Dalinuosi (44)
Rubrikoje „Dalinuosi“ mintimis apie Jono Biliūno kūrybą dalinasi „Vaivorykštės“ gimnazistė Areta Šeškaitė.
Jonas Biliūnas – rašytojas klasikas: ne tik asmeniniu pavyzdžiu, bet ir tekstais deklaruoja moralines vertybes – jo kūryba paveikė ištisų kartų mąstymą. Prozininko apsakymai yra didaktiški, realistiški, nagrinėja tragiškus išgyvenimus, tačiau leidžia tikėti – gėris triumfuos.
Mano mėgstamiausias autoriaus apsakymas, turbūt daugeliui žinomas – „Kliudžiau“, būtent jį rekomenduoju visiems perskaityti. Pirmiausia, šis pasakojimas - tarsi vidinis dialogas, tekste gausu daugtaškių, todėl bet koks pasakymas yra suvokiamas priklausomai nuo skaitytojo. „Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai sustirę ir pasišiaušę.“ Būtent šia citata rašytojas sukelia neapsakomą gailestį menkam padarėliui, o už kelių minučių katytė yra nušaunama. Iš karto po žiauraus nusikaltimo pagrindinis veikėjas pajuto šaltį, skausmą savo krūtinėje ir suprato, kad tai buvo lemtingas šūvis, kuris paliks graužaties žaizdą, skausmą jo širdyje – daugiau netinkamai nebus pasielgta.
Taigi, Jono Biliūno apsakymą „Kliudžiau“ yra privaloma perskaityti kiekvienam, kadangi jis netiesiogiai moko skaitytoją jautrumo, atgailos, žadina sąžinę bei atsakomybę, už savo poelgius.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Rubrikoje „Dalinuosi“ mintimis apie programinę grožinę literatūrą dalinasi „Vaivorykštės“ gimnazistės Erika Greivytė ir Deimantė Kojelytė.
Pati geriausia knyga, kurią esu skaičiusi
Apgalvojusi savo skaitymo patirtį šiandien sakau, kad geriausia mano skaityta knyga yra Anne – Sophie Brasme „Aš kvėpuoju“. Šią knygą autorė parašė būdama šešiolikos metų ir romanas tapo ryškiausiu prancūzų literatūros debiutu. Knyga yra apie psichologinį prieraišumą. Šarlena, pagrindinė kūrinio veikėja, yra vieniša, neturinti draugų mergina. Vieną dieną ji sutinka Sarą. Jos pradeda bendrauti ir tampa geriausiomis draugėmis, tačiau Sara mėgsta įsakinėti. Šarlena daro viską, kad įtiktų savo draugei, tačiau po kurio laiko ji nebeapsikentė Saros vadovavimo. Tada nutiko tai, kas jau nebepataisoma...
Skaitydami šią knygą pagalvosite, kokia kartais gali būti tragiška draugystės pabaiga. Atrodo, neįtikėtina, kaip stipriai galima būti priklausomam nuo kito žmogaus ir kaip gyvenimas gali pasiskeiti vos per akimirką.
Siūlyčiau paskaityti Anne – Sophie Brasme knygą „Aš kvėpuoju“ visiems, kurie mėgsta psichologinę literatūrą, įtemptą siužetą ir įvairias draugysčių istorijas.
Erika Greivytė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos If kl. mokinė
Rekomenduoju K. Sajos knygą „Liepsnojanti“
Ar teko kada į rankas paimti knygą, kurią perskaitytum vienu prisėdimu? Aš tokią knygą skaičiau – tai Kazio Sajos „Liepsnojanti“, kuri tiesiog ištirpo mano rankose ir akyse. Kūrinys taip įtraukė, jog per dvi valandas, neatitraukdama akių, perskaičiau ją visą.
Knygos pagrindinė veikėja Radvilė – penkiolikmetė paauglė, gyvenanti su močiute, kol jos tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį. Mergaitė lanko mokyklą, bando pritapti prie bendraamžių, mano jog yra negraži, jai sunkiai sekasi pamilti gyvenimą. Vieną dieną močiutė sulaukia žinios, jog jos anūkę Radvilę buvo kėsintasi sudeginti. Ši teksto vieta mane šokiravo. Nemaniau, jog knygos pavadinimas turi tiesioginę reikšmę.
