Nuotraukoje matote Gargždų „Bangą" 1974 metais Marijampolėje. Ką tik iškovojusią teisę kitame sezone žaisti su stipriausiomis Lietuvos komandomis. Pirmas iš kairės stovi Petras Mickus – žmogus, ant kurio pečių „Banga" laikėsi savo pirmuoju gyvavimo laikotarpiu.

    Pateikiame ištraukas iš interviu su Petru Mickumi. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos" gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos" istorijoje.

    Kaip atėjote į futbolą?

    Tuo metu Sporto mokyklos dar nebuvo, tai tiek aš, tiek beveik visa mano suburta komanda užaugome gatvėse, kiemuose.
    Kai dar nebuvo šešiolikos, pradėjau žaisti metalo apdirbimo įmonės komandoje „Metalas". Vėliau prisijungiau prie statybinių medžiagų kombinato (SMK) komandos. Vienu metu su Edvardu Gedrimu – pirmuoju gargždiškiu žaidusiu Klaipėdos meistrų komandoje – buvome vieninteliai vietiniai. Visi kiti – „supirkti". Net iš Kaliningrado ir Sovetsko. Mudu su E.Gedrimu pradžioje tik kamuolius nešiojome, treniruotėse dalyvavome. Vėliau po truputį atsirado galimybių žaisti. O kai ta surinkta komanda pradėjo byrėti, aš ėmiau rinkti komandą.

    Kaip subūrėte komandą?

    Prie Kultūros namų, kur dabar – bankas, buvo tokia aikštė. Ne tiek aikštė, kiek pieva. Joje daug kas vakara

is žaisdavo futbolą. Tai iš ten ir pradėta rinkti komanda. Broliai Mordasai, broliai Šliožos. „Metalo" komanda iširo – iš jos paėmėme žaidėjų. Vėliau prad

ėjome ir klaipėdiškius kviesti. Buvo toks Paša Žuravliovas, kuris pagelbėjo man su žaidėjais. Klaipėdiečiai labai noriai važiuodavo pas mus. Kelis sezonus už „Bangą" žaidė V.Kolbasovas, A.Maslabojevas, N.Solovjovas.

    Iš Klaipėdos grįžo E.Gedrimas. Prisijungė Gediminas Šatas, Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys. Mokėsi tuo metu Žemės ūkio akademijoje, bet iš Kauno atvažiuodavo į rungtynes. Vienu metu jis buvo Lietuvos čempionas šuolio į tolį ir 100 metrų bėgimo rungtyse. Bėgdavo labai greitai. Sakydavo, kad bėga greičiau už kamuolį.
    Pamenu kartą Skuodą nuskriaudėme per jų šventę. Atvažiavome anksčiau, o ten – sporto ir kultūros šventė. Kaip tik vyko šuolio į tolį varžybos. Kažkas sako G.Šatui: „Pabandyk, Gediminai, o gal kaimiečių neapšoksi?" Gediminas: „Ai, nepriims čia manęs, gi pagal pavardes kviečia". Kažkas nuėjo ir užregistravo. Tai jis peršoko paruoštą šuoliaduobę ir nusileido ant žolės. Vėliau žaisdami girdime, kad kviečia G.Šatą ats

iimti apdovanojimo. Dar ir futbolo aikštėje Skuodo komandą nugalėjome. Daug žmonių susirinkę, pradėjo švilpti, spjaudytis.
    Kai pradėjome kilti aukštyn, iš Klaipėdos prisijungė ir buvę meistrų komandos žaidėjai.

    Tai vienu metu ir vadovavote, ir žaidėte?

    Buvau vadovas, žaidėjas, žaidžiantis treneris, vėliau – tik treneris. Pats ir darbininkas būdavau. Kai iš SMK išėjo dailininkas R.Serdiukas, tai ir skelbimus dariau pagal paliktus trafaretus. Laikraščiui „Banga" apie rungtynes rašydavau.
    Ir žaidėjams buvau ir motina, ir tėvas. Eidavau aiškintis, kas, ką ir kur iškrėtė.
    Kartais stebiuosi, kaip manęs tokio jauno klausė visi. Net ir tie meistrai. Pasakai keitimą, pasakai, kas sėdi, kas žaidžia. Neleisdavau važiuojant į rungtynes žaisti kortomis iš pinigų. Kartą važiuojame ir girdžiu, kad ginčijasi dėl kažko. Atsikėliau, atėjau iki autobuso galo – pinigus pakišę po popieriumi, kad nesimatytų. Surinkau visas kortas, priėjau prie autobuso lango, atidariau ir išmečiau, uždariau langą ir nuėjau į priekį. Aš nei žodžio nesakiau, ir jie nei žodžio nesakė. Po rungtynių važiuojant namo: „Treneri, ar galim bent po vieną kapeiką žaisti?" Sakau: „Gerai tam, kuris laimi – tam ir futbolą geriau žaisti. O tas, kuris pralaimi, ir dar nemažai? Kokios nuotaikos jis eina į aikštę?"
    Reikdavo eiti pas įvairius viršininkus prašyti visokių dalykų. Kartą nuėjau pas D.Karečką (tuometinį Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininką), nes reikia važiuoti, o transporto neturiu. Pažadėtas autobusas sugedęs, o atšaukti rungtynes – jau per vėlu. Jis: „Ar aš kitų darbų neturiu?" Durimis tik trinkt, ir paliko mane vieną savo kabinete. Vos ne valandą sėdėjau. Grįžo, tai net išsigando. Susinervinęs surinko numerį ir sako: „Gelbėk, nes tas mane į kapus nuvarys".

    Ar turėjo to meto „Banga" principinių varžovų?

    Kretinga visais laikais buvo principinis varžovas. Dar Plungė. Su jais kaudavomės, pykdavomės.

O draugavome su kito Lietuvos galo komandomis. Vilkaviškyje ir Kybartuose mus išskirtinai sutikdavo, mes taip pat juos gražiai sutikdavome.

    Kiek laiko buvote glaudžiai susijęs su „Banga"?

    Tikriausiai apie 15 metų. Vėliau, kai komandą pradėjo treniruoti K.Repšys, dar ir jam padėdavau.

    Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos" ar apskritai Gargždų futbolo istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba atvykti į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).