Albinui Maciui neseniai sukako 95 metai. Iš gausybės ilgo gyvenimo prisiminimų nemaža dalis susijusi su futbolu. A. Maciui teko žaisti dviejose iš trijų tarpukario Gargždų komandų ir vilkėti pokario metais Gargždams atstovavusio „Ąžuolo“ marškinėlius.

Pateikiame Jums interviu su Albinu Maciumi. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Už pagalbą rengiant šį interviu dėkojame Arūnui Zybartui.

Kiek iš viso prieš karą buvo komandų?

Prieš karą Gargžduose futbolą žaidė pavasarininkai, jaunalietuviai ir „Makabi“. „Makabi“ turėjo daugiausiai ryšių su Klaipėda. Jie turėjo ir savo sporto salę. Ten, kur dabar autobusų stotis, buvo tokie seni mūrai.

Kur Jūs pradėjote žaisti?

Žaisti pradėjau už pavasarininkus. 1934 metais baigiau mokyklą, tai žaidėme 1935–1936 metais. Vėliau kunigą, kuris buvo subūręs pavasarininkų komandą, perkėlė kitur ir ji iširo. Nebebuvo, kas vadovautų.

Mes iš pavasarininkų perbėgome pas jaunalietuvius. Žaidėme už jaunalietuvių jaunių komandą.

Kas tuo metu žaidė už jaunalietuvius?

Jaunalietuvių komandą globojo mokytojas A. Kiaunė. Jis buvo komandos vadas. Iš viso buvo keturi mokytojai. Uniformos jaunalietuvių buvo gražios – tokios žalios su „lampasais“.

Jaunalietuvių pirmoje komandoje buvo žaidėjai iš Gargždų ir Dovilų. Doviluose buvo trys broliai Matulaičiai, dvarininko sūnus Silbermanas, geras futbolininkas, ir Achenbachas. Iš viso penki. Gargžduose buvo broliai Urbonavičiai – Anicetas ir Kostas, trys Stalmokai, du iš jų broliai – Antanas ir Vytautas, dar buvo toks Jašinskas.

Klaipėdoje į Vytauto Didžiojo gimnaziją ėjo A.Stalmokas, Jašinskas, keli žydai. Žydų buvo daug turtingų, ne vienas dirbo Klaipėdoje. Kai parvažiuodavo penktadienio vakarą, jau jiems būdavo šventė.

Ar dažnai žaisdavo jaunalietuviai su „Makabi“?

Kaip susitardavome. Per metus porą kartų tikrai. Taip pat ateidavome į treniruotes vieni pas kitus.

Ar žaidė futbolą Gargždų šauliai, nes kitur buvo šaulių komandų?

Gargžduose buvo Šaulių aikštė, kurioje visi žaidė, bet patys šauliai nežaidė. Daugiau kariškais dalykais užsiimdavo. Šaudydavo.

Kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, ar žaisdavote su jų kareiviais?

Kai čia rusai atsirado, tai bijodavome su jais žaisti, nes jie žaisdavo su savo kerziniais batais. Vieną kartą vienam iš jaunalietuvių bežaidžiant sulaužė koją. Tas žmogelis tėvų neturėjo, su močiute gyveno. Po to jį šelpėme, pinigų surinkome. Čia dar prieš karą.

Kai vokiečiai atėjo, ar dar buvo Gargžduose žydų „Makabi“ futbolininkų?

Daug buvo dingę, bet ne vieną vokiečiai sušaudė pačioje karo pradžioje. Ir mūsų vos nesušaudė. Tada dirbau pašte. Tą naktį, kai karas prasidėjo, budėti teko. Buvome suvaryti visi į aikštę. Po to nuvarė į parką ir atskyrė žydus. Žydų vyrus išsivedė.

Karo metu buvo žaidžiama?

