Į svečius pas 88 gimtadienį balandį atšventusį gargždiškį įsiprašiau atsitiktinai  - iš bičiulio išgirdusi, kad namelyje prie pat parko gyvena jo senolis.

Apsidžiaugiau. Nuo vaikystės smalsiai stebėjau keletą  parko prieigose prisigludusių namų ir jų gyventojų gyvenimus. Prabėgomis, su lašeliu balto pavydo. Mėgdavau įsivaizduoti, koks jausmas, kai pro langą gali matyti šimtamečius ąžuolus, o iki upės ar šaltinio gali nueiti per keletą minučių.

Bičiulio senolis, Alfonsas Gedrimas,  priėmė lengvai, tarsi savą. Prisėsti pasiūlė kambaryje, kurį juokaudamas vadina savo kabinetu ir kuriame stovi didžiulis, šiuolaikiškas televizorius.

- Oho, kokį mandrą televizorių esi įsitaisęs, aš tokiam nesusitaupau, - pradedu pokalbį ir tuoj pat gaunu mandrą žemaitišką atsakymą.

- Mažiau ėst reik ir susitaupysi.

- Ar iš pensijos tiek sutaupėt?

- Aiškus dalyks. Kiek tam žmogui reik per mėnesį. Kokių trijų šimtų ir gana. Tik nereik pirkt ten visokių nereikalingų dalykų ir užteks.

- Ką žiūrit per tą televizorių?

- O čia visks et. Ir visas pasaulis, ir visa Europa matyti yr. -Bite, - pasiūlo arbatos ir pyrago senolis.

- Danke. O iš kur vokiškai mokat?

- Tai, kad iš gargždiškių anais laikais daug kas vokiškai mokėjo ir kalbėjo. Taigi čia pat siena ėjo. Pasienis. Ten, kur Laugaliai yr - tuoj pat siena, o už sienos – Vokietija.

- Dar gerai atsimenat tą laiką?

- Kaip aš neatsiminsiu. Atsimenu ir kaip tas geležinkelis ėjo čia per Laugalius. Mažasis traukinuks toks važiuodavo. Juk vokiečiai kada, tik 1939 metais užėjo. Prieš tai tas Klaipėdos kraštas mūsų buvo. O trisdešimt devintais kiek man buvo? Keturiolikos metų, jau vyruks kaip reikia, pety. Pasidarė pasienis, nešdavo iš vokiečių kontrabandą visokią, sachariną, visokių biesų, šnapšės.

- Gargžduos ir gimęs esat?

- Taip. Čia. Keliems metams vaikystėj buvau tik į Alytų išvažiavęs. Tris metus  buvau, penktą ir šeštą gimnazijos skyrius baigiau. Tėvas tarnavo ulonų pulke, raštininku buvo, štabe.  Išsiuntė, tai ir mes važiavom. Bet daugiau Gargžduos buvau. Pas močiutę. Man močiutė kaip tikroji motina buvo. Paskui, 1940 metais perkėlė mus į Tauragę, trumpam, pusmečiui. Kai karas prasidėjo, Gargžduos buvom. Bet vokiečių laikais mane buvo išvežę į Vokietiją prie darbo. Kon gali karo metu dirbti? Prie apkasų. Buvau aštuoniolikos.

- Grįžote?

- Paskui, kai rusai parėjo, parvažiavau čia. Galėjau ir pasilikti. „Kas nori pasilikti, ženkit tris žingsnius į priekį. Kas namo norit, pasilikit vietoj,“ – čia jau amerikonai po karo mumis taip skirstė. Velniam grįžau čia, galėjau ten visus mokslus baigti. Penkiasdešimt gal iš mūsų būrio pasiliko, didelė dalis. O prie ruso kas? Ubagynas.

- O kodėl grįžot, kas traukė labiausiai?

- Tėviškė. Man Gargždai yr pirmoj vietoj. Aš skaitau, kad anie yr geriausi gyventi. Ne kokie avinai gyven čia.

- Tai jūs puikiai ir Gargždų žydus atsimenat?

- Taip, taip, juk žydai čia buvo lig pat karo, kur neatsiminsi. Kai karas užėjo, žydų moteris ir vaikus išvarė į tuos kelis namus kitoj Minijos pusėj, ant kalno. O žydus iš antro karto sušaudė, panašiai ten, kur dabar autobusų stotis. Ten buvo dar iš caro laikų likusios arklidės, senovinių raudonų plytų, apgriuvusios.

- Draugavot su žydais vaikystėj?

- Aišku draugavom. Ar lietuvis, ar žydas, tas pats buvo, tokie pat anie buvo. Anie juk lietuviškai puikiausiai kalbėjo. Retas kuris tik žydiškai kalbėjo, nebent senieji. Su jaunaisiais visais susišnekėjom ir bendravom.  Žydai daugiausiai visokių krautuvikių Gargžduos turėjo.

