Klaipėdietis Mantvydas Vladas Vilys – vienas amatininkų gildijos „Krikragaa“ steigėjų, kūrėjas, turintis patirties įvairiose meno ir amatų srityse. Menininko tikslas – atgaivinti etninę kultūrą, bet per kitokią – kūrybinę, filosofinę – prizmę.
„Krikragaa“ – bendraminčiams vienyti
Etnine kultūra, kuriai dabar skiria daugiausiai savo laiko, M. Vilys visiškai nesidomėjo iki 18 metų, nematė savęs šioje srityje, nes manė, kad sceninė muzika, pasirodymai – nuobodybė.
„Esu iš menininkų šeimos, kūryba visada buvo arti, bet etninė kultūra neatrodė priimtina. Vėliau pradėjau lankyti ansamblį „Auksodis“, ten viskas vyko laisvai, jokių sceninių pasirodymų, man patiko atmosfera. Galiausiai atradau dar ir grupę „By tik zyz“, grojau su jais, vykome į gastroles. Tada suvedžiau galus – čia yra tikra, taip turėtų būti, tai yra įdomu, visai kitas jausmas“, – draugystės su etnine kultūra pradžią prisiminė pašnekovas.
Prieš maždaug dešimtmetį M. Vilys su įvairių sričių menininkais, kuriems buvo įdomu kurti pasitelkus etninę kultūrą, susibūrė į komandą, veikiančią Klaipėdoje ir rajone. Organizuotos edukacijos, mokymai, instaliacijos ir viskas buvo daroma į etninę kultūrą ir tradicijas žvelgiant šiuolaikiškai.
„Mums kilo mintis išvažiuoti iš miesto ir rajone atidaryti dirbtuves, tad ieškojome patalpų nuomai ar su panaudos sutartimi. Deja, negavome, nes buvome jauni, reikėjo juridinio statuso, teko steigti asociaciją“, – apie amatininkų gildijos „Krikragaa“ įkūrimą pasakojo M. Vilys.
Asociacijos „Krikragaa“ esmė – suvienyti žmones, gebančius kurti savo rankomis, generuoti idėjas, dirbti komandoje, analizuoti ir kritikuoti.
Gildija, pasak vieno jos steigėjų, nevienija profesionalių amatininkų, visi nariai yra kūrėjai, įvairių sričių –keramikos, tekstilės, medžio apdirbimo technikos – specialistai bei muzikantai: „Amatas mums reiškia rankų darbą, gebėjimą kurti ką nors materialaus.“
Pats žodis „Krikragaa“, pasak M. Vilio, reiškia rakandą, senieną, radinį, iškaseną, nelabai pritaikomą šiandien. Kūrėjai tokius dalykus kolekcionuoja ir pritaiko šiems laikams.
„Mums įdomi ir aktuali etninė kultūra, kuri sovietmečiu tapo archyvu, prarado gyvybę. Žinoma tiek, kad ant scenos niekas nelaipindavo, meniniai užsiėmimai vykdavo gyvai, būreliuose. Vėliau menas iš namų išėjo į sceną ir tapo nuobodžiu, – teigė pokalbininkas. – „Krikragaa“ skatina nedaryti taip, kaip buvo anksčiau, bet, pasitarus su profesionalais, paanalizavus, per kūrybinę prizmę sukurti ką nors filosofiško – nuo daiktų iki renginių, edukacijų – kad turėtų daugiau žavesio, skatintų norą domėtis.“
Drevernoje deginamos menininkų kurtos skulptūros. S. Barkausko nuotr.
Drevernos rudens lygiadieniui suteikė sparnus
Prieš maždaug metus gildijos nariai gavo patalpas Drevernoje – kartu su Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centru įsikūrė buvusioje mokykloje. Persikėlimas nebuvo toks lengvas, kaip tikėtasi: erdves dirbtuvėms kūrėjai ruošė visus metus, darbai pareikalavo daug jėgų, resursų, iš veiklų pasitraukė dalis klaipėdiečių.