Siužetas taip suintrigavo, kad nekantraudama norėjau išsiaiškinti, kaipgi viskas įvyko. Vėliau pasakojimas persikelia į ligoninę, kur Radvilę, panirusią į depresiją, kalbina prokurorai ir gelbėja, močiutės draugas kunigas Karuža. Pasikalbėjimuose ir išryškėja skaudi žmogaus vidinio ir išorinio grožio tema, ieškoma prasmės, paguodos, vilties.
K. Saja, pasakodamas apie paauglės gyvenimą, aprėpia daug jaunimui aktualių temų: tėvų emigraciją ieškant didesnio uždarbio, paauglystėje iškylančius gyvenimo prasmės klausimus, vienatvę, ilgesį, pagundas.
Labai džiaugiuosi, kad ši knyga pateko į mano rankas. Tai, ką išgyvenau skaitydama ,,Liepsnojanti“, sunku perteikti vien žodžiais. Tikiuosi, kad pasiėmę K.Sajos ,,Liepsnojanti“ nenusivilsite.
Deimantė Kojelytė, Gargždų ,,Vaivorykštės“ If kl. gimnazistė
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Ernestas Mileris Hemingvėjus (1899 - 1961 m.) – žymus XX a. amerikiečių romanistas ir novelistas, trumpų istorijų rašytojas. Į literatūrą atėjo kaip vienas žymiausių vadinamosios „prarastosios kartos" atstovų. E. Hemingvėjus rašė objektyviai ir glaustai, jo kalba santūri ir lakoniška, mintis neužbaigta, paslėpta, savitas jo prozos stilius. Apysaka „Senis ir jūra" parašyta Kuboje 1951 m. Tai vienas paskutinių meninių Hemingvėjaus kūrinių. Ši knyga lėmė, kad 1954 m. E. Hemingvėjui buvo įteikta Nobelio literatūros premija.
Knygoje pasakojama apie seną žvejį, vardu Santjagas, kuris jau aštuoniasdešimt keturias dienas nepagavo nė vienos žuvies. Pagaliau vieną rytą jam užkimba milžiniška žuvis, kuri nutempia senio valtelę tolyn į jūrą. Taip senis jūroje praleidžia tris dienas, jis daug mąsto, galvoja apie savo gyvenimą, apie nepasiduodančią žuvį ir norą ją sužvejoti. Santjagui grįžtant namo, jo laivelį vienas po kito užpuola rykliai, nors senis stengiasi iš visų jėgų nuo jų atsiginti, tačiau rykliai vis vien suėda jo laimikį.
Knygoje aprašomas žmogaus fizinis ir moralinis patvarumas, senio vidinė kova su savimi, kova su savo pervargusiu kūnu, savęs įtikinimas. Apysaka gali būti suvokta dviprasmiškai; tiesiogine prasme vaizduojamas žmogaus susirėmimas su gamtos jėgomis, bejėgiškumas prieš gamtos stichijas, o perkeltine prasme vaizduojamas moralinis konfliktas: žmogus visuomet kovoja su priešiškomis jėgomis, nesvarbu, ar tai gamtos stichija, ar visuomenės gyvenimas, o tai leidžia pasireikšti žmogaus drąsai, ištvermei ir pasitikėjimui savimi.
Hemingvėjaus kūryba vertinama, nes pabaigoje rašytojas akcentuoja Santjago moralinę pergalę: „Žmogus sutvertas ne pralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma." Ir po šio nutikimo senis iškelia sau klausimą: „Bet kas gi mane nugalėjo?" Taip rašytojas priverčia skaitytoją mąstyti apie jo knygą net perskaičius ją.
Taigi, siūlau perskaityti šią knygą visiems, ypač jaunimui, todėl kad „Senis ir jūra" yra puikus vertybių šaltinis bei savęs nagrinėjimo šaltinis, o tai padės ne tik rašant rašinius ir pastraipas, bet ir gyvenant kasdien, kuriant savąjį moto.
Tęsiame rubriką „Dalinuosi“. Mintimis apie programinę grožinę literatūrą dalinasi „Vaivorykštės“ gimnazistės Julija Antanavičiūtė ir Kornelija Mažionytė.
