Mano Gargždai



Kolūkis: privalomos repeticijos, koncertai ir nupirkti laimėjimai

Įvertinkite šį įrašą
(4 balsai)
Irena Jankauskienė pasakojo apie netolimą Lietuvos istorijos tarpsnį (Liepos Savickaitės nuotrauka) Irena Jankauskienė pasakojo apie netolimą Lietuvos istorijos tarpsnį (Liepos Savickaitės nuotrauka)

Kvietinių gyventoja Irena Jankauskienė yra tikras bendruomenės šviesulys. Septynis vaikus užauginusi veikli moteris net ir išėjusi į pensiją nepaliauja organizavusi renginių, nuolat dalyvauja gyvenvietės šventėse, kuriose stebina darbštumu, originalumu. Ponia Irena net subūrė moterų klubą – „Versmė“, kuris nuolat dovanoja visoms kvietiniškėms gražių akimirkų. I. Jankauskienė sako, kad kitaip negalinti – Kvietiniuose gyvena jau beveik keturis dešimtmečius ir žino, ko reikia žmonėms, o ir sunkus darbas sovietmečio kolūkyje išmokė būti veiklia, nepavargstančia.  

 

Irena Jankauskienė prisiminimais nukelia į, atrodytų, netolimą istorijos tarpsnį, tačiau jis stebina neįtikėtinais faktais, įdomiais įvykiais, šiai dienai nebebūdingu gyvenimo ritmu, tvarka. Moteris matė, kaip keičiasi Kvietinių gyvenvietė, kaip griūva nenugalima tuomet laikyta sistema ir ateina ilgai laukta laisvė.

 

Kvietiniai – lyg miestas

 

Iš Šilalės rajono į Kvietinius 1978 metais su šeima atvykusi gyventi I. Jankauskienė gyvenvietę prisimena pasirodžius lyg puikų miestą.

„Valstiečių laikraštyje“ su vyru pamatėme, jog Kvietinių kolūkiui yra reikalingi darbuotojai. Kaimas, kuriame gyvenome, nė iš tolo neprilygo Kvietiniams. Kai atvažiavome, pagalvojome, jog patekome į miestą – geri keliai, statomi namai, šviesu, atlyginimas geras“, - pasakojo I. Jankauskienė.

Moteris Kvietiniuose dirbo parduotuvėje, vėliau ūkvede, valgykloje, tapo fermos brigadininke.

„Fermoje auginome 600 karvių. Man reikėjo bendrauti su darbuotojais, paskirstyti darbus, prižiūrėti tvarką. Tuo metu Kvietiniuose pradėjo statyti daugiabučius. Tais laikais tie sklypai, kur dabar stovi daugiabučiai, vadinami alytnamiai, darželis, buvo tušti. Tačiau gyvenvietė pradėjo sparčiai plėstis“, - kalbėjo I. Jankauskienė.

Ji prisiminė tą džiugią akimirką, kai šeima gavo sklypą namui statyti.

„Ne visi norėjo imti Kvietiniuose duodamus sklypus – žmonės troško gyventi arčiau miesto. Tačiau tvarka buvo griežta – jei šeima nedirba kolūkyje, jai atimamas butas. Jei mieste dirbdavo tik vienas šeimos narys, buto dar neatimdavo. Tačiau du ar daugiau – buto nebematysi. Net autobusų vairuotojams būdavo draudžiama vežti darbininkus. Mano vyras Albinas veždavo vaikus į mokyklą. Jei kas nors būtų užtikęs vežant kvietiniškius į darbą mieste, būtų skyrę baudą. Mes nusprendėme, kad gyvensime Kvietiniuose – pamažu išsipirkome naują alytnamį, turėjome savos žemės“, - sakė I. Jankauskienė.

Tuo metu Kvietiniuose šalia daugiabučių ir „alytnamių“ stiebėsi ir dar vienas pastatas – darželis. Tiesa, tuomet jis buvo statomas nelegaliai, nesuderinus projektų.

„Žinoma, niekas darželio atidaryti taip ir neleido. Pastate įsikūrė medicinos punktas, biblioteka, komiteto taryba. Naujas patalpas darželiui pastatė jau pagal projektą – ten darželis veikia iki šiol. O darželio tarybiniais laikais tikrai reikėjo – vaikų netrūko. Kvietiniai buvo jauna gyvenvietė – kūrėsi jaunos šeimos. Senoji karta gyveno vienkiemiuose, buvo keletas vyresnių žmonių, atkeltų iš atokesnių vietų, kuriose vykdė melioraciją“, - teigė I. Jankauskienė.

 

Laisvalaikis – ir mielas, ir priverstinis

 

Pasak I. Jankauskienės, tarybiniais laikais buvo įprasta, kad visi dirba kolūkyje ar kokioje kitoje valdiškoje įstaigoje ir dar turi savo žemės, laiko gyvulius. Maža to, žmonės suspėdavo ir ansambliuose šokti bei dainuoti, rengti pasirodymus.

„Kitaip ir būti negalėjo – šokom, dainavom ne tik savo noru. Laisvalaikio veikla buvo privaloma, nes buvo privaloma gerai pasirodyti svarbiuose renginiuose. Į repeticijas reikėdavo eiti darbo metu. Ruošdavomės  renginiams , tokiems, kaip profesinės sąjungos ataskaitinis vakaras. Scenoje esame regėję ne vieną to meto Lietuvos estrados žvaigždę. O ir patys turėdavome pasirodyti tobulai – juk buvome pirmaujantis ūkis. Žinoma, vakaronėse būdavo linskma, tačiau kartu tvyrodavo ir įtampa. Juk tais laikais negalėjai nenueiti, ten kur kviečiama, nežinojai, kas ir kur tavęs klausosi ar apie tave pasakoja“, - prisiminimais dalijosi I. Jankauskienė.