Buvo futbolo komandos. Visos trys. Prieš karą pirmoji buvo Šaulių organizacijos futbolo komanda, antroji - Pavasarininkų organizacijos ir žydų komanda „Makabi“. Antras stadionas prie kapinių buvo, o pirmasis čia pat – kitoj gatvės pusėj. Dabar namai čia stovi, Kvietinių gatvėj. O stadionas buvo kažkur tų pirmų namų vietoj, katrie už mašinų stovėjimo aikštelės prie parko pastatyti. Žaidėm kaip reikiant. Taigi, esu futbolo veteranas, dvidešimt ar dvidešimt penkis metus kamuolį spardžiau. Puskairiu puolėju žaidžiau. Jau po karo kaip reikiant žaidžiau. Pirmoji futbolo komanda „Ąžuolas“ vadinosi.

- O prie parko ar seniai gyvenat?

- Seniai. Dar močiutės šeima pasistatė tą namuką. Tebstovi. Mes keturi buvom. Du jau yra mirę. Dar jauniausias brolis yra Vilniuje. Mano senoliai buvo Urbonavičiai, o aš esu Gedrimas.

- O kaip parkas anksčiau, Jūsų vaikystėj, atrodė?

- Panašiai kaip dabar. Jokių didelių išdailinimų nebuvo. Takeliai taip buvo: kas kur nori, tas ten eidavo, kur praminta, ten. Varnų čia buvo gyvas velnias. Tie chuliganačiai lipdavo į medžius, kiaušinius vogdavo, žydelkoms į nugarą - teikšt - iš aukštai paleisdavo. Tik po karo parke ir šokiai prasidėjo. Retai teidavau, šokt prastai temokėjau.

- Kur dirbote ?

- Pieninėj dirbau. Buhalterijoj. Buvau ir laborantas, tikrinau, kad nevogtų visokie pacanai. Baigiau buhalteriją. Visą kursą. Beveik visą gyvenimą dirbau pieninėj. Tik 1980 metais išėjau į stalių dirbtuves, dėl geresnio atlyginimo, dėl pensijos geresnės.

- Galit palyginti ir įvertinti, kokie laikai Gargždams ir gargždiškiams geriausi buvo?

- Manau, kad Smetonos laikais geriausi laikai Gargždams buvo. Aišku, gyventojų tebuvo trys tūkstančiai gal. Nei vagysčių, nei kokių biesų nebuvo. Žmonės svetimėja. Dabar gatvėje mažai pažįstamų sutinku. Nebdaug bendraamžių mano ir bėr Gargžduos. Vytautas Kučinskis, kur prie kapinių gyvena. Parko gatvėj Macius gyvena… Dar viens kits.

- O Jūsų jaunystėje, kokia didžiausia pramoga Gargžduose buvo?

- Futbolas ir buvo pirmasis dalykas.  O šiaip, gyvenom ir viskas. Visi gyveno savo. Ką aš žinau, kaip kiti gyveno. Bet tuokart nei tų įstaigų, nei ko, nebuvo. Nė kokio rajono nebuvo, nebuvo kaip dabar bezdielnikų penkių šimtų, kur dabar sėdi ir nieko nedaro.

- O dabar dar nueinate futbolo pažiūrėti, kai varžybos praktiškai Jums už tvoros vyksta?

- Aišku, einu į kiekvienas. Aš gaunu bilietą veltui.

- Kodėl?

- Esu senas vilkas. Futbolo. Priklauso.

- Kurioje miesto erdvėj labiausiai gyvenimas virė, kur miesto centras Jūsų vaikystėj buvo?

- Mažas miestas, visur centras... Gal tada aikštėj prie bažnyčios visas Gargždų centras buvo? Ir krautuvikės aplinkui, ir spaudos kioskas vidury aikštės ir netgi šulinys buvo. Didžiulis buvo, kaip troba mano. Gal dar nuo dvaro laikų likęs? Kioske Smetonos laikais labai daug tų laikraščių buvo, katrie turėjo pinigų, pirkdavo. Daugiausiai ponai visokie – mokytojai, gydytojai. Gydytojų buvo trys. Engelšteinas buvo J.Basanavičiaus gatvėje, panašiai ten, kur dabar ta Kulinarija. Kits buvo Klaipėdos gatvėje, prie stoties, Oksmanas ten dirbo. Aš pats niekada nebuvau pas gydytojus prieš karą.

Trys ar keturi policininkai tebuvo ir nuovados viršininkas. Policija veikė daugmaž ten, kur dabar Gargždų seniūnija įsikūrusi, bet to namo nebėr, anas medinis buvo, neliko. Kas dar... klebonai du ar trys. Visa šviesuomenė mūsų. Mokytojai? Taip, anų daugiau. Mokyklos dvi buvo - didžioji ir mažoji. Mažoji mokykla buvo ten, kur dabartinė gatvelė nuo kapų – J.Janonio gatvės pradžia  į Klaipėdos gatvę atsiremia, ant kampo. O didžioji mokykla buvusioj vaikų poliklinikoj veikė.

