1955 m. Dovilų seniūnijoje, Kisinių kaime gimęs ir augęs Helmutas Lotužis – lietuvininkų palikuonis, dar kalbantis vakarų žemaičių, kitaip vadinama šišioniškių tarme. Savo krašte gerbiamas vyras, besirūpintis senųjų kapinaičių priežiūra, aktyviai dalyvaujantis Dovilų etninės kultūros centro veikloje, atvirauja, kad nors būriškai kalbančių dar likę apie 100 žmonių, jis pasikalbėti šia tarme nebeturi su kuo.

Kisinių kapinaičių šventės puoselėtojas

Helmutas Lotužis pasakojo, kad visą gyvenimą praleido Klaipėdos krašte. Buvo trumpam išvykęs į Vilnių studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet supratęs, kad „sėdi ne savo vėžėse“, grįžo į gimtinę – Kisinius, kur ir dabar laimingai gyvena su žmona Aldona.

„Mane daug kas atkalbinėjo, sakė nestudijuoti, bet pabandžiau, atrodė romantiška studijuoti tokius mokslus, tik vėliau supratau, kad čia labiau ideologinis dalykas, todėl mečiau, tam dar buvo ir asmeninių priežasčių“, – pasirinkimą grindė pašnekovas.

Metęs mokslus bei atlikęs privalomąją karo tarnybą, vyras grįžo į Klaipėdos kraštą, įsidarbino UAB „Klaipėdos duona“, kur sutiko ir savo gyvenimo meilę.

„Tai buvo darbinis romanas, – šypsosi pašnekovas, šioje įstaigoje dirbęs net 38 metus. – Dabar pradėjo „šlubuoti“ mano sveikata, reikia ir žmona po insulto rūpintis, todėl išėjau, bet dar dirbu etnologu Dovilų etninės kultūros centre.“

Etnologo veiklos spektras Dovilų etninės kultūros centre – platus: atlieka lauko tyrimus, organizuoja renginius, kurių vienas svarbiausių – ketvirtą birželio sekmadienį vykstanti Kisinių kapinių šventė.

„Kai žmonės susijungia maldoje ir giesmėje – jaučiasi stipresni, jiems suteikiama viltis“, – pasakodamas apie šventę, kurioje susitinkama ir laisvai, nevaržomai, nuoširdžiai bendraujama, sakė H. Lotužis.

Po šventės dalyviai renkasi Lotužių sodyboje, kur jų laukia kuklios vaišės bei galimybė pratęsti pokalbius.

Kisinių kapinaičių šventės metu žmonės susijungia giesmėje ir maldoje. Dovilų etininės kultūros centro ir S. Vaičienės nuotr.

Nepailstantis kapinaičių prižiūrėtojas

Paklaustas, kada ir kodėl pradėjo rūpintis senosiomis kapinaitėmis, pašnekovas juokavo, kad neturėjęs pasirinkimo – darbus pradėjo jo močiutė, kurią H. Lotužis vadina omama, vėliau perėmė mama, o dabar – jis.

„Iš Klaipėdos krašto į užsienį išvykstantieji prašydavo omamos prižiūrėti jų giminaičių kapus. Nesvarbu, kas pažadėjo, bet pažadas duotas, todėl reikia tvarkyti, nors ir tų artimųjų jau nelikę gyvų, giminių nebėra“, –teigė pašnekovas, kapinaites, kaip ir jo senelė, tvarkantis savanoriškai – laiko neskaičiuojantis, bet dirbantis pagal galimybes, laisvu laiku.

Pasak vyro, Kisinių kapinaičių šventė pradėta rengti dar 1877 m., po Mažosios Lietuvos raštijos puoselėtojo, lietuvių periodinės spaudos pradininko Johano Ferdinando Kelkio mirties. Šventė rengta su pertraukomis – trukdė karas, sovietmečio draudimai. 1965 m. šventė atgaivinta ir minima iki šiol.

„Grįžus į gimtinę man nebuvo, kur dingti, reikėjo tęsti Kisinių kapinaičių šventės tradiciją, bet aš suprantu, kad reikia, privalau, tuo labiau, kad gyvenu čia, tai net kalbos nėra“, – teigė pokalbininkas.

Vyras rūpinasi ne tik Kisinių kapinaičių priežiūra, kai turi laiko nuvyksta į Lyverius, Jurjonus, Gelžinius.

„Nuvykstu ten pavasarį, vasarą, rudenį, minimaliai sutvarkau, kiek sveikata leidžia. Važinėdavau ir į Agluonėnus, bet žmonės pradėjo sakyti, kad nereikia – iš atminties palaidotieji jau dingę, senieji gyventojai neprisimena, o jauniesiems – nebereikia. Neseniai žmonės iš Vokietijos buvo atvykę, ieškojo protėvių kapų, bet neįmanoma buvo rasti“, – pasakojo etnologas, pasidžiaugęs, kad Kisinių kapinaites jam prižiūrėti padeda Dovilų seniūnija, Dovilų etninės kultūros centras, bendruomenė. – Jei mato, kad reikia pagalbos laistyti, ravėti, ar takelius sutvarkyti – padeda, patys net pasisiūlo.“

Vyras bando išsaugoti ir senuosius kapinių kryžius – medinių kryžių gyvavimo laikas labai trumpas, todėl reikia restauruoti.