Neišsigąskite, jei skaitydami staiga tapsite kažkuo kitu…
Vincas Mykolaitis – Putinas XX a. I pusės lietuvių rašytojas, kunigas. Jo kūryboje akcentuojami stiprūs žmogaus išgyvenimai. Regis, autoriaus tikslas – susitelkti į savo sielos gelmes ir kurti ne tai, kas akcentuojama regimajame pasaulyje, bet atsižvelgti į dvasinio pasaulio įvairovę.
Kaip ir rašytojui V. Mykolaičiui – Putinui, taip ir man gyvenime daug įtakos turi gamta, jos žavesys, todėl ir pasirinkau rekomenduoti knygą „Altorių šešėly‘‘. Gamtos glėbys padeda personažui svarstyti, analizuoti jo painius vidinius išgyvenimus. Šis kūrinys gana sunkaus turinio ir savitos raiškos, nes skaitydamas jautiesi taip, tarsi susitapatini su pagrindiniu veikėju Liudu Vasariu: jo mintys nejučia tampa tavomis, patiri išgyvenimų, kurie yra be galo keblūs, painūs. Tačiau, nors ir sunkaus turinio knyga, bet pagrindinio veikėjo meilės jausmai, gamtos grožio aprašymas leidžia mėgautis šiuo psichologiniu romanu.
Man buvo gera paimti į rankas knygą „Altorių šešėly‘‘, manau, buvo verta ir naudinga. Siūlau tai išgyventi ir Jums.
Julija Antanavičiūtė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistė
Skaitytojas turi gebėti atsirinkti
Lietuvių literatūroje gausu įdomių rašytojų. Jų kūriniai yra įvairių žanrų bei stilių, tik pats skaitytojas gali atsirinkti, kas jam patiko ir sukėlė gerų jausmų, o kas nelabai sužavėjo. Perskaičiusi ne vieną tekstą galiu teigti, jog man labiausiai įsiminė J. Tumo - Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Kadangi rašytojas pasižymėjo drąsumu, nuoširdumu, iškalbingumu bei atvirumu, jo kūriniuose aprašomos paprastos, bet turtingą dvasinį pasaulį turinčios asmenybės.
Tai, be abejo, dominuoja ir kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“. Pagrindinis personažas Mykoliukas yra paprastas žmogus – atlieka baudžiavą, niekada nesiskundžia ir nepyksta. Tačiau autoriui pavyko apysakoje perteikti ir kitą Mykoliuko asmenybės dalį. Dosnumas, darbštumas, meilė muzikai bei gamtai šį personažą padaro ypatingą.
Taigi, siūlyčiau perskaityti J. Tumo - Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“, kadangi ji skatina turtinti dvasinį pasaulį, mylėti ir puoselėti gamtą bei apie žmogų nesusidaryti nuomonės vien tik jį pamačius, nes dažniausiai išvaizda būna apgaulinga.
Kornelija Mažionytė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistė
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Artėjant vasaros atostogoms pradinių klasių mokiniai gavo lankstinukus su rekomenduojamu perskaityti knygų sąrašu. Palinkėjome jiems saulėtos ir gražios, nerūpestingos bei linksmos vasaros. Priminėme, kad nepamirštų skaityti knygų ir per atostogas, o rudenį, kai sugrįš į klases pasidalinti įspūdžiais apie perskaitytas knygas.
Rugsėjo mėnesį jaunieji skaitytojai pasakojo apie savo pomėgį skaityti, dalijosi įspūdžiais apie vasarą perskaitytas knygeles. Jie teigė, kad kai kurie kūriniai tikrai ilgam liko jų atmintyje ir suteikė nemažai žinių.
Džiaugiamės gausiu skaitytojų būriu ir sveikiname Jus, skaitančius! Tai liudijimas, kokie atviri esate pasauliui ir nuotykiui, kurį dovanoja knyga.
Tęsiame rubriką „Dalinuosi“. Įžvalgomis apie programinę grožinę literatūrą dalinasi „Vaivorykštės“ gimnazistės Deimantė Jasmontaitė ir Beata Jakutytė.
