Sutrumpinti privalomąjį pensijos stažą vos iki 5 metų, atsikratyti nemokamų valstybės paslaugų mito ir sukurti mobiliąją programėlę, kuri įgalintų bendruomenes balsuoti dėl kiekvieno jas liečiančio sprendimo.

Tokias drąsias idėjas Lietuvai siūlo „Luminor“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas. Iniciatyva idėja Lietuvai tęsiasi. Antrajame etape galima siūlyti idėjas miestams bei drąsias idėjas, kurias gal buvo nedrąsu pasiūlyti pirmajame etape. Būtinasis stažas pensijai – 5 metai Pristatydamas savo idėjas Lietuvai Ž. Mauricas rėžė drąsiai: „Privalomasis stažas pensijai yra visiška atgyvena, nes ne darbe praleistas laiko kiekis, o sukurta pridėtinė vertė yra svarbiausia.“

Jo teigimu, būtinasis stažas, kuris šiuo metu siekia 30,5 metų ir kasmet iki 2027 metų yra didinamas po pusę metų, kol pasieks 35 metus, turėtų būti sumažintas iki 5 metų.

„Daugelyje šalių tas stažas siekia 5–10 metų, pavyzdžiui, D. Britanijoje, Airijoje, Kanadoje, Australijoje. Turėtų būti atsižvelgiama į tai, kiek pridėtinės vertės sukūrei, t. y. kiek gavai darbo užmokesčio, o ne į laiko kiekį, praleistą darbe trinant kėdes. Tarkime, IT specialistas, kuris iš viso dirbo 20 metų, turėdamas pusę etato, bet gal buvo labai geras specialistas, sukūrė išskirtines sistemas, nenori dirbti virš 30 metų, jam užtenka 20 metų, tačiau šiuo metu yra priverstas. Per tuos 20 metų jis gal užsidirbo labai daug, daugiau nei žmogus, išdirbęs visą stažą, bet dirbęs už minimalią algą, taigi kodėl jis turėtų dirbti dar 15 metų jeigu to nenori. Sovietmečio paveldus reikia keisti, nes kitaip žmogus įspraudžiamas į rėmus, kokia yra dabartinio modelio esmė. Dabar išeina taip, kad dirbančiam 4 darbo dienas per savaitę reikės išdirbti kone 40 metų, kad sukauptų būtinąjį stažą“, – dabartinės pensijų sistemos ydas vardijo jis.

Šiuo metu stažas pensijai skaičiuojamas pagal pajamas ir nuo jų sumokėtas įmokas. Jei per 1 metus uždirbama mažiau nei 12 minimalių algų, siekiančių 400 eurų ir dėl to sumokama mažiau mokesčių – nesukaupiamas 1 metų stažas. Visiems – po 230 eurų, net ir niekada nedirbusiems Ekonomistas siūlo perimti kitų šalių modelį ir pensiją sulipdyti iš trijų dalių. Pirmoji – bazinės pajamos turėtų būti mokamos visiems, sulaukusiems pensinio amžiaus, nepriklausomai kiek metų jie dirbo, o gal iš viso nedirbo.

„Tai lyg senatvės pašalpa, kuri Lietuvoje galėtų siekti apie 230 eurų, ir juos gautų visi. Tada būtų II pakopa – valstybinė dalis, į kurią turėtų būti siekiama įtraukti kiek įmanoma daugiau gyventojų, idealiu atveju – 100 proc. Sistemos tikslas – užtikrinti tokias pajamas, kurios leistų patenkinti būtiniausius poreikius, išėjus į pensiją. Šioje vietoje atsirastų tamprus ryšys tarp įmokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, nes kiek asmuo sumokėtų – tiek ir gautų. Pavyzdžiui, nuo algos galėtų būti skiriama 10–15 proc. pensijų kaupimui ir tiek proporcingai žmogus galėtų gauti ateityje. Asmenys būtų suinteresuoti dalyvauti tokioje sistemoje, nes jie suvoktų, kad kuo daugiau sumokės – tuo daugiau gaus. Vadinasi, neliktų to juodo maišo, nes dabar nelabai aišku, kiek gausi sumokėjęs daugiau ar mažiau, ypatingai tai būtų aktualu dirbantiems pagal individualią veiklą. Sistema neturėtų skatinti 35 metus sėdėti darbe, o skatinti kuo daugiau uždirbti ir kuo daugiau sumokėti į pensijų sistemą. To linkėčiau Lietuvai“, – siūlo jis.

Norintys galėtų kaupti dar ir privačiai. Tokia iš trijų dalių susidedanti pensija garantuotų stabilumą ir finansinę laisvę.