Tuo metu kvietiniškė ne tik dalyvaudavo repeticijose, bet ir privalomose „sandraugovės“ varžybose. Jose laimėti pirmąją vietą buvo privaloma – visa tai lydėjo spaudimas, įtampa, draudimas atsisakyti.

„Būdavo tokios varžybos, kuriose skirtingų kolūkių komandos varžydavosi karinės medicinos konkurse. Komandą sudarydavo gal 21 žmogus. Vykdavo surežisuotos karo scenos. Mes, moterys, pasirodydavome kaip seselės, turėdavome suteikti pagalbą tariamiems sužeistiesiems. Gal ir kitos komandos norėdavo laimėti, tačiau mes jausdavome tokią įtampą, kad tą pirmą vietą ir laimėdavom. Kitaip ir būti negalėjo. Juk buvome iš kolūkio, į kurį atvykdavo delegacijos ir kuris duodavo milijoną rublių pelno“, - tuometine tvarka nesistebėjo I. Jankauskienė.

Tiesa, iš klestinčio ūkio buvo ir naudos: žmonės gaudavo 13-ąjį atlyginimą, darbo užmokesčiu nesiskųsdavo, iš ūkio parsiveždavo dalijamų bulvių, grūdų. Kartą per metus išvykdavo į kelionę po Sovietų Sąjungą. Apsipirkti gi važiuodavo dažniausiai į Latviją – aplankydavo kaimynus keletą kartų per mėnesį.

„Viena iš kelionių buvo į Jerevaną. Ten tuo metu vyko riaušės. Gyvenime nebuvome matę mitingų. Išėjome iš viešbučio pasivaikščioti, o ten žmonės eilėraščius apie laisvę dalija, prašo grįžus į Lietuvą papasakoti visiems, kas čia vyksta. Negalėjome net numanyti, kad netrukus panašūs dalykai vyks ir Lietuvoje“, - prisiminė I. Jankauskienė.

 

Laisvė – bauginanti ir saldi

 

I.Jankauskienės pastebėjimu, sovietinės santvarkos griuvimo niekas nesitikėjo – buvo įteigta, jog viskas yra stipru, nenugalima, amžina.

„Žmonės kalbėjo – uždarys kolūkius. Atrodė – kaip taip galima šnekėti, juk pavojinga ir nerealu. Visi nerimavome – kaip gyvensime toliau, atrodė, kad be Rusijos nieko nebus. Ir vis dėlto, tai įvyko – su džiaugsmu vykome į Baltijos kelią liudyti savo laisvės. Laisvė buvo kartu ir bauginanti, ir be galo brangi. Troškome laisvos valstybės, bet kartu ir bijojome, kad neturėsime darbo. Baisu buvo ir dėl savo vaikų – kariuomenėn tinkančių sūnų. Grėsmė buvo didelė – kad juos paims į griūvančios sąjungos armiją. Vaikinus gaudė Klaipėdoje, net buvo kalbama, kad stabdo automobilius prie Jakų žiedo. Savo sūnus paslėpėme namuose. Kaip tyčia vienam prireikė chirurgų pagalbos Klaipėdoje. Gargždų ligoninėje dirbęs daktaras buvo labai supratingas ir leido sūnų vežti greitosios pagalbos automobiliu – galėjome tikėtis, kad jo nestabdys. Ištvėrėme šitą etapą į laisvę, vaikinai tarnavo jau Lietuvos kariuomenėje.  Mums pasisekė – gavome ir darbus. Vienintelis skaudus dalykas buvo griaunami ūkio pastatai. Taip, jie priminė Sovietų Sąjungą. Tačiau kiek ten buvo įdėta darbo, išlieta prakaito“, - nelaukdama atsakymo klausė I. Jankauskienė.

Vis dėlto, laisvė, nežiūrint sunkumų, atrodė be galo graži ir daug ką žadanti – nieko nebereikėjo daryti prievarta, bijant, dėl plano įvykdymo. I. Jankauskienė su dar trijomis bendramintėmis Irenomis įkūrė moterų klubą „Versmė“. Energingos moterys išjudino bendruomenę, bendrai veiklai sutelkė moteris. Jau ne vienerius metus klubas „Versmė“ yra visų renginių dalyvis.

„Sovietmečiu buvo ir gerų dalykų, tačiau jie nepalyginami su dabartiniais laikais, su dabartine laisve. Gera žiūrėti į gražėjančius Kvietinius – yra ir stambių ūkininkų, ir darbo vietų, žmonės puikiai tvarkosi. Ir negalima sakyti, kad kaimas sensta – yra, kas grįžta į  tėvų, senelių žemes. Gyventojai statosi naujus namus, puoselėja sodybas. Per metus galime pasidžiaugti vienu ar dviem naujais namais. Gyvenvietėje veikia pradinė mokykla, darželis, kultūros namai, medicinos punktas, puikūs bendruomenės namai. Čia gera“, - prisipažino I. Jankauskienė.

 

Irenos Jankauskienės pasakojimas - video reportaže.

 

srt

 

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 860 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,