Stiprybės ir išminties pasisemkite iš kūrinio „...kurio nieks nemylėjo“
Esu perskaičiusi nemažai kūrinių, bet rašytojo K.Sajos knygos ,,...kurio nieks nemylėjo“ negalėčiau neišskirti. Joje yra daug veiksmo, daug skaudžių ir netikėtų akimirkų, knygoje yra visko, kas gali atsitikti kiekvienam iš mūsų. Aš siūlyčiau šitą knygą perskaityti bet kurios patirties skaitytojui.
Jaunuoliai, skaitydami šį kūrinį, galės išmokti, kaip prisitaikyti sudėtingame gyvenime, ko vengti, kad netaptų pikti, kerštingi ar abejingi kito skausmui. Suaugusieji, be abejo, galėtų dar labiau susipažinti su paauglių mąstymu ir taip pagerintų savo santykius su jaunimu, aišku, jei to reikia...
Taip pat patiko ir tai, kad K.Sajos kūrinio „...KURIO NIEKS NEMYLĖJO‘‘ pagrindinė mintis, jog reikia eiti tolyn, negailėti savęs, rizikuoti, siekti savo tikslo, kovoti dėl vietos sau ir laimės gyvenime.
Deimantė Jasmontaitė, Gargždų „Vaivorykštės“ If klasės gimnazistė
Kazys Saja „Čia kažkas yra“
Turbūt šios knygos dar ir šiandien nebūčiau perskaičiusi, jei ne lietuvių kalbos mokytojas... Su klase turėjome išsirinkti vieną bendrą knygą aštuntoje klasėje, ją perskaityti ir pristatyti. Skaityti aš daug nemėgstu, bet perskaičiusi K.Sajos knygą nesigailėjau ir supratau, kad nėra jau taip blogai atiduoti dalį laiko skaitymui.
Rašytojo kūrinys ,,Čia kažkas yra“ mane pamokė nenuleisti rankų ir visada siekti savo užsibrėžtų tikslų. Nors ir kaip sunku, kad ir kaip atrodytų beviltiška, tu turi sutelkti visas savo jėgas ir tikėti, tikėti, nes ir blogiausius dalykus galime padaryti gerais, galbūt atrodančius neįmanomais, dalykus galime paversti realiais. „Šuolyje į nežinią slypi ne tik nežinia. Jame slypi ir šansas“, - yra pasakiusi rašytoja V. Juknaitė. Taip. Ši mintis tinka ir K.Sajos kūrinio minčiai nusakyti. Ne kartą versdama puslapius galvojau: „Jei tikėsi savimi, tikėsi viltimi, kad viskas susitvarkys, bandysi save nuteikti gerąja linkme, tai tavo gyvenimas neabejotinai taps geresnis nei buvo anksčiau“.
Siūlau perskaityti K.Sajos knygą „Čia kažkas yra“. Galbūt kažkam ji padės, kažką pamokys, kažką privers susimąstyti ir vertinti tai, kas aplink mus.
Beata Jakutytė, Gargždų „Vaivorykštės“ If klasės gimnazistė
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Įspūdžiais apie perskaitytą knygą ir vėl dalinasi Gargždų ,,Vaivorykštės" gimnazijos trečiokė Gabija Gagilaitė.
Haruki Murakami – garsus japonų rašytojas. Jo grožiniai ir negrožiniai kūriniai sulaukė didelio kritikų dėmesio ir pripažinimo, ne išimtis ir romanas „Kafka pakrantėje". Šiame kūrinyje, kaip įprasta rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų. Tie dalykai ir daro knygą labai patrauklią bei išskirtinę. Romane tarsi pasakojamos dvi istorijos: pirmoji - apie hormonų nesuvaldantį penkiolikmetį, kuris yra pasivadinęs Kafka.
Jis bando suteikti savo egzistencijai daugiau gelmės nei jo blanki asmenybė gali „pavežti". Jis išsiruošia į kelionę turėdamas aiškų tikslą – rasti nuo ketverių metų nematytą savo motiną ir seserį (ar veikėjas pats suvokia, kad tai yra jo pagrindinis siekis, dažnam skaitytojui gali kelti abejonių). Kafka - paauglys, įkūnijantis jaunatvišką maištą bei norą tapti savarankišku žmogumi, vertinantis išsilavinimą, kūno grožį.
