą „Nuo Klaipėdužės link Karaliaučiaus“, į kurią suplaukė istoriniai laivai iš įvairių šalių. Be kurėnų, ten buvo net iš odos ir beržo tošies pagamintų valčių.

Džiaugėsi bendradarbiavimu

Dvi valandas trukęs renginys neprailgo, įdomūs muziejaus svečiai ir jų pasakojimai, žolelių arbata – visa tai kūrė jaukią atmosferą. Po renginio J. Gižo etnografinės sodybos muziejaus vadovė Valentina Žigienė kalbėjo: „Laivadirbystės amatas, medinės burvalės, žvejiškos Kuršių marių tradicijos – dar neišsenkančios temos, juolab moskleiviams. Gyvendami pamaryje jaunieji dreverniškiai turi žinoti apie čia gyvenusius garsius žmones, jų darbus, turi jausti ir vertinti Drevernos išskirtinumą, o tam ir yra muziejaus ir mokyklos draugystė“.