„Ypač metaliniams reikia pagalbos. Užrašai ant jų įdomūs, norisi juos išlaikyti. Esu jau įgijęs patirties, pasiskaitau, pasidomiu, kaip ką daryti. Žinau, ko negalima daryti“, – juokiasi etnologas, visus kryžius restauruojantis savo rankomis.

H. Lotužis stengiasi išsaugoti senus užrašus ant kryžių. Dovilų etninės kultūros centro nuotr.

Lietuvininkų tarmei išsaugoti – žodynas

H. Lotužis, padedamas kalbininko doc. dr. Jono Bukančio, yra išleidęs lietuvininkų tarmės žodynėlį, kuriame – 500 žodžių.

„Leidžiant žodyną, reikėjo konsultacijų – nejaučiu to tikrojo kirčio, priegaidės, tad man padėjo Jonas Bukantis. Sėdėdavome su juo, aš tardavau žodį, jis kirčiuodavo, ir taip daugybę kartų – labai sudėtingas procesas“, – darbo ypatybes pasakojo H. Lotužis.

Pašnekovas teigė, kad pirmoji žodyno dalis susidėliojo greitai, tarsi savaime, o su planuojamu išleisti antruoju, kiek sudėtingiau: „Po truputį renku žodžius antrai daliai, turiu 400. Kai kurie žodžiai dar išplaukia iš atminties, kalbėtis nebėra su kuo, kalba užsimiršo, o ir žemaičiuoti pats pradėjau. Skaitydamas senąsias knygas dar randu vieną kitą žodį. Patys lietuvininkai jau nebevartoja tų žodžių, dažnai tenka jų klausti, sufleruoti, tada prisimena.“

Žodyno rengėjas atviravo, kad pasikalbėti šia nykstančia tarme nebeturi su kuo, nebent pats su savimi. Pagal J. Bukančio statistiką, likę apie 100 būriškai kalbančių, daugumai jų – apie 90 metų.

„Aš esu jauniausias iš mokančių būriškai, panašaus amžiaus dar yra 3 ar 4 žmonės. Nemanau, kad bėra likę 100 žmonių, ko gero, kad mažiau“, – svarstė pašnekovas.

Panašu, kad šišioniškių tarmei visiškai išnykti artimiausiu metu negresia – Šilutėje yra mokyklėlės, kur jauni žmonės mokosi šios tarmės.

„Tai gal ir dirbtinis kalbėjimas, nebus to autentiškumo, bet vis tiek išliks, nes susidomėjimas jaučiamas, – teigė vyras, savo vaikų nemokęs kalbėti lietuvininkų tarme. – Mano mama sakydavo, kad jau užtenka kalbėti būriškai, jau niekas nebesupranta ir nebereikia, bet pati dar norėdavo pabendrauti. Aš savo vaikų nebemokiau – nebuvo tikslo, tik papročiai jiems yra žinomi. Paliksiu vaikams savo rankraščius, jei jie nebus reikalingi, galės Dovilų etninės kultūros centrui perduoti.“

Geri darbai neliko nepastebėti – H. Lotužis sulaukė įvertinimų. S. Vaičienės nuotr.

Apdovanojimai – netikėti

Savo laiko geriems darbams neskaičiuojantis, savanoriškai kapinaites tvarkantis, aktyviai miestelio veikloje dalyvaujantis vyras neliko nepastebėtas aplinkinių – 2011 m. jam ir žmonai Aldonai iškilmingos ceremonijos Kaune metu įteiktas „Lietuvos kaimo spindulio“ apdovanojimas.

„Man buvo staigmena, didelė. Sunku buvo apsiprasti su tuo titulu, mes su žmona pakalbėjome, kad galbūt buvo vertesnių už mus“, – kuklinosi H. Lotužis.

2013 metais vyras apdovanotas Šaulių sąjungos medaliu, o 2017 m. už pastangas gerbti, saugoti ir puoselėti Mažosios Lietuvos sakralinį paveldą, etnologui įteikta 21-oji Agluonėnų seniūnijos rašytojos Ievos Simonaitytės vardo premija.

„Tikrai nesitikėjau ir šio apdovanojimo. Kiek anksčiau, prieš kokius 4 metus viena moteris Agluonėnuose užsiminė, kad miestelyje vyko svarstymas, mane ketino siūlyti šiai premijai, bet man gavus kaimo šviesuolio apdovanojimą, nusprendė palaukti, kad nebūtų viskas iš karto, – atsiminimu dalinosi pašnekovas.

Premijos teikimo ceremonijos metu laureatas sulaukė daugybės sveikinimų, linkėjimų ir gražių žodžių, bet labiausiai jam įsiminė rašytojos pusseserės dukros Marijos ištarti žodžiai: „Niekada nepamiršk Pušų 2, palaikykime ryšį ir toliau.“

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"