Antroji istorija apie neįgalų pensininką Nakatą, kuris dėl keisto įvykio vaikystėje tampa kitoks nei visi ir gali kalbėtis su katėmis. Tada prasideda Nakatos kelionė per įvairiausius Japonijos miestus, kuriuose jis ieško akmens, galinčio atverti ir užverti mūsų pasaulį. Istorija apie naivų, netrokštantį materialių dalykų senuką pasakojama būtuoju laiku ir trečiuoju asmeniu, pasakotojas kartais tiesiogiai pripažįsta, kad ne visada supranta, ką galvoja Nakata. Tačiau veikėjas gali daryti nepaaiškinamus stebuklus, o jo protas nuveda į įvairiausius nuotykius.
Taigi, siūlau romaną ,,Kafka pakrantėje" paskaityti visiems, kurie mėgsta narplioti egzistencinius klausimus, kūrinys tinka tiek paaugliams, tie suaugusiems. Skaitydami šį romaną Jūs nuklysite į visiškai kitą pasaulį, galėsite viską išgyventi kartu su veikėjais ir patirti neįprastus nuotykius. Man ši knyga kol kas yra geriausia iš visų, kokias esu skaičiusi! Ji paskatino susimąstyti, jog, anot vieno kūrinio veikėjo, "žmogaus likimas - keistas dalykas".
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Tęsiame rubriką „Dalinuosi“. Įžvalgomis apie programinę grožinę literatūrą dalinasi dar vienas „Vaivorykštės“ gimnazistas – Elijus Klapatauskas.
Po ilgo apsvarstymo, norėčiau rekomenduoti garsaus Lietuvos prozininko, dramaturgo V.Krėvės – Mickevičiaus kūrinį „Skirgaila“. Ši drama mane sužavėjo tuo, kad išanalizavus kūrinį, galima įžvelgti daug įvairių vertybių: suprasti to meto (viduramžių) Lietuvos kultūrą, religiją, žmonių ryžtą atsispirti krikštui, gyventojų tarpusavio santykius, požiūrį į kitataučius, žmonių teises, vyriškumo sampratą bei mūsų valstybės kultūrinį atsilikimą nuo kitų Europos šalių.
Skaitant šį dramos kūrinį buvo įdomu pajausti, kaip reaguoja ir ką mano krikščioniškų valstybių atstovai atvykę į vienintelę tuo metu Europoje išlikusią pagonišką valstybę. Vokiečių ordino aukštesnio luomo žmonės, atsidūrę Lietuvoj, į mūsų tautiečius žiūrėjo kaip į neišsilavinusius, piktus ir gana keistus žmones. Lietuviai pilyje dėl politinių priežasčių labai nemėgo kryžiuočių, nepasitikėjo jais ir vengė bendrauti. Tai leidžia suformuoti požiūrį į viduramžių Lietuvos santykius su kaimyninėmis valstybėmis.
Perskaitęs knygą „Skirgaila“, įžvelgiau didžiausias ir labiausiai išskirtines žmonių vertybes – patriotizmą, ryžtą išlaikyti tradicijas, norą ginti savo religiją ir papročius.
Knygos pagrindiniai veikėjai – protagonistas valdovas Skirgaila ir jam patariantis draugas Skurdulis – siekė nepasiduoti kitataučių įtakai prijungti Lietuvos žemes prie krikščioniškojo pasaulio. Skirgaila griežtai atsisako pasikrikštyti ir net būti karūnuotas, nes puikiai supranta, kokia nešlovinga ateitis lauks tėvynės. Kunigaikštis linki žmonėms gero, tačiau nenutuokia, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kančių, todėl dramoje jis yra vaizduojamas labiau kaip tragiškasis herojus.