„Rajonas yra ganėtinai tuščias, darbo vietą susikurti reikia pačiam. Kūrėjai Drevernoje susiduria su nemenkomis problemomis dėl prastos logistikos – neprivažinėsi iš kitų miestų, nes viešasis transportas retai kursuoja, nuomotis dar sudėtingiau, nes nėra patalpų“, – apie netikėtai atsiradusius nemalonius niuansus pasakojo pašnekovas.
Nepaisant keblumų, šių metų rudenį, Lygiadienio šventės metu, menininkai buvusiose Drevernos mokyklos patalpose atidarė loftą „Kūrėjai“, skirtą žvelgti plačiau į žodį „kūrėjai“, sujungti visas kūrybos sritis – ne tik amatininkus, bet ir, pavyzdžiui, pedagogus, – kad būtų galima integruoti dalyko turinį.
„Krikragaa“ į Dreverną nenukeliavo visai netikėtai. Kiek anksčiau M. Vilys su bendraminčiais, padedant seniūnijai, įsteigė atvirą jaunimo erdvę Priekulėje, ten su jaunimu rengtos šventės, festivaliai, stovyklos, įkurta atvira jaunimo erdvė „Rezonansas“. Pats M. Vilys vadovavo vietos etninių instrumentų ansambliui „Avilys“.
Vėliau, susipažinę su Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatore Virgina Asnauskiene, menininkai pradėjo prasmingą bendradarbiavimą.
„Iš pradžių kartu rengėme kaimo vasaros šventę, vėliau – Rudens lygiadienio, kuri buvo maža, kukli, o vėliau – išaugo“, – pasakojo „Krikragaa“ prezidentas.
Dabar Rudens lygiadienio šventė, kurios metu deginamos įspūdingos skulptūros, kurtos meninių stovyklų metu, sulaukia nemažai lankytojų dėmesio, tik šį rudenį jų buvo mažiau dėl prastų oro sąlygų.
„Šiemet skulptūrų deginimui buvo ekstremalios sąlygos, visi siužetai, kuriuos sukūrėme – neįmanoma buvo jų normaliai įgyvendinti, prireikė daugybės pastangų, bet su gamta nepakovosi, – teigė pašnekovas. – Yra skulptūrų, kurias statome pusantro mėnesio, o sudeginame per dvi valandas. Mes mėgstame iššūkius ir norime eiti toliau, bet susiduriame su sunkumais Lietuvoje, ir ne tik dėl ekonominės situacijos – dažnai tenka aukoti daugiau, nei gauti, tiek finansiškai, tiek morališkai nėra grąžos. Aukojame visą savo laiką kūrybai, bet išgyventi iš to nepavyksta“, – teigė pašnekovas.
„Krikragaa“ ne tik kuriant šias skulptūras, bet ir kitose veiklose bendradarbiauja su menininkais iš Lietuvos ir užsienio – Vokietijos, Ispanijos ir panašiai.
Vienas geriausių šio bendradarbiavimo pavyzdžių – prie amatininkų gildijos veiklos nemažai prisidedantis lofto „Kūrėjai“ logotipo autorius ispanas Jordi Navarro Navarrete (Jordi NN). Jis tapo, kuria skulptūras, dizainą, fotografuoja, filmuoja, kuria interneto svetaines. Anot M. Vilio, ispanų menininkas – vienas pagrindinių ugnies skulptūrų sumanytojų, dizaino kūrėjų, stovyklų organizatorių.
„Esame atviri atvažiuojantiems kūrėjams, leidžiame naudotis galimybėmis, kurias turime. Tarkime, įkurtos dirbtuvės yra mūsų indėlis – patys įrengėme patalpas, pirkome instrumentus ir dabar leidžiame menininkams čia kurti“, – pasakojo M. Vilys.
„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.
SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"