„Tai pilnas sumuštinis. Bazinės pajamos – duona, sviestuką užtepa valstybės pensijų sistema, o privatus kaupimas dar ir sūrio uždeda ant viršaus“, – apibendrina jis. Pateikti nemokamų paslaugų kainas Antroji ekonomisto idėja – atsikratyti nemokamų valstybės viešųjų paslaugų mito. „Nemokamų paslaugų nebūna, jos vis tiek apmokamos iš mokesčių mokėtojų surenkamų mokesčių, todėl tą reikėtų pabrėžti“, – sako jis.

Ž. Mauricas pateikė pavyzdį su sveikatos paslaugomis, kuriomis naudojasi kiekvienas: „Didžioji dalis žmonių mano, kad apsilankymas pas šeimos gydytoją yra nemokamas, o tada ši paslauga nėra vertinama, o kai nėra vertinama – paslaugos kokybė krenta. Be to, tai skatina papildomą kyšininkavimą, nes susidaro įspūdis, kad gydytojas už suteiktą paslaugą negauna atlygio, nes ta paslauga kaip ir nemokama, todėl tai puiki motyvacija duoti pakišą. Dėl to nukenčia visi – ir vartotojas, ir valstybė, susidaro didelės eilės.“

Anot ekonomisto, registruojantis pas gydytoją turėtų būti nurodyta paslaugos kaina ir valstybės kompensuojama dalis. Tarkime, jei priėmimas pas šeimos gydytoją kainuoja 20 eurų – ši suma turi būti nurodyta registruojantis, o šalia pateikta informacija, kad 100 proc. šios sumos kompensuoja valstybė. Lygiai taip pat su švietimu. Jeigu vaiko mokslai valstybei atsiėjo 5000 eurų per metus – tai turėtų būti nurodyta tėvams su prierašu, kad valstybė kompensavo 100 proc. šios sumos.

„Tada atsirastų sąmoningumas ir visai kitoks santykis su valstybe“, – mano ekonomistas. Už apsilankymą pas gydytoją – reiktų primokėti Tačiau Ž. Mauricas vien tuo neapsiriboja.

Jo manymu, ne pirmos būtinybės paslaugos neturėtų būti 100 proc. apmokamos valstybės.

„Tarkime, jeigu tai nėra operacija, o tokia paslauga kaip apsilankymas pas šeimos gydytoją, idealiu atveju valstybė galėtų kompensuoti 95 proc., o likusius 5 proc. turėtų sumokėti vartotojas. Tai yra fundamentalus draudimo principas, nes jeigu draudžiatės automobilį ar būstą, dažniausiai kažkiek simboliškai turi sumokėti vartotojas. Tai skatina sąmoningumą ir efektyvų resursų naudojimą. Jeigu žmogus apsilankymui pas gydytoją skirtų kad ir simbolinį 1 eurą, jo mąstymas būtų visai kitoks, jis galvotų: juk aš sumokėjau, tai kodėl dar turiu pakišą duoti. Be to, jis gali prašyti geresnės kokybės, aptarnavimo“, – sako Ž. Mauricas.

Tačiau pažymėjus, kad tokia idėja galėtų sulaukti daug pasipriešinimo, ekonomistas nesiginčijo: „Manau, kad galiausia tas pasipiktinimas išeitų į gera, į geresnę kokybę. Didžioji dalis valstybių sveikatos apsaugos sistemoje taiko priemokas, ypač tai populiaru Skandinavijoje, o kai tokį modelį įvedė Vokietija, 2 kartus padidėjo paslaugų efektyvumas, sumažėjo eilių skaičius. Nemokamas dalykas nėra vertinamas pas mus, todėl Lietuvoje galbūt vertėtų pradėti apie tai diskusiją“, – sako jis.

Mobilioji programėlė balsavimui Trečioji ekonomisto idėja – įgalinti bendruomenes prisidėti prie sprendimų priėmimo per mobiliąją programėlę. Ž. Mauricas pažymi, kad šiame technologijų amžiuje sudarytos visos galimybės įtraukti visuomenę ir paskatinti išreikšti savo nuomonę.

„Tai būtų lyg šveicarų referendumų modelis per elektronines priemones. Per mobiliąją programėlę galėtų būti balsuojama dėl įvairiausių klausimų – nuo bendrijoje kylančių problemų ir rajono planavimo. Gyventojai galėtų pateikti savo nuomonę, ar jų rajone statyti vaikų žaidimo aikštelę, ar stadioną, nes dabar dažnai nutinka, kad bendrijos neturi svertų, kaip prisidėti prie sprendimų“, – mano jis.