Taip pat veikalo skaitytojai, analizuodami šį kūrinį, galės įžvelgti, kokia viduramžių metu buvo susiklosčiusi lytinė nelygybė tarp vyrų ir moterų. Graži, išsilavinusi kūrinio veikėja Ona Duonutė tragedijoje svarbiuose politiniuose pokalbiuose yra dažnai atstumiama. Skirgaila niekada nenori pripažinti moters nuomonės, kad ir kokia pagrįsta ir teisinga ji būtų. Lydos kunigaikštytė prievarta yra verčiama tapti Skirgailos žmona. Kūrinio veikėjos paveikslu norima pasakyti: moteris reikalinga tik dėl politinės naudos, tačiau ši dramatiškai lyriška moteris nepasidavė. Vėliau dramoje Ona Duonutė parodė savo tikrąjį charakterį ir užsispyrimą. Aktualu šių dienų skaitytojams suprasti, kokią nelygybę turėdavo iškęsti viduramžių žmonės, kad pradėtų vertinti savo dabartinę žodžio laisvę.
Taigi, mano nuomone, šiek tiek istorija besidomintiems žmonėms ši knyga yra labai naudinga. Dėl įdomių ir charizmatiškų charakterių kūrinys yra patrauklus, supažindina mus su valstybės istorija, perteikia tais laikais aukštintas vertybes, sunkumus, su kuriais susidūrė mūsų protėviai, parodo žmonių ryžtą išsaugoti savo tėvynės papročius ir šalies ateitį.
Tęsiame rubriką „Dalinuosi“, kurioje Klaipėdos rajono moksleiviai ir kiti knygų mylėtojai dalinasi savo įžvalgomis, pastebėjimais ir mintimis apie perskaitytas knygas.
„Su gimnazistais kalbėjome apie programinę grožinę literatūrą – nusprendėme, kad galime paneigti nuomonę, jog skaityti privalomus kūrinius atgrasu, neįdomu. Net buvo garsiai pasidžiaugta, kad kai kurie kūriniai labai padėjo dvasiškai susivokti, maloniai nustebino ar net suglumino, kad rašytojai tokie drąsūs! Taigi, jaunieji XXI a. skaitytojai nėra abejingi lietuvių klasikai, tad ryžtasi rekomenduoti paskaityti tai, ką jie patys atrado bei įvertino“, – teigė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Zofija Vaitkuvienė.
Pateikiame Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistės Kotrynos Kraynaitės mintis apie Jono Biliūno kūrybą.
Jonas Biliūnas – lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas, vyras, rūpinęsis lietuvių moksleivių savišvieta, įsitraukęs į anticarinę veiklą, dėl ko buvo išmestas iš universiteto.
Biliūno kūriniuose yra be galo svarbūs žmonių santykiai, subtiliai išryškinamos amžinosios vertybės. Rašytojo sukurtas pasakotojas įsigilina į veikėjų vidinį pasaulį, jį atskleidžia taip aiškiai ir vaizdingai, kad kiekvienas skaitytojas sugeba pajusti kūrinio nuotaiką bei veikėjo savijautą.
Rekomenduoju perskaityti Jono Biliūno apsakymą „Ubagas“ bei apysaką „Liūdna pasaka“, nes šie kūriniai paliečia kiekvieną: priverčia susimąstyti apie savo sąžinę, apie pagarbą (tiek sau, tiek kitam žmogui), apie neteisybę, kuri visuomet pasaulyje buvo ir bus, tačiau, Biliūnas savo kūriniais mane įkvėpė, ir aš tikiu, kad mes, pradėdami nuo savęs, pagaliau galime šį tą pakeisti.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Įspūdžiais apie perskaitytą knygą dalijasi Gargždų „Vaivorykštės” gimnazijos moksleivė Neringa Veličkaitė.
„Knygos gyvena mumyse, atneša mums gyvenimą, taip kaip ir tikros draugystės. Kai kurios yra senos ir išmintingos, kai kurios – jaunos ir energingos, kai kurios liūdnos ir jaudinančios mūsų širdis, o kai kurios priverčiančios jas juoktis. Knygos yra tarsi stiklas, per kurį kiekvienas galime pasižiūrėti į gyvenimą su jų džiaugsmais ir sielvartais.“
Taip vaizdžiai knygas apibūdina amerikiečių vaikų rašytoja Maura Roan McKeegan. Ir aš visapusiškai jai pritariu! Kiekviena knyga kaip ir draugystė palieka atsiminimą mūsų širdyse. Skaitydami mes akimirkai susigyvename su pagrindiniu veikėju, mokomės iš jo klaidų, jaučiame skausmą ir džiaugsmą kartu su juo. Yra be galo daug knygų, kurios man paliko neišdildomą įspūdį, privertė ne tik garsiai nusijuokti ar nubraukti karčią ašarą nuo skruosto, bet ir išmokti kažko naudingo bei gyvenimiško.