Nebuvau Gargžduose. 1941 liepos pradžioje mane išvežė į Vokietiją. Susirašinėdavau su klaipėdiečiais, nes Klaipėdoje gyveno mano dėdė – tėvo brolis. Netoli buvau – dabartiniam Kaliningrade. 1943 metais išleido atostogų. Davė leidimą, parvažiavau, apsistojau pas dėdę, o po atostogų nebegrįžau. Vokietijoje buvau pramokęs siūti, tai ėjau per kaimus ir siuvau ūkininkams. Paskui atėjo rusai. Ir – į lagerį. Belomorkanal atstatinėjau. Jis per karą buvo sugriautas, tai reikėjo atstatyti. Buvo trys lageriai po 3 tūkstančius žmonių. Kai paleido 1946 metais, tai net dokumentų nelaukę su vienu kretingiškiu parbėgome į Kretingą. O po to – į Gargždus.

Kada Gargžduose atsirado „Ąžuolas“?

„Ąžuolas“ atsirado tik po karo. Komandos pagrindas buvo iš dar prieš karą žaidusių futbolininkų. Kažkiek dar ir žaisdavome su jaunalietuvių uniforma, nes kitos neturėjome. Pradžioje vadovavo Kostas Urbonavičius. Jis buvo geras plaukikas, sunkumų kilnotojas, boksininkas. Užsiėmė daug sporto šakų.

Vėliau daugiausiai vadovavo Vytautas Stalmokas.

O po karo buvo kitų komandų be „Ąžuolo“?

Kitų komandų Gargžduose nebuvo, tik „Ąžuolas“. Žaidė ir žmonės iš saugumo. Kai važiuodavome toliau, tai bijodavo ir išvažiuoti. Po rungtynių laukdavome šviesos, kad parvažiuotume. Bijojo Skaudvilės, Šilalės, Skuodo. Tų kraštų. Miškuose partizanų būdavo, tai lenkdavo tas vietas. Pamenu, iš Skaudvilės važiuodavome per Šilutę, Klaipėdą, nors nuo Priekulės galėtum tiesiai į Gargždus važiuoti.

Žaisdavote ne tik draugiškas?

Būdavo pirmenybės. Atstovaudavome rajonui. Dar žaisdavo Skuodas, Kretinga, Seda, Skaudvilė, Pagėgiai, Šilutė.

Jau duodavo tada dienpinigius. Viskas ėjo į bendrą kasą, o po to samanės paimdavome. Vairuotojas buvo iš Mosėdžio, tai kai važiuodavome iš Skuodo, Mosėdyje sustodavome, prisirinkdavome visko.

Su kokiu transportu keliaudavote?

Važiuodavome su sunkvežimiais. Tokios „polutarkos“. Vargome. Vairuotojas iš Klaipėdos būdavo. Nuveža, sužaidžiame rungtynes, važiuojame atgal, o ties Sendvariu, kur buvo degalinė, nebeina „polutarka“. Ir pėsčiomis tenka pareiti. Su tokiais „trantais“ važiuodavome.

Kokioje pozicijoje žaisdavote?

Pavasarininkų komandoje iš pradžių vartininku žaisdavau. Vėliau pasikeisdavome. Nelabai kas nori eiti į vartus. Daugiausiai gynėju žaidžiau.

O Gargžduose daug žmonių į rungtynes ateidavo?

Ateidavo iki šimto žmonių. Aikštė buvo prie kapinių, tai susėsdavo palei kelią.

Ar žmona neprieštaraudavo, kad žaidžiate futbolą, keliaujate su komanda?

Būdavo visko. Kartą buvo paslėpusi uniformą. Reikia važiuoti – nerandu uniformos. Paprastai palikdavau pas seserį. Visi eidavo į bažnyčią, o mes važiuodavome į rungtynes. Jei toliau važiuoti, tai reikėdavo anksčiau išvažiuoti. Kai iš toliau parvažiuodavome, tai jau ir saulė tekėdavo. Tiek vasarą tos nakties tėra.

Kiek laiko žaidėte?

Paskutines rungtynes žaidžiau jau dirbdamas silikatinių plytų gamykloje sandėlininku. 1960 metais išėjau iš artelės, kur buvau siuvyklos vedėju. Tada laiko turėjau. Buvo gerai palakstyti ir pasitreniruoti. O jau „Silikatinėje“ reikėjo ilgai, ir naktimis dirbti.

Už „Silikatininką“ vienas rungtynes sužaidžiau, kai kažkas neatėjo ir trūko žaidėjų.