1999 metais komandoje debiutavo ir vėliau su pertraukomis daugiau nei dešimt sezonų „Bangos“ marškinėlius vilkėjo, o 2009–2011 metais ir komandos kapitonu buvo Rimvydas Grudys.

Pateikiame Jums interviu su Rimvydu Grudžiu. Daugiau detalių ir epizodų iš „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Kada ir kaip atėjote į futbolą? Kas buvo pirmasis treneris?

Nuo pirmos klasės kartu su broliu Egidijumi pradėjau lankyti futbolą. Pas trenerį Kazimierą Repšį, kuris turėjo 1981 metų grupę, tad buvau vieneriais metais jaunesnis. Prisimenu, kad pirmomis treniruočių dienomis treneris turėjo storą sąsiuvinį – tiek buvo norinčių žaisti futbolą.

Kada pradėjo kviesti į „Bangos“ komandą? Ar sunkus buvo jauno žaidėjo įsiliejimas į kolektyvą?

Buvau berods 17-os metų, kai treneris Vaidas Liutikas pradėjo kviesti su „Banga“ vykti į rungtynes. Tik vėliau prasidėjo nuolatinės treniruotės.

Kolektyvas buvo draugiškas. Trečdalis žaidėjų iš to paties kiemo, tai padėjo greičiau adaptuotis.

Tikriausiai per visą „Bangos“ istoriją esate jei ne daugiausiai gavęs raudonų kortelių, tai vienas iš šios kategorijos lyderių. Ypač greitai rinkotės korteles karjeros pradžioje. Ar tai lėmė charakteris, ar pozicija aikštėje?

Kortelių buvo tikrai daug. Berods per sezoną gavau 4 raudonas korteles. Dar ir dabar, žaisdamas mėgėjiškai, jų neišvengiu. Kas mane pažįsta, žino, kad nemėgdavau pralaimėti ir labiau mėgdavau atakas griauti nei kurti. Be to, jaunas, emocijos liejosi per kraštus.

2001 metais išvykote į Panevėžio „Ekraną“. Kokie prisiminimai likę iš to laikotarpio?

Prisiminimai iš „Ekrano“ tik geriausi. Organizacija buvo puiki, bazė gera, trenerių kolektyvas aukšto lygio, žaidėjai draugiški. Įsimintiniausia iš šio laikotarpio buvo treniruočių stovykla Brešos (Italija) mieste. Ten viskas buvo aukščiausio lygio.

2003–2004 metais žaidėte „Bangoje“, bet tikrasis futbolininko karjeros atgimimas tikriausiai susijęs su 2006 metais įvykusiu „Bangos“ atgimimu? Iš šešių sezonų (2006–2011) kas paliko didžiausią įspūdį, geriausius prisiminimus?

Buvo labai malonu prisidėti prie „Bangos“ atgimimo. Mūsų komandos vadovybės, kitų žmonių ir žaidėjų nuoseklus darbas davė vaisių.

Aišku, nuostabų sezoną sužaidėme 2011 metais. Buvo puikus kolektyvas, žaidėme kaip komanda. Todėl ir laimėjome bent po vieną kartą prieš visas keturias pirmaujančias komandas. Taip pat žaidėme Europos lygoje.

Turbūt saldžiausia pergalė – taurėje prieš Vilniaus „Žalgirį“ jų pačių stadione.

Arčiausiai trofėjaus „Banga“ buvo 2011 metais. Ko pritrūko, kad 2011 metais laimėtumėte taurę?

Tas rungtynes dar ir dabar prisimenu gerai. Turėjome puikų šansą įveikti „Ekraną“. Deja, teisėjas nebuvo mūsų pusėje. Jei Aurimo Kučio pražangą prieš Andrių Lipskį būtų traktavęs kitaip, manau, 11 metrų baudinys būtų pakeitęs rungtynių eigą. Nepavyko sezono užbaigti aukšta nata ir iškovoti taip visų trokštamo trofėjaus. Gargždams tai būtų buvęs geriausias atlygis už sunkų darbą.

Kas lėmė sprendimą po 2011 metų sezono baigti karjerą „Bangoje“?

Po 2011 metų buvau nusprendęs baigti žaisti futbolą. Nors „Banga“ siūlė dar pasilikti, ir dviejų kitų klubų pasiūlymai buvo, pasakiau – „užteks“. Mums, kaip jaunai šeimai, buvo reikalingas stabilus pajamų šaltinis. Gavęs pasiūlymą išvykau su šeima gyventi į Vokietiją.

Kiek šiandien Jums svarbi „Banga“? Ar domitės, kaip sekasi „Bangai“ ir buvusiems komandos draugams?

Niekada nenustoju domėtis, kaip sekasi „Bangai“, „Gargždų pramogoms“ ir apskritai Lietuvos sportui. Juk „Bangoje“ užaugau kaip futbolininkas ir puikiai praleidau laiką. Palaikau ryšius su „Bangos“ priešininkų gynėjų siaubu Aurelijumi Staponka.

Linkiu „Bangai“ visokeriopos sėkmės, kad kuo daugiau pritrauktų mažų sportuojančių vaikų ir žaidėjai toliau džiugintų savo miesto sirgalius nuostabiomis pergalėmis. Kas laimės, kas laimės?! Aišku – „Banga“.