Vienas iš mylimiausių mano lietuvių rašytojų yra Jonas Biliūnas. Mane žavi autoriaus gebėjimas taip tiksliai ir nuosekliai nupasakoti nuskriausto, atstumto ar niekam nereikalingo veikėjo gyvenimo istoriją. Šis autorius neatskleidžia savo nuomonės apie kūrinyje esančią situaciją, tačiau skaitytojas kuo puikiausiai perpranta tekste vyraujančią nuotaiką. Dar būdama visai maža pirmą kartą perskaičiau novelę „Brisiaus galas“ ir lig šiolei man šis kūrinys yra įsirėžęs giliai į širdį. Tai trumpa istorija apie seną šunį, kuris tapo niekam nebereikalingas. Ir negana to, kad vargšeliui darosi vis sunkiau kvėpuoti ir vaikščioti, jis nejaučia šeimininko meilės, užuojautos. Šio kūrinio pabaiga yra tragiška – šunelis yra nušaunamas žmogaus, kuris pats keturkojį užaugino. „Gal suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...“ – novelės pabaigoje jaučiamas vertybių ir antivertybių kontrastas. Šuo – ištikimybės simbolis, net mirties akivaizdoje trokštantis paskutinį kartą palaižyti šeimininko kojas ir taip su juo atsisveikinti, ir žmogus, kuris turėjęs rūpintis savo augintiniu iki pabaigos, jį nušauna ir bėga, parodydamas savo silpnumą. Kūrinys „Brisiaus galas“ man vienas įsimintiniausių, nes paliko skaudų prisiminimą apie vargšą nekaltą šunelį, kuris buvo negailestingai nužudytas. Tačiau tuo pačiu išmokė mane ištikimybės ir kantrybės ne tik su senu šunimi, bet ir žmogumi.
Kita knyga, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam – Gary Chapman „Penkios meilės kalbos“. Nors pavadinimas nesukelia didelio susidomėjimo ir atrodo šiek tiek lėkštokas, iš tiesų taip nėra! Juk ne veltui dažnai sakoma – nevertink knygos pagal viršelį. Šis psichologinis kūrinys apie tai, kaip kiekvienas žmogus jaučiasi mylimas ir pats parodo meilę skirtingais būdais. Moterims dažnai patinka gauti gėlių ir taip jaučiasi mylimos bei gerbiamos vyro, tačiau ar vyrai jaustųsi taip pat jas gavę? Tai tik elementariausias pavyzdys apie tai, kad kiekvieno individo meilės samprata skirtinga. Yra penkios meilės kalbos: palaikymo žodžiai, laiko leidimas kartu, dovanos, paslaugos, prisilietimai. Autorius detaliai paaiškina, ką reiškia kiekviena meilės kalba ir pateikia konkrečias situacijas, kas nutinka santykiams (nebūtinai vyro ir moters), jei jų nepaisoma. Kaip pavyzdį paimsiu vaiko ir mamos santykius: mama skundžiasi, kad vaikas nelaimingas. Anot jos, perka mažyliui, ko tik jis trokšta, bet jis dėl to nė kiek nesidžiaugia. Jei vaiko meilės kalba – laiko leidimas kartu, o mama jį tik apipila dovanomis, neskirdama jam nė valandėlės pabuvimo kartu, ar vaikas jaučiasi mylimas ir laimingas? Atsakymą suvokiame patys. Taigi, mano manymu, kiekvienam iš mūsų derėtų žinoti, kokia gi mūsų artimųjų meilės kalba!
Šios dvi knygos man vienos įsimintiniausių, nes skaitydama jas pasisėmiau patirties bei išminties apie ištikimybę bei meilę. Ir būtent šios dvi vertybės visais laikais buvo be galo aktualios mūsų visuomenėje. Be meilės ir be ištikimybės gyvūnui, gamtai, žmogui mūsų pasaulis ir egzistavimas taptų bevertis.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Reklamos
Dabar svetainėje 567 svečiai (-ių) ir narių nėra