Geriausias kalvis buvo Lečas. Ans ir namą gražiausią išlikusį, kur dabar „Gardamas“, pasistatė. Ans ne tik Gargždų, ir Lietuvos geriausias kalvis buvo. Ten, kur panašiai dabar „Kranto“ mokykla, buvo ans didžiausią vėjinį malūną susitaisęs. Malūno mechanizmą jis kalvystei pritaikė. Gamino pats jis net medžio anglis, nes per karą nebebuvo galima anglių gauti. Pakūrendavo beržines malkas, įsidegusias užversdavo smėliu ar kuo, geriausios anglys gaudavosi.  Per karą tą kalvio malūną vokiečiai sudegino, paleido vieną šarapnėlę ir neliko.

- O maudėtės prie Minijos kur, parke?

- Į pakalnę ir prie Minijos, panašiai, kur prie šaltinio. Bet dabar viskas užžėlę, nepažintum, kaip anksčiau atrodė. Buvo pliažas, visas pakraštys – smėlis. Nebuvo nei vieno medžio, nei vieno krūmalio. Vyrai prie šaltinio maudėsi, moterys - atskirai, giliau į Minijos slėnį, kur kilpa yra Minijos. Buvo ir suoliukai padaryti, reikėjo pinigus mokėti, jei norėjai savo turėti. 10 litų per metus. Jo, jo, kad atsisėst atėjęs galėtum. Bet pirkosi tik turtingieji tuos suoliukus.

- Matai, „auksinių“ suoliukų mada Gargžduos dar nuo Smetonos laikų... Kaip Jums atrodo tie „auksiniai“ suoliukai Klaipėdos gatvėj?

- Nesąmonės. Ar neišaiškino niekas? Tai kur tie pinigai dingsta?..

- O iš Gargždų vaikystėj išvažiuodavot, bent iki Klaipėdos?

- Prieš karą Klaipėdoj tik kelis sykius tebuvau. A, ir į Nidą mus išvežė su mokykla pasižvalgyt.

- Kaip atrodė Nida tuomet?

- Kaip ir dabar, - juokiasi.

- Ir Klaipėda vaikystėj didmiestis turėjo atrodyt?

-Oho, kokia didybė atrodė iš Gargždų atvažiavus. Bene aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių tada Klaipėdoje gyveno. O dabar ir visi du šimtai tūkstančių, ar ne?

- Emigravo, manau, koks penkiasdešimt tūkstančių gyventojų...

- Ir gerai yr, tegul važiuoja. Grynesnis ors, mažiau teršia, daugiau laisvos vietos, oro daugiau, ar ne?

- Nežinau...

- Aš toks esu, kad man tėvynė yr šventas dalyks. Aš tokios prigimties esu. Tikrai esu įsitikinęs, kad tėvynė šventa. Tėvynės meilė man velniškai svarbus dalyks.

- Kas per dalykas yra ta tėvynės meilė, paaiškinkit?..

- Mylėt savo tėvynę, mylėt, būti, visą laiką gyvent vienoj vietoj, nelakstyti niekur. A tu nesupranti?

- Gal ir suprantu, bet sudėtingas jausmas...

- Kas čia sudėtingo? Trauka yr. Jei reiktų Kretingoj ar kur kitur gyventi, jau ne tas būtų. O Gargžduose yr namuose. Namuose. Taip ir yra.

Klaipėdos rajono meras tradiciškai seniūnijų gyventojams už praėjusių metų nuveiktus darbus atsiskaitinėja taip, kad į susitikimus su juo galėtų ateiti tik bedarbiai, pensininkai ar iš darbo specialiai į susitikimą išsiprašę piliečiai.

Klaipėdos rajono seniūnijose Vaclovas Dačkauskas su gyventojais ims susitikinėti nuo pirmadienio, kasdien 11 ir 14 valandą. Susitikimai visą savaitę daugiausiai vyks kultūros centrų ar seniūnijų salėse.

V.Dačkauskas, sudarydamas ataskaitų grafiką, išimtį kažkodėl padarė tik Gargždų seniūnijos gyventojams. Jiems paskirtas patogesnis susitikimo laikas, po darbų – 17 val. 30 min.

Kitose savivaldybėse paprastai tokie susitikimai su gyventojais yra skiriami diskusijoms ir vyksta po darbo valandų. Piliečiai tiesiogiai gali išsakyti savo rūpesčius rajono vadovui, paklausti, sužinoti, įpareigoti.

Mero veiklos ataskaitą apie savivaldybės veiklą 2012 metais galima rasti Klaipėdos rajono savivaldybės interneto svetainėje adresu:

 http://www.klaipedos-r.lt/go.php/Vadov%C5%B3%20ataskaitos890

Klaipėdos rajono mero Vaclovo Dačkausko ataskaitų grafikas 

rinkėjams apie savivaldybės veiklą 2012 metais